Nesustabdoma emigracija


Print

virgilijus_matulionis2016 m. balandžio 13 d. Lietuvos mokslų akademijos Mažojoje konferencijų salėje įvyko konferencija „Nestabdoma ir nesustabdoma emigracija“.

Skelbiame Lietuvos mokslų akademijos tikrojo nario prof. Arvydo Virgilijaus Matulionio pranešimą „Nesustabdoma emigracija“.

Artimiausiu metu apie šią konferenciją ir emigracijos temą parašysime daugiau.

Profesorius Arvydas Virgilijus MATULIONIS

Nesustabdoma emigracija

Esminis klausimas šiuo nagrinėjamu aspektu: ar emigracija apskritai gali būti visiškai sustabdoma?

Mūsų didysis  Žmogus Justinas Marcinkevičius taikliai pastebėjo, kad yra baltasis ir juodasis metraštininkai. Šiandien aš pabūsiu tuo juoduoju metraštininku. Todėl neretai specialiai pasūdysiu ir pasodrinsiu. Teigiamų dalykų neminėsiu.

Po įžangėlės prie reikalo – klausimo „Ar emigracija gali būti sustabdoma? Atsakymas vienareikšmis: pristabdoma – taip, visiškai sustabdoma – NE! Išskyrus vieną atvejį: autoritarinę totalitarinę valstybę (pav. Šiaurės Korėją).

Kodėl?

Todėl, kad migraciniai procesai žemėje yra neišvengiami:

Dėl gamtinių sąlygų pokyčių; Dėl žmogaus siekio išgyventi; Dėl žmogaus savanaudiškumo. Migracija neišvengiama!

Žemėje viskas migruoja:

Žemynai; Augalija; Gyvūnija. Gamtos nugalėti negalima!

Neužmirškime, kad Žemė, kaip ir Žmogus, neišvengiamai mirs.

Klimato pasikeitimai Žemėje yra neišvengiami. Klimato pasikeitimai, gamtos katastrofos lemia neišvengiamą migraciją.

Gamtos „nugalėjimas“ tik spartina Žemės „susidėvėjimą“ ir migracinius procesus; galų gale, ir migraciją iš pačios Žemės.

Žmogaus siekis išgyventi

Visa Žmogaus evoliucijos ir raidos eiga – tai siekis išgyventi: prisitaikyti prie klimatinių sąlygų; patenkinti gyvybinius poreikius, visų pirma, maisto; užsitikrinti nors ir sąlyginį saugumą. Tai lėmė tiek visų visuomeninių institucijų formavimąsi, tiek socialinių procesų, tame skaičiuje ir migracijos, pobūdį. Neužmirškime, kad mes – aisčiai, taip pat esame migrantai. JAV – apskritai emigrantų šalis.

Žmogaus SAVANAUDIŠKUMAS

Visa žmonijos istorija – Žmogaus savanaudiškumo istorija. Pradžioje lėmė pasinaudojimas fizine jėga, vėliau lėmė ir protinės savybės. Visi socialiniai institutai – bendruomenė, po to valstybė, religija, kariuomenė, teisinė struktūra, darbinė sistema, švietimas ir taip toliau buvo sukurti galios įtvirtinimui. Visi klausimai buvo ir iki šiol yra sprendžiami iš jėgos pozicijų. Visa žmonijos istorija – karų istorija: nebuvo nė vienos dienos, kad nebūtų žudomi žmonės. Karvedžiai – labiausiai gerbiami žmonės. Karas – neišvengiama emigracija!!! Sirija, Irakas – ryškiausi šiandienos pavyzdžiai.

SAVANAUDIŠKUMAS – RYŠKIAUSIAS ŠIUOLAIKINĖS VISUOMENĖS BRUOŽAS !

Taigi savanaudiškumas visais laikais buvo dominuojantis žmonijos bruožas, lemiantis didžiulius migracinius srautus (pav. vergų). Tvirtinu, kad savanaudiškumas ir šiais laikais yra ryškiausias šiuolaikinės visuomenės bruožas. Apie vieną žmonijos gyventojų procentą valdo pusę viso pasaulio turto.

