Nepriklausomos tautybių politikos ekspertų grupės pastabos


Print

Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų rinkimų programos 2012 – 2016 metams Tautinių mažumų politikos skyriui

Neatkreipti dėmesio į šį dokumentą buvo tiesiog neįmanoma. Pirmiausia dėl to, kad apskritai tik dvi partijos – Lietuvos socialdemokratų partija ir Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai teikėsi skirti savo rinkimų programose dėmesio valstybinei tautybių politikai. Antra – jau senokai neteko matyti taip arogantiškai, bet visiškai neprofesionaliai surašyto teksto. Tiesą kalbant, geriau šio skyriaus TS – LKD rinkimų programoje nebūtų visai.

Skaitytojų patogumui programos tekstas ir ekspertų pastabos jam pateikiamos kartu; konservatorių programos teiginiai – patamsintu, o ekspertų pastabos – paprastu šriftu.

Ką radome: ankstesnių vyriausybių tautinių mažumų politika iki 2008 m.

Atėjusi į valdžią TS-LKD rado deklaratyvią ir neefektyvią tautinių mažumų politiką.

Netiesa.  Nuo pat 1989 metų, kai buvo priimtas pirmasis LR tautinių mažumų įstatymas, pradėjo veikti specializuota institucija – Tautybių reikalų (vėliau – Tautinių mažumų ir išeivijos) departamentas prie LR Vyriausybės (TMID), kuris vykdė ir koordinavo Lietuvos valstybės tautybių politiką.  Minėtas įstatymas (kaip ir visa Lietuvos vykdoma tautybių politika) buvo aukštai vertinamas tarptautinių organizacijų, vykdančių etnopolitinės situacijos monitoringą, ekspertų, ir rodomas pavyzdžiu kitoms Vidurio ir Rytų Europos šalims.  Buvo suburta patariamoji Tautinių bendrijų taryba šalia TMID, kuri buvo pagarbiai vadinama “Lietuvos etnoparlamentu”. Per minėtą laikotarpį Lietuvai pavyko išvengti pastebimesnių įtampų santykiuose tarp šalies etninių grupių; tuomet (skirtingai negu dabar) ji nebuvo kaip nors dėl to “linksniuojama” taptautiniuose forumuose.

Ir priešingai, būtent konservatorių dominuojama vyriausybė 2008 – 2012 m. sustabdė buvusio (beje,  visai neprasto) Tautinių mažumų įstatymo galiojimą ir visaip trukdė naujos įstatymo versijos parengimą ir priėmimą, panaikino buvusį Tautinių mažumų ir išeivijos departamentą ir netęsėjo viešai duoto pažado įsteigti naują, atskirą Tautybių reikalų departamentą. Galima teigti, kad ši Vyriausybė apskritai nuvertino valstybinę tautybių politiką (kuri yra tampriai susijusi su šalies nacionalinio saugumo ir užsienio politika) iki nereikšmingos ir valdžios dėmesio nevertos temos rango, kas neliko nepastebėta ne tik pačių Lietuvos tautinių bendrijų ir žmogaus teisių gynimo organizacijų, bet ir valstybių – partnerių bei tarptautinių organizacijų.

Spartaus ekonomikos augimo sąlygomis Vilniaus krašte, kuriame gyventojų daugumą sudaro tautinės mažumos, didėjo bendruomenių uždarumas, nepatiklumas, socialinė atskirtis.

Šiaip jau Lietuvos valstybės tautybių politika neturėtų apsiriboti vien tik Vilniaus kraštu, juolab kad ikikrizinis ekonomikos augimas buvo jaučiamas Vilniaus krašte taip pat, kaip ir likusioje Lietuvoje, ir toks jo priešpastatymas likusiai šalies daliai yra mažų mažiausiai nekorektiškas.  Tačiau ekonomikos gaivinimas ir socialinių klausimų sprendimas savaime nepašalina įsisenėjusių, įtampas skatinančių etninių ir istorinių stereotipų. Deja, konservatorių dominuojama Vyriausybė 2008 – 2012 m. dare viską, kad ši tema taptų neliečiamu “tabu”. Kaip pavyzdį galima paminėti tai, kad buvo sabotuotas net 2011 m. įvykusios mokslinės praktinės konferencijos apie etninių stereotipų žalą medžiagos išleidimas atskiru leidiniu.

