Šiam pabėgimui – jau 30-imt metų. Omenyje turimas sėkmingas KGB karininko Olego Gordijevskio pasitraukimas į Vakarus. Šiam įvykiui prisiminti leidinys „The Times Magazine“ skyrė išsamią publikaciją.
Leidinio korespondentas Benas Makintairas vadina O.Gordijevskį „garsiausiu savo laikų slaptuoju agentu“. Remiantis žurnalisto žodžiais, 76-erių metų sulaukęs žvalgas pirmą kartą papasakojo „visą savo istoriją nuo pradžios iki pabaigos“.
Įsivaizduokime 1985-ųjų metų liepos vakarą. Kutuzovo prospekte tarsi nuobodžiaudamas stovi vidutinio amžiaus vyriškis. Jis dėvi pilką kostiumą ir ryši paprastą kaklaraištį. Jis niekuo neišsiskiria iš minios. Jis elgiasi taip, tarsi dėl nieko nesijaudintų. Jis – tipiškas sovietinių laikų rusas, stovįs dulkinoje gatvėje priešais bandelių parduotuvę.
Tačiau jo rankose – plastmasinis maišelis. Plastmasinis maišelis – su britų parduotuvės Safeway užrašu. Ar maišelis kuo nors įtartinas? Atsitiktinai ar specialiai maišelis atsidūrė vyriškio rankose?
Neatsitiktinai. Maišelis su šiuo užrašu – svarbus sutartinis ženklas, bylojantis apie pagalbos šauksmą. Tai – gyvybės ir mirties klausimas. Juk dulkinoje gatvėje priešais bandelių parduotuvę stoviniavęs vyriškis – Olegas Gordijevskis, aukšto rango KGB darbuotojas. O iš tiesų – Didžiosios Britanijos slaptųjų tarnybų informatorius. Labai vertingas informatorius.
O.Gordijevskis daugiau nei dešimt metų britams teikė pačias slapčiausias žinias apie KGB veiklą Vakaruose. Tuo metu mažai kas žinojo, jog vyriškis – vienas iš tų KGB darbuotojų, kuris labiausiai pakenkė sovietų žvalgybai per visą Sovietų Sąjungos gyvavimo laikotarpį.
Priešais bandelėmis prekiaujančią parduotuvę O.Gordijevskis stoviniavo neatsitiktinai. Žvalgų žargonu kalbant, tas gatvės lopinėlis buvo vadinamas „signaliniu tašku“. Šį „signalinį tašką“ britų slaptoji tarnyba MI 6 stebėjo kiaurą parą daug metų iš eilės. Toji vieta buvo labai svarbi. Iš anksto buvo sutarta: jei į tą vietą ateis O.Gordijevskis, rankose laikydamas maišelį Safeway, vadinasi, jį ištiko bėda. Jis – demaskuotas. Todėl MI 6 atstovai privalo jį nedelsiant gelbėti, kitaip sovietų žvalgyba netrukus O.Gordijevskį sučiups, tardys ir vėliau – sušaudys.
Kaip priešais bandelių parduotuvę stovėdamas O.Gordijevskis sužinojo, jog britų žvalgyba MI 6 užfiksavo siunčiamą ženklą „aš – demaskuotas, aš – pavojuje“?
Pro O.Gordijevskį praėjo gana jaunas vyriškis. Pagal drabužius – lyg ir užsienietis. Praeivio rankose buvo žalias maišelis su firmos Harrods logotipu. Kitoje rankoje praeivis laikė šokoladinį batonėlį Mars. Prasilenkdamas užsienietis atsikando gabaliuką Mars saldainio.
Šis kąsnis niekam iš aplinkinių negalėjo sukelti nė menkiausių įtarimų. O iš tiesų tai buvo ženklas, skirtas O.Gordijevskiui. Atsikąsdamas šokoladinį batonėlį vyriškis pranešė, kad informacija apie ištikusią bėdą – užfiksuota. Nukąstas šokoladinio batonėlio gabaliukas taip pat reiškė, kad gelbėtojai jau dirba.
