Nuo „bičių karo“ iki šnipės Matos Hari


Print

Pirmojo pasaulinio karo šimtmečiui paminėti ispanų rašytojas Chuanas Eslava Galanas, daugybės istorinių romanų ir mokslo populiarinimo knygų autorius, surinko daug įdomių ir įspūdingų to meto faktų. Laikraštyje El Mundo jis spausdina atskiras istorijas iš naujos knygos „Pirmasis pasaulinis karas: pasakojimas skeptikams“.

Pilotas-naikintojas

Pirmojo pasaulinio karo metais Prancūzijos karinėse oro pajėgose „aso“ vardą pelnydavo lakūnai, numušę 5 priešo lėktuvus. Iki 1918 metų spalio 14 dienos amerikiečio Hovardo Kleitono Notso (Howard Clayton Natts) sąskaitoje buvo numušti 6 vokiečių lėktuvai. Tą dieną Notsas pats buvo numuštas ir paimtas į nelaisvę, bet jau būdamas karo belaisvis įsigudrino pridėti prie savo trofėjų dar 7 lėktuvus.

Kai Notsą vežė į karo belaisvių stovyklą, jis pastebėjo, kad tuo pačiu sąstatu ant atviros platformos transportuojami 7 nauji „fokeriai“. Kai traukinys sustojo, Notsas, pasinaudojęs apsaugininkų neatidumu, numetė nuorūką į pakulų ir drožlių krūvą ant platformos su „fokeriais“. Traukinys vėl pajudėjo, oro srautas įpūtė liepsną, ir 7 priešo lėktuvai sudegė, sakoma straipsnyje.

Vokiečiai suko galvas, ar nederėtų Notsą sušaudyti už diversiją, bet galų gale jam suteikė malonę, vertindami taip, kad jis paprasčiausiai vykdė kario pareigą.

Kodėl gripas vadinamas „ispanu“?

Liga, kurios pirmasis atvejis buvo aptiktas karinėje bazėje JAV, 1918 metais pakirto apie 50 mln. žmonių. Gi Pirmajame pasauliniame kare dalyvavusių Europos šalių vyriausybės slėpė siaubingas netektis nuo gripo. Tačiau Ispanijoje, kuri buvo neutrali šalis, baisus epidemijos žygis nebuvo nutylėtas, pažymi ispanų rašytojas, apgailestaudamas, kad tai dar vienas štrichas „juodojoje legendoje“ – nepelnytai neigiamam Ispanijos įvaizdžiui.

„Žodynų cenzūra“

„Didįjį karą lydėjo propagandinis karas, tai yra buvo persekiojami visi teigiami atsiliepimai apie priešus“, – rašo Galanas. Daugelis vokiečių kilmės anglų aristokratų paskubomis keitė pavardes, net karališkoji šeima iš Saksen-Koburg-Gotų dinastijos pasivadinusi „Vindzorų rūmais“.

Prancūzijoje odekoloną („vandenį iš Kelno“) imta vadinti „vandeniu iš Provanso“. Amerikos valgiaraščiuose vadinamieji frankfurteriai (Frankfurto dešrelės) virto „laisvės dešrelėmis“.

Vokiečių profesoriai ėmė tvirtinti, kad Dantė buvo vokietis, o prancūzai – kad Bethovenas buvo belgas. Prancūzų knygos, pretendavusios į mokslines, tvirtino, kad vokiečių žarnos metru ilgesnės, ir tai paliudija anomaliai stambios fekalijos.

Chemiko Fritzo Haberio istorijos

1918 metais šis mokslininkas gavo Nobelio premiją už darbus amonio sintezės srityje. Tai buvo svarbus žingsnis trąšų gamyboje, kalbėta, kad Haberio atradimas išgelbėjo nuo išsekimo milijonus žmonių, pažymi autorius.

O kai prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, Haberiui ir kitiems chemikams buvo pavesta sukurti ginklą chloro pagrindu.

Haberio žmona Klara Immervar irgi buvo žymi chemikė. Cheminio ginklo idėja jai kėlė pasibjaurėjimą, ir galų gale ji nusižudė, neištvėrusi sąžinės graužaties.