Akivaizdžiai neapgalvota buvo ir A.Kubiliaus vyriausybės įvykdyta švietimo reforma toje jos dalyje, kurioje buvo suvienodinti egzaminų reikalavimai moksleiviams, baigusiems mokyklą ne lietuvių kalba. Visa tai prisidėjo prie etninės įtampos eskalavimo šalyje.

Labai keista, bet kalbėdami apie iki 2008 metų (o kodėl ne 2008 – 2012 metais?) neva didėjusį Vilniaus krašto gyventojų bendruomenių uždarumą, nepatiklumą ir socialinę atskirtį, konservatoriai (ir jų pirmtakai), buvę valdančiaja šalies politine jėga net dešimt iš dvidešimties dviejų metų, nemato tame jokios savo kaltės.

Inertiškas Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas nesiūlė idėjų, kurios spręstų aktualius žemės grąžinimo, pavardžių rašymo, švietimo, nedarbo mažinimo klausimus.

Prieš rašant tokį sakinį, konservatorių pasamdyti autoriai bent jau pasidomėtų, kokios buvo 20 metų sėkmingai veikusio TMID funkcijos ir veiklos uždaviniai (atitinkamai – ir struktūra bei biudžetas); tuomet jiems gal neatrodytų, kad šiam departamentui buvo pavesta spręsti žemės grąžinimo ir nedarbo mažinimo klausimus.

 Valstybės tautybių politika tikrai turėtų būti vieninga ir vientisa.  Jei jau buvo nutarta, kad panaikinus TMID jo funkcijos, susijusios su tautybių politikos vykdymu ir koordinavimu, atitenka Kultūros ministerijai – taip ir turėjo būti. Tačiau buvo priešingai – skirtingai įsivaizduojamą tautybių politiką vykdė (arba priešingai – piktybiškai jos nevykdė) visi, kas netingėjo – ir Kultūros, ir Švietimo ir mokslo, ir Užsienio reikalų ministerija, ir Valstybinės lietuvių kalbos komisija, ir net Ministro pirmininko tarnyba, kurioje buvo įkurtas kažkoks efemerinis Regionų ir tautinių klausimų skyrius (ar tik ne jo darbuotojai parengė ir šį “šedevrą”?).  Suprantama, kad tokiomis sąlygomis negalėjo būti jokios kalbos apie vieningos tautybių politikos vykdymą ir koordinavimą.

Lietuvos visuomenėje nebuvo skatinamas tautinių mažumų – lenkų, rusų, žydų – kultūros ir papročių pažinimas, leista formuotis atskiriems, tarsi kartu gyvenantiems, bet mažai ką bendro tarpusavyje turintiems rezervatams.

Ne visai aišku, kodėl iš visų Lietuvos tautinių mažumų akcentuojama tik trijų išvardintų etninių grupių kultūros ir papročių pažinimo svarba. Juolab neaišku – kas ir kaip leido formuotis tiems “rezervatams”, ir ar nėra pati TS – LKD nemenka dalimi kalta dėl susidariusios situacijos?

TS-LKD su koalicijos partneriais ėmėsi iš esmės reformuoti tautinių mažumų politiką, tuo sukeldama didelį ant ankstesnės politikos parazitavusių funkcionierių ir politikierių nepasitenkinimą, paklojo pamatus šiuolaikiškai, atvirai, demokratiškai tautinių mažumų politikai ir visavertei tautinių mažumų integracijai į Lietuvos gyvenimą.

Ir vėl nesivarginama bent kiek aiškiau įvardinti nekadėjų, neva “parazitavusių” ant ankstesnės (kokios?)  tautybių politikos. Kita vertus, galima nesunkiai įvardinti pačių konservatorių ir jų partnerių “nuopelnus”, griaunant (jų žodžiais tariant – „iš esmės reformuojant“) šios politikos pamatus – TMID likvidavimą, ankstesnio Tautinių mažumų įstatymo galiojimo sustabdymą (ir delsimą parengti bei priimti naują šio įstatymo versiją), ESBO aukštojo komisaro Knuto Volebeako sąmoningą klaidinimą šiuo klausimu etc.

Bet svarbiausia yra tai, kad, kaip matome, konservatorių “strategai” net nesupranta, kad įsisenėję stereotipai, nuodijantys santykius tarp Lietuvos etninių grupių ir tuo ardantys mūsų valstybės pamatus, yra gajūs ne tik Lietuvos tautinių mažumų, bet nemenka dalimi ir tautinės daugumos atstovų tarpe, todėl būtina kalbėti ne vien apie tautinių mažumų, o apie integruotą valstybinę tautybių politiką. Tautinės mažumos nėra vien tik politikos objektas – kaip besiformuojančios Lietuvos pilietinės tautos dalis, jos yra ir jos subjektas.

