„Kai antstolė su pareigūnais įsiveržė į namą, mergaitė verkė ir šaukė, kad neis su Stankūnaite. Niekas iš buvusių kambaryje: nei antstolė, nei Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojos, nei psichologė, nei policijos pareigūnai nesutrukdė naudoti L.Stankūnaitei ir G.Černiauskui fizinę prievartą vaiko atžvilgiu“, – teigė N.Venckienė birželio 12 d. kalbėdama Seimo laikinajai komisijai.
Gerbiami Seimo komisijos nariai,
Nepriklausomoje Lietuvos valstybėje sugriautos pedofilijos bylos įvykių tęstinumas persikėlė į Seimą. Seimas – tai ta vieta, kurioje duodama priesaika, pasižadama dirbti tiesai, žmogui ir Tėvynei, saugoti ir ginti piliečių teises ir laisves. Ir štai aš, daugybę metų kovojusi už tiesą, mažamečio vaiko teisę į saugią ateitį, esu čia, kur man, užuot rūpinusis tikraisiais Lietuvos nusikaltėliais ir siekus juos nubausti, akivaizdžiai keliama kvazi-byla, kurios tikslas – painioti, klaidinti žmones, nukreipti ir teisėsaugą, ir visuomenę nuo brutaliausių nusikaltimų tyrimo, o ir neabejotinai – pašalinti, priverstinai užčiaupti visus, siekiančius tiesos.
Kaip Jums visiems puikiai žinoma, 2012 m. gegužės 23 d. raštu Lietuvos Generalinis prokuroras Darius Valys kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimą, prašydamas leisti patraukti mane baudžiamojon atsakomybėn, mane suimti ar kitaip suvaržyti mano laisvę. Šio rašto I-me puslapyje teigiama, jog 2011-12-08 pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-2-00103-11 pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 232 str. 2012-03-23 pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-2-00028-12 pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 245 str. 2012-05-15 nurodyti ikiteisminiai tyrimai sujungti į vieną paliekant bendrą numerį 01-2-00103-11. Be to, 2012-05-17 buvo pradėti dar du ikiteisminiai tyrimai, tai yra ikiteisminis tyrimas Nr. 65-1-00686 pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 286 str. ir ikiteisminis tyrimas Nr. 65-1-00682-12 pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 231 str. 2 d.
Tokiu būdu I-me nurodyto rašto lape teigiama, jog aš galimai padariau 4-ias nusikalstamas veikas ir būtent dėl jų pradėti nurodyti ikiteisminiai tyrimai. Tuo tarpu susipažinus su visu nurodyto rašto turiniu akivaizdu, jog II-me jo lape jau teigiama, kad aš galimai padariau ir dar vieną nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 163 str., nors iš prieš tai paminėtų duomenų akivaizdu, kad ikiteisminis tyrimas dėl nurodytos nusikalstamos veikos padarymo net nepradėtas.
Be to, šioje rašto dalyje jau teigiama, kad mano veiksmuose yra požymiai tariamos nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 231 str. 1 d., kuomet I-me rašto lape teigiama, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 65-1-00682-12 pradėtas dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 231 str. 2 d. Generalinio prokuroro rašto rezoliucinėje dalyje prašoma leisti mane patraukti baudžiamojon atsakomybėn, mane suimti ir kitaip suvaržyti mano laisvę, net nenurodant už kurių gi tariamų nusikalstamų veikų (keturių ar penkių, pagal LR BK 231 str. 1 d. ar 2 d.) padarymą prašoma leisti mane patraukti baudžiamojon atsakomybėn, suimti ir kitaip suvaržyti mano laisvę.
Paminėtame rašte taipogi nurodyta, jog Generalinėje prokuratūroje buvo gauti du Vilniaus m. apylinkės prokuratūros siūlymai kreiptis į Seimą duoti sutikimą patraukti mane baudžiamojon atsakomybėn pagal LR BK 245 ir 232 straipsnius, tačiau nenurodyta paminėtų siūlymų gavimo data, kas leidžia pagrįstai manyti, kad gavus nurodytus siūlymus nebuvo nustatyta tvarka kreiptasi į Seimą dėl leidimo patraukti mane baudžiamojon atsakomybėn, kadangi iš nurodytų ikiteisminių tyrimų medžiagos buvo akivaizdu, jog mano veiksmuose nėra jokių nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių, kas vadovaujantis LR BPK 3 str. 1 d. 1 p., nurodytus ikiteisminius tyrimus mano atžvilgiu daro negalimus.
Iš esmės analogiška situacija ir su prašymu leisti patraukti mane baudžiamojon atsakomybėn už 2010-11-17 mano tariamai padarytą nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 232 str., nors mano turimais duomenimis siūlymą patraukti mane baudžiamojon atsakomybėn už tariamą nurodytos veikos padarymą LR Generalinės prokuratūros ONKTD prokuroras M. Dūda pateikė dar 2011 m. pradžioje.
Įvertinant nurodytas aplinkybes akivaizdu, jog šis kreipimasis į Seimą dėl leidimo patraukti mane baudžiamojon atsakomybėn, susijęs ne su mano kokiais nors tariamai nusikalstamais veiksmais, bet su mane palaikančių Lietuvos žmonių aktyviais protestais. Šią nuomonę neginčijamai patvirtina ir tai, kad nurodytu raštu prašoma leisti mane patraukti baudžiamojon atsakomybėn už veiksmus (interviu) atliktus beveik prieš dvejus metus, tai yra dar 2010-11-17, nors visą tą laiką LR Generalinis prokuroras laikė, kad juose nėra jokio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Jokio loginio tokių veiksmų paaiškinimo iš Generalinio prokuroro iki šio momento negirdėjau, išskyrus abstrakčias frazes apie kažkokių tai aplinkybių tikslinimą, taip ir neįvardijant ką gi nurodytoje situacijoje tiek laiko reikėjo tikslinti. Jei tokį savo elgesį Generalinis prokuroras bandys pateisinti tariamu semiotinės ekspertizės paskyrimu, tai jis turėtų atsakyti ir į klausimą, kodėl tokia ekspertizė buvo paskirta beveik po pusantrų metų nuo nurodyto įvykio.
LR BK 232 str.
Nors Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalis, kurią, tikiuosi, žino ir Generalinis prokuroras, aiškiai numato, jog niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą, vertinant tą Generalinio prokuroro rašto dalį, kuria prašoma leisti patraukti mane baudžiamojon atsakomybėn už tariamą nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 232 str., padarymą 2010-11-17 akivaizdu, kad tai Generaliniam prokurorui nė motais, siekiant bet kokia kaina su manimi susidoroti.
Reikšdamas tokį prašymą, Generalinis prokuroras turbūt pamiršo, jog būtent jis, net neišsiaiškinęs atsakydama į kokį klausimą, išsakiau rašte nurodytą teiginį „Čia ne pabaiga, aš netylėsiu ir tuo niekas nesibaigs. Jūs pamatysit, praeis du, penki metai ir viskas išlys. Tegul jie negalvoja, kad jie dabar viską užgesino viską, būdami korumpuoti kyšininkai, ir iškrypėlių klaną dengdami, čia taip nebus“, ištraukęs vieną nurodytą sakinį iš viso mano pasisakymo konteksto, informavo Teismų tarybą apie tariamai netinkamą mano elgesį, kuri iškėlė man drausmės bylą, o Teisėjų garbės teismas, net neišreikalavęs nurodyto įrašo originalo, kurio mano turimais duomenimis apskritai nėra, taipogi net nebandęs išsiaiškinti, į kokį konkretų ir kieno užduotą klausimą išsakiau paminėtą teiginį 2011 m. gruodžio 23 d. paskyrė man drausminę nuobaudą – griežtą papeikimą.
Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys ir į Europos žmogaus teisių teismo sprendimą byloje Franz Fisher & Austrija (pareiškimo Nr. 37950/97) kuriuo EŽTT priminė, kad Konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnis neapsiriboja teise būti nubaustam du kartus, bet apima ir teisę nebūti persekiojamam du kartus. Šioje byloje Europos žmogaus teisių teismas išaiškino, jog valstybės narės yra laisvos nustatyti, už kurį iš teisės pažeidimų turi būti persekiojama bei nurodė, kad asmuo negali būti baudžiamas ir/ar persekiojamas už tuos pačius esminius elementus turinčius teisės pažeidimus, kas šiuo atveju yra daroma mano atžvilgiu.
Šiuo atveju noriu atkreipti Jūsų dėmesį į tai, kad LR BK 232 str. numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančius teismą ar teisėją dėl jų veiklos. Ši nusikalstama veika gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia, o tai reiškia, jog asmuo, turėdamas konkretų tikslą pažeminti teisingumą vykdantį teismą ar teisėją dėl jų veiklos, atlieka viešus veiksmus, arba žodžiu ar raštu užgauliai juos pažemina.
Nei duodama interviu visuomenės informavimo priemonių atstovams Panevėžio m. apylinkės teisme 2010-11-17, nei prieš tai, nei po to ne tik kad neturėjau tikslo pažeminti Panevėžio m. apylinkės teismą, ar šio teismo teisėjus V. Krikščiūną, D. Gadliauskienę ir R. Bilevičienę dėl jų veiklos, bet jų nei veiksmais, nei žodžiu ar raštu užgauliai nežeminau. Nurodytas mano pasisakymas, paėmus tik vieną sakinį iš viso mano kelių minučių pasisakymo, su Panevėžio m. apylinkės teismu siejamas vien dėl to, kad nurodytą interviu daviau būtent šio teismo patalpose, visiškai nevertinant to fakto, jog su žurnalistais kalbėjau apie visą mano dukterėčios seksualinio išnaudojimo tyrimo eigą, o tiksliau tariant jos netyrimą, bet ne apie Panevėžio m. apylinkės teismą, ar tuo labiau konkrečius jo teisėjus.
Nors 2012-05-23 raštu Generalinis prokuroras prašo Seimo leisti mane patraukti baudžiamojon atsakomybėn už nurodytą iš viso pasisakymo konteksto paimtą vieną sakinį, teigdamas, kad būtent jis leidžia mane pagrįstai įtarti padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 232 str., akivaizdu, kad beveik per dvejus metus nuo nurodyto mano pasisakymo prokuratūra net nesugebėjo išreikalauti viso nurodyto mano interviu, tam, kad būtų galima objektyviai vertinti viso pasisakymo, o ne atskiros jo dalies turinį, iki šios dienos niekas net nebandė aiškintis, kas ir kokį konkretų klausimą man uždavė nurodytoje vietoje, atsakymo, į kurį dalį sudarė ir iš viso pasisakymo konteksto paimtas minėtas teiginys.
Iki šios dienos nurodytoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje net nėra nurodyto mano interviu originalo, o tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog prašymas leisti patraukti mane baudžiamojon atsakomybėn susijęs ne su tariamu teisingumo funkcijos įgyvendinimu, bet begaliniu siekiu su manimi susidoroti.
Teisėjų tarybos pirmininkas G.Kryževičius 2010 m. lapkričio 29 d. pareiškimu Nr. 36P-288-(7.1.10) kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo mano, tai yra Kauno apygardos teismo teisėjos Neringos Venckienės, atžvilgiu pagal LR BK 232 str. dėl nepagarbos teismui.
Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras E. Jurgelis 2011 m. sausio 12 d. nutarimu, kuris Teisėjų tarybai buvo įteiktas 2011 m. sausio 17 d., remdamasis LR BPK 3 str. 1 d. 1 p., atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą mano, tai yra Kauno apygardos teismo teisėjos N. Venckienės, atžvilgiu, konstatavęs, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nesutikdama su tokiu Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro procesiniu sprendimu Teisėjų taryba, vadovaujama G.Kryževičiaus, Šiaulių m. apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjui 2011 m. sausio 31 d., tai yra 7 (septyniomis) dienomis praleidus įstatyme (LR BPK 168 str. 4 d.) numatytą tokio skundo padavimo terminą, įteikė skundą, kuriuo prašė atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą ir panaikinti Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro E. Jurgelio 2011 m. sausio 12 d. nutarimą.
Šiaulių m. apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėja, išnagrinėjusi Teisėjų tarybos, vadovaujamos pirmininko G.Kryževičiaus, skundą, 2011 m. vasario 24 d. priėmė nutartį, kuria nutarė atnaujinti praleistą terminą skundui, dėl Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro E. Jurgelio 2011 m. sausio 12 d. nutarimo, paduoti, laikydama, jog nurodytą terminą Teisėjų taryba praleido dėl svarbių priežasčių ir panaikino Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro E. Jurgelio 2011 m. sausio 12 d. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Teisėjų Tarybos pirmininko 2010 m. lapkričio 29 d. pareiškimą Nr. 36P-288-(7.1.10), mano, tai yra Kauno apygardos teismo teisėjos N. Venckienės, atžvilgiu.
Būtent 2011-02-24 Generalinis prokuroras D.Valys privalėjo kreiptis į Seimą dėl sutikimo mane, Kauno apygardos teismo teisėją, patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
Kaip matyti iš Teisėjų tarybos, vadovaujamos G.Kryževičiaus, teismui pateikto prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui dėl Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro E. Jurgelio 2011 m. sausio 12 d. nutarimo, paduoti, kaip svarbią termino praleidimo priežastį nurodė, tą aplinkybę, jog Teisėjų taryba yra kolegiali institucija, turinti teisę priimti sprendimus tik kolegialiai. Šio kolegialaus organo posėdis buvo suplanuotas 2011 m. sausio 28 d. Toks sprendimas buvo priimtas 2010 m. gruodžio 17 d. Teisėjų tarybos posėdyje.
Dėl šios priežasties G.Kryževičius daro prielaidą arba kitaip tariant spėja, jog Teisėjų tarybos nariams atvykti į neeilinį posėdį viena savaite anksčiau nei numatyta būtų buvę pernelyg neracionalu ir neekonomiška, nes tikėtina, jog Teisėjų tarybos nariai būtų priversti atidėti tiesioginių funkcijų vykdymą – bylų nagrinėjimą, ir dėl to nukentėtų besibylinėjančių asmenų interesai, tačiau nepateikė teismui aplamai jokių įrodymų, patvirtinančių tokias prielaidas.
