Nepriklausomybės saulėje ( 1 )


Print

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt tęsia pažintį su žymiais lietuvių rašytojais, poetais, intelektualais, istorikais, kalbininkais, filosofais… Jau esame paskelbę ištraukų iš Vlado Terlecko, Romualdo Ozolo, Petro Dirgėlos, Valentino Sventicko, Justino Marcinkevičiaus, Algimanto Liekio, Zigmo Zinkevičiaus kūrybos, prisiminimų.

Šiandien mūsų svečias – poetas Jonas Juškaitis, garsėjantis savo dešiniosiomis, krikščioniškosiomis pažiūromis. Numatę publikuoti keletą ištaukų iš jo 1998-aisiais išleistos knygos “Lyra ant gluosnio”. Manome, jog daugelis J.Juškaičio eseistinių, publicistinių, politinio pobūdžio straipsnių, sudėtų į minėtą knygą, tebeaktualūs ir šiandien. Ne tik aktualūs, bet ir leidžia kitu kampu pažvelgti į šiandienines Lietuvos valstybės bėdas.

1989-aisiais metais poeto Jono Juškaičio veikla įvertinta Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, 1999-aisiais jis tapo Poezijos pavasario laureatu, 2004-aisiais jam įteikta Jono Aisčio literatūrinė premija už eilėraščių knygą „Eglė vasaros naktį“.

J.Juškaičio poezijoje vyrauja gyvybės ir gyvenimo stebuklo nuostaba, būdingas tapybiškas, estetizuotas vaizdas, dinamiška metafora, ryški kultūrinė, istorijos atmintis. Rinkiniuose „Pučia vėjas į širdį“, „Pilnas vakaras nutilusios dainos“ ir kituose išryškėja religinė meditacija, istorinės tėvynės refleksija, dažnesni kančios, kraujo, Dievo ir mirties motyvai.

XXX

Nors man, kaip katalikui, ir labai liūdna, bet Lietuva man dar augant, buvusi katalikiška savo didžiuma, po penkiasdešimties pavergimo ir tautos išblaškymo metų katalikiška liko tik savo mažuma. Zbigniewas Bzezinskis apie amerikiečių laikyseną ir sovietų karą Afganistane taip kalbėjo: mes nieko nedarėme, kad jie tenai nekariautų, bet viską darėme, kad jie to karo nelaimėtų. Šiandien pasaulis irgi nieko nedaro, kad mes nebūtume nepriklausomi, bet viską daro, kad būtume priklausomi ten, kur tik jam naudinga.

1992 m. rugsėjį ilgai kalbėjausi su filosofu Juozu Girniumi, kuris prieš tai man laiškuose buvo rašęs, kad tėvynėje pasiekta vienybė. Atsakiau tiesiai – jokios vienybės nepasiekta; tauta per šį šimtmetį taip pakeista, jog nepasitikiu nei kaire, nei dešine, nei kokiu nors viduriu, nes matau, kaip Vytautas Landsbergis, dabar Lietuvos tarptautinei politikai pats reikalingiausias žmogus, bus gėdingai išstumtas iš veiklos: taip padarys ne tik nepriklausomybės priešai, bet ir visokie tamsūs intrigantai, veidmainiai ir prisiplakėliai.

Sunerimęs filosofas klausydamasis tik pašokdavo iš vietos. Prieš prezidento rinkimus per “Lietuvos aidą”, savo straipsnyje “Nauja situacija”, pasisakiau už Stasį Lozoraitį. Gailiuosi, kad pasidaviau prašymui labai nebauginti – esą užteks ir to priminimo, jog Demokratinei darbo partijai atėjimas į valdžią bus jos pražūtis. Nubraukiau perspėjimą, kad ta partija, galėdama daryti, ką nori, tik negalėdama įvykdyti savo apžadų, prives prie žmonių nuskurdinimo, teisėtvarkos sugriovimo, nepriklausomybės žudymo ekonomine korupcija, nauja ateizacija, dvasinių ir estetinių vertybių išniekinimu, mėginimu paimti į savo rankas kariuomenę.

Jeigu pats pirmininkas dabar viešai pripažino, kad veikia “lenininiais metodais” (Adolfas Šleževičius vienoje kalboje tada per televiziją), tai čia galima ir padėti tašką.

Visa politika buvo vykdoma nepriklausomybininkais apsišaukusių tarybininkų, sovietines bjaurybes maišant su bjauriausiais kapitalizmo dalykais – išrauti iš tautos viltį. Visi akis nukreipę į sprogimus ir bankų bankrotus. Kažin kiek žmonių pastebi, kas daroma subtiliau – kultūros, švietimo, meno, sveikatos apsaugos, informacijos srityse. Ten gal dar baisiau – ir kaip tik dėl to nepastebėjimo. Visame tame pradėjo maišytis ir dešiniųjų, neatsilaikiusių pinigams.

Politikų klaida – kad nepajėgė desovietizuoti visuomenės. O Bažnyčios klaida – kad laiku toje sumaištyje žmonėms teisingai neišaiškino apie artimo meilę ir nesirūpino spauda.

Dabar turime tai, ką turime. Visas dvasines spekuliacijas, visus savavaliavimus, melus, demagogijas, veidmainystes, išdavystes, nesantaikas, šarlatanizmus. Pagomybės ilgesį. Tariamą tik Rytų dvasingumą, lyg tenai nebūtų buvę žiauriausio teroro. Visą tą šokį apie pinigą… Tokių rafinuotų sąlygų krikščionybei nykti ir katalikybei pačiai sekuliarizuotis dar neturėjome.

