Niekuomet nepamirškime, kad esame lietuviai – ragina akademikas Zigmas Zinkevičius


Spalio 3 d. Mokslų Akademijos mažojoje salėje įvyko akademiko Zigmo Zinkevičiaus naujos knygos „Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas” sutiktuvės. Labai daug žmonių norėjo įsigyti šį Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro leidinį, susitikti su autoriumi, inteligentijai, pedagogams, humanitarams puikiai pažįstamu. Akademikas Z.Zinkevičius yra dėstęs tūkstančiams studentų (taip pat ir šių eilučių autoriui) .

Daugelis iš jų jau seniai išėję į užtarnautą poilsį, augina anūkus, o jų profesorius vis dar dirba, rašo ir leidžia knygas, darbštumu ir darbingumu stebindamas kiekvieną.

Renginiui vadovavo LMA tikrasis narys prof. Eugenijus Jovaiša, apie visuomenei pristatomą knygą ir jos autorių kalbėjo LMA narys prof. Algirdas Sabaliauskas (buvęs Z.Zinkevičiaus studentas), LMA tikrasis narys prof. Bonifacas Stundžia, leidybos centro redakcijos vedėja Irena Stankevičienė, ir visi jie džiaugėsi, kad akademikas parašė tiek daug labai vertingų mokslinių veikalų. Iš paties Z.Zinkevičiaus žinau, kad prie rašomojo stalo jis praleidžia  daug valandų, nes nepavargsta, nes be darbo blogai jaučiasi, o daktarai dirbti nedraudžia.

Knygos aš dar nebaigiau skaityti, bet esu skaitęs beveik visas Z.Zinkevičiaus knygas,  todėl keliais sakiniais drįstu palydėti naujausios akademiko knygos  sutiktuvėse padarytas nuotraukas ir, svarbiausia, paskelbti paskutinį autoriaus teksto puslapį.

Nežinau nė kaip jį pavadinti. Tai mūsų dienų patriarcho testamentas, priesakai lietuvių tautai, raginimai, kaip turėtume gyventi šiandien, ateity, kad neišnyktume. Sunykome, bet dar neišnykome, dar galėtume išlikti, jeigu neatsisakytume tautinės valstybės modelio, jeigu tautos sąvokos nesutapatintume su pilietinės visuomenės sąvoka, jeigu neniekintume lietuvių kultūros, jeigu apdairiai sektume Vakarais, jeigu būsime kritiški jų įtakai, iš jų imsime tik tai, kas mums naudinga, jeigu griežtai atmesime sovietinio kosmopolitizmo apraiškas, jeigu į mokyklų programas grąžinsime Tėvynės meilės ir patriotizo ugdymą, jeigu išsiauginsime Tėvynę mylinčią jaunąją kartą, jeigu išsirinksime valdžios vyrus ir moteris, kurie „zuikio žvilgsniu” nesidairys į kaimynus, neatsiprašinės už nebūtus nusikaltimus, jeigu nesižemins; jeigu neniekinsime Bažnyčios, jeigu „visomis išgalėmis sieksime sustabdyti rytinių lietuvių kalbos ploto pakraščių slavėjimą”, jeigu pagerinsime demografinę padėtį…

Tas paskutinis puslapis be pakeitimų turėtų būti perkeltas į visų Lietuvai, lietuvių tautai tarnaujančių judėjimų, visuomeninių organizacijų, partijų, vyriausybių, prezidentų programas. Ir ne tik perkeltas. „Apmąstydami savo tautos praeitį, turime galvoti apie jos ateitį. Reikia siekti to, kas ją stiprintų, vengti – kas silpnina”, – rašo autorius. Šiomis mintimis, neabejoju, persunkta visa knyga. Todėl ji turėtų būti prieinama visiems visuomenės sluoksniams, ypač moksleiviams, studentams, pedagogams.

Abejoju, kad taip ir atsitiks. Knygą graibstė visi, kurie buvo atėję į jos sutiktuves. Tačiau jie – buvę akademiko studentai, kolegos, vienminčiai. Ne jiems ši knyga reikalingiausia, o tiems, kurie nežino, kas yra Z. Zinkevičius, kokia Lietuva buvo praeityje, kodėl ji sunyko, kodėl šiandien lietuvių tautai iškilę mirtini pavojai. Tokių – beveik  nežinančių Lietuvos istorijos – labai daug, pavojingai daug. O šioje knygoje jie rastų viską, visą Lietuvos, lietuvių tautos istoriją nuo seniausių laikų iki šių dienų. Nedaug tokių knygų turime: nuo baltų vardo ir seniausių žinių apie juos – iki Sąjūdžio, Baltijos kelio, Kovo 11-osios.

Bet ar ji tuos mažai žinančiuosius  pasieks? Ypač todėl, kad pačioje knygos pradžioje parašyta:

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais internete, išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas – parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.

Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

Kodėl tokie drakoniški reikalavimai knygai, kurios leidimą finansavo Gražutės Sirutienės fondas (Santa Monika, Kalifornija, JAV)? Kiekvieno autoriaus svajonė – kad jo knyga būtų skaitoma, cituojama, kopijuojama ištisai ir dalimis, eitų iš rankų į rankas mokyklose, universitetuose, kaimo bibliotekose. Negalima! Esu buvęs knygų leidėjas, šį tą žinau apie autoriaus ir leidėjų teises, ir vis tiek  toks drakoniškas draudimas mane nemaloniai stebina. Pelnas, pelnas, ir dar kartą pelnas! Pelnas bet kokia kaina! Minėtas fondas, man regis, ne to siekė.

Kitą dieną toje pačioje salėje, bet jau kitame renginyje akademiko paklausiau: koks jo knygos tiražas? Jis nežino. Jam pasakyta: knygų bus tiek, kiek reikės. Ar galiu aš internete paskelbti paskutinį knygos puslapį? – klausiu. Skelbkite ką norite, – atsakė knygos autorius. Deja, turėčiau nemalonumų.

Knygų tikrai nebus tiek, kiek reikia. Nes reikėtų jų daug, dešimčių tūkstančių: visoms mokykloms, visoms bibliotekoms, visiems televizijos žurnalisto Juro Jankevičiaus „Klausimėlio” herojams, visiems ministrams ir Seimo nariams, visoms partijoms, ypač Lenkų rinkimų akcijai, visiems istorikams, niekinantiems Margirį ir partizanus, Basanavičių ir Smetoną, klastojantiems Mindaugo laikų dokumentus (apie tai kitą dieną toje pačioje salėje kitame renginyje kalbėjo dr. Algimantas Bučys ir akademikas Z.Zinkevičius, artimiausiu metu paskelbsime).

Labai daug kam reikėtų Z.Zinkevičiaus knygos „Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas”, bet bus daug ir tokių, kurie pasirūpins, kad ji nepasklistų taip plačiai, kaip privalėtų. Todėl, autoriui leidus, skelbiu bent paskutinį autoriaus teksto puslapį, kurį pavadinčiau mūsų dienų patriarcho testamentu, priesaku lietuvių tautai, raginimu niekuomet nepamiršti, kad esame lietuviai – garbingų protėvių palikuonys!

———————————————

Apmąstydami savo tautos praeitį…

Apmąstydami savo tautos praeitį, turime galvoti apie jos ateitį. Reikia siekti to, kas ją stiprintų, vengti – kas silpnina. Nereikia žavėtis tokiomis neva „moderniomis” pažiūromis, kaip tvirtinimas, jog šiandieniniame pasaulyje tautinės valstybės modelis jau esąs pasenęs, kad tautos sąvoką reikią sutapatinti su pilietinės visuomenės sąvoka ir panašiai. Prieš akis turėkime didžiojo lietuvių tautos mąstytojo Vydūno žodžius, kad tautiškumas – tai kelias į žmogiškumą.

Reikia kovoti prieš tendenciją niekinti lietuvių kultūrą, tautinį orumą, savęs nuvertinimą. Lietuva – tai lietuvių tautos valstybė.

Apdairiai sekime Vakarais, būkime kritiški jų įtakai. Imkime iš Vakarų tik tai, kas mums naudinga. Nebeždžioniaukime kaišiodami į savo kalbą angliškus žodžius, ypač venkime jų tuo atveju, jeigu turime toms pačioms sąvokoms reikšti gražių lietuviškų žodžių.

Reikia griežtai atmesti sovietinio kosmopolitizmo apraiškas. Tai – tautos vėžys.

Reformuodami švietimą jokiu būdu nesitenkinkime jo išviršinių formų kaitaliojimu, bet žiūrėkime mokymo turinio. Reikia grąžinti į programas Tėvynės meilės ir patriotizmo ugdymą, tokias sąvokas kaip tautiškumas ir lietuvybė, kurių negali pakeisti pilietinė visuomenė. Lietuvių tautai išnykti pavojus nebegrės tik tuo atveju, jeigu išsiauginsime Tėvynę mylinčią jaunąją kartą. Tėvynės meilės ir patriotizmo diegimas mūsų mokyklose ir per žiniasklaidą yra reikalingas kaip oras.

Lietuvos vadovybei trūksta tvirto tautinio stuburo. Valdžios vyrai turėtų atsisakyti nuolatinio dairymosi zuikio žvilgsniu į kaimynus, baiminimosi, ką jie pasakys. Liaukimės atsiprašinėti už nebūtus nusikaltimus. Gana žemintis!

Sudrauskime Bažnyčios niekintojus. Neužmirškime, kiek daug ši institucija nusipelno bolševikų okupacijos laikais siekdama išlaikyti lietuvybę ir dorą.

Turime visomis išgalėmis siekti sustabdyti rytinių lietuvių kalbos ploto pakraščių slavėjimą. Tai – pirmaeilis uždavinys, nuo kurio daug priklausys mūsų tautos ir valstybės ateitis.

Būtina pagerinti demografinę padėtį, imtis priemonių, skatinančių gimstamumo didėjimą ir emigracijos stabdymą.

Svarbiausia – niekuomet nepamirškime, kad esame lietuviai – garbingų protėvių palikuonys!

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.10.06

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *