Orinta Dirsienė: „Aš negaliu gyventi niekam nepadėdama, nieko neglobodama, nepaguosdama“


Print

Gimusi Mažeikiuose ir į uostamiestį anglų kalbos studijuoti atvykusi Orinta Dirsienė šiandien yra Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroro padėjėja. 

Orinta Dirsienė ir jos gražuoliai šuniukai

Mamos pastūmėta studijuoti užsienio kalbą, bet su ja bendros kalbos taip ir neradusi, savo ateitį O. Dirsienė susiejo su teise.

Darbe parengusi ne vieną procesinių dokumentų projektą, namo ji skuba ne poilsiauti. Ji, tarsi geroji fėja iš pasakos, kuri vienam po kito žmonių paliktam gyvūnui ieško namų. Priglaudžia, pagydo ir suranda naujus namus. Vien pernai jos dėka 14 tokių beglobių rado naujas šeimas.

– Iš kur tokia stipri meilė beglobiams gyvūnams, kad net nusprendėte juos, apleistus šeimininkų, vieną po kito įsileisti į savo namus?

Su ta meile aš turbūt gimiau… Pamenu vaikystėje, kuomet mama mane išleisdavo į kiemą pažaisti su kitais vaikais, aš vietoj slėpynių, kamuolio spardymo ar kitų žaidimų, turėdavau žymiai svarbesnę misiją: apvaikščiodavau visus rajono šiukšlių konteinerius, ieškodama, ar koks vargšas alkanas katinėlis neieško ten maisto. Be abejonės, jų tikrai surasdavau.

Tada vieną po kito tempdavau juos namo pamaitinti. Dabar žvelgiant atgal į vaikystę, juokingų ar net kuriozinių situacijų buvo tikrai ne viena. Pamenu, kad susitaupiusi keliasdešimt centų iš turgaus nusipirkau viščiuką. Auginau jį ne viena, o drauge su savo lėle, kuri jam buvo mama. Paūgėjusią vištytę teko vežti į kaimą pas babytę, kur po ilgų jos pažadų nekirsti vištelei galvos, ją ten ir palikau. Mano višta tikrai nugyveno ilgą ir gerą gyvenimą.

Namų ieškanti Pepė

Kiek vėliau tame pačiame turguje pamačiau ir kitą savo būsimą augintinį. Prie baisios virvės pririštas ir senolio buvo parduodamas mažas šuniukas. Man jo labai pagailo, todėl gal valandą su tuo senoliu derėjausi, kol galiausiai tą vargšą šuniuką jis man pardavė už tiek, kiek aš tada turėjau. Parsinešusi namo, aš jį išmaudžiau ir, mano nuostabai, iš juodo jis tapo rudu. Žinoma, dar pakvepinau mamos kvepalais ir prieš grįžtant jai iš darbo palikau šunytį laiptinėje.

Grįžusi mama liepė eiti paklausinėti kaimynų, kam šis gyvūnas priklauso, gal netyčia pabėgo. Pastovėjusi laiptinėje keletą minučių ir, kad įtikinamiau būtų, nutaisiusi pasibaisėjimo miną, kad jo niekas neieško, parsinešiau namo. Taip Rokis pas mus pragyveno apie 15 metų. Taigi, noras padėti beglobiams į mano gyvenimą atėjo nuo pat mažų dienų. Visuomet stengdavausi jiems padėti kuo tik galiu.

Paaugusi, studijų laikotarpiu, juos taip pat rėmiau. Na, o rimtesnė jų priežiūra į mano gyvenimą grįžo prieš porą metų. Pamenu – tai buvo Kalėdinis laikotarpis. Būdama darbe sulaukiau VŠĮ „Būk mano draugas“ direktorės G. Kučinskienės skambučio. Ji paprašė pagalbos, nes konteineryje buvo rasti keturi ką tik gimę šuniukai. Trys jau mirę, o vienas dar buvo gyvas. Jam reikėjo ypatingos priežiūros – maitinti jį teko kas dvi valandas, o prieglauda tokių galimybių neturėjo… Bet galimybes turėjau aš – ryžausi augintinį pasiimti net į darbą. Iš kolegų niekas nė neįtarė, kad po mano darbo stalu guli naujagimis. Dabar Gogė gyvena mano tėvų namuose, yra mamos lepūnėlė ir mylimiausia „anūkė“. Nuo to laiko vis priimu po vieną beglobį gyvūną ir jam ieškau naujų namų.

