Okupuotas protas


Print

Julius Sasnauskas vienoje savo esė taip apibrėžė žodžio „okupacija" reikšmę: „Lotynų kalbos žodyne besitikrindamas žodžio „okupacija" reikšmes aptikau, kad jis gali reikšti ne tik užgrobimą ar pasisavinimą, bet ir apsėdimą. Tai, kas prasidėjo Lietuvoje 1940-ųjų birželį, dar galėtų būti paaiškinama ir šia sąvoka".1

Žvelgiant į Ukrainą, galima vėl prisiminti – o ir reikėtų – visas šio žodžio prasmes. Juolab kad propagandinė Rusijos mašina dirba visu pajėgumu, nesibodėdama nieko, net visiško absurdo, pripumpuodama melo ne tik į ilgametės šovinistinės ideologijos nualintas savo piliečių smegenis, bet ir, pasitelkdama savo „minkštųjų galių" strategiją, plauna smegenis, tarkim, mūsų tautiečiams užsienyje (neseniai el. paštu gavau vienos garbios moters, antrosios bangos dipukės, laišką, kuriame ne pasaulinė krizė, o konservatoriai apkaltinti nusmukdę šalies ekonomiką, ir patys užsikrėtę komunizmo dvasia).

Galimas dalykas, kad tokios logikos šaltinis – tenykštis (propagandai užsienyje Rusija skiria milžiniškas lėšas, turi tam net specialią strategiją), bet dar įtikinamesnis – kad atėjęs iš pačios Lietuvos, kur daugeliui buvusių sovietinių baudžiauninkų vis dar atrodo, kad „prie ruso buvo geriau", o inertiškas ir akivaizdžiai tų Rusijos „minkštųjų galių" paveiktas valdančiųjų mąstymas ne gina proto nepriklausomybę, o skatina prisitaikymo strategiją.

Šiandien vyksta ne tik Krymo okupacija, ne tik Ukrainos skaldymas, ne tik priešiškumo Vakarams kurstymas –­­ vyksta ir proto okupacija, ir ne taip jau tyliai bei nepastebimai. Juk ne visi stovi po Ukrainos vėliava, ne visiems svarbi jos, o ir mūsų pačių nepriklausomybė. Ir ne tik teritorijų vientisumo –­ mūsų protų, mūsų vertybių vientisumo. Okupuotas protas yra tokia teritorija, kuri laukia pirmojo šūvio.

Todėl ar reikėtų stebėtis, kai šiandien po Ukrainos vėliava nematyti valdančiosios koalicijos atstovų, kurie šiaip jau nepraleidžia progos pasakyti, koks svarbus jiems žmogus ir jo vertybės, tautų laisvės ir teisės, nematyti ir referendumo dėl žemės pardavimo organizatorių, bandančių gąsdinti tautą rėksmingos propagandos stiliumi.

Nematyti ir gausių pretendentų į prezidentus, taip pat ir per apkaltą pašalinto prezidento bei jo rėmėjų, kuriems valdžios troškulys toks skausmingas, kad, matyt, Berkuto sušaudytų, sužalotų ir gyvų sudegintų žmonių kančia nė iš tolo tam neprilygsta. Žvelgiant į Rusijos propagandos modelį, kuriame vyrauja apverstos aukštyn kojom tiesos modelis (yra ir kitokių, pvz., kai nutylima dalis tiesos arba tiesa nežymiai iškreipiama, pakeičiant jos esmę), visos šitų tautos rūpintojėlių kalbos yra tai, ką reikia atversti ir pastatyti ant kojų, o ne atvirkščiai.

Taigi valdančiųjų kalbos reiškia tai, ką reiškia: svarbiausia yra įtaka, galia ir valdžia, asmeniniai interesai ir gėrėjimasis savimi. Žmonės nesvarbūs, nesvarbios ir jų vertybės, nes vertybes, kaip jie mano, galima taikyti prie laiko ir prie valdžios, tai konjunktūros reikalas. Tautų teises ir laisves, ko gero, taip pat galima lanksčiai pritaikyti.

Taip ramiai jaustis valdančiąją koaliciją įgalina jų rinkėjai, kurie tiki, kad sniegas yra ne baltas, o juodas, kad sulaužęs priesaiką prezidentas nusižengia tautai ne ką daugiau, kaip sulaužęs kokią tvorelę, kad aukščiausi valstybės pareigūnai turi užsiimti ne jų kompetenciją atitinkančiu darbu, o, tarkim, įsakinėti teismams, kontroliuoti prekybos centrų kainas ir, ko gero, tartis su ufonautais dėl pastarųjų ambasados žemėje įsteigimo. Juk Putinas visus šiuos dalykus Rusijoje išbandė, ko gero, netgi ir paskutinįjį, tik neaišku, ar sėkmingai.

