Netikrumais pertekusi demokratija


Print

Visuomenės aktualijų portalas “Slaptai” gruodžio 9 d. išspausdino iškilaus publicisto Viliaus Bražėno rašinį “Demokratija ar idiokratija”, kuriame autorius teigia, kad Vakarai į politinį žodyną įbruko žodį “demokratija”, išstūmusį tokias sąvokas kaip savivalda, laisvi rinkimai, laisvė, konkrečiais pavyzdžiais atskleidžia demokratijos grimasas bei ydas.

Kai norima prastą vaistą įpiršti, blogą šunėką padaryti geručiu, netikusią idėją įsiūlyti, jiems duodamas gražus ar nesuprantamas pavadinimas, tarkim, – lotyniškas ar graikiškas. Tuomet jau labiau veikia ne pats daiktas ar reiškinys, o jo pavadinimas. Taip yra ir su žodžiu demokratija. Šis žodis yra kilęs iš graikų kalbos ir reiškia liaudies valdymą. Turime lietuvišką atitikmenį savivalda. Tačiau kažkodėl vartojame tarptautinį, tarsi jis nuo to įgytų mistinių galių.

Kita vertus, paprastą žmogų nesuprantami žodžiai atbaido, jis su tokiu žodžiu, taigi ir su reiškiniu, nenori turėti jokių reikalų. Taip ir yra įvykę: daugelis demokratijos išsigando, nesuvokę savivaldos svarbos, savo reikalus tvarkyti patikėjo vakarykštiems savo prievartautojams. O tie, nusitvėrę mistinį žodį “demokratija”, kabina jį prie partijų pavadinimų (darbo demokratai, socialdemokratai, liberaldemokratai, naujieji demokratai, krikščionys demokratai), tarsi demokratinėje valstybėje greta jų veiktų ir nedemokratinės partijos. Tačiau, jei jau tas tarptautinis žodis priimtas ir mūsų kalboje prigijęs, tenka jį vartoti.

Demokratija negali būti gera

Demokratijos apaštalas Žanas Žakas Ruso teigė, kad užtenka liaudžiai nuimti grandines, duoti laisvą valią ir liaudyje natūraliai glūdinti gera valia leis deramai spręsti visuomenės reikalus. Iš tikrųjų demokratija savyje jokių vertybių neturi, o tėra valios išreiškimo būdas. Žmonių valios, kurią turėtume laikyti vertybe, demokratija nevertina, jai nesvarbu, gera ar bloga valia reiškiama, demokratijos mechanizmui svarbu, kad valią išreikštų dauguma žmonių. Ž. Ž. Ruso klaidatikystė išryškėjo, kai pasirodė, jog liaudyje gali tūnoti ne tik gera, bet ir bloga valia, jog liaudis gali būti abejinga. Atsigręžus į neseną praeitį, kai visuomenė buvo valdoma “demokratinio centralizmo” būdu, arba – į mūsų dabarties skandalingo demokratinio valdymo būdą, kai valia perkama, parduodama arba ja manipuliuojama, matysime, kad svarbesnis ne valios raiškos būdas, o pati valia.

Valdžių rinkimuose demokratinis balsavimo mechanizmas nevertina ne tik rinkėjų valios, bet ir renkamųjų į valdžias kilmės, išsilavinimo, tautybės, lojalumo valstybei, dorovės. Šis mechanizmas – gryna aritmetika: vienas asmuo – vienas balsas, sprendimą lemia 50 proc. + 1. Vaizdžiai kalbant, vieną profesorių “nusvers” du beraščiai, du generolus – trys kareivėliai, vieną vyskupą – dvi paklydusios avelės (sukčiai ar vagys). Galiausiai demokratija, pasižyminti ydomis, grimasomis ir netikrumais, skelbiamą laisvę nesunkiai gali paversti visų visiems tironija. Apie netikrumus, apie valstybei žalingą demokratijos perteklių verta kalbėti plačiau.

