Naršiau po jo svetainę itin atidžiai, bet taip ir neradau jokios galimybės nei komentuoti, nei laišką parašyti. Neradau ir į tą svetainę užsukusių lankytojų komentarų. Ir negalėjau rasti, kadangi jos savininkas nesuteikė teisės viešai komentuoti. Tikiu, kad M.Adomėno ketinimai – kuo gražiausi. Ir vis dėlto žvelgdamas į tą svetainę pradedu abejoti, ar tikrai jos savininkui rūpi, ką iš tiesų aš manau apie aukštojo mokslo reformas ar degančius medinius namus Šnipiškėse ir Užupyje. Jei kas nors manęs paklaustų, ką primena man Demokratinės politikos instituto M.Adomėno internetinė svetainė, nedvejodamas atsakyčiau – Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FST) oficialų internetinį puslapį. Beje, Rusijos FST puslapis gal net demokratiškesnis, nei M.Adomėno svetainė. Rusijos FST vadovybei galima bent elektroninį laišką parašyti, M.Adomėnui – ne. Gintaras VISOCKAS
Esu vilnietis, todėl dažnai tenka laukti visuomeninio transporto prie Žaliojo tilto bei Europos aikštės. O ten – apstu reklaminių stendų. Tikriausiai nereikia aiškinti, kokia nauda iš tokių stendų man, eiliniam piliečiui. Jokios naudos, vieni nuostoliai. Juk stendai įkyriai, pastoviai, kryptingai bando įpiršti mintį, esą man, laukiančiam autobuso ar troleibuso, būtina nusipirkti dar vieną mobilųjį telefoną, dar vieną laikrodį ar dar vieną porą džinsų. Suprask, jei nenusipirksiu, būsiu didžiausias kvailys ir nesusipratėlis, mat tik šiandien ir čia taikomos pasakiškos nuolaidos visiems telefonams, laikrodžiams ar džinsams. Prisipažinsiu, sykį ėmiau ir susiviliojau tokia reklama. Užuot nedelsiant važiavęs namo, užsukau pasižiūrėti itin pigiai kaštuojančių džinsų į nurodytą parduotuvę ir, norit tikėkit, norit – ne, įsigijau išties pigiai kainavusias velvetines kelnes. Žaviai besišypsanti pardavėja dar mane patikino: „nebijokit, pirkit, tikrai ilgai ir laimingai nešiosit”. Dabar galiu tik tiek pasakyti: begėdiškai melavo ir tas stendas, ir ta jaunutė pardavėja. Džinsai kaštavo tikrai nebrangiai. Bet kad ir nešiojau juos labai trumpai. Per keletą mėnesių jie taip sudūlėjo, tarsi būčiau nešiojęs juos keletą metų. Daugiau nebetikiu nei tais spalvotais stendais, nei gražiomis šypsenomis. Manęs tokia kokybė netenkina. Kadaise iš Amerikos įsigytus velvetinius džinsus nešiojau trejetą metų, ir jie vis dar atrodė kaip visiškai nauji. Ir kaina, lyginant anų laikų, ir šiandieninių dienų finansus, beje, buvo panaši.
„Man rūpi Jūsų nuomonė”
Šiandien į visus reklaminius stendus žvelgiu su didžiausiu nepasitikėjimu. Bet ir vėl suklusau, viename iš stendų išvydęs maloniai besišypsantį Mantą Adomėną. „XXI amžiaus” skaitytojams tikriausiai nereikia pristatyti šio Demokratinės politikos instituto vadovo, konservatoriaus, mat su juo laikraštyje neseniai buvo skelbtas šių eilučių autoriaus interviu dėl Lietuvos aukštojo mokslo problemų. Reklaminis stendas tvirtino, esą šių metų rudenį į Seimą besibalotiruojančiam politikui tikrai rūpi mūsų, eilinių piliečių, vargai ir rūpesčiai. Viename plakate buvo nurodytas net internetinės svetainės, kur aš netrukus galėsiu ponui M.Adomėnui pareikšti savo nuomonę bei poziciją, adresas. Grįžęs namo nesunkiai radau internete tą svetainę ir, atvirai kalbant, nusivyliau, peržvelgęs ten esančius klausimus bei atsakymus. Jokiu būdu nesakau, kad į parlamentą šių metų rudenį ketinančiam patekti politikui tikrai nerūpi „mūsų nuomonė”. Ir vis dėlto norėčiau nusistebėti kai kuriomis būsimojo politiko nuostatomis. Kas teisus, o kas ne – tegul sprendžia skaitytojai.
Tik šešios problemos?