Neseni įvykiai paliudijo, kad kai kurie žodžiai mirtinai pavojingi ne tik politikams ir žurnalistams, bet ir kultūrininkams, menininkams, intelektualams. Mojuodamas vėliava, ant kurios užrašyta „tiesa", matyt, nesunkiai užkariausi ir menininko protą. Faktai, nuosekli įvykio analizė, nesusitapatinimas su objektu, psichologinis įžvalgumas, leidžiantis atskirti sveiką reiškinį nuo liguisto – visa tai galima traktuoti kaip nereikšmingas, prie tiesos nelimpančias smulkmenas, nes svarbiausia yra entuziazmas ir tas puikus jausmas, kad atstovauji absoliučios tiesos monopoliui. Istorija niekada nepamirš, kaip ir kieno dėka į Lietuvą buvo atvežta Stalino saulė, kokį ideologinį muštrą ir žmonių likimų mėsmalę liudijo LTSR Rašytojų sąjungos protokolai. Argi čia trūko entuziazmo? „Tiesos" liudijimo?.. Buvo su kaupu.

Internete radau du įdomius tekstus. Abu tinka gvildenamai temai. Pirmasis – Maskvos apskrities Rusijos rašytojų sąjungos narių kreipimasis į V. Putiną ir Rusijos Federacijos federalinį susirinkimą, kurį pasirašė daugiau kaip šimtas žinomų rašytojų2.

Tekstas parašytas tokiu unikaliu stiliumi, kad jį beskaitant kaip filmo kadrai praslinko Michailo Bulgakovo „Meistre ir Margaritoje" aprašytieji Gribojedovo namai: nuo poeto-marinisto, sėdinčio kampe prie kuklaus staliuko ir nesulaukiančio padavėjo, iki tokių stambių figūrų, kaip rašytojas „socialistinio darbo didvyris", rašytojas „knygų apie admirolą Ušakovą autorius" ir – sic! –­ „Karinės-meninės literatūros tarybos pirmininkas", dar daug kitų rašytojų –­­ pirmininkų.

Bet kaip ir kreipimąsi į Putiną pasirašiusiųjų gretose tokios pat figūros, ko čia stebėtis citatomis apie pyragėlius („По меньшей мере, циничными выглядят сегодня крики о вмешательстве России в дела суверенной Украины со стороны именно тех западных политиков, которые еще вчера прогуливались по Майдану, украшенному фашистскими знаменами и, раздавая пирожки, подстрекали толпу к свержению законной власти и к противостоянию с Россией"3) ir visais kitais didingais propagandinio teksto stereotipais, vis dar liudijančiais rašytojo kaip ideologinio fronto darbuotojo reikšmę. Štai čia gebelsiško stiliaus galėtų pasimokyti skurdžiakalbiai mūsų referendumininkai. Ko vertas vien jausmingas rašytojų kreipimasis į Putiną!..

O koks puikus kelių propagandinių tiesos modelių panaudojimas – nuo apverstos iki nutylėtos tiesos!.. Išvardijami visi europinio fašizmo tipai, nuo ispaniško iki kroatiško, žinoma, sąmoningai pamirštant rusiškąjį. Kaip krokodilo rauda skamba žodžiai apie rusų kalbos uždraudimą ir laužus, kuriuose pleška Puškino, Gogolio, Tolstojaus, Turgenevo, Čechovo knygos, nors Maidane, beje, veikė biblioteka, kurioje knygą galėjai pasiimti laidavęs garbės žodžiu, kad grąžinsi, ir vienas iš skaitomiausių autorių buvo būtent N. Gogolis.

Tiesą pasakius, kyla įtarimas, kad Maskvos apskrities rašytojai šventai tiki tuo, ką pasirašė. Ar čia reikėtų pradėti abejoti protu ir kvestionuoti menininko intelektą? Galbūt ir ne, bet sveikos nuovokos, kuri visada liepia abejoti tokiais išpūstais teiginiais, gerokai trūksta. Bet kam gi jos reikia, kai per kraštus putote putoja teisuolio entuziazmas.