Ką aš galiu šiandien Lietuvoje kaip katalikas? Ką, būdamas Piliečių chartijos tarybos narys, galiu kaip Lietuvos pilietis? Tik sužinoti visą tiesą, ją sakyti ir padoriai laikytis.

Tą patį, ką dariau visą sovietmetį. Bėgdamas paskui savo vargus kitiems palinkėti, kad jie kaip nors dar pavilktų kojas ir apverstų liežuvį. Šešti nepriklausomybės metai, o aš dar nė karto nebuvau Vasario 16-osios paminėti kur nors iškilmingoje salėje. Minėjau, kaip sovietmečiu minėdavo mano tėvai, kurie po darbo nuvargę, tylūs pratardavo: “Šiandien Vasario 16-oji…”, žiūrėdami, kaip gęsta rausvas gaisas baltame tolyje.

Piliečių chartijos suvažiavime pasakyta, kad Lietuva antros buvusių komunistų valdžios kadencijos neatlaikys. 1946 m., dar vaikas, pilname rusų kariuomenės Jurbarke su gimnazijos mokiniais per naktį platinau plakatus “Tegyvuoja Vasario 16-oji!” Atlaikiau tą naktį kaip ir visą sovietmetį, o dabar… su žmona penkti metai neatlaikome nepriklausomybininkų kirvių ir plaktukų smūgių. Kaip tarakonai kažkur sulindę – šiltai ir patogiai, o aplinkui rengia savo “ofisus”. Milijardai smūgių – tiesiai mums į galvas… Tai ar negaliu kitaip gyventi? Negaliu. Kitaip galiu tik negyventi. Per Vasario 16-ąją ir panašias dienas pailsime. Vis dėlto atsiranda šiek tiek tylos…

Pernai girdėjau pamokslą Vilniaus Arkikatedroje. Labai blogai kunigas lietuviškai tarė raidę “L”, bet pamokslą pasakė kaip reta gerą. Anot jo, dabar sunkiau tikėti negu sovietmečiu, nes visi aplinkui meluoja. Melavo ir sovietmečiu. Kuo pasitikėti?.. O tikėti nėra daugiau į ką, tik į Dievą. 1986 m., per Šiluvos atlaidus, mačiau, kaip atsilaikęs Mišias puošnus dvasininkas bėgo tekinas į juodą, žvilgantį, gal ir kulkos nepramušamą, automobilį. Lėkė pasikėlęs tokio pat blizgerio sutanos apačią, nenusivilkęs net liturginių drabužių – kad tik suspėtų įsėsti ir pabėgti, nes per gatvę išskėstomis rankomis į provincijos kleboniją jo kviesti skubėjo klebonas.

Tą pačią dieną pamačiau ne tik šį juokingą, bet ir kitą, sukrečiantį, vaizdą: nurudusia sutana, dumblinas, visas nuo šalčio pamėlęs, vienplaukis ir lyg užverktom akim, iš laukų atėjo pagyvenęs kunigas. Pasilypėjęs pabučiavo Dievo Motinos kojas ir atsisėdo į klausyklą lauke, po klevu, per šaltą rudeninį lietų klausyti tokių pat suvargusių žmonių išpažinčių – nusidriekė ilgos išsirangiusios eilės iš abiejų pusių, kaip debesuotame danguje išskrendančių gervių voros.

Vakarų Europa atsikratė visų savo, nors ir blizgančių, bet nuvažinėtų ir nuodingai dūminančių automobilių, nepasiteisinusių vargonų, pasenusių vaistų, kenksmingų prekių, pinigingų sektantų, netalentingų menininkų, išmestų drabužių, brangiausių tabako galinių – ir sukišo mūsų vertelgų pastangomis daiktėdžiams, ištroškusiems turto. Kokį demoniškos dvasios apsėsto žmogaus palikimą esame paveldėję!

Lietuvoje žudosi vaikai. Todėl, kad negali žiūrėti į savo tėvų darbus ir mato, kokia bus ateitis. Kaip vaikai gali pasitikėti tais gražbyliais, į kurių vagystes, sukčiavimus, nedorybes, nesąžiningumą dabar jie priversti žiūrėti ir kurių (per lavonus einant) pastatytuose rūmuose paskui turės klausytis: Fiodoras Dostojevskis sakė, kad viena vaiko ašara atsveria svarstyklių lėkštę, ant kurios sukrautos visos nusikalstamos priemonės žmonių gyvenimui gerinti. Mokytis ne savo, o pasaulinės literatūros šedevrų. Iš pat pradžių griebs jautį už ragų… Meldžiuosi už savižudžius…

Kadaise, atsimenu, išvydę gražią sodybą ar namą, visi stebėdavosi – tai gražiai žmogus gyvena, o dabar stebisi – tai mafijozas gyvena! Toli nuėjome…

(Bus daugiau)

Iš Jono JUŠKAIČIO knygos “Lyra ant gluosnio”, išleistos 1998-aisiais metais “Aidų” leidyklos. Straipsnis “Nepriklausomybės saulėje” parašytas 1996 metais.

Nuotraukoje: poetas Jonas Juškaitis, šio straipsnio autorius.

2012.04.24


Prisijunkite prie diskusijos