NEparduosim žemės užsieniečiams


Print

Pradžioj valgysim tavo pietus, paskum kiekvienas savo. Senas juokelis.

Prisiminiau šį juokelį, skaitydamas skelbimą apie šaukiamą „Žemės gynėjų“ suvažiavimą. Pasiūlyti trys klausimai. Du, kad nukreipti dėmesį nuo trečiojo ir pritraukti daugiau žmonių, o tas trečias brolis, užrašytas antruoju numeriu – „protėvių išsaugotos ir jų paveldėtos žemės, miškų ir vidaus vandenų nuosavybės teise pripažinimo tik savai valstybei ir jos piliečiams“.

Skamba gražiai. Vaikšto čia visokie, žemes supirkinėja, saviems jau neužtenka. Gyvenimui pagerėjus, lietuviai masiškai grįžta namo ir tas žemes superka, o čia – europiečių ordos. Visi į Lietuvą veržias gyvent. Ne guminė ta Lietuva, saviems jau neužtenka…

Ir šiaip, – paprasčiausias būdas yra administracinis. Kaip M.Bulgakovo „Šuns širdy“ – imti ir uždrausti! Ir viskas taps paprasta ir aišku, kaip prie bolševikų. Nebereiks patiems priimti sprendimų, mokytis mylėti Tėvynę, gyventi joje sąmoningai (su galimybe išvažiuoti į visas keturias puses).

Gi atrodo, visai neseniai įstojom į Europos Sąjungą, balsavom referendume ir patvirtinom stojimo sutartį. Vienas iš punktų joje, kad sutariam leisti savo žemę pirkti visiems ES piliečiams (su pereinamuoju laikotarpiu), mainais gaudami tokią pat teisę visoje ES. Tai kaip čia taip, skalbimo miltelius gavom, už ES prabalsavom, pusė tautos jau Vakaruose gyvena ir dirba – ir še tau! Patys žemę Europoj pirkti norim, bet savo – neparduosim!?

Te toliau dirvonuoja. Atvažiuos koks vokietis, sutvarkys viską, -te geriau vėl mišku apželia!Suprantama, toks įgyvendintas sprendimas turėtų toli einančias pasekmes. Iš esmės tai būtų išstojimo iš ES pradžia. Patvirtinom stojimo sutartį, tačiau nusprendėm jos nesilaikyti. Žinoma, iš pradžių ES įkalbinėtų, paskui grūmotų, paskui paramą nurėžtų… Bet galų gale tektų arba grįžti prie sutarties, arba išstoti.

Žinoma, tūlas lietuvis supranta: jei vokietis nupirks žemę Lietuvoje, toje žemėje stos Vokietija. Ir jam jokia kalba (nei lietuvių, nei žemaičių) nepaaiškinsi, kuo skiriasi valstybių sienos nuo detaliųjų matavimų riboženklių, tautoje kapčiais vadinamų.

Todėl „Žemės gynėjų“ suvažiavimui siūlau referendumo papildymą:

Kiekvienas lietuvys pagal įstatymą turi gyvent tik Lietuvoj, pirkt mažiausiai vieną hektarą žemės ir ten gyvent. Lietuvybė bus nustatoma specialios tarpžinybinės komisijos. Pripažintas lietuviu įgis teisę supirkti visas žemes Lietuvoj (išskyrus Žemaitiją, nes ten gyvena žemaičiai) ir jose gyventi, auginti morkas, ridikėlius ir kartais nuvažiuoti į miestą apsipirkti (jei turi pinigų ir pasą).

Jei negerai elgsis ir paslapčiom parduos žemę nelietuviui (ypač, nepriklausančiam NATO blokui) bus nubaustas ir kitam gyvenime vėl turės gimti Lietuvoj.

Tie, kurie balsuos šiame referendume, įsipareigoja grįžti gyventi į kaimą. Tai bus labai gerai Tėvynei  Lietuvai. Bet iš ES reikės išstoti. Tada visi mūsų tautiečiai – ekonominiai migrantai – grįš namo, automatiškai ištremti (juk mes tuomet – nebe ES piliečiai…). Politiniai bei meilės migrantai galės pasilikti ten, kur yra.

Visi emigrantų uždirbti pinigai turės būti investuoti į dirvonuojančias ir dabar neprižiūrimas (500 000 ha) žemes Tėvynėje. Ir prasidės mūsų kaime visai naujas, gražus gyvenimas!

Draugausim, eisim viens pas kitą į svečius, keisimės morkomis, kopūstais ir ridikėliais. Tėvynė vėl sužydės, kaip sovietmečiu.

Kas nesutiks taip gyvent – į armiją ar viešiesiems darbams, perauklėjimui. Tauta turi būti vieninga. Kaip sakė vienas gera linkintis žmogus: „Aš priversiu jus būti laimingais!”

Mama, kur aš gyvensiu, kai užaugsiu?

Lietuvoj, Lietuvoj, sūneli… (Iš “Žemės gynėjų” suvažiavimo reklamos)

Tačiau jei sužinotume, jog užsieniečiai žemę bei mišką jau seniai perka ir jau nemažai yra nupirkę (sako, daug geriau prižiūri, nei lietuviai) – tuomet referendumo idėja pasirodytų dar keistesnė.

Užsieniečiai žemės ūkio naudmenis bei miškus gali pirkti per mūsų šalyje registruotas bendroves. Tai vyksta ne pirmus metus. Juk neuždrausit užsienio valstybių piliečiams steigti ūkio subjektus? Įsteigi “UAB” ir jos vardu pirk, kiek tik jėgos leidžia… Tačiau eilės prie žemės nesirikiuoja dabar, nesirikiuos ir tuomet, kai atsiras galimybė jos įsigyti ir fiziniams asmenims, ES šalių piliečiams.

Todėl tokie kvazireferendumai – arba neišmanymas, arba populizmas, arba išmani polittechnologija, siekiant atitraukti žmonių dėmesį nuo tikrų ir neišgalvotų šalies problemų.

Laimės jums, mielieji. Tėvų žemėj ir už jos ribų. Gyvenkit taip, kaip išmanot, būkit ten, kur būnasi, pirkit tai, kas perkasi. Patys spręskit – ir neškit atsakomybę už savo sprendimus. Jei kuris iš jūsų panorės neparduoti žemės užsieniečiui, tai gali daryti jau dabar – be jokių referendumų.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: komentaro autorius politikos apžvalgininkas Gintaras Ronkaitis.

2013.08.20


Prisijunkite prie diskusijos