Pasaulyje egzistuoja daug netikrumų ir, deja, jų daugėja: netikri pinigai, netikri, genetiškai modifikuoti augalai ir gyvūnai, netikri maisto produktai, jau bandoma sukurpti kloną – netikrą žmogų. Amžinosiomis ar bendražmogiškosiomis vertybėmis negrindžiama gyvensena tampa netikra, todėl nuo jos bėga ar savu noru daugelis iš gyvenimo pasitraukia. Netikros valstybės, nes pamatai netikri, netikras valdymas, nes netikras valstybės reikalų tvarkymas. Netikra politika, nes netikros, ne ideologijų, o interesų pagrindu kuriamos partijos. Netikri rinkimai, todėl netikros valdžios. Todėl demokratija, kaip valstybės valdymo būdas, negali būti gera. Deja, geresnio būdo civilizuotas pasaulis neranda. Apie netikrumais ženklintus demokratijos dėmenis verta kalbėti plačiau.

Partijos

Demokratijos mechanizmas iš esmės veikia per visuomenei atstovaujančias partijas. Neseniai Lietuvoje įregistruota keturiasdešimtoji partija. Ar gali taip būti, kad kurti ir tvirtinti valstybę būtų tiek būdų, tiek kelių?

Valstybė kuriama ir tvirtinama tam tikros ideologijos pagrindu. Lietuvos respublika 1918 m. buvo sukurta ir 1990 m. atkurta tautiniu pagrindu. Lietuva yra krikščioniška šalis, kurios dorovės šaltinis – krikščionybė, Bažnyčia. Lietuvių tauta yra konservatyvi, t.y. sėsli, darbšti, gerbianti savo praeitį, tradicijas, iš jų stiprybę semianti. Todėl būtų natūralu, kad Lietuvos Antroji respublika vadovautųsi trimis ideologijomis, o joms atstovautų trys politinės partijos – tautiškoji, krikščioniškoji ir konservatyvioji. Visi kiti politiniai dariniai yra dirbtiniai, sukurpti valstybei žalingų ideologijų arba grupinių interesų pagrindu. Pats partijų skirstymas Lietuvoje į kairiąsias, dešiniąsias ir centrines yra netikras, todėl žmonės suvokia dešinę kaip valstybės palankumą Vakarams, kairę – Rytams, centrą – neutralumui, tūnojimui arba sąstingiui.

Tikri svetimkūniai valstybės politinėje erdvėje yra dariniai pagal lytį (moterų), tautybę (rusų sąjunga, lenkų rinkimų akcija), mąstyseną (gyvenimo logikos), veiklos būdų (reformų). O štai Socialdemokratų partija yra gryniausias SSRS komunistų partijos (bolševikų) paveldas, nes tik pavadinimu yra panaši į vakarietišką ar Pirmosios Lietuvos respublikos socialdemokratų partiją, kuri iš tikrųjų greta krikščioniškosios galėtų turėti sau vietą. Nauja Lietuvoje yra liberalų partija. Tai – destruktyvus politinis darinys jaunai, trapios demokratijos valstybei. Ši partija, užuot tvirtinusi iš pareigos ir atsakomybės kylančią laisvę, tvirtina bet kokią palaidumui prilygstančią laisvę.

Partijų netikrumą liudija jų programos, iš kurių kyšo grupiniai interesai, siekiai įtikti rinkėjams, valdyti verslą ar politiką paverst verslu. Šios partijos kuriasi ne valstybinei idėjai įgyvendinti, o labiausiai savo utilitariniams interesams tenkinti. Štai Kazimiros Prunskienės naujai įkurta ir įregistruota (!) Liaudies partija net neslepia, kad yra prorusiška, kad yra svetimkūnis Lietuvos politinėje erdvėje.