Demokratinės politikos instituto vadovas ten pateikia šešetą išties aktualių klausimų. M.Adomėnas sieks, kad „mūsų vaikai arba anūkai gautų ne tik gerą išsilavinimą, bet ir tėvynės meilės bei doro žmogaus pagrindus”, „kad būtų pasirūpinta jaunomis šeimomis – vaiko priežiūra įsiskaičiuotų į darbo stažą pensijai gauti”, „kad geresnio gyvenimo svetur ieškantys lietuviai galėtų lengvai grįžti į tėvynę”, „kad mediniai namai nedegtų nei Šnipiškėse, nei Užupyje, nei visame Vilniuje”, „kad studentai turėtų teisę patys nuspręsti, kur naudoti pinigus, valstybės paskirtus studijoms”, „kad baigtume su nusikaltėliais – gana chuliganizmo ir smurto”. Visiems iškeltiems klausimams pritariu visomis keturiomis. Tačiau aš tikėjausi, kad toje internetinėje svetainėje bus galima pateikti ir daugiau klausimų, nei nurodė jos savininkas M.Adomėnas. Juk internete, lyginant su reklaminiais stendais, – vietos kiek tik nori. Deja, toje svetainėje man, demokatinės Lietuvos piliečiui, buvo suteikta tik dalinė teisė pasinaudoti demokratija. Aš negalėjau pateikti nė vieno papildomo klausimo. Demokratinės politikos instituto vadovas suteikė galimybę tik sukeisti vietomis jo iškeltus klausimus. Jei manau, kad Šnipiškėse degančių medinių griuvenų problema pati aktualiausia, ją iškeliu į pirmąjį planą, jei esu įsitikinęs, kad pats didžiausias rūpestis – derama aukštojo mokslo reforma, būtent ją išstumiu į pirmąją vietą. Daugiau – jokių galimybių.
Primena oficialiąją Rusijos FST svetainę
Toje internetinėje svetainėje teigiama, esą M.Adomėnas teiks įstatymo pataisas, kad visi lietuvai išsaugotų teisę į Lietuvos pilietybę, sieks švietimo įstatymo pataisomis grąžinti aukščiausią kokybę ir tikrą dorovinį ugdymą į Lietuvos mokyklas, teiks įstatymo pataisas, ginančias viešąją tvarką ir skelbiančias visišką nepakantumą nusikaltėliams, siūlys įstatymo pataisas, kad iš padegimų negalėtų turėti naudos nei padegėjai, nei jų užsakovai… Ar kas nors gali būti gražiau bei prasmingiau už tokius nusiteikimus? Aš tikiu, kad M.Adomėnas tikrai nuoširdžiai „sieks, stums, teiks pačius reikalingiausius, pačius kokybiškiausius įstatymus”. Bet man rūpėjo sužinoti ne tik tai, ko jis sieks, bet ir kaip jis sieks tų dorų, gražių dalykų. O apie tai ten neužsimenama nė žodeliu. Ir nesuteikiama net teisė paklausti, kaip gi bus „siekiama, stumiama, teikiama”. Naršiau po jo svetainę itin atidžiai, bet taip ir neradau jokios galimybės nei komentuoti, nei laišką parašyti. Neradau ir į tą svetainę užsukusių lankytojų komentarų. Ir negalėjau rasti, kadangi jos savininkas nesuteikė teisės viešai komentuoti. Tikiu, kad M.Adomėno ketinimai – kuo gražiausi. Sutinku, kad M.Adomėnas, balotiruodamasis į Seimą, gali kurti internetinę svetainę pagal savo sumanymą, įsivaizdavimą ar skonį. Ir vis dėlto žvelgdamas į tą svetainę pradedu abejoti, ar tikrai jos savininkui rūpi, ką iš tiesų aš manau apie aukštojo mokslo reformas ar degančius medinius namus Šnipiškėse ir Užupyje. Jei kas nors manęs paklaustų, ką primena man Demokratinės politikos instituto M.Adomėno internetinė svetainė, nedvejodamas atsakyčiau – Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FST) oficialų internetinį puslapį. Beje, Rusijos FST puslapis gal net demokratiškesnis, nei M.Adomėno svetainė. Rusijos FST vadovybei galima bent elektroninį laišką parašyti, M.Adomėnui – ne. Tik nemanykite, jog šie mano klausimai – retoriniai, iš piršto laužti, nereikalingi. Šį rudenį ruošiuosi dalyvauti rinkimuose, todėl noriu kuo daugiau ir giliau žinoti, už ką balsuoju. Kad nebūčiau apgautas kaip tada, kai pirkau velvetines kelnes ir patikėjau žaviosios pardavėjos šypsena.
Svarbiausia ne idėjos, bet piniginės storis?
