Niekas nieko nelaimėjo ir niekas nieko neprarado


Print

5-eri metai nuo „karo Pietų Osetijoje“ – reikia kažką pasakyti. Dėl tos priežasties, kad aš: a) ilgai kalbėjau, kad karo nebus, b) paskui ilgai aiškinau, jog galvojau, kad karo nebus, nes aš apskritai GALVOJAU. Ir galvojau, kad prezidentai irgi galvoja. O prezidentai negalvojo ir sukūrė karą, nuo kurio jiems visiems pasidarė tik blogiau.

Dabar – po 5-erių metų – matau, kad buvau neteisus ne tik pagal punktą „a“, bet ir „b“. Taigi – karo rezultatai. Liko status quo.

Pietų Osetija ir Abchazija – de facto – nepriklausomos nuo Gruzijos, kaip ir buvo 2008 metais. De jure niekas pasaulyje jų nepriklausomybės nepripažino, išskyrus Rusiją. De facto Pietų Osetija – Rusijos Federacijos dalis, o Abchazija – palyginti savarankiška šalis.

Karo didvyriai.

Abchazijos prezidentas Bagapšas (beje, vienas iš sumanių politikų) – mirė.

Pietų Osetijos „prezidentas“ Kokoitas dingo nežinia kur (kur jis gyvena? Rubliovkoje? Pietų Osetijoje? Dar kur nors? Iš žiniasklaidos aš nesužinojau). Prezidentas Saakašvilis pralaimėjo rinkimus į parlamentą, de facto jau neteko valdžios, de jure pasitrauks spalį. „Prezidentas“ Medvedevas nukeldintas į „premjerus“, matyt, greitai bus perstumtas į Konstitucinį teismą. Kol kas skaitome kadeto Biglerio interviu apie jo „įžymius mūšius“…

Taigi, VISUS formalius vadovus (Putinas, kaip žinoma, tuomet formaliai buvo „premjeras“) ištiko KRACHAS.

NIEKAM TAI NESUSIJĘ SU KARO REZULTATAIS. Bagapšas mirė, Medvedevas ir Saakašvilis patyrė politinį fiasco dėl įvairių priežasčių, VISIŠKAI nesusijusių su karu, o „Koikoto istorija“ apskritai nesusijusi su politika – tai „gryni santykių pasiaiškinimai“.

Karas NIEKAM iš jų niekuo nepadėjo.

Ir niekam niekuo nesutrukdė.

Kokie dar karo rezultatai?

Taip iki šiol tiksliai ir nepaskaičiuota, bet maždaug 700–800 žuvusių (apie 300 – Pietų Osetijos gyventojų, apie 100 rusų kariškių, apie 200 – Gruzijos kariškių, apie 100 – Gruzijos taikių gyventojų), keletas tūkstančių sužeistų.

„Pietų Osetijos atstatymui“ Maskva per 5 metus išskyrė 34 mlrd. rublių.

Vieninga visos žiniasklaidos – proputiniškos, antiputiniškos ir t. t. – nuomonė, kad pinigai sudegė. O atstatymas atsiėjo 10–15 procentų „išleistų“ pinigų.

Jeigu skaičiuosime gyventojus. Pietų Osetijoje – 70.000 žmonių, tai išeina, kad per metus „atstatymui“ Rusija išleisdavo po 100.000 rublių žmogui. Plius – paprastos išlaidos Pietų Osetijai (pensijoms, komunaliniams reikalams ir t. t.). Plius – karinių dalinių išlaikymui. Iš viso, tarkim, per 5 metus – kažkur apie 50 mlrd. rublių. Kai Rusijos biudžetas 13 trln. rublių per metus, – tai grašiai. Šiek tiek daugiau nei iššvaistoma (išvagiama) vidutiniškai viename Rusijos regione, turinčiame tiek pat gyventojų.

TAI KAS LAIMĖJO?

NIEKAS.

BET IR KAS KĄ PRARADO?

NIEKAS. Nieko (išskyrus žuvusius ir sužeistus, kurie, žinoma, nieko nedomina – nei Maskvoje, nei Tbilisyje).

Tai KAM tada viso to reikėjo?

Niekam. Bet tuo momentu visi prisižaidė su viešumu, paskui kažkas užsidirbo pinigų…

Normali rusiška politika. Drįstu numanyti – kad ir gruziniška.

Ar patyrė Rusija „reputacijos nuostolių“?

Taip. Šalis – agresorė ir panašiai…

Dideli nuostoliai? Ne. Didumo sulig Cchinvaliu – pasaulio žemėlapyje nematyti.

NVS išliko, na, Gruzija išėjo…

Nedidelė bėda.

Ar Rusija ką įgijo?
Taip. „NA, MES JIEMS DAVĖM!“. Tai – maždaug „alaus, vartoti VIDUN“. Už RF ribų didelio susižavėjimo, pagarbos, pagaliau, baimės kažkaip niekas dėl to Valios Triumfo nejuto.
Visa tai – viešųjų ryšių lygmeny.

O jokio kito plano ir nebuvo.

Kai dėl Gruzijos, tai, žinoma, ir ji nieko nelaimėjo, bet nieko ir neprarado (Pietų Osetija ir Abchazija jau nuo 1992 metų Gruzijai nebepriklauso).

Kas kaltas?

Abi šalys nuobodžiai kaltina viena kitą. Ginčas beprasmis – ne taip svarbu, kas pirmas iššovė. Taip, pagal visus TARPTAUTINIUS vertinimus – Gruzija. Bet RF buvo pasirengusi, santykiai buvo paaštrėję iki ribos, „Maskva laukė“. Abi šalys veržėsi viena priešais kitą. Na ir susidūrė…

Ar tokia įvykių raida turėjo alternatyvą?

O, taip…

JEIGU Rusija nebūtų veržusis parodyti… (Ką? Kam? Nesvarbu! Parodyti!), jeigu Gruzija nebūtų veržusis ir dar…

Tarptautinė konferencija – RF, Gruzija, Pietų Osetija, Abchazija, šalis–tarpininkė… JTO kariuomenė, demilitarizuota zona ir t. t. ir pan. Tai buvo įmanoma – jeigu RF ir Gruzijos lyderiai būtų norėję pasipuikuoti „Meternicho poza“. Tada net Pietų Osetija ir Abchazija – sumaniai plėtojantis įvykiams – būtų galėjusios tapti TILTELIU tarp RF ir NATO, RF ir JAV, RF ir ES. Teoriškai tokio šanso atmesti negalima… Bet RF ir Gruzijos lyderiai norėjo pasipuikuoti „Napoleono poza“. Tą ir padarė.

Politikai NIEKO NEPRARADO IR NIEKO NELAIMĖJO. Žuvę žmonės, žinoma, jų nejaudina – nebent tik kaip dingstis dar kartą vienas kitam papriekaištauti…

„Gyvuliai! Ko jūs bėgate? Tikitės gyventi amžinai?“, – kaip kartą sušuko karalius Fridrikas savo grenadieriams. (Na, apie išvogtus iždo pinigus apskritai tyliu. Ne čia, tai ten pavogs, – koks skirtumas?!).

Štai taip ir daroma – 99,99 procentais atvejų – politika.

Toji pati, kurioje ieškoma „prasmės“, „slaptų suokalbių“ ir pan.

O yra tik CHAOTIŠKAS SOČIŲ KVAILIŲ STUMDYMASIS.

Nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas, publicistas Leonidas Radzichovskis.

Informacijos šaltinis – Echo Moskvy

2013.08.15


Prisijunkite prie diskusijos