Ar pavyks slapta iš Sovietų Sąjungos išvežti aukšto rango karininką, kurį KGB vadovybė pradėjo įtarti esant dvigubu agentu? Dabar jau žinome – pavyko. Žinome ir tai, kad ši operacija buvo viena iš įžūliausių per visą Šaltojo karo laikotarpį. Tačiau tuo metu buvo maža vilčių, jog O.Gordijevskį pavyks saugiai išgabenti į Vakarus. Juk iki tol Vakarų slaptosios tarnybos be aukų ir praradimų nebuvo įgyvendinusios nė vienos panašios akcijos.
XXX
O.Gordijevskis iš SSRS pabėgo prieš 30 metų. Regis, tai užtektinai ilgas laikotarpis, per kurį buvo galima pamiršti visus nerimus bei įtampas. Tačiau duodamas maždaug 40-ies valandų išskirtinį interviu žurnalistui B.Makintairui iš „The Times Magazine“ ponas O.Gordijevskis neslėpė, jog, prisimindamas anuos įvykius, stipriai jaudinasi „net šiandien“.
„Beje, atsarginio plano nebuvo. Jei pirmasis planas būtų nesėkmingas, O.Gordijevskiui nieko kito nebūtų likę – pasiduoti ir laukti mirties.
Iš šono O.Gordijevskis atrodė nepriekaištingai – sovietinės santvarkos teisingumu fanatiškai tikintis aukšto profesionalizmo lygio sovietų žvalgybos darbuotojas. Tačiau abejonės dėl komunistinių idealų prasmingumo O.Gordijevskį griaužė nuo pat jaunystės laikų.
Šnipais tampama vadovaujantis skirtingais sumetimais. Vieni ieško nuotykių, kiti – romantikos, pinigų. Tretieji priverčiami dirbti šantažo būdu. Dar kiti žvalgais tampa vedini patriotinių arba keršto jausmų.
Su Vakarų žvalgybomis bendradarbiauti O.Gordijevskis pradėjo skatinamas ideologinių sumetimų. Jis buvo išsilavinęs, gilus žmogus, todėl nenuostabu, jog ilgainiui pradėjo šlykštėtis sovietų santvarka, jos nekęsti bei širdies gilumoje vadinti nusikalstama.
Be to, didelės įtakos turėjo tarnybinės komandiruotės į Vakarus. Kai jaunasis KGB karininkas atsidūrė Danijoje, jis negalėjo nematyti Danijoje tvyrojusios laisvės. Būtent dirbdamas Kopenhagoje pradėjo suprasti, kokie Vakarų Europos privalumai. O.Gordijevskis labai greitai suprato, jog Sovietų Sąjunga – nenormali valstybė. „Mums nuolat kalė į galvas, jog sovietiniai žmonės – patys laimingiausi, nes geriausiai gyvena, o pabuvęs Danijoje aš labai greitai supratau, jog mes, SSRS piliečiai, – patys nelaimingiausi, patys skurdžiausi. Sovietų Sąjungoje – totalus skurdas, milžiniška neteisybė, jokių laisvių“, – duodamas interviu pasakojo O.Gordijevskis.
Lemiamu atskaitos tašku tapo 1968-ųjų Prahos pavasaris, kai per čekų ir slovakų laisvės troškimus sovietai pervažiavo savo šlykščiais tankais. Štai tada O.Gordijevskis pradėjo visu savo kūnu nekęsti Sovietų Sąjungos.
XXX
Kaip O.Gordijevskis pasiuntė Vakarų žalgyboms užkoduotą ženklą? Sovietų ambasados Kopenhagoje vestibiulyje buvo įrengtas telefonas, kurį, O.Gordijevskio žiniomis, kuravo Danijos kontržvalgyba. Šiuo telefonu O.Gordijevskis paskambino žmonai ir pokalio metu iškeikė sovietinę santvarką. Po šio skambučio danų kontržvalgybos atsakymo laukė maždaug penkerius metus.