Antrasis tekstas – profesoriaus, istorijos mokslų daktaro Andrejaus Zubovo straipsnis „Tai jau buvo"4, kuriame pateikiami neiškraipyti istoriniai faktai apie 1938–39 m. Hitlerio vykdytą Austrijos prijungimą prie Trečiojo Reicho, Čekijos Sudetų, Klaipėdos krašto aneksiją. Fašizmas įvardijamas aiškiai ir paprastai, turint omeny, kad jis gali būti ne tik ispaniškas, vokiškas, itališkas, bet ir rusiškas, negana to, išreiškiamas susirūpinimas tokiu panašiu į 1938 metų įvykius scenarijumi Kryme ir nuogąstaujama dėl istoriškai artimų tautų – rusų ir ukrainiečių –­ likimo, jeigu Putino fašizmas nebus sustabdytas.

„Мы потеряли столько жизней в ХХ веке, что единственно верным нашим принципом должен быть принцип, провозглашённый великим Солженициным: сохранение народа. Сохранение народа, а не собирание земель. Земли собираются только кровью и слезами"5.

Branginti, išsaugoti tautą kaip sakralų, o ne tik fizinį, materialų kūną: juk tai ir mūsų valdžios, mūsų visų uždavinys. Sunkus uždavinys, nes, pasak profesoriaus Vytauto Landsbergio, turime daug „lietuviakalbių tautiečių", bet kaži kiek iš jų yra piliečių?

Piliečių, kurie neįsileidžia okupanto į savo protą, kurie nekvestionuoja vertybių sistemos, kuriems mąstymo laisvė tokia pat svarbi, kaip šalies nepriklausomybė. Galbūt netgi svarbesnė. Nes laisvų žmonių būna netgi kalėjime. Netgi režimui traiškant bet kokius laisvės daigus. Tą liudija toji pati Rusija.

Kai senuką Raudonojoje aikštėje, laikantį užrašą „Войне –­ нет", kaip didžiausią nusikaltėlį į autobusiuką nutempia du drūti policininkai, supranti, kad ne visi paprasti žmonės ilgisi baudžiavos ir tik dėl šventos ramybės liepia savo sąžinei patylėti.

O menininkai?

Tai veiksmingas okupuoto proto stereotipas; ne veltui Emanuelis Zingeris, pagal išsilavinimą humanitaras, kalbėdamas šiųmetėje Knygų mugėje pabrėžė, kad kuo daugiau protingų ir išsilavinusių žmonių iš politikos eliminuosi, tuo daugiau vietos liks populistams, marginalams, žmonėms, neturintiems kompetencijos, politinės valios ir moralinio stuburo. Jie iškraustys ir su visais pamušalais išvers tamstos kišenes, o tamsta, būdamas mandagus ir doras, tylėdamas susikiši jas atgal.Mūsų visuomenėje gajus stereotipas, kad politika yra purvinas, nešvarus dalykas, į kurią garbingas menininkas neturėtų eiti, nes jį gyvą suės, purvais apdrabstys, jo orumas neatlaikys, mat jis, vargšelis, politikai perdėm doras.

Perdėtu menininkų orumu ir dorumu verta suabejoti. Galbūt tai tik pretekstas išlaikyti lanksčią poziciją, kad būtų galima dalyvauti įvairiuose procesuose dėl įtakos ir privilegijų. Kita vertus, politiniam darbui reikia gebėjimų ir geležinės disciplinos, sveikos nuovokos ir neabejotinos drąsos. „Iš ko pažinsi lietuvį inteligentą, jei ne iš kinkų drebėjimo?" – rašė Vincas Kudirka. Turbūt ne veltui taip parašė –­ turėjo karčios patirties.

Dar viena okupuoto proto iliuzija – įsitikinimas, kad jis yra laisvas. Lankstus ir drungnas, jis sugeba prisitaikyti, išsilankstyti, prisišlieti reikiamu kampu, keisti nuomonę tris kartus per dieną. Tiesos radikalumas (arba / arba) jam nepriimtinas, nes čia neišsilankstysi patogia poza. Okupuotas protas nemėgsta iššūkių, ypač transcendentinių, ir religiją priima tik kaip savo palaikymo komandą, o šioji kartais ir suteikia protui tokią iliuziją (pavyzdžiui, visos Rusijos stačiatikių „batiuškos" palaiminimas Putino agresijai Ukrainoje6).