Būtent dėl šios priežasties, tai yra vadovaudamasi tik Teisėjų tarybos, vadovaujamos G.Kryževičiaus, prielaidomis ir spėjimais, kurių patvirtinimui apskritai jokių įrodymų nebuvo pateikta, Šiaulių m. apylinkės teismas skundžiama nutartimi atnaujino praleistą terminą skundui dėl Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro E. Jurgelio 2011 m. sausio 12 d. nutarimo, paduoti, laikydamas, kad nurodytos prielaidos ir spėjimai yra įstatyme numatytos aplinkybės (svarbios priežastys), kurios ne dėl Teisėjų tarybos pirmininko valios sukliudė jam LR BPK nustatytais terminai paduoti skundą.
Priimdamas skundžiamą procesinį sprendimą Šiaulių m. apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas visiškai nevertino tos aplinkybės, jog Teisėjų taryba šiuo atveju yra ne fizinis asmuo, bet teisėjų savivaldos organas, kurią sudaro aukščiausios profesinės kvalifikacijos teisėjai puikiai žinantys įstatymų bei kitų teisės aktų, tame tarpe ir LR BPK 168 str. 4 d. bei Teismų įstatymo 121 str. 2 d. reikalavimus.
Nuo Teisėjų tarybos sprendimų priklausė skundą nagrinėjusios Šiaulių m. apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos ir mano skundą nagrinėjusios apygardos teismo trijų teisėjų kolegijos karjera (Teismų įstatymo 120 str. 1 d. 4, 13 p.).
Taigi pabrėžiu dar kartą, kad Generalinis prokuroras Darius Valys, panaikinus prokuroro E.Jurgelio nutarimą ir 2011-02-24 nesikreipus į Seimą, pripažino, kad nusikalstama veika nebuvo padaryta.
Nei iš konteksto paimtoje mano pasisakymo dalyje, nei visame duotame interviu nėra jokios kalbos ne tik apie Panevėžio m. apylinkės teismą ar tuo labiau konkrečius jo teisėjus, bet ir apskritai apie Lietuvos teismų sistemą ar apie teisėjų bendruomenę. Vienintelė nurodyta aplinkybė, kuri leidžia teigti, kad nurodytas teiginys skirtas 2010 m. lapkričio 17 d. nutartį priėmusiems teisėjams yra tai, kad mano interviu buvo duotas po nurodytos nutarties paskelbimo, t.y. teismo patalpose, net nesigilinant į kitas pokalbio su žurnalistais detales. Iš konteksto ištraukta mano interviu dalis akivaizdžiai prieštarauja visam pakalbio (interviu) turiniui.
LR BK 245 str.
Antroji 2012-05-23 Generalinio prokuroro rašte man inkriminuojama nusikalstama veika siejama su LR BK 245 str. Šioje rašto dalyje teigiama, jog aš nevykdžiau Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011-12-16 sprendimo, kuriuo buvau įpareigota skubiai perduoti D. Kedytę jos motinai L. Stankūnaitei sprendime nustatyta tvarka; neužtikrinau, kad būtų laikomasi Kauno m. savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2011-12-22 pagal teismo sprendimą parengtos Kedytės bendravimo su mama tvarkos, kurioje nurodyta, kad nebūtų trukdoma motinai ir vaikui bendrauti mergaitės gyvenamojoje vietoje; nevykdžiau 2011-12-23 antstolio patvarkymo, kuriuo buvau įpareigota laikytis Kėdainių rajono apylinkės teismo nurodytos rengiamų susitikimų tvarkos ir Kauno m. bei Kauno r. savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrių 2011-12-22 sudaryto motinos ir vaiko bendravimo grafiko, nevykdžiau 2011-12-27 antstolio patvarkymo, kuriuo buvau įpareigota vykdyti Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą ir 2011-12-30 12.00 val., Kauno r. Jonučių vidurinėje mokykloje perduoti Kedytę jos motinai L. Stankūnaitei, nevykdžiau 2012-01-10 antstolio patvarkymo, kuriuo buvau įpareigota vykdyti Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą ir 2012-01-11 14.00 val. atvykti kartu su Kedyte į Kauno apskrities VPK patalpas ir perduoti Kedytę jos motinai L. Stankūnaitei.
Kaip teigiama Generalinio prokuroro rašte, aš tariamai nevykdžiau minėtų įpareigojimų ir Kedytės neperdaviau jos motinai L. Stankūnaitei ir tokiu būdu nevykdžiau teismo sprendimo nesusijusio su bausme.
Šiuo atveju atkreipiu Jūsų dėmesį į tai, jog LR BK 245 str. numato atsakomybę tam, kas piktybiškai ir tyčia nevykdo teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis. Tokiu būdu atsakomybė numatyta ne už antstolio patvarkymų ar Vaiko teisių apsaugos tarnybų sprendimų, bet už teismo sprendimo, nesusijusio su bausmėmis, nevykdymą. 2011-12-16 Kėdainių r. apylinkės teismo rezoliucinėje dalyje nurodyta, jog teismas nusprendžia sprendimo dalį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, įpareigojimo perduoti vaiką bei laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo nukreipti vykdyti skubiai, nustatant sprendimo vykdymo terminą ir tvarką: nuo teismo sprendimo priėmimo dienos, kasdien rengiami Laimutės Stankūnaitės ir mergaitės susitikimai, kurių trukmė kaskart ilginama viena valanda, pradedant nuo 2 val. trukmės susitikimų iki bus pasiekta 6 val. trukmė.
Taigi vykdant nurodyto teismo sprendimo rezoliucinę dalį pirmiausia turėjo būti pasiektas maksimalus mano globotinės D. Kedytės ir jos biologinės motinos bendravimas, o tik po to sprendžiamas jos perdavimo klausimas. Šiuo atveju akivaizdu, kad prašoma Seimo leisti patraukti mane baudžiamojon atsakomybėn už tariamą teismo sprendimo nevykdymą, puikiai suprantant, kad įvykdyti jo, nenaudodama fizinės prievartos ar apgaulės prieš savo globotinę, aš neturėjau jokios galimybės.
Nors Seimui pateiktame Generalinio prokuroro prašyme išvardinta visa eilė antstolio patvarkymų, kuriais tariamai esu įpareigojama bet kokia kaina pristatyti mažametę savo globotinę į antstolės nurodytą vietą, raštą pateikęs Generalinis prokuroras tikriausiai pamiršo, jog per visą šį laikotarpį, nuo 2011-12-16 Kėdainių r. apylinkės teismo sprendimo paskelbimo iki šios dienos nei iš antstolio, nei iš Kauno m. ar Kauno r. Vaiko teisių apsaugos skyrių, nei iš Vaiko teisių apsaugos kontrolierės E. Žiobienės, nei iš Antstolių rūmų, nei iš jokių institucijų nesu gavusi jokių išaiškinimų, kaip turėčiau vykdyti nurodytą teismo sprendimą, nenaudodama fizinės prievartos mažametės globotinės atžvilgiu, jeigu ji gera valia atsisako vykti gyventi pas savo motiną, kas užfiksuota antstolio V. Zubino 2012 m. sausio 9 d. surašytame Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole, kadangi jos draugai mergaitei į burną kiša savo sysalus.