Tik 1973-aisiais metais, jau antrosios komandiruotės į Daniją metu, britų žvalgyba žengė atsakomąjį žingsnį. Su danų žvalgyba išvien veikiantys britų specialistai į pirmąjį kontaktą pasiuntė buvusį O.Gordijevskio mokslo Maskvoje draugą Standą Kaplaną, sovietinės čekų žvalgybos karininką (tas buvęs mokslo draugas vakariečių buvo seniai užverbuotas). S.Kaplanas atėjo į teniso kortą, kur rytais sportuodavo O.Gordijevskis. Atėjo tarsi tai būtų atsitiktinis susitikimas. Užsienietis pasiūlė O.Gordijevskiui kartu papietauti jaukiame restoranėlyje. KGB karininkas suprato, jog šis pasiūlymas – ne šiaip sau.
Po to būta susitikimo su britų žvalgybos kuratoriumi. O.Gordijevskis iškėlė keletą sąlygų: neturi nukentėti nė vienas Danijoje veikiantis jo ryšininkas, dirbęs KGB struktūroms; jis atsisakė honorarų, nes dirba vadovaudamasis savo įsitikinimais; taip pat neturi būti jokių šnipinėjimo triukų – slaptų fotografijų ar pasiklausymo įrenginių.
Iš pradžių britų žvalgyba į O.Gordijevskį žiūrėjo įtariai, bet po to, kai jis pradėjo teikti itin daug slaptos informacijos, bet kokie įtarimai buvo išsklaidyti. O.Gordijevskis teikė vertingų žinių apie einamąsias KGB operacijas, apie Vakaruose veikiančius KGB darbuotojus, KGB nelegalus, dvigubus agentus…
O.Gordijevskis tapo labai vertingu Vakarų agentu. Britų žvalgyba jį ypatingai palankiai vertino.
1978-aisiais, kai jo komandiruotė Danijoje ėjo į pabaigą, O.Gordijevskis susitarė su MI 6 darbuotojais, jog grįžęs į SSRS „kuriam laikui nusileis ant dugno“. Mat bijojo, kad KGB kontržvalgyba neįtartų jį esant dvigubu agentu. Iš Vakarų grįžę KGB darbuotojai būdavo visuomet labai atidžiai ir ilgai sekami. Su MI 6 buvo sutarta, ką daryti iškilus nenumatytoms situacijoms: jei O.Gordijevskiui reikės į Londoną perduoti svarbios informacijos arba jo paties gyvybei iškils mirtinas pavojus. Šie du variantai buvo iš anksto aptarti.
Pirmuoju atveju O.Gordijevskis turėjo 19 valandą vakaro pasirodyti nurodytoje Maskvos gatvėje ant galvos užsimaukšlinęs odinę kepurę. Po to pasirodymo trečiąjį sekmadienį jis privalėjo 11 valandą ryte stovėti prie spiralinių laiptų netoli Vasilijaus Šventojo soboro, kuris netoli Raudonosios aikštės. Čia prie jo prieis moteris, jis jai paduos tai, kas skirta MI 6 vadovybei.
Jei O.Gordijevskį toje pačioje vietoje išvys su celofaniniu maišeliu Safeway, tai reikš, kad jam reikia nedelsiant bėgti iš SSRS, nes KGB perprato, kam jis iš tiesų tarnauja. Šokoladinį batonėlį atsikandęs praeivis patvirtins, jog gelbėjimo planas pradėtas įgyvendinti.
Pabėgimo planas taip pat buvo iki smulkmenų aptartas iš anksto. O.Gordijevskiui privalu kitą šeštadienį 14:30 atvykti prie aplinkėlio, vedančio į autostradą Leningradas – Vyborgas, maždaug 13 kilometrų atstumu nuo Suomijos sienos. Būtent į tą vietą atvažiuos automobilis su Didžiosios Britanijos diplomatiniais numeriais. Tačiau į šią evakuacijos vietą O.Gordijevskiui būtina atvykti pačiam, savarankiškai. Būtina atvykti taip, kad KGB neįtartų, nepastebėtų
Tik tada O.Gordijevskis iš SSRS galėtų būti saugiai išvežtas diplomatinius numerius turinčio automobilio bagažinėje. Remiantis Ženevos konvencija, sovietai neturėjo teisės tikrtinti diplomatinius numerius turinčių automobilų. O.Gordijevskio pabėgimo operacija pavadinta „Pimliko“.