1.        Svarbiausi pasiekimai 2008-2012 metais

 

1.1.                   Panaikinome Tautinių mažumų ir išeivijos departamentą, paskirstėme jo funkcijas tarp Švietimo, Kultūros ir Užsienio reikalų ministerijų ir tokiu būdu sumažinome biurokratinį aparatą.

Dovanokite – tai pasiekimas arba nusikaltimas? Ar tiesiog buvo nutarta, kad geriausias gynybos būdas yra puolimas? Reikia ypatingos drąsos (ar įžūlumo?), norint pateikti neapgalvotą ir neatsakingą poelgį, kuriuo ilgam (po šiai dienai) buvo sujauktas visas darbas su tautinėmis mažumomis, kaip savo “svarbiausią pasiekimą” tautybių politikos srityje.

Teiginys apie biurokratinio aparato sumažinimą apskritai skamba kaip pasityčiojimas, nes TMID su tautinėmis mažumomis dirbo skyrius iš 6 darbuotojų ir jį kuravęs departamento generalinio direktoriaus pavaduotojas; net skaičiuojant su pačiu generaliniu direktoriumi, tai sudarė vos 7,5 etato.

Šiuo metu Kultūros ministerijos Tautinių mažumų skyriuje darbuojasi 5 darbuotojai, taip pat specialūs viceministras ir ministro patarėjas. Pridėkime prie šio skaičiaus dar naujai iškeptą trijų asmenų Regionų ir tautinių mažumų skyrių Ministro pirmininko tarnyboje, ir gausime iš viso 10 etatų. Kitaip sakant, konservatorių ir Co Vyriausybės atliktas “biurokratinio aparato mažinimas” iš tikrųjų reiškė jo padidėjimą 30%.

Ministro pirmininko tarnyboje naujai įkurtas skyrelis apetitu aiškiai nesiskundžia – jo vadovas  Gabrielius Landsbergis yra viešai pareiškęs: “Mes esame koordinuojanti institucija, tuo ir skiriamės nuo visų ankstesnių. Problema dažniausiai būna nevienalytė – tai ir švietimo, ir žmogaus teisių, ir neteisingo įstatymų taikymo ir kt., o kiekviena institucija iki šiol, kaip gerai ji bedirbtų, galėjo ją spręsti tik iš savo pozicijų, nes neturi instrumentų, kaip ją koordinuoti.  Tam tikslui buvo įkurtas mūsų skyrius. Gavę problemą, mes galime kreiptis į įvairias institucija, net savivaldybes…”.  Taigi nežiūrint to, kad šiuo metu vykdyti ir koordinuoti valstybinę tautybių politiką oficialiai yra pavesta Kultūros ministerijai, šis neaiškios paskirties ir neapibrėžtos kompetencijos klerkų darinys pasiskelbė pagrindine Lietuvos tautybių politiką koordinuojančia institucija.

1.2.                   Patvirtinome Vilniaus apskrities rajonų socialinės ir ekonominės plėtros 2011-2014 metų priemonių planą, kuriame numatyta visa eilė priemonių skatinti Vilniaus apskrities gyventojų verslumą, pritraukti privačias investicijas, sudaryti sąlygas kurti naujas darbo vietas, gerinti socialinę ir ekonominę infrastruktūrą.

Labai gerai, tačiau prie ko čia tautybių politika? Panaikintoje (?) Vilniaus apskrityje yra ne tik “lenkiškos” savivaldybės, o tautinių mažumų atstovai Lietuvoje gyvena ir visose kitose buvusiose apskrityse. Išeina, kad likusioje Lietuvos dalyje socialinės ir ekonominės plėtros plano patvirtinimas – tai ir yra tik socialinės ir ekonominės plėtros plano patvirtinimas, o štai Vilniaus apskrityje jis kažkokiu stebūklingu būdu virsta “tautybių politikos svarbiausiu pasiekimu Nr. 2”?

1.3.                   Padidinome finansavimą Vilniaus apskrities socialinei ir ekonominei plėtrai. Ekonominio sunkmečio sąlygomis vien Šalčininkų rajonui 2008-2012 m. skirtos nacionalinės ir ES lėšos gyvenimo kokybės ir socialinės infrastruktūros gerinimo, urbanistinės ir viešosios infrastruktūros plėtojimo, verslo skatinimo projektams išaugo daugiau kaip 3 kartus.

Kaip matome, šio TS – LKD rinkimų programos skyriaus autoriai ypatinga fantazija nepasižymi. Tai, kas buvo pateikta kaip “tautybių politikos svarbiausias pasiekimas Nr. 2”, dar karta pakartota šiek tiek kitais žodžiais, tik šįkart – kaip “tautybių politikos svarbiausias pasiekimas Nr. 3”

1.4.                   Priėmėme Švietimo įstatymo pataisas, atveriančias tautinių mažumų mokyklas valstybinei kalbai, patvirtinome lanksčią įstatymo nuostatų įgyvendinimo tvarką.

Dar viena kvailystė, kuri be jokio reikalo sukėlė aistras kaip šalies viduje, taip ir už jos ribų. Abitūros egzaminų suvienodinimas abiturientams, kurie mokėsi valstybinės lietuvių kalbos pagal palengvinta standartą,  yra akivaizdžiai diskriminacinio pobūdžio; tai – edukacinio testavimo profanacija.  Jei abitūros egzaminų balas nebūtų susijęs su imatrikuliacija ir nemokama studijų vieta universitete, ta diskriminacija būtų simbolinė. Tiesiog tikimybė, kad lenkų, rusų  ar gudų  mokyklų abiturientai gaus tokį pat aukštą abitūros egzamino įvertinimą,  būtų truputį mažesnė, ir tiek. O  dabar diskriminacija yra reali, kadangi kovoje už nemokamą studijų vietą tautinių mažumų absolventas reitinge bus pastumiamas žemyn.

Ir ką gi reiškia „lanksti įstatymo nuostatų įgyvendinimo tvarka“? Realybėje tai reiškia, kad aukščiau paminėtos įstatymo pataisos taip pat bus profanuojamos, nes iš tikrųjų mokyklas nelietuvių dėstomąja kalba baigiantys abiturientai ir toliau laikys „palengvintus“ egzamenus. Tai kam iš viso to reikėjo?

1.5.                   Priėmėme Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą įstatymą, kuriuo siekiame atkurti istorinį teisingumą ir gera valia kompensuoti už totalitarinių režimų neteisėtai nusavintą Lietuvos žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą, prisidėti prie kultūrinio Lietuvos žydų bendruomenės palikimo Lietuvoje išsaugojimo.

Istorinio teisingumo atkūrimas neturi būti etniškai nuspalvintas nei negatyvia, nei pozityvia prasmėmis;  dėl tos pačios priežasties jis negali būti traktuojamas kaip kažkoks pasiekimas tautybių politikos srityje.

1.6.                   Paspartinome piliečių nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimą. 2012 m. liepos 1 d. Vilniaus, Šalčininkų ir Švenčionių rajonuose buvo likę tik apie 600 asmenų, kurių nuosavybės teisės į žemę, mišką ar vandens telkinius natūra dar nebuvo atkurtos (iš viso nuo Nepriklausomybės atkūrimo prašymus atkurti nuosavybės teises natūra šiose savivaldybėse buvo pateikę daugiau kaip 33 tūkst. piliečių).

Lietuvos piliečių nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimas taip pat neturėtų būti siejamas su jų tautine priklausomybe.

1.7.                   Pirmieji per 20 atkurtos Nepriklausomybės metų realiai ėmėmės spręsti tautinių mažumų pavardžių rašymo oficialiuose dokumentuose klausimą, parengėme ir pateikėme Seimui atitinkamą įstatymo projektą. Deja, Seime Vyriausybė pritrūko balsų, kad šis įstatymas būtų priimtas.

Kadangi realus rezultatas nebuvo pasiektas nežiūrint to, kad konservatoriai visus keturis metus buvo valdančiojoje koalicijoje ir net dominavo joje – girtis kaip ir nėra kuo. Kaip sako vaikai, “beveik” – nesiskaito.

1.8.                   Sudarėme visas sąlygas, kad nuo 2012 m. rudens Naujojoje Vilnioje atsirastų baltarusių kalbos klasė.