Gal Gerbiamas generalinis prokuroras ir antstolė S. Vaicekauskienė mano, kad aš savo globotinei turėjau aiškinti, jog suaugusių vyrų sysalų kišimas jai į burną galimai matant jos biologinei motinai ir „natūralių kremų naudojimas“ yra labai sveika jos sveikatai, dėl ko ji turėtų be galo džiaugtis, turėdama galimybę sugrįžti į tokią aplinką. Šiuo atveju noriu atkreipti Jūsų dėmesį į tai, kad paskelbus 2011-12-16 Kėdainių r. apylinkės teismo sprendimą, kaip jis turi būti vykdomas, nesuprato net jį įsipareigojusi įvykdyti antstolė S. Vaicekauskienė, kuri kreipėsi į teismą dėl sprendimo išaiškinimo. Būtent aiškindamas kaip turi būti įvykdytas nurodytas teismo sprendimas Kėdainių r. apylinkės teismas 2012 m. kovo 22 d. nutartimi išaiškino, jog prievarta gali būti naudojama ne prieš vaiką, o pašalinant kliūtis sprendimui įvykdyti (CPK 764 str. 4 d.). Taigi vykdant teismo sprendimą fizinė prievarta mažametės nukentėjusios mano globotinės atžvilgiu negalėjo būti taikoma. Tokia išimtis nenumatyta ir man, tai yra jos globėjai.
Tai pabrėžiu, pakartoju viešai darkart: Tai gal Generalinis prokuroras šiandien man gali paaiškinti, kaip aš turėjau įvykdyti nurodytą teismo sprendimą, nenaudodama fizinės prievartos savo globotinės atžvilgiu ir kas man buvo išaiškinęs tokią sprendimo įvykdymo tvarką. Galiu tik apgailestauti, kad savo prašyme, adresuotame Seimui, Generalinis prokuroras teigia, kad jis turi pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad aš trukdžiau savo globotinei Kedytei bendrauti su jos motina mergaitės gyvenamojoje vietoje, tai yra savo namuose.
Tokius įrodymus Generalinis prokuroras gali būti gavęs tik iš valstybės saugomos vertybės L. Stankūnaitės, nors iki šios dienos iš visuose susitikimuose dalyvavusių Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojų nesu gavusi jokių įspėjimų dėl netinkamo mano elgesio mano globotinei bendraujant su jos biologine motina. Tokia Generalinio prokuroro pozicija tik dar kartą patvirtina nurodytų tyrimų tariamą išsamumą ir išduoda tikrąjį kreipimosi į Seimą tikslą.
Noriu atkreipti dėmesį ir į aplinkybes, kad pati L.Stankūnaitė su mažamete vengė bendrauti. 2012 m. sausio mėnesį L.Stankūnaitė nei karto neatvyko susitikti su mažamete dukra, 2012 m. vasario 19 d. 2 valandas, 2012 m. kovo 22 d. (diena prieš pirmąjį mažametės grobimą), 2012 m. kovo 23 d., tai yra pirmąjį kartą, kai mažametė buvo prievarta grobiama, ir paskutinį kartą 2012 m. gegužės 17 d., t.y. mažametės pagrobimo prievarta dieną. Nepavyko L.Stankūnaitei ir Skype pagalba bendrauti su mažamete.
Pati susipykusi su savo dukra, daugiau interneto pagalba L.Stankūnaitė su ja nebendravo. Taigi iš esmės L.Stankūnaitė penkis mėnesius nebendravusi su mažamete, ją prievarta su adv. G.Černiausku pagrobė, antstolei, vaiko teisių apsaugos darbuotojams, psichologei ir policijos pareigūnams sudarius sąlygas L.Stankūnaitei ir G.Černiauskui naudoti prievartą mažametės ir mano, jos globėjos Neringos Venckienės, atžvilgiu.
Be to, Generalinio prokuroro pateiktame rašte esu kaltinama ir tuo, kad 2012-05-17 nuo 06.00 iki 07.00 val., name, esančiame Kauno rajone, Teleičių k., Klonio g. 5, žinodama, kad antstolė S. Vaicekauskienė atvyko vykdyti Kėdainių r. apylinkės teismo 2011-12-16 sprendimą dėl D. Kedytės perdavimo jos motinai L. Stankūnaitei, antstolei S. Vaicekauskienei paskelbus apie atvykimo tikslą ir teisėtų jos nurodymų nevykdymo pasekmes, su kitais asmenimis, trukdžiau antstoliui vykdyti teismo sprendimą: sąmoningai neįleidau antstolės į Kedytės gyvenamąją vietą, turėdama vaiko globėjos statusą, piktnaudžiavau vaiko atstovo teisėmis psichiškai gniuždydama vaiką – pastačiau vaiką minėtoje gyvenamojoje patalpoje prie lango, nurodžius antstolei netraumuoti vaiko ir nuvesti nuo lango, nevykdžiau šio teisėto reikalavimo ir kol antstolė nenurodė policijos pareigūnams šalinti kliūtis sprendimui vykdyti, verčiau vaiką stebėti susirinkusių kieme asmenų ir kliūčių šalinimo veiksmus – techninių priemonių naudojimą atidarant duris.
Pagal antstolės S. Vaicekauskienės nurodymą pašalinus patekimo į nurodytas patalpas kliūtis, aš su toje patalpoje buvusiais asmenimis atsisakiau vykdyti teisėtą antstolės nurodymą perduoti vaiką motinai, dėl to policijos pareigūnai pašalino kliūtis vykdyti teismo sprendimą – iš patalpų išvedė pašalinius asmenis, o policijos pareigūnai – M. Gušauskis ir E. Stašinski – vaiko perdavimo motinai L. Stankūnaitei metu laikė mano, besipriešinančios antstolės nurodymams, rankas.
Pabrėžiu, jog ne aš, bet pati mažametė mergaitė reikalavo neįleisti antstolės į namą, priėjusi prie lango rėkė antstolei „Ragana, eik iš čia“. Mergaitė liepė man atsisėsti ant kėdės ir atsisėdusi man kelių apsikabino kaklą. Kai antstolė su pareigūnais įsiveržė į namą, mergaitė verkė ir šaukė, kad neis su Stankūnaite. Niekas iš buvusių kambaryje: nei antstolė, nei Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojos, nei psichologė, nei policijos pareigūnai nesutrukdė naudoti L.Stankūnaitei ir G.Černiauskui fizinę prievartą vaiko atžvilgiu.
Generaliniam prokurorui D.Valiui turėtų būti žinoma ši aplinkybė, jog antstolei S.Vaicekauskienei 2012-03-23 vykdant Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą ir bandant mažametę perduoti išieškotojai L.Stankūnaitei, mergaitė patyrė didelį stresą, po kurio pasikeitė jos psichinė būsena ir elgesys. Medicinos dokumentų išrašas, išduotas VšĮ Kauno centro poliklinikos 2012-05-07, patvirtina, kad mergaitės psichikos būklė pakito po 2012-03-23 dieną (antstolės S.Vaicekauskienės organizuoto vaiko perdavimo) patirtos fizinės ir emocinės prievartos, netikėtai bandant jėga paimti iš globėjos ir senelių namų, kuriuose vaikas auga kelerius paskutinius metus.
