Netekome Vytauto Visocko (1939 -2018)


Print
Vytautas Visockas (1939 – 2018)

Šiemet švęsdami Velykas netekome filologo, spaudos darbuotojo, publicisto, vertėjo Vytauto Visocko.  Mes, Vilniaus universiteto 1957 – 1962 m. lituanistai, jau išeinančios pokario kartos atstovai, Vytauto asmenyje praradome dar vieną studijų laikų  bendrakursį. Atsigręždami atmintimi į seniai prabėgusias dienas matome Vytautą, aukštaūgį, plačiapetį vaikiną iš Dzūkijos, su foto aparatu rankose, fotografuojantį mūsų studentiško gyvenimo momentus, matome dainuojantį,  dalyvaujantį tautosakos rinkimo ekspedicijose, matome tarp aktyvių Universiteto teatrinės studijos dalyvių…

Baigus universitetą Vytautui, kaip ir daugeliui lituanistų, teko paragauti mokytojo duonos ir tik paskui eiti savo pašaukimo keliu. Jis pasirinko spaudos kelią. Keletą metų dirbo daugiatiražinio laikraščio „Gyvenimas – mokykla“ redaktoriaus pavaduotoju, vėliau Lietuvos radijo ir televizijos jaunimo redakcijos vyresnysis redaktorius, kone 25 – erius metus jis atidavė „Minties“ leidyklai (redakcijos vedėjas, vyriausiasis redaktorius, direktorius). Visi, kam teko kartu su Vytautu dirbti, bendrauti, jautė jo asmenybės šviesą, inteligenciją, dvasingumą. Jis niekada neišdavė garbingo, doro žmogaus principų – nemelavo, nepataikavo, nesitaikstė su bukumu, abejingumu… Ir visa savo esybe buvo lituanistas, jam rūpėjo lietuvių kalbos ir kultūros būklė, tautos dvasinis paveldas.

Jausdamas kovos su tamsa, su abuojumu būtinybę Vytautas, jau tapęs pensininku, neleido sau pavargti, griebėsi publicistikos, atviro, tiesaus pokalbio su laikraščio „Draugas“ skaitytojais. Ypač daug, kelis šimtus straipsnių, ne vieną tūkstantį reportažinių, įvairių renginių, susitikimų nuotraukų, įžymių žmonių portretų jis paskelbė sūnaus Gintaro įkurtame Lietuvos aktualijų portale slaptai.lt. Daug nuveikė Vytautas šiame bare, atkakliai darbavosi lig praėjusio rudenio, ligi tol, kol sunki ir lemtinga liga privertė gultis ligoninėn.

Ąžuolas – lietuviškos stiprybės simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2012 m. vasarą susirinkę paminėti Universiteto baigimo 50 – mečio, pasigedome jau anapilin išėjusių keliolikos bendrakursių. Pritarėme Romualdo Ozolo paraginimui kiekvienam parašyti studijų dienų prisiminimus. Juos sudėti į knygą buvo pavesta Vytautui Visockui. Jis ėmėsi stropiai vykdyti šį įpareigojimą. Tik iš pradžių atrodė, kad bus nesunki šita užduotis. Bet reikėjo kantrybės raginant, primenant, laukiant. Buvo vis žadančių, bet taip ir neištesėjusių pažado. Pagaliau talkinant mūsų garsiems kalbininkams Evaldai ir Aldonui knyga buvo parengta spaudai. Turime unikalų, solidų, primenantį mūsų jaunystę, studijų metus Vytauto gausiai iliustruotą nuotraukomis leidinį „Lituanistai 1957 -1962 m.“

Retėja mūsų gretos. Pastaraisiais metais netekome Lietuvos nepriklausomybės akto signataro Romualdo Ozolo, filosofo, bibliofilo Ipolito Ledo, ryškiausios  lietuvių religinės poezijos kūrėjos Marijos Katiliūtės – Lacrimos, pedagogės, poetės Bronės Liniauskienės.

Netikėta, sukrečianti stipruolio, regis, niekada nepalūžtančio Vytauto Visocko netektis. Net ir tie, kurie žinojome, kokius likimo išbandymus, kančias patyrė Vytautas, tikėjome, kad stipri dvasia padės atgauti jėgas. Deja, Vytauto jau nebėra. Belieka tik guostis, kad buvusio gyvenimo šviesa ir šiluma nedingsta, lieka artimųjų bei draugų atmintyje. Toji atmintis Jį nors trumpam atšauks  iš Anapus, matysime mūsų Vytą, gyvą ir orų, tokį, kokį pažinojome.

Jau nebereikia laikrodžio,

Nebereikia  pavasario…

Kalbėsi kapo gėle, miško siaudesiu,

Akmenėlio atodūsiu, paukščio balsu…

Žiūrėsi į mus, dar pasilikusius,

Iš pačios žydriausios žvaigždės…

Sudie, šaunus ir mielas Vyteli, išeinantis į amžinybės Šviesą.

1957 – 1962 m. Vilniaus universiteto lituanistai

2018.04.05