XXX
1978-ųjų vasario mėnesį britų diplomatai sulaukė prašymo skubiai suteikti įvažiavimo į šalį vizą vienam asmeniui. Vizas išduodantys pareigūnai stebėjosi, jog vizą liepta išduoti skubiai, be patikrinimų. Tas patikrinimų išvengęs vyriškis buvo O.Gordijevskis. Dirbdamas Danijos Karalystėje O.Gordijevskis jau buvo įrodęs savo lojalumą Didžiosios Britanijos slaptosioms taryboms. Todėl ir viza suteikta skubiai, be jokių biurokratinių formalumų.
Atvykęs į Londoną buvęs KGB karininkas netrukus susitiko su savo kuratoriais. Konspiraciniame bute svečias ėmė britams teikti vertingos, unikalios informacijos iš slapčiausių KGB seifų Maskvoje. O.Gordijevskio dėka britų žvalgyba dažnai ne tik žinojo, ką KGB veikia dabar, šiandien, bet ir ką planuoja veikti artimiausiu metu.
Remiantis O.Gordijevskio suteikta informacija 1983-aisiais NATO aljansas šiek tiek pakeitė tarptautinių pratybų „Patyręs lakūnas“ scenarijų. O.Gordijevskis pranešė, esą SSRS vadovybė šias pratybas traktuoja kaip pasiruošimą branduoliniam karui. Taigi tuometinis CŽV vadovas Robertas Geitsas patarė karinių pratybų organizatoriams sumažinti įtampą atsisakant kai kurių elementų.
Būtent O.Gordijevskio patarimų dėka tuometinė Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Tečer pareiškė, jog su Michailu Gorbačiovu galima turėti reikalų.
XXX
Kokia B.Makintairo publikacijos kulminacija? Visi dvigubi agentai bijo demaskavimo. Demaskavimo bijojo ir O.Gordijevskis. Bet O.Gordijevskį demaskavo ne jo priešai, o draugai.
Intriga štai kokia. Nuo pat 1974-ųjų amerikiečių žvalgybos suprato, jog britų kolegos KGB struktūrose turi labai vertingą „kurmį“. Amerikiečiams parūpo sužinoti, kas gi tas „kurmis“, britams teikiantis svarbių žinių. Išsiaiškinti pavesta CŽV struktūrose Sovietų sąjungos temą kuravusiam Oldridžui Eimsui. 1985-aisiais metais po rimtų tyrimų ir analizių O.Eimsas nusprendė, jog KGB struktūrose esantis „kurmis“ – O.Gordijevskis.
Taip, O.Eimsas buvo įžvalgus, protingas, analizuoti mokantis CŽV darbuotojas. Tačiau kai kurios jo asmeninės savybės (piktnaudžiavo alkoholiu) bei šeimyninės dramos (išsiskyrė su pirmąja žmona, o antroji buvo labai išlaidi) pastūmėjo O.Eimsą tapti sovietų „kurmiu“. 1985-ųjų metų balandžio mėnesį SSRS skyrių CŽV struktūrose kuravęs O. Eimsas pradėjo ieškoti kontaktų su KGB.
KGB neatsisakė šio CŽV darbuotojo paslaugų. Pirmasis O.Eimso honoraras buvo 50 tūkst. dolerių grynaisiais. O.Eimsas ėmė KGB struktūroms teikti slaptos informacijos apie CŽV agentus ir CŽV operacijas. Už šias paslaugas iš KGB jis uždirbo iš viso 4,6 milijonus JAV dolerių. Taigi KGB struktūroms dvigubą agentą O.Gordijevskį išdavė CŽV struktūrose dirbęs … dvigubas agentas O.Eimsas.
1985 metų gegužęs 16-ąją O.Gordijevskis skubiai iškviestas į Maskvą. Neva dėl svarbios konsultacijos. Prieš priimdamas lemiamą sprendimą O.Gordijevskis pirmiausiai pasitarė su savo kuratoriais iš MI 6. Britų žvalgyba leido O.Gordijevskiui pačiam pasirinkti – lieka Vakaruose ar grįžta į Maskvą ir rizikuoja atsidurti kalėjime. O.Gordijevskis pasielgė labai drąsiai. Nusprendė grįžti į SSRS, nes jautė, jog tokio sprendimo trokšta kuratoriai.