Mergaitė aktyviai priešinosi, klykė. Fizinė prievarta buvo taikyta ir prieš svarbius pacientei asmenis. Simptomai išryškėjo per porą savaičių nuo traumuojančio įvykio ir tebesitęsia, praėjus pusantro mėnesio po jo. Mergaitė tapo nerimastingesnė, baimingesnė. Stebimos ūmios baimės reakcijos, kai mergaitė sustingsta, įsitempia, pradeda baimingai dairytis, įtarusi, kad ateina svetimi žmonės. Patirta psichinė trauma įkyriai kartojasi baisiuose sapnuose, kuriuose vaiką bando paimti apsauginis. Mergaitė vengia kalbėti apie traumuojančią situaciją, verčiau sutinka parašyti. Pacientė vengia situacijų, susijusių su įvykiu.
Aukščiau išdėstyti duomenys leidžia diagnozuoti: F 43.1 (Potrauminio streso sutrikimas). Gydytojai rekomendavo griežtai vengti traumuojančių situacijų, ryškesnio aplinkos, prižiūrinčių žmonių pasikeitimo. Nurodė, kad kategoriškai neleistinas fizinės – emocinės prievartos naudojimas. Šis medicininis dokumentas antstolei S.Vaicekauskienei buvo įteiktas 2012-05-15, taigi ji apskritai negalėjo 2012 m. gegužės 17 d. vykdyti teismo sprendimo.
Atkreipiu dėmesį ir į faktus, kad dėl 2012 m. gegužės 17 d. pareigūnų piktnaudžiavimo tarnyba, dėl mano, Kauno apygardos teismo teisėjos, sužalojimo pradėti ikiteisminiai tyrimai. Manau, kad būtina laukti šių ikiteisminių tyrimų pabaigos, o tik tada spręsti mano teisinės neliečiamybės naikinimo klausimą.
LR BK 286 str.
Generalinio prokuroro Seimui pateiktame rašte aš esu kaltinama tariamai padariusi ir dar vieną nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 286 str., tai yra pasipriešinusi valstybės tarnautojui ar viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, o konkrečiau sumušusi Pasaulio sambo vicečempioną M. Gušauską. Šis kaltinimas man formuoluojamas taip: „Neringa Venckienė 2012-05-17 apie 07.20 val., name, esančiame Kauno rajone, Teleičių k., Klonio g. 5, po to, kai pagal Kėdainių r. apylinkės teismo 2011-12-16 sprendimą vaikas (Kedytė) priverstinai buvo perduotas jos motinai Laimutei Stankūnaitei, pasipriešindama panaudojo prieš valstybės tarnautoją fizinį smurtą – tyčia sudavė kumščiu du smūgius į galvą policijos pareigūnui M. Gušauskui, kuris tariamai šalino kliūtis sprendimui vykdyti – tai yra laikė besipriešinančios antstolės nurodymams N. Venckienės ranką.
Tuo nukentėjusiajam M. Gušauskui galimai padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Vien susipažinus su tokia tariamo kaltinimo formuluote akivaizdu, kad tai tik dar vienas eilinis bandymas bet kokia kaina patraukti mane baudžiamojon atsakomybėn. Nors kaip teigiama Generalinio prokuroro rašte man inkriminuojama tariama nusikalstama veika policininko M. Gušausko atžvilgiu buvo padaryta 2012-05-17. Generalinio prokuroro raštas Seimui datuotas 2012-05-23, tai yra beveik savaite vėliau, prokuroro Ž.Radišausko raštas, pavadintas „Dėl informacijos suteikimo, Seimo laikinajai tyrimo komisijai buvo įteiktas 2012-06-07, bet per visą tą laiką prokuratūra netgi nesugebėjo įvertinti dviejų mano smūgių sukeltų padarinių, tai yra išsiaiškinti, ar Pasaulio sambo vicečempionui M. Gušauskui apskritai padaryti kokie nors sužalojimai, o dėl to prašoma patraukti baudžiamojon atsakomybėn mane, tai yra Kauno apygardos teismo teisėją.
Prokuroro tik teigiama, kad nurodytais veiksmais policijos pareigūnui M. Gušauskui tariamai galėjau padaryti nežymų sveikatos sutrikdymą, o gal negalėjau ir nieko jam nepadariau, nepaisant to, kad nurodytas policijos pareigūnas akivaizdžiai neteisėtai mano atžvilgiu vartojo fizinį smurtą mane sužalodamas, dėl ko kurį laiką buvau nedarbinga. Tuo metu buvo pažeista mano, kaip teisėjos neliečiamybė, man užlaužtos rankos, o viena jų – sužalota.
Pirmiausia noriu atkreipti Jūsų dėmesį į tai, jog LR BK 286 str. numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešina valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui, kuris teisėtai vykdo, tai yra jo kompetencijai priskirtas, funkcijas.
2012-05-17 prieš mažametės grobimą, buvo nufilmuotas policijos instruktažas, kurį Seimo laikinoji tyrimo komisija taip pat turėtų išreikalauti. Atkreiptinas dėmesys, kad policijos vadai: tiek D.Žukauskas, tiek R.Požėla instruktažo metu pabrėžia, kad policijos pareigūnai pašalina kliūtis tik gavę antstolės Vaicekauskienės nurodymą. Pabrėžiu, kad nebuvo antstolės S.Vaicekauskienės nurodymo dėl manęs, kaip kliūties, pašalinimo, todėl policijos pareigūnai mano atžvilgiu naudodami prievartą elgėsi savavališkai ir neteisėtai, pažeisdami įstatymą ir tiesioginių mergaitės prievartinio paėmimo operacijos vadovų nurodymą instruktažo metu. Jeigu prokuroras tvirtina kitaip, tegu parodo antstolės filmuotą įrašą.
Esu giliai įsitikinusi, kad analizuojant man keliamus kaltinimus, privalu viską pradėti nuo paties pagrindo – esminės, pradinės situacijos. 2012 m. gegužės 17 d. privačiuose mano tėvų namuose padaryti labai dideli ir siaubingi, grubūs pažeidimai, kurie liudija, kad man keliami kaltinimai yra bėgimas nuo tikros tiesos atskleidimo.
Visų pirma, dar Kėdainių rajono apylinkės teismo nutartyje pasakyta, kad jokia fizinė ir psichologinė prievarta prieš mažametę mano dukterėčią negalima. Nepaisant to, mergaitė pati, pabrėžiu, pati apsikabinusi mano kaklą, buvo grubiai atplėšta ir klykianti išnešta, prieš tai ją neabejotinai bandant svaiginti psichotropinėmis medžiagomis, kuriomis buvo pripurkštas skuduras, jai mestas ant galvos, nes iškart po to vaiko galva pradėjo svirti. Taip nebūna, jei iki tol vaiko sveikata buvo gera.
Mergaitė pati laikėsi už manęs, už nugaros stovėję pareigūnai man užlaužė rankas. Tai buvo atlikta sąmoningai ir labai profesionaliai, ne tik siekiant suvaržyti mano fizinius veiksmus, bet ir siekiant sukelti stiprų skausmą bei trumpalaikį šoką, destabilizuojantį asmens psichologinę veiką.
