Nemokami patarimai


Print

Protas visada nustato ribas. Žiūrėdamos akys savęs nemato. Susikoncentravę į vieną, kitkam aplinkui tampam akli.

Jei myli, nebematai nieko. Tik vieną žmogų. Nieko, kas aplinkui kvaila, baisu. Nei priešų ar nelaimių, nei pavojų. Jei ko nors neapkenti – matai tik priešą. Nei žmonių, jų meilės ir laimės. Nei tikrojo gyvenimo ir šviesos. Tik tuos, kurie prieš tave. Ir tuos, kurie su tavimi.

Priimi kokį nors vieną požiūrį ar gyvenimo taisyklę. Ir visi kiti tikri ir protingi, šimtmečių patikrinti dalykai – jau nebe tavo.

Kad išlikti su savim, pradedi atmesti išmintį, griaunančią tavo požiūrius. Ieškai ne naujovių ir tiesos, o savo teisumo patvirtinimų. Išsigelbėjimą randi bendraminčių rateliuose. Ir lėtai grimzti į sustingimą.

Kuo nors patikėjęs prarandi visus kitus pasaulio aiškinimus. Kitoniškumas tampa tau svetimas. Įgyji supratimą ir jame užsidarai. Atrandi gyvenimo vaizdą ir užbaigi dėlionę, kuri nebekinta. Taip prarandi laisvę. Ir pasaulį, ir jo įvairovės suvokimą – taip pat.

To nežino bepročiai, gyvūnai, vaikai ir poetai. Jie jaučiasi laisvi. Ir yra laisvi.

Kartais eik pasivaikščioti iš proto. Nemokamų atostogų nuo savęs. Pasijusti tuo, kuo nesi. Ko nesupranti ir ko nekenti. Pagalvoti kaip galvoja medis ar Vladimiras Putinas. Gėjus, žudikas ar uodas.

Kartą per dieną pusvalandžiui į Recycle savo požiūrius. Visur esi paprasčiausiai neteisus. Teisus yra kitas. Pamatyk ir įeik į pasaulį kaip jis. Pabandyk atsibust nesavim. Iš savo susikurto šilto ir patogaus narvelio į platųjį Viską. Taip, po to neišvengiamai sugrįši. Ir vėl būsi tu.

Tačiau būsi kitoks. Ir pasaulis taps kitoks. Ir kiti bus nebe tokie. Būsi nebe protingiausia būtybė Visatoje, o tiesiog vienas iš daugelio. Paprastas ir tikras. Suprasi giliau ir save, ir kitus. Nebebūsi toks greitas teisti.

Daugelis apie tai net nesusimąsto. O kas pagalvoja – retas kuris įstengia. Sakot, tai nedaug? Bet tai viskas, kas įmanoma.

Kiekvienam gyvenime susikaupia valandų, kai rodos beprasmiška gyventi. Dažniausiai taip atsitinka dėl savo klaidų, nesąmonių. Nuodėmių ir egoizmo, kurių neįmanoma pripažinti. Tai užklumpa paprastai staiga. Netikėtai, kaip lietus. Susikaupia votis ir trūksta. Aptaško smarve visus.

Geriausia našta ir skauduliu dalintis su artimu. Mylimu, jei tokį turi. Jei turi, tai turi geresnį variantą. Apkaltinti jį viskuo. Savo kaltes numesti tam, kuris negali nepriimti tavęs. Staiga palieka taip gera ir lengva. Ir turi kaltą dėl pasaulio tragedijų. Tą, kuris tave myli.

Nebereikia nieko suprasti, vertinti, gailėtis. Te jis viską supranta, vertina ir gailisi. Dėl to, ką tu padarei. Nes jis kaltas vien tuo, kad yra šalia. Pasiskaudina iki soties. Kuo labiau, tuo tau lengviau. Ir bemat pagerėja.

O svarbiausia, nereikės pamatyti savęs. Nereiks apstulbti ir pasibaisėti tuo padaru, paskendusiu savigailoj, savo tobulybėj ir kitų kalčių ieškojimuos. Pasaulis tampa paprastas, aiškus. Juodai baltas. Jį lengvai valdai.

Jei turi žmogų, kuris tą sugeba suprasti, pakęsti ir tave tokį priimti – tau pasisekė. Ištraukei laimingą bilietą. Neperspausk, kad neprarastum. Brangink, ką turi. Nes tą turi vienas iš tūkstančių. Ir viskas tau bus gerai. Tiek, kiek įmanoma šiais laikais.

Aišku, galima įsijausti į vaidmenį. Imti reikalauti neįmanomo. Visiško pasidavimo ir apsikaltinimo. Taip laimi mūšį, pralaimi karą. Ir gyvenimą. Daugelis taip įsijaučia ir nebejaučia. Tai pabaiga.

Tada lieka vienatvė kartu. Prisiminimai apie ateitį. Gyvenimas praeityse. Ėjimas per tuos, kuriems ant tavęs nusispjaut. Baimė pažvelgt į veidrodį. Baimė tą pasakyt vaikams. Ar mamai, jei ją dar turi.

Neduok Dieve, jei dėl tavo nesąmonių atsitiks, ko nebegalėsi pakeisti. Nei žmogaus, nei laiko, nei meilės sugrąžint neįmanoma.

Turėkit ką turit, nes nieko daugiau nebeduota. Branginkit ir saugokit. Ir būsit, vaikučiai, ne visada teisūs. Bet visada laimingi.

Nuotraukoje: komentaro autorius Algimantas Rusteika.

2015.07.22; 05:44


Prisijunkite prie diskusijos