Štai iš kur ta atsaini režimo panieka religijai kaip silpnybei, kaip liguistam prietarui, ateinanti nuo A. Makarenkos „Pedagoginės poemos" laikų: nugalėta ir pajungta struktūra, kuri savo dvasine prigimtimi turėjo būti neįveikiama. Ir nugalėta paprastu būdu – valdžios perkėlimu. Nebe to viršininko imta klausyti.

Ar mes palaikome Ukrainą, ar Ukraina palaiko mus? Ar mums mažiau reikia tos drąsos, to orumo, kurį šiandien rodo ukrainiečiai? Drąsos mums reikia tikrai ne mažiau, juolab kad valdančiųjų veiksmai liudija: okupuotas protas niekur nedingo, jis visada atsiskleidžia, atėjus lemtingoms akimirkoms. (A. Butkevičius: „Patriot" Lietuvoje? Tikrai ne."7 O kodėl gi ne, pone premjere? Nėra būtinybės? O kai ji atsiras, ar ne per vėlu bus spręsti?).

Nieko nepadarysi –­ tokiam protui būdingas delsimas ir inercija, grindžiama racionalumu, bet šį racionalumą reikėtų pavadinti tiesiog sustingusio proto būsena. O gal tiesiog bailumu, kurį bandoma pateisinti galimomis sankcijomis mūsų vežėjams ir verslininkams. Tos sankcijos neišvengiamai bus, ar turėsime Lietuvoje „Patriot", ar ne. Nes ES, kurios nariais mes esame, imasi sankcijų. Laikas, pone premjere, atsikratyti parapijinio mąstymo ir jo sąlygotų baimių, ypač –­ asmeninės atsakomybės baimės. Ir pats laikas būtų ne tik perskaityti, bet ir pradėti įgyvendinti Rasos Juknevičienės vadovaujamos komandos parengtą „Minkštąją Rusijos sulaikymo strategiją", kurios viešame svarstyme valdantieji nesiteikė dalyvauti.

„Viešpatie, koks naivumas buvo galvoti, kad režimas, pražudęs milijonus, o gyvuosius palenkęs melo, baimės ir prievartos sistemai, gali praeiti be pėdsako lyg sapnas. (…) Tebesinešiojame, net ir laisvėje gimusieji tebesinešioja ano apsėdimo žymių. Visiems reikia išlaisvinimo ir išgydymo. Kitaip ir toliau nebūsime nei ramūs, nei laimingi."8

Sunku ką ir pridurti prie šių išmintingų Juliaus Sasnausko žodžių. Nebent dar prisiminti popiežiaus Jono Pauliaus II ištarmę: „Nebijokite." Šitas paprastas žodis yra žingsnis dvasinės sveikatos ir stiprybės link.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: rašytoja Renata Šerelytė, šio komentaro autorė.

Informacijos šaltinis – „Literatūra ir menas“.

http://literaturairmenas.lt/2014-03-15-nr-3465/1593-aktualijos/2497-renata-serelyte-okupuotas-protas#comments

2014.03.21; 05:32

XXX

1 Sasnauskas J. „Apsėdimas", in: Pagaunama ir nepagaunama. – Vilnius: Alma littera, 2013.
2 Более 100 писателей обратились к Путину по поводу ситуаций на Украине.http://www.ridus.ru/news/155950
3„Mažų mažiausia ciniški šiandien atrodo riksmai apie Rusijos įsiveržimą į nepriklausomos Ukrainos reikalus būtent iš tų užsienio politikų pusės, kurie dar vakar vaikštinėjo po Maidaną, išgražintą fašistinėmis vėliavomis ir, dalydami pyragėlius, kurstė minią nuversti teisėtą valdžią ir nusiteikti prieš Rusiją" (Ibid.).
4 www.vedomosti.ru/opinion/news/23467291/andrej-zubov-eto-uzhe-bylo
5 „Mes netekome tiek gyvybių XX amžiuje, kad vienintelis teisingas mūsų principas turi būti tas, kurį iškėlė didysis Solženicynas: išsaugoti tautą. Išsaugoti tautą, o ne surankioti žemes. Žemės surankiojamos tik krauju ir ašaromis". (Ibid.).
6 РЦП о войсках РФ: Надеемся, Украина сопротивляться не будет.
http://news.liga.net/news/politics/992613-rpts_otvetila_upts_mp_nadeemsya_ukraina_soprotivlyatsya_ne_budet.htm
7 BNS, 2014 kovo 7 d. 08.38
8 Sasnauskas J., op.cit.


Prisijunkite prie diskusijos