– Kaip apibrėžti jūsų pagalbą gyvūnams šiandien?

Mano pagalba beglobiams, žmonių paliktiems gyvūnams yra įvairi. Aš nuolat lankausi prieglaudose, vežu gyvūnams maisto, parūpinu jiems šiltus guolius, pabendrauju su jais. Taip pat ir ieškau paramos likimo nuskriaustiems gyvūnams. Mane džiugina tai, kad dauguma mano draugų, pažįstamų, kolegų taip pat padeda beglobiams: perduoda jiems įvairiausių dovanėlių, ne vienas yra priglaudęs šuniuką ar katiną. Mano tėvai augina 5 priglaustus šunis ir pulką katinų. Uošviai taip pat visą gyvenimą laikė ir augino likimo nuskriaustus šuniukus. Mes visi tai priimame kaip natūralų procesą.

Jei manęs prašo, niekada neatsisakau paaukoti pinigų nabagėliui gyvūnui, kuriam reikia padengti gydymo išlaidas. Taip pat beveik kas mėnesį į savo namus laikinai globoti pasiimu po vieną likimo nuskriaustą gyvūną. Parūpinu, kad būtų atliktos visos reikalingas procedūras ar net gydymas ir tada jam ieškau nuolatinių šeimininkų. Kiekvienas atvejis skirtingas – yra buvę, kada jau kitą dieną šuniukas iškeliauja pas naujus šeimininkus, tačiau pasitaiko ir tokių, kai gyvūnas net pusantro mėnesio užsibūna pas mane. Tąkart kalytę iš Dituvos sodų teko ir sterilizuoti, ir gydyti.

– Ar esate skaičiavusi, keliems gyvūnams jau suradote namus?

Niekada to nedarydavau, nevesdavau jokios apskaitos ar statistikos, tačiau prieš metus sugalvojau, kad reikia išsaugoti visų savo beglobių nuotraukas, padaryti atskirus jų failus. Peržiūrėjau duomenis, kurie buvo sukaupti per praėjusius metus, ir paaiškėjo, kad per 2016-uosius padėjau surasti namučius 14-ai šuniukų.

– Kokios emocijos užplūsta, kuomet tiek meilės ir rūpesčio atiduota gyvūnui, o su juo tenka atsisveikinti?

Tų jausmų būna pačių įvairiausių. Dažniausiai labai džiaugiuosi, kad mano globotinis surado namus ir tuo pačiu mano namuose vėl atsirado vieta kitam… Neslėpsiu, visuomet būna nerimo ir sau užduodamų klausimų: ar teisingai parinkau naujus šeimininkus? Ar nepadariau klaidos? Tačiau su dauguma tų žmonių palaikau puikų ryšį, jie siunčia nuotraukas, pasakoja, kaip jiems sekasi. Puikiai suvokiu, kad ne viskas yra mano valioje. Kiek galiu, stengiuosi padaryti viską, o vėliau man belieka tik viltis ir tikėjimas, kad mano beglobiukai yra mylimi ir viskuo patenkinti.

– Kas sunkiausia, matyti beglobį gyvūną, jį gydyti ir rūpintis juo kasdien ar vis dėlto rasti jam namus? Ar mūsų visuomenė pakankamai atvira, kad priglaustų jau suaugusį, dažnai neveislinį šunį ar katę? O gal tokiam gyvūnui rasti namus yra iššūkis?