Grįžęs namo O.Gordijevskis iš karto suprato, jog yra sekamas. Rakindamas savo buto duris jis pastebėjo, kad butas užrakintas ne dviem, bet trimis užraktais, nors pats jis naudodavo tik dvi spynas. Taigi buvo akivaizdu, jog KGB darbuotojai buvo įėję į jo butą. Vadinasi, pradėjo nepasitikėti.
Grįžęs į darbovietę koridoriuje atsitiktinai sutiko pažįstamą kolegą, kuris lyg ir netyčia paklausė, kas gi dedasi Didžiojoje Britanijoje. O.Gordijevskis trūktelėjo pečiais: nežinau. Tada pažįstamas kolega prasitarė – iš Britanijos atšaukiami visi su KGB susiję nelegalai.
Po savaitės O.Gordijevskis buvo nuvežtas į vilą, kurioje dažniausiai buvo apgyvendinami užsienio svečiai. Su O.Gordijevskiu kalbėjosi du KGB darbuotojai. Ant stalo padėjo sumuštinių ir armėniško konjako. Matyt, konjakas buvo nepaprastas: išgėręs vos kelis gurkšnelius Olegas pajuto, kaip sukasi galva, paskui prarado sąmonę.
Atsibudo tik kitą rytą. Labai skaudėjo galvą. Bet svarbiausia, jog beveik nieko neprisiminė, kas dėjosi anksčiau. Tada sugrįžo vakarykščiai pašnekovai. Iš jų klausimų O.Gordijevskis suprato, jog vakar vakare jį tardė, apsvaiginę kažkokiais psichotropiniais vaistais ar narkotikais. Jis galų gale tarsi pro miglą prisiminė, kaip iš jo reikalaujama dar sykį pakartoti prisipažinimą. Tačiau jis neprisipažino.
Po to, remiantis „The Times Magazine“ žurnalisto žodžiais, įvykiai pasisuko keista linkme: O.Gordijevskio daugiau netardė, tiesiog paleido. Greičiausiai paleido tik tam, kad pradėtų sekti ir ieškoti kontaktų. Tokia situacija buvo kur kas geresnė, nei kalėjimo kamera, kurioje tave ne tik tardo, bet dar ir kankina. Tačiau ir ši padėtis nebuvo linksma.
KGB darbuotojai paleido jį tam, kad pabandytų išsiaiškinti, kas jo kuratoriai. KGB manė, jog tokioje nepavydėtinoje situacijoje atsidūręs O.Gordijevskis būtinai bandys ieškoti kontaktų su MI 6. Žodžiu, KGB norėjo pagaut O.Gordijevskį su neginčijamais įkalčiais, nusikaltimo vietoje – susitikimo su Vakarų kuratoriais metu.
O.Gordijevskiui teko rinktis. Savo antrąjai žmonai Leilai jis papasakojo, jog dėl vidinių intrigų darbe prarado prestižinę vietą Londone, todėl norėtų kartu su šeima atsikvėpti – paatostogauti prie Kaspijos jūros. Jis išsiuntė šeimą į vieną iš Kaspijos jūros pakrantės kurortų, o pats pažadėjo atvykti kiek vėliau. Jis melavo. Jis nesiruošė skristi prie Kaspijos jūros. Jis ruošėsi pabėgimui į Vakarus. Bet ar galėjo žmonai papasakoti visą teisybę?
XXX
Liepos 16-ąją ponas O.Gordijevskis išėjo iš namų su celofaniniu paketu Safeway. Pasislėpti nuo išorinio sekimo profesionaliam KGB karininkui nebuvo sunku: juk jis veikė savo teritorijoje, puikiai išmanė KGB sekimo būdus… Tuo metu Londone jau visi žinojo, jog svarbusis agentas Maskvoje turi „rimtų problemų“. Gelbėjimo operacija „Pimliko“ pradėjo veikti. Jos niekas negalėjo atšaukti: arba pabėgti pavyksta, arba laukia neabejotina mirtis. Beje, šią operaciją palaimino Margaret Tečer.