Iš netikrumų aritmetinės sumos (susijungimų, koalicijų) negalima laukti naujos kokybės, naujos ideologijos. Todėl, kaip rodo rinkimų patirtis, nenatūralius politinius darinius dažnai visuomenė atmeta, tačiau ,”šluotos” politika neveiksni, nes, nušlavus vienas, kaip netikri pinigai randasi kitos, pažadais, pinigais, ledais ar saldainiukais perkančios rinkėjų balsus. Tikriausia užkarda netikriems politiniams dariniams rastis būtų pilietinė, su pareigos ir atsakomybės valstybei nuostatomis tautiškai susipratusi visuomenė. Tačiau tokią visuomenę politiniams verteivoms ugdyti ir telkti nenaudinga, nes minią lengva mulkinti, valdyti.

Keista, tačiau tarp netikrumų nepriklausomoje Lietuvoje randame ir tai, kas tikrai tikra: komunistai, kovoję su buržuazija kaip luomu, patys tapo pačia tikriausia buržuazija, o valdymas išliko jų rankose.

Vadovai

Kokia visuomenė, tokią sau valdžią demokratiškai renka. Dešimtmečius morališkai žlugdyta, komunistiškai ugdyta visuomenė prarado vertybinę mąstyseną, nes tikrosios vertybės buvo suniekintos, pakeistos komunistinės ideologijos surogatais (komunistinė moralė, partinė sąžinė, proletkultas, klasių kova, tautų draugystė (rusifikacija). O vadovą visuomenė nori matyti į save panašų asmenį, nenori, kad asmenybė būtų iškili (lygybės sindromas).

Pirmasis ir tikrasis atkuriamos ir atkurtos Lietuvos valstybės vadovas buvo Vytautas Landsbergis. Jis buvo Atkuriamojo Seimo prezidiumo pirmininkas ir kartu ėjo tuo metu dar neįteisintas, tačiau realiai egzistavusias Prezidento pareigas. Valdančiosios Seimo daugumos ir prezidento Valdo Adamkaus gėdai (tiesa, pastarasis klaidą vėliau bandė taisyti, tačiau nesėkmingai), V. Landsbergis iki šiol buvusiu valstybės vadovu formaliai nepripažintas, nors lietuvių tauta tikresnio ir ryškesnio vadovo iki šiol neišvydo.

Visuomenė

Sovietų Sąjungoje pilietinės visuomenės nebuvo: buvo ”sovėtskij narod” – tarybinė liaudis. Todėl tą imperinę valstybę sudarė ne pilietinė visuomenė, o jos valdžia, ir ta valstybė su Kovo 11-ąja pradėjo griūti, o liaudis griūčiai nesipriešino, neišėjo į gatves, nestojo valdžioje sukoncentruotos valstybės ginti, jos išsaugoti. Būtų neteisinga tvirtinti, kad sovietinei liaudžiai prilygo lietuviška liaudis. Pirmoji Lietuvos respublika pilietinės visuomenės nespėjo suformuoti, tačiau pilietį išugdė. Raudonajam tvanui užplūdus, pilietinė visuomenė formavosi miškuose, partizanų bunkeriuose, kaimo gryčiose. Reikia pripažinti, kad pilietiškumo didžiajai tautos daliai užteko išeiti į Baltijos kelią ir patvirtinti laisvės siekį, jo užteko atgavus nepriklausomybę ginti Seimą bei kitus valstybei svarbius objektus, aukotis. Neabejoju, jei būtų smurtu atimta nepriklausomybė, pilietinis pasipriešinimas būtų apėmęs visą šalį. Itin atsakingais tautai ir valstybei momentais visuomenė pilietiškumą parodo, gaila, kad mūsų kasdienybėje jo pritrūksta.

Deja, valstybinės institucijos nepadeda formuotis pilietiškumui, priešingai, per tokius istorikus kaip E. Gudavičius, A. Bumblauskas, A. Nikžentaitis, N. Putinaitė brukte bruka tautai nepilnavertiškumo kompleksą.