Labai sunku yra matyti jų akis, pilnas baimės ir nežinios, jausti jų beprotišką širdgėlą, kad juos išdavė ir paliko tas, kurį jie labiausiai mylėjo, o dar sunkiau yra suvokti, kad jie vis tikisi ir laukia to, savo vienintelio šeimininko, kuris daugiau niekada nebegrįš…

Tačiau pasaulis taip jau sudėliotas, kad vienam nereikalingas ir išmestas į gatvę gyvūnas, kitam tampa nuostabiu draugu, kuris visai šeimai atneša daug džiaugsmo. Tiek aš, tiek prieglaudų darbuotojai, savanoriai ir kiti geri žmones bandome jiems padėti adaptuotis, palengvinti jų sunkią naštą, stengiamės surasti namus ir iš naujo patikėti, kad gyvenimas yra gražus…

Mūsų visuomenę sudaro įvairūs žmonės, tarp kurių yra tikrai labai daug gerų, svetimo skausmui ir nelaimei neabejingų žmonių. Jie ne tik priglaudžia beglobį neatsižvelgiant į tai, kad jis be veislės, vyresnis ar neturi vienos kojytės, bet ir padeda kitiems socialiai nuskriaustiems – beglobiams ar nepasiturintiems vaikučiams ir likimo valiai paliktiems senukams.

Be abejonės yra ir tokių, kurie visiškai abejingi svetimam skausmui, nėra socialiai atsakingi ir gyvena tik savo interesų pasaulyje… Labai norisi tikėti, kad mūsų visuomenė tampa sąmoningesnė, o tikrąsias vertybes vis rečiau užgožia pinigų ir valdžios troškimas.

– O kokia Jums nauda iš šios veiklos? – paklaustų ne vienas. Todėl paklausiu ir aš.

Manau, kad visi privalome suvokti, kad kiekvienam iš mūsų reikia skirtingų dalykų, kad siela žydėtų ir apimtų laimės pojūtis. Mano pasirinkimas jau padarytas – aš negaliu gyventi niekam nepadėdama, nieko neglobodama, nepaguosdama, ir tai nebūtinai turi būti gyvūnas… Be abejonės, aš turiu darbą, įvairiausių pareigų ir tūkstantį moteriškų reikalų, tačiau bet kokiu atveju manau, kad galimybių daryti gerą darbą ieškoti nereikia, jas galima susikurti ir pačiam, ką sėkmingai ir darau. Tokia veikla man atneša daug gerų emocijų, praturtina sielą, išgrynina vertybes. Gyvūnas yra visiškai priklausomas nuo žmogaus valios, todėl gera suvokti, kad dėl tavo pastangų kažkam baigėsi kančios ir prasidėjo geresnis gyvenimas. Nors iš kitos pusės, šimtai prieglaudoje likusių gyvūnėlių vis dar laukia to savo vienintelio mylimo šeimininko…

– Ar Jūsų namuose yra nuolatinių, jūsų augintinių? Kaip jie sutaria su globotiniais?

Mūsų šeima augina keturis priglaustus šuniukus ir vieną katiną. Kai namuose atsiranda beglobis, būna visko: ir susižavėjimų, ir pasibaisėjimų, ir lojimų, ir bandymų parodyti, kas čia šeimininkas. Tačiau tai trunka tik keletą akimirkų – iki lemiamo apsiuostymo ir susipažinimo. Vėliau, kai santykiai būna išsiaiškinti, visi gyvena sau įprastą gyvenimą.

Mūsų Chihuahua kalytė Pupis, kuri vos matosi nuo žemės, yra aršiausia šunų komisijos vertintoja, jai niekas nepatinka, todėl labiausiai tramdyti ir raminti tenka ją. Nors ji pati į mūsų namus atkeliavo visa suvargusi, nuplikusiomis ausytėmis, ir tik su 4 dantukais. Turim ir senuką Mykolą, paimtą iš „Nuaro“ prieglaudos. Jis nebegirdi, o kartais nelabai sekasi ir atsistoti iš guolio, tačiau jį ypač džiugina naujokės kalytės, tada jam atsiveria antras kvėpavimas, atrodo, kad ir klausa atsigauna ir tų metų ne tiek jau daug. Ričardas su Pipizita yra pakankamai jauni šuniukai, kurie vienas kitu taip užsiėmę, kad jiems apskritai nelabai rūpi, ar mes gyvename septyniese ar jau aštuoni…

– Kam namų ieškote šiuo metu? Kokia šio gyvūno istorija?