Po Pirmojo pasaulinio karo Haberis sukūrė insekticidą „Ciklonas A“. Atėję į valdžią nacistai pasiūlė jam dirbti valstybei, bet Haberis, žydas, bevelijo emigruoti. Likimo ironija, kad pagerinta jo dujų versija – „Ciklonas B“ – buvo naudojama dujų kamerose koncentracijos stovyklose.

„Apkasų tvaikas“

To kvapo galima pauostyti Imperijos karo muziejaus požeminėse salėse Londone, kur atkurtas gyvenimas apkasuose. Pašvinkusios mėsos kvapas toks stiprus, kad jautresni kvapams lankytojai tas sales aplenkia.

Kvapas dvelkė toli nuo fronto linijos ir skverbėsi visur, net į kareivių laiškus. Jį skleidė dešimtys tūkstančių žmonių ir gyvūnų lavonų iš sprogmenų išdraskytų kapaviečių. „Dažnai lavonų draskanos, išdrabstytos sprogimų, veikė kaip skeveldros. Kaulų nuolaužų padarytos žaizdos nebuvo neįprastos“.

„Bičių karas“

Vienintelė vokiečių kolonija, kuriai pavyko sėkmingai gintis iki karo pabaigos, – Vokietijos Rytų Afrika. 1914 metų lapkričio 4 dieną šioje vietovėje išsilaipino anglų desantas, su juo ir gausus kareivių indų kontingentas. Vokiečių kariuomenė sudarė mažumą, bet jai padėjo kolonijinė kariuomenė iš vacheche genties.

„Kai prasidėjo susišaudymas, iš pelkių netikėtai pakilo juodas debesis ir tylos drumstėjus, ypač indus (nežinia, ar dėl odos spalvos, ar dėl kažkokio kvapo) apspito milžiniškas spiečius bičių“, – rašo autorius. Išsigandę indai išsilakstė, daugelis nuskendo pelkėse arba buvo nušauti priešų. Anglų operacija žlugo. 

Britanijos spauda rašė, kad vokiečiai, nesilaikydami „sąžiningo žaidimo“ dėsnių, išmokė bites atakuoti priešus. Anglų bitininkai, savo ruožtu, užtikrino, kad angliškų bičių to išmokyti neįmanoma: jos aršiai nepriklausomos, kaip ir patys anglai.

1964 metais VFR nusprendė išmokėti atlygį afrikiečiams, kurie kariavo su jos vėliava Pirmajame pasauliniame kare, bet išaiškėjo, kad jų sąrašai dingę. Buvo rasta sąmojinga išeitis: pretendentams liepta atlikti rikiuotės veiksmus su šluota vietoj šautuvo.

„Karių krikštamotės“

Kad sustiprintų kareivių kovingumą, Prancūzijos armija kultivavo „karių krikštamočių“ institutą – ragino moteris rašyti laiškus į frontą. Laiškų rašymas ir atsakymo laukimas tapo tarsi stebuklingu vaistu nuo depresijos ir „apkasų nuovargio“.

Susirašinėjimas nebūtinai būdavo meilės pobūdžio, nors kareiviai, žinoma, troško asmeninės pažinties. „Krikštamotės“ siuntė kareiviams maisto ir drabužių, o tie dovanodavo mainais sages iš skeveldrų ir kitokius dirbinėlius.

Mata Hari – žymiausia Pirmojo pasaulinio karo šnipė

Galano nuomone, ji nebuvo graži, bet artėjant į keturiasdešimtmetį buvo išsaugojusi puikią figūrą. Ji pozavo kaip japonų princesė ir užmegzdavo intymius santykius su turtingais ir aukšto rango gerbėjais.

Kai prasidėjo karas, ji persikėlė į Madridą ir tapo vokiečių šnipe dėl pinigų. „Kaip neutralios šalies sostinė Madridas buvo šnipų irštva“, – pabrėžia autorius.

Galų gale Marta Hari buvo nuteista mirties bausme ir sušaudyta „šaltą spalio rytą Venseno miške prie Paryžiaus“, pasakoja autorius. Ir gal jos liūdna istorija būtų praslinkusi nepastebėta, jeigu garsioji aktorė Greta Garbo nebūtų nusifilmavusi biografiniame filme apie ją.

Nuotraukoje: legendinė Mata Hari.

Šaltinis: El Mundo

2014.07.07; 05:49


Prisijunkite prie diskusijos