Yra pagrindas manyti, kad 2008 – 2012 metais skirtinguose Lietuvos miestuose ir kaimuose atsirado ir daugiau klasių, tame tarpe ir tautinių mažumų dėstomosiomis kalbomis, todėl nėra suprantamas toks šio konkretaus fakto sureikšminimas.

1.9.                   Visuomenei pristatytos Arbit Blato, Samuelio Bako, kitų garsių išeivių iš Lietuvos darbų parodos, į visų Lietuvos mokyklų ugdymo programas įtrauki istorinės Lietuvos lenkų, žydų ir kitų tautybių atstovų kūriniai.

Garsių kitataučių išeivių iš Lietuvos kūrinių parodos vyko ir iki 2008 metų; be jokios abejonės, jos vyks ir po 2012 m. O tai, kad Lietuvos moksleiviai gales susipažinti su kitataučių ir kitakalbių mūsų tėvynainių kūryba, yra reikalinga ne tiek kitataučiams (tautinių mažumų atstovams), kiek mums patiems.

2.        Strateginės tautinių mažumų politikos kryptys

Vienas iš svarbiausių tautinių mažumų politikos uždavinių yra visavertė integracija, kuri užtikrintų Lietuvos visuomenėje įvairių tautinių bendruomenių taikų sugyvenimą.

Lietuvos pilietinė visuomenė dar tik formuojasi, todėl būtina siekti, kad į ją integruotųsi ne tik tautinių mažumų, bet ir tautinės daugumos atstovai.

Integraciją matome kaip dvikryptį projektą: keldami reikalavimus tautinėms mažumoms, patys taip pat turime dėti pastangas pažinti jų kultūrą ir papročius, pagal galimybes mokytis tautinių bendrijų kalbos.

Negali būti keliami  jokie ypatingi (specifiniai) reikalavimai tautinėms mažumoms, nes nepriklausomai nuo tautybės visi Lietuvos piliečiai turi vienodas teises ir pareigas.

Taip pat svarbu užkirsti kelią ne tik kultūrinių, bet ir socialinių getų formavimuisi tautybės pagrindu. Nepaisant Vyriausybės skiriamo didesnio finansavimo, nedarbas Vilniaus rajone (13,9 proc.) ir Šalčininkų rajone (13,2 proc.) 2012 m. viduryje buvo gerokai didesnis nei šalia esančiame Vilniaus mieste (8,4 proc.), nors, atrodytų, geografinis didžiausio ir ekonomiškai pajėgiausio Lietuvos miesto artumas turėtų padėti spręsti užimtumo problemą. Palyginkime: Klaipėdos rajone nedarbas 2012 m. viduryje buvo 8,1 proc., Klaipėdos mieste – 8,0 proc. Socialinių pašalpų gavėjų skaičius Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose gerokai viršija Lietuvos vidurkį ir yra vienas didžiausių tiek absoliučiais, tiek santykiniais skaičiais. Nepamirškime, kad jau beveik 20 metų valdžią Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybėse turi viena partija – Lietuvos lenkų rinkimų partija, kurios vykdoma ekonominė ir švietimo politika iš esmės ir sukūrė prielaidas didėjančiai vietos gyventojų socialinei atskirčiai.

Kaip matome, tokiu būdu “lenkiškos” Lietuvos savivaldybės dar kartą priešpastatomos savivaldybėms “lietuviškoms”, visai negalvojant apie moralines – psichologines (taiga ir politines) tokio priešpastatymo pasekmes, kad ir tų pačių “getų” pavidale.

Nors Seimo rinkimai – ne už kalnų, ir daug ką galima suprasti, visgi nėra rimta suversti atsakomybę už  tariamą Vilnijos atsilikimą vienai partijai, nes regioninių skirtenybių priežąsčių yra daugiau ir jos yra žinomos (prastesnės dirbamos žemės, žemės reformos tarpukaryje nebuvimas, pokario metais – labiau išsilavinusių ir ūkiškai pajėgesnių vietinių gyventojų “išspaudimas” į Lenkijai atitekusias buvusias vokiškas žemes, sustiprinta likusiųjų rusifikacija etc.)  Tokia propagandistinė retorika tik dar daugiau sustiprina tarpusavio susipriešinimą ir niekada netaps normalia atsvara geranoriškam dialogui be jokių išankstinių ”kapituliacijų” ir “kontribucijų”.