Rinkimai

Demokratinį valdymą numato demokratiški, išreiškiantys piliečių daugumos valią, rinkimai. Valia gali būti gera, bloga, bet gali jos visai nebūti. Valią gali reikšti tik veiksnus, sąmoningas pilietis, nes valia grindžiama analize, lyginimu, vertinimu. Jei valstybės gyventojas yra tik formalus pilietis, jei jis nesusipažinęs su pagrindiniu valstybės įstatymu – Konstitucija, jei jis nėra įsisąmoninęs savo teisių, pareigų ir atsakomybės, jei jam neaiškūs renkamųjų vertinimo kriterijai, jis gali reikšti tik emocijas, o ne valią. Visokios “švytuoklės”, netikėtumai, neprognozuojami posūkiai rinkimuose, ubagų, juokdarių, kolaborantų ir kitokių politinių nulių išrinkimas yra “liaudies” emocijų, o ne pilietinės visuomenės valios išraiška. Emocijoms sukelti bei rinkėjams patraukti taikomos pilkosios bei juodosios technologijos ir net modernioji magija, todėl be reikalo daugelis mojuoja Seimo ar savivaldybės nario mandatu, neva suteiktu tautos valia. Teprideda tas mosikuotojas ranką prie širdies ir nors sau prisipažįsta, kad mandatą iškaulijo sukeltų emocijų dėka. Kol rinkimai vyksta per emocijas, jie nėra tikri rinkimai, o tik jų regimybė.

Valstybė

Jei tvirtinama, kad netikros partijos, netikri vadovai, netikra pilietinė visuomenė, netikri rinkimai ir netikri išrinktieji, savaime kyla klausimas: ar tikra valstybė? Iškart atsakysime – dar netikra. Teiginiui patvirtinti argumentų – daugybė. Paminėsime kai kuriuos.

Valstybė, užuot skyrusi lėšas ir pastangas visuomenei, kuri ir sudaro valstybę, šviesti bei ugdyti, tas lėšas skiria bilietams į valdžias išsipirkti (parama partijoms, rinkimų kampanijoms ir t. t.). Valstybė toleruoja ir skatina viešąją korupciją (įmonių, organizacijų ir privačių asmenų) – paramą kandidatams į valdžias, kad jos pagalba pastarieji keltų emocijas, pirktų piliečių balsus, o patekę į valdžias tarnautų ne rinkėjams, o rėmėjams.

Tikra valstybė gerbia ir švenčia valstybines šventes, švenčių dienomis prie valstybinių ir privačių pastatų kelia vėliavas. Liberalų iniciatyva Seimo valdančioji dauguma šią priedermę sėkmingai ištrynė. Netikroje valstybėje valdžios vyrai ir moterys – liaudies tarnai – gauna dešimtis kartų didesnius atlyginimus už pilietinės visuomenės narius.

Tikra valstybė rūpinasi visuomenės dorove. Lietuvoje dorovės reikalai palikti Bažnyčiai, o valstybė, nebendradarbiaudama su Bažnyčia, leidžia su dorove prasilenkiančius įstatymus, tautos ir jos valstybės piliečių dorovę smukdo.

Tikrose valstybėse nelojaliam piliečiui užimti atsakingas valstybines pareigas teisė ribojama. Lietuvoje tokio ribojimo nėra; aukščiausiuose postuose pasilikusi daugybė vakarykščių tautos prievartautojų, kurie galimai tebetarnauja kitai valstybei. Iš valstybės, kurioje pilietis yra visapusiškai saugus, pastarasis nebėga, nesižudo. Iš Lietuvos bėga, žudosi.

Netikrumams mūsų valstybėje, valstybės valdymo ydoms ir grimasoms išvardinti jaučio odos neužtektų, bet jų dangstyti ar nutylėti – nevalia. Ir ne paverkšlenimo dėlei. Įvardijus negeroves, galima jas šalinti, jų vengti. Nors ir ydingu, netikrumais pertekusiu, tačiau demokratiniu būdu. Kitokio pasirinkimo, deja, neturime

Tarus, kad valstybė dar netikra, kartu teigiame, kad valstybę jau turime. Taigi reikia džiaugtis atkurtąja nepriklausomybe, kurti ir tvirtinti tikrąją valstybę.

Nuotraukoje: portalo „SLAPTAI“ bendradarbis Algimantas Zolubas.

2009.12.12


Prisijunkite prie diskusijos