Nepriklausomybės ligų profilaktika


Print

Vis dažniau viešai prasitariama, kad televizijos tiesiog luošina žmones, ypač jaunus. Bet jos turi savo tvirtą nuomonę…

Nepatinka – nežiūrėkite, niekas juk neverčia.

Lengva pasakyti – nežiūrėkite. Alkoholikui dabar jau nesakome: negerk ir būsi sveikas. Alkoholikus gydome, narkomanus gydome, nes suprantame, kad tai baisios priklausomybės ligos, beveik nepagydomos.

Kaip gydyti jaunimą (ir ne tik) nuo televizijos, interneto, mobiliųjų žinučių priklausomybės? Knygomis. Aš gydausi skaitydamas geras knygas, ir laiko televizijų banalybėms nelieka. Perskaitau naujausių pranešimų antraštes internete ir, jeigu Putinas dar negina rusų Lietuvoje, skaitau toliau.

Šiomis dienomis vienu prigulimu (blogas įprotis) perskaičiau ne tik Valentino Sventico knygą „Guriniai“, bet ir profesorės Viktorijos Daujotytės recenziją apie ją: „Viešas vienumos žmogus – kritinis subjektas („Metai“, 2014-ųjų kovas).

Labai vertinga knyga, nors ir sulipdyta iš gurinių. Šis žodis man, Alytuje augusiam,  taip pat gerai žinomas. Pavyzdžiui: „Dar kartą pabandyk prasivardžiuoti – ir aš tau nosį sugurinsiu!“ Kartais sugurindavom.

Neketinu vertinti Sventicko – literatūros kritiko, redaktoriaus, knygų leidėjo, įvairiausių renginių, vakarų vedėjo – knygos, ypač po to, kai ją įvertino profesorė Daujotytė. Turiu vienintelį norą: kad ją perskaitytų ne tik rašytojai, literatūros kritikai, redaktoriai, leidėjai, bet ir kuo daugiau televizijų žiūrovų. Bus atsparesni banalybėms, popsui, smurtui… O lėkštybių skleidėjai gal susimąstys, susigės?

Mūsų skaitytojams siūlome kelis gurinukus iš Valentino Sventicko „Gurinių“ („Gimtasis žodis“, 2013)

Vytautas Visockas

xxx

Valentinas SVENTICKAS

Kas atsakys už Lietuvos ateitį?

Šiandien buvau dienraščio „Respublika“ sušauktame pokalbyje „Kokį jaunosios kartos kultūros supratimą ir poreikį ugdome?“

Pavadinti pokalbio šviesiu negalėčiau.

Be kitų dalykų, kalbėjau apie menko lygio populiariausios kultūros poveikį jaunimui. Apie dainuojamą lietuvišką popsą. Matydamas, ko yra pasiekusi mūsų klasikinė muzika, literatūra, teatras, vaizdo menai (bet kur pasaulyje galime garbingai rodytis), niekaip nesuprantu, kodėl jauni žmonės, einantieji į scenas ir televizijas, pasitenkina keliais akordais ir neįmanomo prastumo tekstais.

Ar tik dėl to, kad daugelis nori visas babkes pasiimti – pats parašiau ir muziką, ir tekstą, pats padainavau? Bet kur tada jauno žmogaus ambicijos, kur pagalvojimas, kodėl lietuviškas popsas neperžengia Lietuvos geografinių ribų, kur supratimas, kaip jis atrodo greta Felikso Bajoro, Sigito Gedos, Vytauto Kernagio, ar nė nešmėsteli mintis, kaip melodijos ir tekstų banalybės („tu mano bachūras“), intonavimo ir kalbos klaidos atrodys jam pačiam po poros dešimtmečių?

Eterio užteršimas tokiomis lėkštybėmis tikrai veikia jaunimą: jeigu tai transliuojama, tai čia ir yra daugeliui priimtina kultūra! O ji, norim to ar nenorim, kaip ekranų ir scenų autoritetinis reiškinys, persikelia į jaunimo frazeologiją, elgesio būdą, madas, kultūros supratimą.