Kaip rašo B.Makintairas, operacija „Pamliko“ numatė net galimybę evakuoti O.Gordijevskį su visa šeima. Todėl į susitikimo vietą važiavo du britų agentai su savo antrosiomis pusėmis dviejuose skirtinguose automobiliuose. Tų dviejų automobilių bagažinėse planuota paslėpti po du žmones: O.Gordijevskį, jo žmoną Leilą ir du vaikus.
Žvelgiant iš šalies, pabėgimo planas – aiškus, paprastas ir lengvai įgyvendinamas. Tačiau iš tikrųjų jis turėjo keletą silpnųjų vietų, vadinamų „Achilo kulnu“. Pirma, O.Gordijevskį planuota paslėpti automobilio bagažinėje netoli SSRS – Suomijos valstybinės sienos, kur knibždėte knibždėjo ir KGB agentų, ir pasieniečių.
Antra, niekas nežinojo, ar kertant valstybinę sieną sovietų pasieniečiai nepaprašys leidimo apžiūrėti automobilį. Vadovaujantis tarptautinėmis konvencijomis, tikrinti diplomatinius numerius turinčių mašinų negalima. Bet O.Gordijevskio pabėgimo išvakarėse sovietų pasieniečiai paprašė, kad valstybinę sieną kertantis britų gynybos atašė leistų patikrinti automobilio bagažinę. Gynybos atašė sutiko, sukurdamas nemalonų precedentą. Ką reikėtų daryti, jei rusų pasieniečiai paprašytų leidimo patikrinti ir O.Gordijevskį į Vakarus gabenantį automobilį?
Trečia, sovietų kontržvalgyba galėjo pastebėti, jog net du britų diplomatai kažkodėl susiruošė vienu metu važiuoti link Suomijos.
Bet tam buvo parengta gana įtikinama „legenda“. Viena britų diplomato žmona neva susirgo, gyvybei jokio pavojaus nėra, tačiau reikalinga skubi nesudėtinga operacija, kurią galima padaryti tik Helsinkio ligoninėje, o antrojo diplomato žmona važiuoja morališkai palaikyti sunegalavusios draugės.
Nesunku įsivaizduoti, kokią didelę įtampą tuo metu jautė O.Gordijevskis. Jis išgėrė ir specialių vaistų, ir kubietiško romo. Taip pat telefonu paskambino pažįstamiems ir ėmė neva tartis dėl savaitgalio užmiestyje… Iš Šekspyro poezijos knygos, pamirkęs ją vandenyje, ištraukė instrukciją, kur buo tiksliai nurodyta, ką ir kada būtina atlikti. Tik miestų Maskva, Leningradas ir Vyborgas pavadinimai buvo pakeisti Paryžiaus, Berlyno Nicos ir Marselio pavadinimais. Prisiminęs rekomendacijas jis instrukciją čia pat sudegino.
Paskui: pirko Maskva – Leningradas traukinio bilietą. Paskui: paskambino kolegai iš KGB ir tarsi netyčia priminė Somerseto Mojemo novelę „Misterio Haringtono drabužiai“. Novelėje buvo rašoma apie išgalvotą Vakarų žvalgą, kuris bėga iš revoliucijos apimtos Rusijos per Suomiją. O.Gordijevskis puikiai žinojo, jog šio pokalbio klausosi KGB. Tačiau jis buvo tikras, jog KGB nesupras subtilios potekstės. Jis pažinojo KGB iš vidaus ir turėjo patirties – kagėbistai nevertina literatūros, jos neišmano. Tik vėliau, analizuodami jo pabėgimą, KGB supras, kad O.Gordijevskis juos įžūliai ir tuo pačiu subtiliai perspėjo: bėgsiu per SSRS – Suomijos sieną.
Apie 16 valaną O.Gordijevskis išėjo iš savo namų. Pirmiausiai judėjo lėtai, paskui, atsidūręs parke, bėgo ristele, tarsi sportuodamas, paskui – pasislėpė žmonių pilname prekybos centre. Po valandos jau buvo geležinkelio stotyje, sėdo į traukinį ir išvažiavo Leningrado kryptimi. Kad atgautų jėgas, išgėrė migdomųjų ir užmigo. Verkiant reikėjo pailsėti nuo įtampos.