Taigi  gyvename neofeodalizmo laikais, kai viskas pajungta šios žmonių saujelės galiai. Tuo labiau, kad yra labai palanki aplinka – vartotojiška visuomenė, kai viskas nuolat perkama ir viskas nuolat parduodama. Viskas yra prekės: tiek patys gaminiai, tiek patys žmonės. Valstybės tėra tik priemonės kuo palankesnei beatodairiško kaupimo manijai, nes pasaulio globalumas iki minimumo riboja atskiros valstybės galimybes pačiai tvarkytis. Nesvarbu ar tai būtų iš pirmo žvilgsnio tokios galybės kaip JAV ir Kinija, ar tokios  mažosios – kaip Lietuva ar Estija.

Savanaudiškumui įvardinti pasinaudosiu klasės sąvoka. Žinoma, ne Karlo Markso dvipoliu „išnaudotojai-išnaudojamieji“, bet labiau tinkančia šiuolaikinei visuomenei ir išskirdamas keturias klases: galios, specialistų, paribio  ir užribio.

GALIOS, SPECIALISTŲ, PARIBIO IR UŽRIBIO KLASĖS

Galios klasei priskiriu turinčius didžiausią galią, užribio klasei – neturinčius jokios galios. Specialistų klasei priskiriu turinčius tam tikrą kultūrinę, kvalifikacinę, profesinę galias. Paribio klasę sudaro žmonės, sugebantys  išgyventi, t.y. kažkaip verstis. Tai išgyvenimo galios (gebėjimo) klasė.

Kokie gi mano argumentai? Visų pirma, būtina aiškiai nustatyti šiuolaikinio pasaulio veikėjus: tuos, kurie „užsako muziką“; tuos, kurie ją atlieka; tuos, kurie priversti ją klausyti; ir tuos, kurie apskritai „lieka už durų“. Konkrečiau sakant, šis klasinis pjūvis būtinas išryškinti tuos, kurie lemia pasaulio raidą; tuos, kurie vykdo; tuos, kurie priversti tenkintis tuo, kas jiems lieka; ir tuos, kuriuos apskritai galima įvardinti „nereikalingais žmonėmis“.

GALIOS KLASĖ  IR SOCIALINĖS ATSKIRTIES DIDĖJIMAS

Galios klasei priskiriu oligarchus (dabar tai labai madinga sąvoka). Tai XXI a. neofeodalai, nes būtent jie užsako „pasaulio muziką“, būtent jie valdo pasaulinius procesus (o ne valstybės), t.sk. ir migracinius.Atrodytų, kad ko jiems betrūktų, bet ir jie patys migruoja, ieškodami ne tik šiltesnių vietų, bet ir ten, kur galima mokėti mažesnius mokesčius ar apskritai jų išvengti.

Taigi socialinės atskirties laipsnis didėja globaliu mastu: visuose pasaulio žemynuose (ypač Afrikoje, Azijoje, Centrinėje  ir Pietų Amerikoje), visose šalyse. Galingųjų godumas jaukia nusistovėjusią pasaulio tvarką. Kryptingai formuojama „klajoklių gentis“, nukertant gimtosios šalies šaknis.

Per valstybingumo atkūrimo dvidešimt penkmetį vien iš Lietuvos migravo ne mažiau kaip 700 tūkstančių žmonių. Didžia dalimi tai ekonominiai migrantai. Migrantų srautus gausina dirbtinai sukeliamos ekonominės krizės. Nors bankai (finansinė galia) bankrutuoja, bet nuostoliai nurašomi eiliniams gyventojams. Siekimas išlaikyti valdžią  remiasi karine galia. Šiuo metu didžiules migrantų ban-gas sukelia būtent pilietiniai karai (Sirija, Somalis, Irakas, Afganistanas).

SPECIALISTŲ KLASĖ

XXI amžiuje proveržiai moksle yra didžiuliai. Internetas, naujos komunikacijos priemonės iš esmės keičia socialinių santykių dinamiką ir net pobūdį. Principiniai naujos technologijos (ypač nanotechnologijos, biotechnologijos), naujos medžiagos, vaistai ir gydymo įranga, lazeriai, robotai ir t.t. reikalauja ypač aukštos kvalifikacijos specialistų. Ir ne tik įvairių profesijų mokslininkų, bet ir konstruktorių, technologų, informatikų, programuotojų, organizatorių,  gydytojų, darbininkų.