Policijos pareigūnas gerai matė, kad fiziškai aš nesipriešinu, be to, net ir neturiu tam jokių galimybių, ir nepaisant to, jis panaudoja prieš mane fizinę jėgą. Šis sąmoningas veiksmas yra akivaizdžiai nusikalstamas, nes: 1) tai atlikta mano tėvų privačioje erdvėje, nusižengiant privačios nuosavybės nuostatoms; 2) jis nepagrįstai ir sąmoningai pirmas, pabrėžiu – pirmas – panaudoja fizinę prievartą prieš kitą asmenį, jį sužalodamas.
Negana to, šis veiksmas, t.y., rankų užlaužimas specifine poza, kaip žino sporto ir kovinių šakų specialistai, palaikius tokioje padėtyje 7 sekundes, sukelia trauminį šoką, kurio pasėkmė – nevaldomas elgesys, kaip ir atsitiko mano atveju.
Mane tiesiog apstulbino per televiziją viešai išsakyta buvusio Seimo komisijos pirmininko S.Šedbaro pozicija, kad manuoju atveju, kai mane pirmą sužalojo fiziškai, kai prieš mane panaudojo fizinį smurtą, nebuvo galima priešintis, ir kad išskirtinai, nedovanotinai nusikalstama tai, jog aš pasipriešinau policijos pareigūnui. Tokia nuomonė akivaizdžiai yra tendencinga ir nederama dar tiriamąjį procesą atliekančiam valstybės įgaliotam pareigūnui. Tai taip pat yra faktų iškreipimas. Visų pirma dėl to, kad aš taip pat esu teisinės sistemos pareigūnė, davusi priesaiką Lietuvos Respublikai, ir daugybę metų jai sąžiningai dirbusi, esu apygardos teismo teisėja ir turiu teisėjo neliečiamybę.
Ar dėl to, kad buvo pažeistos mano teisės, ir man laužomos rankos, nėra reikalo tiems laužytojams kelti kaltinimų ir siekti, kad šie dalykai būtų deramai išaiškinti? Juk juos žinau ne tik aš, bet juos gerai supranta ir žino visa visuomenė, kuri tokiu būdu mato mūsų svarstomo proceso iškreiptumą, man primetamų kaltinimų beprasmybę, bėgimą nuo būtino svarstyti pradinio, išeities taško, ir suvokia tai kaip pasityčiojimą iš visos lietuvių tautos ir tiesos siekių.
Visi man metami ,,kaltinimai“ yra ,,antriniai“, t.y., jie yra reakcija arba pasėkmė daug baisesnių dalykų ir iš tiesų brutalių nusikaltimų. Jei jau kalta aš, tai pirmiausia, kodėl Generaliniam prokurorui D.Valiui nesvarbu tai, kas sukėlė tokias mano reakcijas ir tokį mano pasielgimą? Būtent: 6 valandą ryto, buvau netikėtai pakelta iš miego žmonių klyksmo, žmonių, kurie mano akivaizdoje policininkų buvo velkami šlapia žeme, kiemo grindiniu rėkiantys iš skausmo, daužomi bananais, spardomi, gavę dujų į akis, moterys – elekrošoką į pilvą; tai neabejotinai sukėlė man psichologinę traumą, kurią sustiprino brutaliai išnešamų iš savo namų mano tėvų vaizdas.
O ką jau kalbėti apie prie kūno prisiglaudusią mergaitę, kuri sąmoningai septynis kartus pakartojo, kad neis ir nenorinti gyventi su biologine motina ir prieš kurią panaudotas fizinis smurtas? Ar šis be proto klykiantis vaikas – ne psichologinė trauma man? Ar brutalus nacionalinės heraldikos – Lietuvos valstybinės vėliavos išniekinimas – pasibaisėtinas jos draskymas ir plėšymas pareigūnų rankomis taip pat yra normalus veiksmas, į kurį doram piliečiui įmanoma ramiai žiūrėti? Ar visi šie dalykai ir faktai Seimo komisijos pirmininkui atrodo tokie, į kuriuos galima numoti ranka, ir kurie nėra nenusikalstami, tiesiog ,,eiliniai“?
Ar jiems nereikalingas deramas tyrimas? Ar tokia pozicija yra sąžininga? Ar nedaro gėdos Lietuvai priesaiką davusiam pareigūnui, ar nediskredituoja jo pareigybės, ar atitinka dorą sąžinę, ar neišduoda bendražmogiškų ir krikščioniškų vertybių? Apskritai – kas per absurdas visa tai, kas įvykdyta Lietuvos valstybės vardu, ir kiek apsimetinės neregiais tai įvertinti privalančios institucijos ir konkretūs asmenys apie tai kalbėdami?!
Pabrėžiu – esu giliai įsitikinusi, kad visi čia mano paminėti faktai, yra neatskiriamai susiję, sudedamoji man metamų kaltinimų dalis, kuri negali būti atskirta, ir norint apkaltinti ir teisti mane, reikia pirmiausia pradėti nuo jų. Kitaip visas šis procesas tėra butaforinis tiesos ieškojimas, kitaip jis yra melagingas, kitaip tai sąmoningas tiesos iškraipymas.
Bet kokie kaltinimai, kurie metami man, neišsprendus minėtų klausimų, virsta tik kvazi-byla. Ir tai gerai supranta tauta, kuriai natūraliai neramu dėl destrukcijos procesų, vykstančių valstybėje. Neramu ne dėl destrukcijos iš Venckienės pusės, kaip bandoma klaidinti žiniasklaidoje, bet iš teisėsaugos institucijų, kurios deramai nevykdo savo būtinų pareigų.
LR BK 163 str., 231 str.
Šiuo atveju 2012 m. gegužės 17 d. man ir mano mažametei globotinei miegant tėvų namuose, į kambarį, kuriame buvome su mažamete globotine, įėjo apie 30 uniformuotų policijos pareigūnų, kurių pirmas „teisėtas“ veiksmas vykdant nurodytą Kėdainių r. apylinkės teismo sprendimą, buvo nusukti bei išjungti tėvams asmeninės nuosavybės teise priklausančias vaizdo įrašymo kameras, kurios turėjo užfiksuoti „teisėtą“ teismo sprendimo vykdymą, tariamų kliūčių šalinimą prievarta ir smurto nenaudojimą mažametės nukentėjusios atžvilgiu, nors nuosavybės teise priklausančiame name įrengtas nuosavybės teise priklausančias kameras laikyti kliūtimi trukdančia vykdyti teismo sprendimą, turbūt būtų visiškai nelogiška.
Kas nurodytiems pareigūnams suteikė tokią teisę savivaliauti svetimuose namuose ir niokoti jų savininkų nuosavybę, tikiuosi, Seimui paaiškins Generalinis prokuroras. Toliau „teisėtas“ teismo sprendimo vykdymas pasireiškė tuo, kad prievarta iš nuosavybės teise priklausančio namo buvo išnešti mano tėvai, nors jie jokių kliūčių nurodyto teismui sprendimo vykdymui nedarė. Kokiomis asmens teisėmis ar įstatymais galima paaiškinti tai, jog mano motina iš namo buvo išnešta pusnuogė, basa, ir buvo nuvežta į policiją? Kokiomis teisinėmis normomis galima paaiškinti tai, kad mano tėvas, beveik 8 dešimčių metų sulaukęs vyras, buvo tąsomas dešimties policininkų ir numestas į šlapią žolę?
