Net ir saldus antausis žemina garbę bei orumą


Print

Niekas nenorėtų patekti į situaciją, į kurią buvo patekęs rusų dainininkas Nikolajus Baskovas. Tikrai kvailas nutikimas. Atvykus į svečius pas Čečėnijos diktatorių Ramzaną Kadyrovą dainininkui į veidą buvo mestas didelis gabalas torto. Saldūs kremai ištiško ant veido, brangiai kaštavusio švarko, unikalių marškinių…

Ką tuo metu jautė žymus Rusijos dainininkas? Apmaudą, pyktį, gėdą? Visiems aišku: padoriose kompanijose svečiai taip nepasitinkami. Be to, N.Baskovas – ypatingai garbingas svečias. Viešojoje erdvėje Ramzaną jis buvo pavadinęs ne politines žmogžudystes organizuojančiu diktatoriumi, o būtent „Rusijos patriotu“. Todėl Ramzanas neturėjo priežasties nekęsti dainininko.

Ir vis dėlto tortas tėkštas tiesiai į veidą. Dainininkui beliko apsimesti, kad … labai juokinga ir šmaikštu. Juk tortą sviedė pats Ramzanas, besimėgaujantis neribota valdžia ne tik Grozne, bet ir Maskvoje.

Galima šaipytis iš pažeminto dainininko, girdi, pats privalėjo suvokti, kur, pas ką ir už kiek važiuoja į svečius. Galima skaityti moralus: jei vis tik sulaukei „saldaus antausio“, derėjo tėkšti atgal, kad ir ponas Ramzanas būtų priverstas apsimesti, kaip „juokinga ir šmaikštu“.

Bet pripažinkime, jog nepavydėtina situacija, į kurią pateko Rusijos publikos numylėtinis, mums visiems daugiau mažiau pažįstama. Tokių dviprasmybių gausu ir valstybių, ir politikų, ir žurnalistų gyvenimuose: kai negali nevažiuoti, kai negali pasiųsti po velnių.

Pateiksiu keletą asmeninių pastebėjimų. Karts nuo karto mankštinuosi viename iš Vilniaus sporto kompleksų „Impuls“. Per pastaruosius keletą metų susipažinau su gausiu būriu sveikos gyvensenos aistruolių. Draugyste nepavadinsi, bet vienu kitu žodeliu nuolat persimetame.

Šiandien toji pažintis apkarto. Geriau kai kurių sportuojančiųjų nebūčiau visai pažinojęs. Tikri agresyviosios Rusijos gerbėjai. Tikri imperinės Rusijos šalininkai. Kai politikuoja, būtinai akcentuos, esą ukrainiečius rusų armija puola pagrįstai, esą tik kvailiai Lietuvoje švenčia vasario 16-ąją, esą mūsų primityvūs politikai nemoka derėtis su Rusija nei dėl pigios naftos, nei dėl pigių dujų. Beje, šias „tiesas“ perša ne rusai, taip tauškia lietuviai. Liūdniausia, kad būtent tokių lietuvių sporto salėje – ne viena dešimtis. Vaizdžiai tariant – daugoka.

Gal patartumėte, kaip elgtis jų aplinkoje? Nesivelti į ginčus? Apsimesti, kad neišgirdai jų įkyrių samprotavimų?

Štai Kupiškio miestelio gyventojai nenori, kad kelios gatvės, iki šiol vadinamos sovietinių veikėjų pavardėmis, būtų pakeistos į istorinius arba neutralius pavadinimus. Nejaugi privalu susitaikyti su šia kelių šimtų kupiškėnų nuomone?

Nueinu į renginį, kurio anonsas byloja: bus kalbama apie žydų litvakų indėlį į Lietuvos istoriją. Tačiau įdomūs, argumentuoti pranešimai būtinai „pagardinami“ lietuvius žeminančiais, Lietuvos istoriją iškraipančiais išpuoliais. Kaip reikėtų elgtis? Dar sykį pabrėžti, jog žydai buvo žudomi tik okupuotoje Lietuvoje, kai mes neturėjome jokios realios valdžios? Ar tiesiog demonstratyviai išeiti iš salės? Gal ginčytis: jei lietuviai privalo suregistruoti visus žydšaudžius, tai žydai privalo išleisti bent vienui vieną knygą, kurioje būtų suregistruoti NKVD, MGB ir KGB budeliai žydai, kankinę bei persekioję lietuvius gūdžiais sovietinės okupacijos metais?

Perskaičiau Lietuvių kalbos instituto Sociolingvistikos skyriaus vadovės, Vilniaus universiteto Skandinavistikos centro docentės dr. Loretos Vaicekauskienės samprotavimus (delfi.lt): girdi, mes esame lietuvių kalbos baudžiauninkai, nes norime kalbėti taisyklinga lietuvių kalba, laikytis visų lietuvių kalbos taisyklių. Klaiku. Juk tai, ką siūlo ši „mokslininkė“ – pataikavimas beraščiams, dvejetukininkams, keikūnams…

Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas žengia vieną tikrai garbingą žingsnį: atsisako skirti Patriotų premiją Nerijai Putinaitei, kritikuojančiai poetą Justiną Marcinkevičių dėl jo laikysenos sovietmečiu. Ir vėl triukšmas. Užuot šį sykį pagyrę socialdemokratą ministrą už tikrai pilietišką žingsnį, ginantį itin sunkiomis sąlygomis (sovietmečiu) lietuvybę puoselėjusį poetą, piktinamės – Lietuvoje gniuždoma spaudos laisvė! Tarsi N.Putinaitei būtų draudžiama rašyti knygas. Tiesiog tos jos knygos toli gražu ne patriotiškos. Ir tiek.

Kodėl vertėjui Laimantui Jonušiui skiriama Tolerancijos premija, nors viename iš paskutiniųjų tekstų nenorinčius įsileisti svetimų raidžių į lietuviškąją abėcėlę jis išvadina degeneratais? Tokį kitaip manančiųjų niekinimą jūs laikote tolerancija?!

Todėl ir sakau: neskubėkime šaipytis iš rusų estrados žvaigždės N.Baskovo. Mes patys labai dažnai panašūs į jį, patyrusį primityvaus diktatoriaus spjūvį į veidą.

XXX

Tačiau visa tai – pataisomos bėdos, palyginus su didžiausia Lietuvos bėda – tragišku tautos mažėjimu. Šio riešuto niekaip nesugebame perkąsti. Nei socialdemokratai, nei konservatoriai, nei liberalai. Net nebandome. O reikėtų pasimokyti iš šiandieninės Lenkijos. Nuo šių metų balandžio mėnesio lenkų šeimoms, sulaukusioms antro ir daugiau vaikų, iki jų pilnametystės valstybė kas mėnesį mokės pinigines išmokas – premijas. Ne milijonai, bet parama apčiuopiama. Kas mėnesį – po 113 eurų. Lyginant su lietuviškomis išmokomis nuo 28,5 iki 15,2 euro – tikrai dideli pinigai.

Tiesa, kartais baiminamasi, kad Lenkija dėl šių finansinių įsipareigojimų tiesiog bankrutuos. Nepagrįstos baimės. Realiai besirūpinanti kuo didesniu gimstamumu valstybė negali bankrutuoti. Žlugti gali tik valstybė, kuri finansiškai neremia vaikus auginančių šeimų arba jas remia tik simboliškai.

Nuotraukoje: Čečėnijos diktatorius Ramzanas Kadyrovas sviedžia torto gabalą rusų dainininkui Nikolajui Baskovui į veidą.

2016.02.24; 07:31


Prisijunkite prie diskusijos