Pagiriamasis žodis biurokratams


Print

Ereliams rėksniams visada sakau – gerai, tu valdovas. Va tavo pusės hektaro kabinetas, firminis popierius su arkliuku ant marmurinio stalo. Štai ir valstybės antspaudas. Rašyk kokį nori nutarimą, ir taip bus. Tik labai labai konkrečiai. Ir kad būtų įgyvendinamas tikrovėje, o ne legenda apie Tilį.

Ir bemat subliūkšta. Ir nieko neparašys. Neabejotinai ims spjaudyti ugnimis. Nes išmano ne marias. Kaip ir tie, kurie ant rinkiminių urnų kas ketveri metai vis sostinėn atidarda.

Kaip dažnai užsipuolam ne tuos, kurie nesąmones sukuria! Tų, kurie sprendžia, juk nematom. Tik jų kaukes ir viešumai prieš veidrodį išmoktas mimikas. Kasdien regim ir susitinkam tuos, kurie sprendimus vykdo. Seržantai svarbiau už generolus. Nes jie visada šalia.

Biurokratą sutinkam kiekvieną kartą, kai tik susiduriam su valstybe. Tai jos rankos ir reklaminis veidas. Ir politikų skydas nuo žmonių, į kurį taip smagu skaniai paspjaudyti. Didikai vis skatina madą dėl visko tvatinti dažnai nekažinką uždirbantį, vyresnybės užguitą, visų ujamą ir nuo visų vėjų krūpčiojantį tarnautoją.

Mašina važiuoja, kada motoras ir visi mechanizmai veikia. Valstybę tvarko ne nuolat besikeičiantys už limuzinų langų puskvailiai, o biurokratai. Profesionali, išsilavinusi, tinkamai motyvuota, pareiginga ir atsakinga valdininkija – valstybės pagrindas. Išsiugdyti kultūringą biurokratiją – sunkus, ne vieno dešimtmečio darbas. Be to jokia, net angelų valdžia nebus efektyvi.

Taip, yra kaip yra. Bet labai smarkiai kaltinti žmones neverta. Nobelio laureatų nei iš dangaus, nei iš Sirijos niekas neatsiuntė. Valstybė statoma iš tokių plytų, kokias turime. Ir labai lėtas, bet yra judesys. Ypač žemutinėse grandyse.

Kas geriausiai išmanė reikalą, parodė daugiausia sveiko proto praūžusiame nesąmonių šou dėl šulinyje nužudytų vaikų? Prezidentė, vakar sakiusi viena, o rytoj – kita? Ministrai, deputatai ar iš kanapių iššokę visuomenininkai, lenktyniavę nusišnekėjimais ir naudojęsi proga pastūmėti savo lobistams naudingus sprendimus? Ne, kaimo seniūnas.

Tenka turėti reikalų su savivaldybės žmonėmis, sodros ir VMI pareigūnais, aišku, medikais. Neseniai, neduokdie niekam, ir su gaisrininkais. Normalūs žmonės, profesionalūs, pasirengę padėti, jei neieškai užpakaly sliekų. Nepalyginsi su tuo, kas buvo prieš dešimt, tuo labiau prieš dvidešimt metų. Jei ir paima, tai nedrąsiai, po to, kai padaro, kaip padėką. Nenori, gali ir nieko neduoti – ir nieko tau nebus.

Ką bekalbėti apie kelių policininkus. Prisimenu, kaip kadaise važiavom Palangon, o vienas gulėjo pakelės griovy su matuokliu. Kaip šernų medžioklėje, kad laimikio neišgąsdint. Toks piktas žalias žiogas žalioj žolėj. Dabar – ką tu, mandagūs korektiški. Akys pilnos baimės dėl savo ir savo bobų turto pagrįstumo pajamomis. Ir tikrai ima pradėti imti baudas pagal protokolus. Tikrai tikrai pradeda pradėti.

Tai todėl, kad valdininkija jaučia nuolatinį spaudimą ir iš apačios, ir iš viršaus. Ir turi ką prarasti, ir gali. Ir po žingsnelį atslenka nauja karta, nesugadinta ar mažiau sugadinta senųjų įpročių ir arogancijos.

Tik viršutiniuose valdžios aukštuose jokio spaudimo nei iš viršaus, nei iš apačios, vien aršūs susistumdymai alkūnėmis. Politinė sistema patikimai užsidarė nuo visuomenės. Keistis pati negali, nes ligoniai savęs neoperuoja. Rinkiminius nuomario priepuolius pasitampo ir iškenčia. Kurselis LRT užkalbėjimų geram virškinimui, vienas kitas praradimas. Ir, ačiū Dievui, vėl viskas po senovei.

Taip kad, vaikučiai, kai užplauks, nepulkit deginti savo seniūnijos ar savivaldybės. Ten valdininkai, ant jų valstybė laikosi. O jie ir patys rūkyklose smarkiai valdžią keiksnoja. Tikrieji velniai gyvena Vilniuje, rūmuose.

Atpažinti nesunku. Jie daugiausiai pataikauja. Žiūri į akis ir vizgina uodegomis. Kaip išprotėję rėkia apie meilę, principus ir ištikimybę. Garsiausiai kaltina ir smerkia, ir maudosi šlovėje.

Jeigu atsitiks, jie pirmieji pabėgs. Ir pirmieji išduos.

Nuotraukoje: komentaro autorius Algimantas Rusteika.

2016.02.29; 16:06


Prisijunkite prie diskusijos