Štai M.Adomėno portretas karts nuo karto šmėkštelna itin brangiai kaštuojančiame reklaminiame ekrane Vilniuje prie prestižinio prekybos centro „Europa”, o štai Socialdemokratų sąjungos pirmininko Arvydo Akstinavičiaus portreto neišvysi nei Vilniaus stotelių stenduose, nei reklaminiuose ekranuose prestižinėse sostinės vietose. Kodėl? Skirtingai nei parlamentinės partijos atstovas M.Adomėnas, neparlamentinės partijos atstovas A.Akstinavičius neturi idėjų, minčių, nemoka teatrališkai ištarti kelių žodžių „Man rūpi Jūsų nuomonė”? Ne, tikriausiai ne. Čia greičiausiai visai kitos priežastys. Paklausykime paties socialdemokratų sąjungos vadovo. Štai jo nuomonė. „Pastaruoju metu Lietuvoje vis labiau ryškėja socialinė turtinė diferencijacija, savo mastais tampanti pavojinga tolimesniam šalies vystymuisi. Lietuvos politiniame gyvenime taip pat pastebime ryškias tendencijas nušalinti dalį visuomenės nuo politinės – visuomeninės veiklos. Jas ypač stiprina 2004 metų kovo mėnesį priimtos Politinių partijų ir politinių organizacijų įstatymo pataisos. Pagal šį įstatymą LR Seime neatstovaujamos politinės partijos yra atvirai diskriminuojamos ir net dirbtinai žlugdomos, užkertant joms galimybę gauti biudžeto paramą savo veiklai. Naujausi pasiūlymai uždrausti politinėms partijoms gauti paramą iš bet kokių privačių rėmėjų, paliekant tik Valstybės biudžeto paramą, neparlamentinėms partijoms reiškia paprasčiausią jų sunaikinimą, nes, neturint jokių finansinių šaltinių, bet kurios organizacijos veikla tampa neįmanoma, o piliečiams atimama reali teisė ir galimybė laisvai pasirinkti. Tvirtų demokratinių tradicijų šalyse net nariais negausios ir parlamentuose neatstovaujamos, bet veikiančios partijos savo veiklai gauna vienokią ar kitokią valstybės paramą. Ten suvokiama, kad tik reali piliečių galimybė rinktis politines organizacijas pagal savo įsitikinimus, o ne pagal piniginės storį, yra būtinoji harmoningos demokratinės pilietinės visuomenės raidos sąlyga. Tuo tarpu Lietuvoje priimti realūs politiniai ir teisiniai sprendimai visiškai prieštarauja deklaruojamam susirūpinimui dėl pilietinės visuomenės ir politinės sistemos plėtros. Taip atimamos ir lygios rinkėjų galimybės pasirinkti savo įsitikinimus atitinkančias ir jiems galinčias atstovauti politines organizacijas. Esame įsitikinę, kad besiklostanti situacija yra antidemokratinė ir pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintus demokratinės valstybės principus. Negana to, įževelgiame akivaizdų prieštaravimą pačiame Politinių partijų ir politinių organizacijų įstatyme. Įstatymas teigia, kad „Politinių partijų ir politinių organizacijų įvairovė užtikrina LR politinės sistemos demokratiškumą. Politinės partijos ir politinės organizacijos jungia Lietuvos Respublikos piliečius bendriems politiniams tikslams įgyvendinti, padeda formuoti ir išreikšti Lietuvos piliečių interesus ir politinę valią (…). Politinės partijos ir politinės organizacijos, atstovaujamos LR Seime, turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti dotacijų iš LR valstybės biudžeto”. O realus gyvenimas byloja visai ką kitą”, – dėstė savo poziciją neparlamentinės partijos vadovas A.Akstinavičius, beje, parlamentinių ir neparlamentinių partijų finansavimo reikalus gvildenantis nuo 2005-ųjų metų.
VSD vadovo Povilo Malakausko pozicija
O kokios nuomonės dėl partijų finansavimo laikosi, pavyzdžiui, dabartinis Lietuvos valstybės saugumo departamento (VSD) generalinis direktorius Povilas Malakauskas? 2006-aisiais, būdamas Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) vadovu, P.Malakauskas palaikė pono A.Akstinavičiaus poziciją. Štai nedidelė ištrauka iš oficialaus 2006 metų birželio 16-ąją pasirašyto STT direktoriaus P.Malakausko rašto, adresuoto neparlamentinės partijos vadovui A.Akstinavičiui: „LR specialiųjų tyrimų tarnyba, susipažinusi su Jūsų 2006 metų gegužės 27-osios rašte „Dėl politinių partijų finansavimo” suformuluotais siūlymais, pritaria būtinybei reformuoti Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymą, siekiant užtikrinti partijų veiklos skaidrumą ir didinti sociologinių tyrimų bei gyventojų apklausų duomenimis pastebimai sumažėjusį pasitikėjimą politinėmis partijomis. STT taip pat mato nemažai koreguotinų vietų politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo tvarkos teisiniame reglamentavime ir pagal savo kompetenciją panašaus turinio rekomendacijas 2006 metų sausio 23 dieną elektroniniu paštu pateikė LR Seimo valdybos 2005-aisiais sudarytai darbo grupei, jų finansavimą bei politinę reklamą reglamentuojančių įstatymų pakeitimų įstatymų projektams parengti ir Konstitucinio Teismo 2004-ųjų išvadai įgyvendinti.rinkimus”.