Gerbdami tautinių mažumų kultūrinį savitumą, jų specifinius poreikius švietimo ir kultūros politikoje, sieksime iš esmės pakeisti susiklosčiusią padėtį:

–             Skirsime ypatingą dėmesį Pietryčių Lietuvos socialinei ir ekonominei raidai, kursime ir finansuosime atitinkamas investicines programas.

Tol, kol į Lietuvos lenkus bus žiūrima (nesvarbu – oficialiai, pusiau oficialiai arba neoficialiai) tik kaip į “istorinį nesusipratimą”, kaip į “sulenkėjusius” (taigi kažkaip neva pagadintus) lietuvius, kuriuos būtina “pagerinti” (tai yra “atlietuvinti”), joks “ypatingas” (beje, o kieno sąskaita?) dėmesys Pietryčių Lietuvos socialinei ir ekonominei raidai nieko nepakeis.

Būtina permąstyti pačią Lietuvos tautinę formulę ir Lietuvos lenkų vietą joje, kad neliktų tą formulę ardančio asimetriškumo. Bet tokių pastangų nematyti.

·         Reikalausime, kad šio regiono savivaldybių valdančios daugumos globotų šių savivaldybių teritorijose gyvenančias vietines lietuvių mažumas taip, kaip valstybė nacionaliniu mastu globoja tautines mažumas.

Tai jau visiška nesąmonė, tai – konservatorių strategų (arba jų pasamdytų “rašytojų”) primityviai etnocentristinio mąstymo išdava. Šiek tiek aukščiau šioje programoje kažkas buvo rašoma apie tautinių mažumų  “getus”, bet šios pastraipos autoriai jau reikalauja ”teisės į getą” ir patiems lietuviams, jeigu jie gyvena kitatautėje (kitakalbėje) aplinkoje.

Beveik visose Europos valstybėse yra regionai (paprastai periferiniai), kuriuose skaičiumi dominuoja vienos arba kitos tautinės mažumos atstovai; niekad tačiau prancūzai nėra prašę pripažinti juos “tautine mažuma” Bretanėje arba Elzase, italai – Aostoje arba Sardinijoje, o ispanai – Galisijoje arba Baskijoje… Netiesiogiai tai rodo, kad kažkur posąmonėje šio rinkimų programos skyriaus autoriai laiko Vilniją ne integralia Lietuvos dalimi, o kažkuo panašaus į vidinę koloniją, kurioje reikia saugotis klastingų čiabuvių.

–        Išnagrinėsime ar šiose savivaldybėse susiklosčiusi socialinių pašalpų ir kitų išmokų skirstymo tvarka nepažeidžia čia gyvenančių žmonių teisės į demokratiją ir teisingumą, ar neskatina socialinės  ir tautinės atskirties.

Gerbiamieji, pašalpų ir kitų išmokų skirstymo tvarka turi būti normali visoje Lietuvoje, ne tik “šiose savivaldybėse”. Beje, o kodėl ponai konservatoriai neišnagrinėjo šio klausimo besibaigiančios kadencijos metu (jei tam buvo pagrindas)?

·         Siūlysime diegti šiuolaikiškas administravimo formas, kurios leistų tautinėms mažumoms tapti labiau ekonomiškai ir finansiškai nepriklausomomis nuo valstybinių ir savivaldybės subsidijų.

Belieka palinkėti konservatoriams, kad jie “siūlytų diegti šiuolaikiškas administravimo formas”, kurios leistų “tapti labiau ekonomiškai ir finansiškai nepriklausomoma nuo valstybinių ir savivaldybės subsidijų” ne tik tautinių mažumų, bet ir tautinės daugumos atstovams. Kas čia per diskriminacija?

Labai panašu, kad pries tvirtinant šią rinkimų programą šios abrakadabros nieks net neskaitė.

·         Sieksime dar kartą grįžti prie vardų ir pavardžių rašymo tvarkos, siūlydami rasti europietiškas tradicijas, mūsų Konstituciją ir valstybinės kalbos statusą gerbiantį sprendimą.

Nereikia išradinėti jokių dviračių – paprasčiausiai reikia leisti tiems Lietuvos kitataučiams, kurie to pageidauja, rašyti savo asmenvardžius dokumentuose gimtaja kalba (žinoma, jei toje kalboje naudojama abecėlė, sukurta lotynų raidyno pagrindu).

·         Rūpinsimės tautinių mažumų švietimo įstaigų tinklu, kad kurtųsi stiprios, pajėgios, visapusiškai aprūpintos tautinių mažumų mokyklos.