Gal Seimo nariai man sąžiningai pasakys – už ką? Gal kad ketverius metus su didžiausia meile augino mano brolio dukrytę, kai biologinė motina ją paliko, o biologinės motinos draugui buvo pareikšti įtarimai mergaitės tvirkinimu?
Prievarta prieš mažametę mano brolio dukrą prasidėjo jau norint prieš mergaitės valią patekti į namą, nes neleisti antstolės, kurią vadino „ragana“, prašė persigandusi mergaitė. Prašymas neleisti antstolės buvo mergaitės gynyba ir jos valios išraiška.
Kitas „teisėtas“ policijos pareigūnų veiksmas buvo pradėtos laužti kambario, kuriame miegojo mano mažametis sūnus, durys, taip sukeliant jam didelį psichologinį šoką, tad kaip užrakintame kambaryje miegantis mažametis trukdė vykdyti garsųjį teismo sprendimą, galima tik spėlioti. Kaip žinia, Kėdainių teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartyje nurodyta, jog fizinę prievartą galima naudoti tik prieš tuos asmenis, kurie trukdo įvykdyti teismo sprendimą. Manau, jog asmenims, kurie baigė lietuvišką mokyklą, turėtų būti nesunku suprasti, kad trukdyti vykdyti teismo sprendimą galima tik aktyviais veiksmais.
Kaip matyti iš Generalinio prokuroro teismui pateikto 2012-05-23 rašto, jame nurodyta, jog tariamai neteisėtus mano veiksmus patvirtina vaizdo įrašas, su kuriuo, tikiuosi, bus leista susipažinti ir man, kad galėčiau tinkamai gintis nuo man metamų menamų kaltinimų.
Neabejoju, kad ši Seimo komisija, prieš priimdama sprendimą rekomenduoti Seimui tenkinti Generalinio prokuroro prašymą ir leisti tokiu būdu su manimi susidoroti, ar rekomenduodama tokio prašymo netenkinti, privalo susipažinti su nurodytu vaizdo įrašu, kad galėtų objektyviai įvertinti, kas dėl veiksmų 2012-05-17 turi būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn: ar aš, sėdėjusi ant kėdės ir ant kelių laikiusi neteisėtai iš namų plėšiamą mažametę seksualinio išnaudojimo auką, ar ten buvę policijos darbuotojai, antstolė, vaiko teisių apsaugos tarnybų darbuotojos, psichologė, akivaizdžiai vykdę egzekuciją.
Susipažinus su nurodytu vaizdo įrašu, bus akivaizdu, jog Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistei informavus mergaitę, kad ji turi eiti su savo biologine motina, ne aš, bet mergaitė atsisėdo man ant kelių, apsikabino kaklą ir eilinį kartą pareiškė, kad su motina ji gyventi nenori.
Pabrėžiu, kad ne kas kitas, bet aš išgydžiau mažametę mergaitę nuo patirtos šlykščiausios seksualinės prievartos. Aš apie 100 kartų vežiau ją psichologinės pagalbos teikimui. Ne aš psichiškai ir fiziškai gniuždžiau vaiką, ne aš žiauriai elgiausi su vaiku, bet biologinė motina, jos draugas kaltinamasis pedofilija, antstolė, policijos pareigūnai ir kiti asmenys, naudoję prievartą prieš ją. Aš dėjau visas pastangas, kad mano brolio dukrelė išgytų. Ir tai aš padariau.
Nei man, nei visiems doriems Lietuvos piliečiams nėra suprantama ir protu suvokiama situacija, jog lig šiol nei tarp teisėsaugos atstovų, nei tarp Seimo narių nėra ginčo dėl to, kad 2012-05-17 priverstinai buvo vykdomas nurodytas Kėdainių r. apylinkės teismo sprendimas, kuriuo skubiai, nelaukiant pedofilijos bylos baigties, tai yra tik pradėjus ją nagrinėti, nepaisant to, kad mažametės nukentėjusios galimo seksualinio išnaudojimo vieta kaltinamajame akte nurodyta jos motinos L. Stankūnaitės nuomojama gyvenamoji patalpa, kurioje A. Ūsas ir kaltinamas nenustatytą skaičių kartų tvirkinęs mano mažametę brolio dukrelę, net nepaisant to, jog netgi pats Lietuvos Respublikos teisingumo ministras negali suprasti, kodėl nurodytoje situacijoje kaltinimai nepareikšti mergaitės biologinei motinai, nutarta mažametę nukentėjusiąją perduoti jos motinai L. Stankūnaitei, nors dar 2009-10-06 nutartimi Vilniaus apygardos teismo teisėjas R.Dovidaitis galutine ir neskundžiama nutartimi konstatavo, jog jau tuo metu nurodyto ikiteisminio tyrimo medžiagoje buvo pakankamai duomenų, leidžiančių L. Stankūnaitę įtarti bendrininkavus su A. Ūsu seksualiai išnaudojant jos dukterį.
Kreipdamasis į Seimą, Generalinis prokuroras tikriausiai pamiršo, jog ne tik visi Lietuvos Respublikos gyventojai, bet ir aš, Kauno apygardos teismo teisėja N. Venckienė, kuriai taikomi visiškai kitokie naudojimosi Konstitucijoje įtvirtintomis Lietuvos piliečio teisėmis standartai, turi teisę gintis, tame tarpe ir nuo neteisėtų bei akivaizdžiai nusikalstamų policijos pareigūnų veiksmų. Susipažinusi su Generalinio prokuroro kreipimosi į Seimą turiniu, darau išvadą, jog Generalinis prokuroras nėra susipažinęs su Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso normomis, reglamentuojančiomis priverstinį teismo sprendimo vykdymą perduodant vaiką, arba mano, kad mano atžvilgiu jos vėlgi netaikomos.
Cituoju LR CPK 764 str. 4 d., kuri numato, jog priverstinai perduodant vaiką, policijos atstovai pašalina kliūtis sprendimui vykdyti, o valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovai paima vaiką ir perduoda išieškotojui. Tokiu būdu nes kas kitas, o būtent LR Seimas, priimdamas LR CPK, numatė vienintelį subjektą, kuriam analogiškoje situacijoje suteikė teisę prievarta paimti vaiką, tai yra vaiko teisių apsaugos institucijos atstovus.
Susipažinę su taip įslaptintu besąlygiškai „teisėto“ mažametės pagrobimo įrašu, komisijos nariai nesunkiai pamatys, kad vaiko teisių apsaugos specialistai, kurie buvo atvykę į mano tėvų namus 2012-05-17, neatlikinėjo jokių veiksmų, siekdami prievarta paimti mano globotinę, dėl ko toje sprendimo vykdymo stadijoje netgi teoriškai negalėjo būti trukdoma nurodyto teismo sprendimo vykdymui, jau nekalbant apie įstatyminį pagrindą kažkokių tariamų kliūčių šalinimui.