Tuo remiantis  pagal aukštą kvalifikaciją išskiriu specialistų klasę. Jų darbas gerai atlyginamas,  jie gali  net ir prabangiai gyventi, bet vis viena jie lieka neobaudžiauninkais. Pagal galios požymį specialistai yra priklausomi nuo galios klasės interesų. Jų pasirinkimo laisvė yra ribota. Visų pirma, specialistų darbo vietos, o neretai ir gyvenamosios vietos pasirinkimas  yra ne jų pačių nulemtas, nes ne specialistas, o galios klasės atstovai investavo lėšas, kūrė naujas darbo vietas ar jas naikino, uždarant gamyklas, perkeliant gamybą į kitus pasaulio regionus, ir pan.

Priklausomai nuo naujų reikalavimų vis daugėja specialistų keičiančių darbo ir gyvenamąją vietą: du metai Vienoje, trys metai Dubajuje, keturi metai Maniloje, metai Dakare. Žinoma, aš kiek aštrinu padėtį, bet nuolatinės specialistų migracijos tendencija yra gana akivaizdi. Pav. Lietuvoje ypač  ryški medikų (tiek gydytojų, tiek slaugių) migracija.

Taigi, kaip nebūtų paradoksalu, iš vienos pusės specialistų klasė stiprina visuomenės stabilumą, bet, iš kitos pusės, patys atsiduria migrantų srautuose.

PARIBIO IR UŽRIBIO KLASĖS

Dabartinėje visuomenėje tenka išskirti paribio klasę. Paribio tarp sugebančių kažkaip išgyventi iš menko atlygio už mažai kvalifikuotą ir nekvalifikuotą darbą ir esančių už skurdo ribos: neturinčių jokio užsiėmimo.

Kaip nebūtų paradoksalu, didžiuliai proveržiai moksle ir technologijose ne mažina, bet dar labiau didina visuomenės socialinę atskirtį. Iš vienos pusės naujos technologijos reikalauja aukštos kvalifikacijos specialistų. Bet šiuolaikinėje gamyboje ir vartojime lieka mažai kvalifikuoti ir nekvalifikuoti darbuotojai (darbininkai bei tarnautojai), kurie tenkinasi minimaliu atlyginimu.

Tai taip pat neobaudžiauninkai. Ypač tai akivaizdu aptarnavimo sferoje, o vartotojiška visuomenė dar nepasiekė savo viršūnės. Žemės ūkyje nauja technika ir technologijos t.p. reikalauja specialistų, galinčių apdoroti šimtus hektarų, todėl kaime taip pat atsiranda daugybė nereikalingų gamybai žmonių, kurie priversti verstis kažkuo kitu.

Antra vertus, negalima užmiršti, kad pasaulyje (ypač Afrikoje, Azijoje, Lotynų Amerikoje) daugybė žmonių užsiima primityviu darbu. Ir XXI amžiaus pasaulyje yra vietų, kur tebemedžiojama su lanku ir ietimi. Jų galios laipsnis – gebėjimas išgyventi. Siekis išgyventi visus šiuos paribiečius neretai išveda iš namų ir įtraukia į vis naujus migrantų srautus.

Kitame klasinės visuomenės poliuje išskiriu užribio klasę. Tai žmonės, gyvenantys už skurdo ribos. Tai benamiai; elgetos; žmonės, palaužti ligų ar negalios; pensininkai, išgyvenantys dėka maltiečių sriubos lėkštės; ir pan.

Arba tie, kuriuos visuomenė pati nurašė: kaliniai, nusikaltėliai (žinoma, ne tie, kurie yra elitiniai, kurie patys yra galios klasės atstovai). Tai net ir ne neobaudžiauninkai – tai galios klasės „nurašyti“, „nereikalingi“ žmonės. Užribio klasei atitenka ir tie bedarbiai, kurie tenkinasi gyvenimu iš pašalpų. Ne vienas jų traukia ten, kur tos pašalpos didesnės.  Ne vienas Vilniaus taboro romų patraukė į Angliją.