Pradėjęs užsirašinėti nuklydau.

Visai ką kita rūpėjo užsirašyti. Vilties ir šviesos blyksnį.

Pokalbio vedėjas Gediminas Jakavonis, man rodos, vis lenkė pasakyti, kad menksta jaunimo lietuviškas patriotizmas. Kaip ir visi diskusijų moderatoriai, artėjant pabaigos turui jis pageidavo stiprių finalinių frazių.

Tokią pasakė Andrius Mamontovas. Papasakojo žiūrėjęs kažin kurios televizijos laidą, iš tų, kai žurnalistas gatvėje pakiša žmogui mikrofoną, ir tu iškart atsakyk. Taigi žurnalistas paklausęs jauną merginą, studentę turbūt, kas atsakys už Lietuvos ateitį.

Ji atsakė: „Aš.“

2010.XI.11

xxx

Toks mergaitės atsakymas skamba puikiai greta pokalbio dalyvių nuspėjamų žodžių – apie šeimos vaidmenį, švietimo sistemos, žiniasklaidos, Bažnyčios, politinės kultūros.

Reaguodamas į patriotizmo imperatyvą, aš dar kalbėjau apie lietuvių kalbos reikšmę.

Iš tiesų, jei mums pavyks išlaikyti lietuvių kalbą ir jos vartojimo plotus, viskas klostysis gerai. Kalba, sakinys, posmas užkoduoja visa, ką mes turime žinoti kaip lietuviai, kaip vieninteliai tokie, tam tikroje erdvėje istoriškai susiformavusi tauta. Sveikas gimtosios kalbos gyvenimas būtų atspara ir masinės kultūros, globalizacijos antplūdžiams.

Už lietuvių kalbos, iš gyvųjų indoeuropiečių kalbų vyriausios, ateitį esame atsakingi ne tik sau, bet ir pasauliui.

2010.XI.13

xxx

Vakar, žiūrėdamas Lietuvos televizijos laidą „Panorama“, išgirdau, kaip mūsų Premjeras Andrius Kubilius, kalbėdamas Prezidento rūmuose ir guosdamas tikrai neįtikėtinos mokesčių naštos užgulamus menininkus, pacitavo, jo nuomone, garsią poetę, parašiusią žodžius „Aš dar gyva“. Nežinau, kaip į šią citatą reagavo kitas intelektualas Arūnas Valinskas.

Toji poetė iš tiesų yra… Bernardas Brazdžionis, ir rašė jis 1940 metais taip:

                      Iškėliau, šaukdamas, rankas į dangų juodą:

Kur tu, tėvyne, kur tu, Lietuva?

                      Ir kai parpuoliau, bėgdamas per gruodą,

                      Atsakė man: – Aš čia – gyva!

Čia galima būtų baigti, susilaikant nuo priminimo, kad Andrius yra Vytauto, talentingo literatūros tyrinėtojo, vaikas.

Bet štai ką reikia pridėti. Mes, meno žmonės, neturime pinigų nei dabartiškam parlamentarizmui, nei pakišoms, nei lobistams. Neturime, deja, veržlumo brautis į valdžią. Turime tik vaizdą, garsą, žodį.

Bet.

Politikai turėtų žinoti, kad bus pavaizduoti.

Tie, kurie sugalvojo atimti iš autorių 2009 metais 31, o 2011 metais 40 procentų, – irgi.

Kultūra, kad ir kaip engiama, ne pirmas ir ne paskutinis kartas, vis tiek sakys:

Aš čia – gyva!

2008.XII.17

Vytauto Visocko (slaptai.lt) nuotraukoje: rašytojas, literatūros kritikas Valetinas Sventickas ir jo knygos “Guriniai” viršelis.

2014.03.27; 17:59


Prisijunkite prie diskusijos