Tai Pepė ilgakojė. Nuostabi, trumpo plauko, apie 4 metų amžiaus kalytė, kuri labai panaši į Pinčerio veislės atstovę, mat yra ilgomis kojytėmis, o pati smulkutė. Ji labai kultūringa, išlaikyta, prieraiši mergaitė, kuri būtų tikrai puiki ir ištikima draugė. Jos istorijos nežinau, bet man ji ir nereikalinga, kad suvokčiau, jog sprendimo atiduoti į prieglaudą ji nenusipelnė. Prieglaudoje, tvarkant jos voljerą, kur ji gyveno dar su keliais likimo nuskriaustais šuniukais, Pepė užšoko man ant kelių ir prašėsi, kad priimčiau po striuke pasišildyti. Tada supratau, kad sekantis, kurį pasiimsiu, bus ji. Dabar jai šalčio kęsti nebereikia, tačiau nuolatiniai namučiai labai reikalingi.

– Kaip manote, kodėl atsiranda tiek daug beglobių gyvūnų?

Gyvūnai beglobiais tampa dėl daugelio priežasčių. Pirmiausia, dėl žmogaus atsakomybės stokos, netinkamo požiūrio, nesugebėjimo įvertinti savo galimybių. Trūksta ir suvokimo, kad savo augintinį reikia kastruoti. Dauguma pagaili pinigų ir pastangų, o kalytei atsivedus palikuonių, jie yra išdalinami bet kam, kas tik ima. Vėliau, didžioji jų dalis arba atsiranda prieglaudose, arba numiršta nuo bado ir ligų. Žinoma, pasitaiko atvejų, kuomet žmonėms sutrinka sveikata, jie išvyksta į užsienį ar praranda namus, bet dažniausiai ir jie eina lengviausiu keliu – užuot suradę savo mylėtam augintiniui naujus namus, gyvūną tiesiog nuveža į prieglaudą.

Mūsų valdžia taip pat nepadarė savo namų darbų daugeliu aspektų. Mano nuomone, tam, kad nedidėtų jų populiacija, daugiau dėmesio ir lėšų turėtų būti skiriama gyvūnų kastracijai.

Antra, į visokio tipo daugintojus žiūrima per daug atsainiai. Mano tvirtu įsitikinimu, įstatyminė bazė turėtų būti sureguliuota taip, kad visi aiškiai suvoktų, jog gyvūnas nėra žaislas, jis turi jausmus ir juo reikia rūpintis atsakingai, o pasielgus priešingai, grėstų didelės baudos. Yra labai daug būdų ir priemonių, kaip pagerinti šią sritį, tik trūksta politinės valios ir noro padėti tiems, kurie yra išmesti ir neturi galimybės niekam pasiskųsti ar pasiguosti…

Labai gerą ir taiklų pastebėjimą perskaičiau dabar skaitomoje M. Scott Peck knygoje „Nepramintuoju taku“ – „lengva ir malonu rasti meilės įrodymą žmogaus jausmuose, bet sudėtinga ir skausminga ieškoti meilės įrodymų žmogaus veiksmuose“. Ši citata parodo, kad daugelis iš mūsų mokame tik labai gražiai kalbėti, tačiau kai kalba pasisuka apie įdėtas pastangas ir padarytus darbus, suskamba tyla…

Informaciją pateikė Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Ignė Rotautaitė (Klaipėda).

Informacijos šaltinis – Lietuvos generalinė prokuratūra.

2017.01.20; 11:58