Peržiūrėję nurodytą vaizdo medžiagą komisijos nariai nesunkiai įsitikins, jog stebint maždaug 30 policijos pareigūnų, fizinę prievartą prieš mažametę mano globotinę 2012-05-17 pradėjo vartoti jos biologinė motina L. Stankūnaitė ir jos atstovas advokatas Gintaras Černiauskas, nors nurodyta LR CPK 764 str. 4 d. tokios teisės jiems nesuteikia, o kambaryje buvę policijos pareigūnai, kaip dabar man tapo žinoma, M. Gušauskas ir E. Stašinski, neturėdami tam jokio teisinio pagrindo, galimai nusikalstamai talkindami neteisėtus bei galimai nusikalstamus veiksmus mažametės mano globotinės mergaitės atžvilgiu bei aiškiai viršydami jiems, kaip policijos pareigūnams, suteiktus įgaliojimus, pradėjo mano atžvilgiu vartoti fizinę prievartą, tai yra laužti už nugaros abi mano rankas, nors aš sėdėjau ant kėdės ir jokių aktyvių veiksmų, trukdančių vaiko teisių apsaugos specialistėms priverstinai vykdyti nurodytą teismo sprendimą, nesudariau, nes net ir teoriškai to negalėjau daryti, kadangi prievartinio mergaitės perdavimo jos tuo metu nevykdė. Šie pareigūnai ne tik sukėlė man fizinį skausmą, bet ir mane fiziškai sužalojo, dėl ko iki 2012 m. gegužės 30 d. buvau nedarbinga.
Šiuo atveju noriu Generaliniam prokurorui priminti LR BK 28 str. 1 ir 2 d., kurios ir man, nepaisant to, kad esu Neringa Venckienė, suteikia teisę į būtinąją gintį bei numato, jog asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.
Šiuo atveju aš nesipriešinau jokiems teisėtiems policijos pareigūnų reikalavimams, bet gyniausi nuo valstybės vardu veikiančių smurtautojų, leidžiančių sau laužti man, moteriai, apygardos teismo teisėjai, rankas tam, kad įstatyme net nenumatyti asmenys galėtų naudoti fizinę jėgą prieš mažametę nukentėjusiąją mano globotinę, tokiu būdu ne tik siekdami bet kokia kaina ją sugražinti ten, kur galimai ji buvo seksualiai išnaudojama, ką Vilniaus m. 2 apylinkės teismui perduotoje baudžiamojoje byloje esančiame kaltinamajame akte nurodo prokuroras, bet ir ją žalodami fiziškai bei psichologiškai. Tokius mano veiksmus bandant apsiginti bei apginti mažametę globotinę nuo kelių šimtų pareigūnų prievartos vadinti galimai nusikalstamais daugiau nei juokinga, bet ar tai juokinga tautos išrinktiems atstovams, reikės nuspręsti būtent Jums.
Apibendrindama visa tai ką pasakiau, manau, kad šis Generalinio prokuroro kreipimasis tai tik akivaizdus siekis svetimomis rankomis, tai yra Seimo pagalba, susidoroti su manimi, sąžininga Kauno apygardos teismo teisėja, kuri per ilgesnį kaip 10 (dešimties) metų darbo stažą nepriekaištingai vykdė Lietuvai duotą priesaiką ir nėra turėjusi jokių drausminių nuobaudų dėl savo atliekamų pareigų, po to, kuomet Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui G.Kryževičiui nepavyko manęs priversti atsistatydinti netgi viešai išvadinus mane visos valstybės pūliniu, ką Teisėjų etikos ir drausmės komisija laiko tinkamu, korektišku, objektyviu, neįžeidžiančiu ir nedarančiu įtakos žemesnės grandies teismų teisėjams, nagrinėjantiems su manimi ar mano šeima susijusias bylas, bei Lietuvos Respublikos Prezidentei atsisakius mane atleisti iš užimamų pareigų, kaip pažeminusiai teisėjo vardą, ką siūlė padaryti Teisėjų garbės teismas, pirmininkaujamas G. Kryževičiaus tiesioginio pavaldinio A.Simniškio.
Seimo komisijos nariams noriu pabrėžti, kad per 13 savo darbo metų nesu ėmusi jokių kyšių, kuo vis dažniau kaltinami ir dėl ko tarnybos netenka kiti kolegos teisėjai bei kas tapo didžiausio nepasitikėjimo teismais Lietuvoje priežastimi. Aiškiai pabrėžiu, kad niekada nedalyvavau jokiuose neteisėtuose antivalstybiniuose sandoriuose ir neturėjau jokių neteisėtų antiįstatymiškų ryšių.
Per daugiau nei 10 metų nepadariau nieko, kas leistų mane apkaltinti išdavus pareigūno priesaiką Lietuvos valstybei. Mano išanalizuotos bylos, tirtos netgi dramatiškų asmeninių traumų laikotarpiu, pvz., netekus brolio, buvo be priekaištų, jose jokių netinkamų sprendimų negalėjo rasti jokios komisijos.
Seimo nariams pabrėžiu faktą, jog atskleidusi Lietuvai ir jos žmonėms daugybę valstybės teisinės sistemos ydų ir blogybių, tiesiog pirštu prikišamai parodžiusi daugybę nekokybiškų ar tiesiog sąmoningai neatliktų teisėsaugininkų veiksmų neištirtoje pedofilijos byloje, susilaukiau ne jų paramos ir valstybės pareigūnams deramo noro ginti tautos žmogų ir atskleisti nusikaltimus, bet didžiulio šios sistemos atstovų spaudimo.
Man, kaip Lietuvos Respublikos, gyvuojančios jau 22 metus, pilietei, skaudu, kad ši sistema nenori atsinaujinti ir veikti žmogui bei Tėvynės gerovei, o siekia likti nuo visuomenės uždara ir dar daugiau – represine struktūra, ginančia galimus nusikaltėlius ir susidorojančia su sąžiningais darbuotojais. Eidami tokiu keliu šviesios Lietuvos ateities niekada nesukursime.
Tačiau turime atsiminti, jog melas, kad ir į kokią žavią formą būtų apvilktas, kokių svarbių vardų, pavardžių ir veidų valstybėje išsakomas – tautai visada liks melu ir visada bus jos gerai atpažįstamas, kaip tai liudija iki šiol tebesitęsiantis tautos net ir naktimis ant Nemuno pakrančių rašomas žodis „Tiesos“, kuris reiškia, jog visos dirbtinai viešųjų ryšių specialistų komandos kurpiamos melagingos istorijos visuomenei telieka gerai perprantamomis.
Baigdama savo kalbą, kreipiuosi į Jus, gerbiami Seimo komisijos nariai, tikėdamasi teisingo, atsakingo ir garbingo Seimo nario, davusio priesaiką Lietuvos Respublikai, Jums pavesto klausimo sprendimo. Noriu tikėti, jog Jūs atsakingai įvertinsite visą mano Jums pateiktą argumentaciją, peržiūrėsite filmuotą įvykių medžiagą ir sąžiningai, vadovaudamiesi teisingumo ir moralės kriterijais, priimsite tokį svarbų man ir visai Lietuvai, sekančiai šiuos įvykius, sprendimą.
Nuotraukoje: teisėja Neringa Venckienė ir mažametė Kedytė.
2012.06.14