Konservatorių edukologijos strategams gal vertėjo pagalvoti apie kitką – apie tautinėms mažumoms skirtas mokyklas valstybine dėstomaja kalba, kurios skirtųsi nuo paprastų lietuviškų mokyklų vadinamuoju etniniu komponentu – gimtosios kalbos ir literatūros dėstymu. Tai atpalaiduotų kitataučius moksleivius ir jų tėvus nuo gimtosios kalbos praradimo baimės ir leistų jiems ne taip skausmingai rinktis mokyklos dėstomąją kalbą.

·         Pilnai užbaigsime nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimo procesą.

Yra pagrindas manyti, kad tai sugebės padaryti ir kitos politinės jėgos, net ir tos, kurios, skirtingai nuo konservatorių, nesieja nuosavybės teisių atkūrimo su valstybine tautybių politika.

·         Skirsime dėmesio tautinių mažumų kultūrinio paveldo apsaugai, jo pristatymui Lietuvoje ir užsienyje. Ypatingą dėmesį skirsime Holokausto atminties vietų tvarkymui. Manome, kad į kultūrinio paveldo puoselėjimą turi įsitraukti visi Lietuvos gyventojai, todėl organizuosime specialias edukacines programas.

Atleiskite, bet neoriginalu. Neišvengiamai tą patį darys ir kitos partijos.

·         Sieksime atstatyti Vilniaus Didžiąją sinagogą.

Šiaip jau sinagogos būna reikalingos tikinčiųjų judėjų reikmėms, tačiau Lietuvos žydų religinė bendruomenė aiškiai išreiškė savo poziciją šiuo klauisimu – jai to nereikia.

Žinoma, atkurtoje Vilniaus Didžiojoje sinagogoje galima būtų įkurti kokį nors muziejų, tik ar gali Lietuva sau leisti tokį išlaidavimą artimiausiais metais, tai yra krizės sąlygomis, kai niekaip nesugebama užbaigti Valdovų rūmų, nepastatome Nacionalinio stadiono arba tokių svarbių energetinių objektų, kaip elektros tiltai į Švediją ir Lenkiją? Arba žmonėms bus pasiūlyta dar daugiau susiveržti diržus šiam tikslui realizuoti, kas objektyviai gali paskatinti judofobinių nuotaikų paūmėjimą Lietuvoje?

·         Sieksime visoje Lietuvoje išplėsti ratą mokyklų, kuriose galima išmokti tautinių mažumų kalbų.

Pirma – kas trūkdė padaryti arba bent jau pradėti daryti tai šios kadencijos metu? Antra – kokios konkrečiai kalbos turimos omenyje ir koks yra šio įdomaus, tačiau paslaptingo sumanymo tikslas?

·         Sieksime sudaryti kuo palankesnes sąlygas baltarusių kalbos, kuri įtraukta į UNESCO Nykstančių kalbų sąrašą, puoselėjimui. Lietuva yra vienintelė ES valstybė, ir ateityje gali tapti vienintele pasaulio valstybe, kurioje prieinamas pilnas vidurinis išsilavinimas baltarusių kalba. Remsime Europos humanitarinį universitetą.

Tikrai pagirtinas susirūpinimas baltarusių kalba (nors ši kalba ir ja kalbanti tauta turi lietuvių kalboje gražų pavadinima “gudai”), tik tenka priminti, kad, kaip bebūtų apmaudu, dauguma šiuolaikinių Lietuvos baltarusių naudoja (viešai ir buityje) ne gimtąją, o rusų kalbą. Būtent rusiškai, o ne gudiškai (juolab ne lietuviškai) dėstoma ir Europos humanitariniame universitete.

Gudų kalbos gyvos šnektos yra daugiau naudojamos Lietuvos lenkų arealo pietinėje ir rytinėje dalyse, tačiau jos, taip pat, kaip ir pačios lenkų kalbos lietuviškieji neodialektai, vis dar nesulaukia tokio pat broliško susirūpinimo mūsų šalyje – tame tarpe ir iš konservatorių pusės.

xxx

Nepriklausomos tautybių politikos ekspertų grupės nariai tikisi, kad Lietuvos rinkėjai patys įvertins šio “dokumento” vertę bei jo autorių kompetencijos laipsnį.

Nepriklausomos tautybių politikos ekspertų grupės vardu – Grupės vadovas Vitalijus Karakorskis.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2012.10.10


Prisijunkite prie diskusijos