Maždaug tuo pačiu metu iš Maskvos į Leningradą išvažiavo ir britų diplomatai. Baimindamiesi, jog į automobilius nebūtų prikaišiota pasiklausymo aparatų, diplomatai su savo žmonomis kalbėjo apie viską, išskyrus politiką, pabėgimą ir slaptąsias tarnybas. Toji neva serganti moteris karts nuo karto dejavo, tarsi jai išties labai skaudėtų.
Beje, važiuojant traukiniu O.Gordijevskis patyrė bjaurų incidentą. Dėl migdomųjų vaistų poveikio buvo taip stipriai įmigęs, kad net nukrito nuo viršutinio gulto ant žemės ir iki kraujo prasiskėlė kaktą. Kad nekeltų aplinkinių įtarimų, likusias valandas praleido stoviniuodamas vagono koridoriuje ir nuolat žvelgdamas pro langą į tolį. Išlipęs iš traukinio nedelsiant įšoko į pirmąjį Zelenegorskan gabenusį traukinį, ten įsėdo į autobusą, vežantį į Vyborgą.
Tačiau Vyborgo neprivažiavo. Jam reikėjo išlipti toje vietoje, kur riogsojo labai didelis akmuo. Vos tik tą akmenį pamatė, paprašė vairuotojo sustoti: esą jam labai bloga… Taigi bėgliui vis tik pavyko saugiai pasiekti sutartą vietą netoli Vyborgo: išvengė ir seklių, ir nesukėlė aplinkinių įtarimų.
XXX
O britų diplomatams irgi teko imtis gudrybių, kad pavyktų pabėgti nuo seklių. Vis tik jiems pasisekė apgauti KGB. Britai važiavo automobiliais SAAB ir Ford, taigi buvo greitesni už „KGB uodegą“. Britams užteko tų kelių sutaupytų minučių, kad sustotų prie akmens ir bagažinėje paslėptų išvargusį, apdulkėjusį, uodų sukančiotą savo agentą. O.Gordijevskio paslėpimas užtruko vos 80 sekundžių. Kai kelyje vėl „ant kulnų pradėjo lipti KGB automobiliai“, O.Gordijevskis jau buvo pasislėpęs. Taigi SAAB ir Ford važiavo lyg nieko nebūtų atsitikę. KGB sekliai neįtarė klastos.
Kad speciali pasieniečių įranga neužfiksuotų bagažinėje didesnės nei įprasta šilumos, O.Gordijevskis buvo apsiaustas karščiui atspariu lietpalčiu. O kad O.Gordijevskio neužuostų pasieniečių šunys, diplomatų žmonos ant užpakalinės sėdynės pridėjo įvairiausiais prieskoniais, taip pat ir česnaku bei svogūnais specialiai pagardintų sūrių. O kai automobilius apžiūrinėjo atidūs sovietų pasieniečiai, pavojingiausiu momentu ant bagažinės, kur slėpėsi O.Gordijevskis, buvo pasodinta viena britų diplomatų mergaitė – esą vaikas perrengiamas švariais drabužėliais.
O.Gordijevskį sėkmingai išgabebo į Suomiją. Po šešerių metų pas jį atvyko jo šeima. Tiesa, skyrybų O.Gordijevskis neišvengė – šešerių metų nesimatymas pakenkė jo ir Leilos santykiams. O savo sesers ir tėvų taip daugiau niekad ir nepamatė. Sovietų Sąjungos teismas jį kaip išdaviką nuteisė pačia griežčiausia bausme – sušaudyti. Jis iki šiol gyvena viename iš konspiracinių butų kažkur Anglijoje.
O.Gordijevskis tvirtina dabar gyvenąs kaip tikras britas. Be kita ko, britu jis tapo dar tą akimirką, kai nusprendė pabėgti iš SSRS. Nieko, kas susiję su Rusija, – nepasiilgsta. Jis nesigaili, kad jo gyvenimas būtent taip susiklostė. Buvęs KGB karininkas tik prisipažįsta, jog kai kada jausdavosi labai vienišas. Vienatvė jį kamavo…
Nuotraukoje: Olegas Gordijevskis, į Vakarus sėkmingai pabėgęs ir Vakarams nuoširdžiai tarnavęs KGB karininkas.
Šaltinis: The Times
2015.07.14; 10:21