BEJĖGĖ VALSTYBĖ

Trumpai įvardinau priežastis, kurios lemia tai, kad migracija yra nesustabdoma. Vienas iš nedaugelio tikrųjų socialdemokratų Lietuvoje Dobilas Kirvelis viliasi, kad ateityje žmoniją nušvitins kūrybinė visuomenė. Bet kol kas kūrybiškumas labiau tarnauja galios klasės interesams ir „šviesos tunelio gale“ dar nesimato. O gal, apskritai, Tėvynės meilė ir gimtinės trauka bus numarinta? Na, o dabar valstybė taip ir neišsprendžia migracijos problemos: maža – emigracijos, didelė – imigracijos.

Taigi apie emigraciją, kuri ypač skausminga mažai valstybei, tokiai kaip Lietuva. Kodėl ji bejėgė prieš emigraciją? Dėmesį koncentruosiu į keletą dalykų.

Pirmiausiai, šalis yra parklupdoma, o paskiau jai „padedama“. Ypač tai būdinga pokomunistinėms ir posocialistinėms šalims.  Lietuva, Latvija ir Estija buvo SSSR „užsienis“, po to „sėkmingai“ buvo apnaikinta pramonė ir žemės ūkis. Pavyzdžiui, Lietuva  praktiškai neteko kvalifikuotų inžinierių  ir darbininkų profesinių grupių. Nebėra darbo, nebėra vietos Lietuvoje.

Posovietinei Lietuvai ypač būdingas savanaudiškumas: „prisibrauk prie valdžios lovio ir skubiai griebk kiek gali“. Skubiai, nes turi energingai gyventi nuo vienos kadencijos iki kitos, kadangi gali būti išspirtas. Taigi pirmiausiai savi interesai, o tik po to, „kas liko, tas Miko“. O jei nebeliko?

Lietuvoje yra savitos polinės partijos. Socialdemokratai neretai vykdo liberalią politiką, konservatoriai deklaruoja socialistinius šūkius, valstiečių partijos rinkiminiuose sąrašuose dominuoja stambieji žemvaldžiai ir kviestiniai nepartiniai. Į Seimą pralenda populistinės, „projektinės“ (kaip A.Valinsko) partijos. Nuosekliausi yra liberalai: jiems svarbus tik aktyvus žmogus, o visi kiti nereikalingi. Tegul sau emigruoja.

Valstybė niekada konkrečiai nesirūpina atskiru žmogumi, nes ir deklaruoja tik rūpestį žmonėmis apskritai. Kai žmogus nori išspręsti kad ir elementarią buities problemą, jis parklupdomas sparčiai subiurokratėjusios administracijos. O biurokratija, visų pirma, sprendžia savo problemas, o ne žmogaus klausimą. O juk iš principo, net ir šalies Prezidentė turi tarnauti žmogui, o ne savo prestižo didinimui.

Lietuvoje nebėra mokinuko, o liko tik moksleivio krepšelis. Nebėra mokyklos, bet liko parduotuvė. „Racionalizavo“ ligoninę, o sėkmingai gimdoma už keliasdešimt kilometrų. Ir tai, jei pasisekė, o nepaskubėjai kelyje.

Valdžia vis deklaruoja, kaip padėti verslininkui. Štai ir taip ilgai svarstomame darbo kodekse liberalai siekia nuostatos, kaip  verslininkui sudaryti sąlygas greičiau atleisti darbuotoją. Tačiau  valdžia Lietuvoje apskritai nekalba, kad dar yra išlikę ir menininkai, ir mokslininkai, ir gydytojai, na, o mokytojai dar patys kiek patriukšmauja.

Lietuvoje nėra ateities matymo. Tiesa, kuriamos ateities strategijos ir vizijos, bet jos yra labiau atskirų ministerijų, matančių tik savo parapijas, planų samplaika.

Lietuvoje nebevykdomi tyrimai, nebekuriama muzika, nebestatomi spektakliai, o tik vykdomi projektai. Labai patogus būdas pinigams įsisavinti. Nebesvarbus ir rezultatas, jei pinigai jau kišenėje. O jei negavai projekto – emigruok, kad išgyventum.

Specialiai nupiešiau labai jau liūdną „vaizdelį“. Bet negali juk visai nusižmoginti. Mano šūkis: nežiūrint visų valdžių pastangų mes vistiek išgyvensime! JUK ŽMOGŲ IŠ LIETUVOS TIEK ROVĖ, ROVĖ, BET TAIP IR NEIŠROVĖ!

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: akademikas, prof. Arvydas Virgilijus Matulionis.

2016.04.14; 07:03