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba įžvelgia diskriminaciją
Įdomu dar ir tai, kad neparlamentinės partijos atstovas A.Akstinavičius, ieškodamas teisybės, kreipėsi net į Lygių galimybių kontrolierę Aušrą Burneikienę, prašydamas paaiškinti, ar nediskriminuojamos Lietuvoje neparlamentinės partijos. Sulaukta labai įdomaus ir išsamaus atsakymo. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos vadovė nusprendė „pasiūlyti LR Seimo Biudžeto ir finansų komitetui, Žmogaus teisių komitetui, LR Finansų ir Teisingumo ministerijoms apsvarstyti Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo 13 straipsnio 3-ioje dalyje įtvirtintą nuostatą dėl partijų finansavimo iš valstybės biudžeto ir objektyviai įvertinti galimybę pakeisti ją taip, kad valstybės lėšos partijų finansavimui būtų skirstomos taip, kad visos registruotos politinės partijos gautų atitinkamą valstybės finansavimą, taip pat su tyrimo išvada supažindinti Vyriausiąją rinkimų komisiją”. Pasak socialdemokratų sąjungos vadovo A.Akstinavičiaus, po tų raštų prabėgo daugiau nei dveji metai, o jų partija kaip ir anksčiau, taip ir dabar negauna net minimalių lėšų bent jau patalpų nuomai.
Vakaruose remiamos ir partijos nykštukės
Tame atsakyme remiamasi ir kiek kitokia nuomone. Sakykim, Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius profesorius Raimondas Lopata yra teigęs, jog nuostata iš valstybės biudžeto finansuoti tik tas partijas, kurios gavo ne mažiau kaip tris procentus visų rinkėjų balsų, nėra diskriminuojanti. Prof. R.Lopatos įsitikinimu, tokia pozicija optimali Lietuvos sąlygomis. Tuo pačiu prof. R.Lopata pripažino, kad Vakarų Europoje esama valstybių, kurios finansuoja ir dar mažiau rinkėjų balsų gavusias partijas. Pavyzdžiui, Austrija, Danija, Švedija, Vokietija. Tačiau tos šalys, profesoriaus teigimu, turi stabilias partines sistemas, be to, jų biudžetinio finansavimo galimybės visai kitokios.
Priklauso nuo įvairiausių kriterijų
Kitose Vakarų Europos valstybėse yra nustatyti atitinkami valstybės dotuojami finansavimo apribojimai, kurie priklauso nuo įvairiausių kriterijų, rodiklių. Pavyzdžiui, Prancūzijoje valstybės dotacijos skiriamos pradžioje partijoms, kurios parlamento rinkimuose iškelia kandidatus bent jau 50-yje vienmandačių apygardų ir lėšos skiriamos proporcingai laimėtų mandatų skaičiui, o antroji lėšų dalis paskirstoma proporcingai pirmame rate gautam balsų skaičiui. Ispanijoje parama rinkimų kampanijai ir kasmetinės organizacijos subsidijos skiriamos pagal trejetą kriterijų: fiksuota suma mokama už kiekvieną partijos parlamente gautą vietą, dar kita fiksuota suma mokama už kiekvieną gautą balsą rinkimuose į parlamento Atstovų rūmus ir dar kita fiksuota suma mokama už kiekvieną balsą rinkimuose į Senatą. Šios lėšos gali būti skiriamos tik toms partijoms, kurios laimėjo bent vieną vietą daugiamandatėje apygardoje. Italijoje valstybės lėšos skiriamos tik rinkimų kampanijai finansuoti. Kokia tvarka turėtų įsigalioti Lietuvoje, – keblu atsakyti. Šiuo metu mūsų šalyje – apie 40 oficialiai registruotų partijų partijėlių. Dauguma jų – popierinės, merdinčios, sukurtos tik tam, kad patenkintų vieno ar kelių žmonių asmenines ambicijas. Akivaizdu, kad partijoms apsišaukėlėms nederėtų skirti lėšų iš biudžeto. Tačiau akivaizdu ir tai, kad Lietuvai būtina reali tarppartinė konkurencija. Gal tada būtų mažiau tuščių, nieko nesakančių šūkių bei lozungų?
„XXI amžius”
Gintaro VISOCKO nuotr. Mantas Adomėnas buvo ypač aršiai kritikuojamas studentų. Jo portretas puikavosi tarp tų politikų, kuriuos studentai įprotesto mitingų prie Seimo metu įvardijo kaip valdininkus, žlugdančius aukštojo mokslo reformą Lietuvoje.
