PAKITUSIOS LIETUVIŲ TAPATYBĖS IR ISTORINIO SĄMONINGUMO KONTŪRAI KINTANČIOS EUROPOS KONTEKSTE (7)


Print

Sovietinio lietuvių kaimo lituanizacijos ženklai

Apie tuos ilgus okupacijos dešimtmečius mūsų jaunimas žino vien iš negatyvių vertinimų pozicijos. Paleistos klišės: kolchozai, kolchozninkai, predsedateliai, priverstinis (baudžiavinis) darbas ir pan. Jos įtakoja ne tik jaunosios kartos mąstymą. Jos sklaidosi po žymiai platesnį pasaulį.

Taip, tokios klišės neša koncentruotą neabejotiną tiesos grūdą. Tačiau klišės ir lieka klišėmis, kadangi jos turi ribotą regą. Ką tuo noriu pasakyti? Ogi tai, kad visaip vengiama kalbėti apie aiškius lietuvybės prasiveržimo atvejus: apie deformuotą, bet vis dėlto išsaugotą ir puoselėtą tapatybę.

„Kolchozai“ ir jų „predsedateliai“ – ne lietuvių buvo sumąstyti. Visa senojo lietuviško kaimo ir jo kultūros griovimo sistema tuomet buvo žiauriausiomis priemonėmis primesta okupanto. Tačiau… Panašiai kaip ir per polonizuotą katalikų bažnyčią skverbėsi lietuvybės dvasia, taip ir „sukolchozintas“ kaimas ilgainiui daugelyje atvejų ėmė demonstruoti pavydėtinos drąsos ir atsparumo ženklus. Suminėsiu tik keletą įspūdingesnių faktų.

Juknaičių tarybinis ūkis (Šilutės rajonas, ūkio direktorius Zigmantas Dokšas) ne vieną dešimtmetį ne tik Lietuvoje, bet ir tuometinėje Sovietų Sąjungoje garsėjo unikalia savo gyvenvietės architektūra, Kultūros rūmais ir ten veikiančia kilnojama paveikslų galerija.

Maždaug tą patį (kultūros prasme) galėčiau pasakyti ir apie tuometinį Salomėjos Nėries vardo kolūkį (Ukmergės rajonas, kolūkio pirmininkas Stepas Jankeliūnas). Aš pats buvau organizavęs sąjunginės mokslinės konferencijos dalyvius nuvykti į tą kolūkį: visi buvome nustebinti dviejų tenykščių etnografinių ansamblių koncertu, tenykšte skulptorių dirbtuve ir jos produkcija, pirmininko pasakojimu apie žmonių dvasinės kultūros ir santykių organizavimą.

Apie ten įkurtą „Žydinčios Vyšnios“ laureato vardo ir prizo įteikimą kaimo tematika rašiusiems poetams. Iš atsilankiusiųjų kitataučių dalyvių nebuvo nė vieno klausimo, liečiančio gamybą! Mačiau ir tebematau vien nustebusias jų akis.

Kėdainių rajono šiauriniame pakraštyje yra Truskavos miestelis. Buvo likęs be bažnyčios. Ją sunaikino puolanti Raudonoji armija. Gūdžiais sovietiniais metais tenykščio kolūkio pirmininkas Jonas Škutas, įveikęs tuometinio karingojo ateizmo ir kitas užtvaras, kolūkio lėšomis (t. y. bendruomenės jėgomis) bažnyčią pastatė. Apdovanojimui gavo… infarktą ir neužilgo pasimirė.

Panašių faktų dėlionę galėčiau labai lengvai tęsti. Sovietizuotame kaime buvo atsiradę: etnografinės skulptūros, muziejai, ištisi memorialai, daugybė suburtų dainuotojų bei šokėjų ansamblių, gražios žmonių pagerbimo tradicijos ir kt. Tuomet veikusi Lietuvos valstybinė Filharmonija organizuodavo šimtus ir tūkstančius įvairių koncertų, o „Žinijos“ draugija – šimtus ir tūkstančius susitikimų su mokslininkais, rašytojais ir kitais kultūros veikėjais.

Visa tai didžiąja dalimi „nusėsdavo“ kaime – kolūkių ir tarybinių ūkių pastatytuose kultūros namuose (kurių absoliuti dauguma dabar pavirtusi griuvėsiais). Paskutiniame okupacijos dešimtmetyje piršta brutali propaganda (su savo ideologiniu „pamušalu“) tiesiog ištirpo. Žiauriai naikintas Lietuvos kaimas ir jo elitas vis drąsiau ir išmaniau ėmė rodyti savo tautinį prigimtinį, dvasinį gyvastingumą. Jisai neįtikėtinu sprogimu prasiveržė Sąjūdžiu ir Baltijos keliu.

Na, o kodėl tiesiog mūsų akyse kaimas, tarsi pavasario ledokšnis, suaižėjo ir nunyko? Apie tai būtų jau atskira, sunki kalba.

Įterptinės apibendrinančios mintys

Skaitytojui pateikiau tik keletą istorinių faktų, kurie parinkti iš skirtingų epochų. Tuo siekiau pailiustruoti pamatinį teiginį – apie mūsų tautą, mus, gyvuosius, lydintį istorinio sąmoningumo nevisavertiškumą, o gal ir – klaidingumą.

Klaidinga (ar suklaidinanti) istorinė atmintis, įsikūnijusi mąstysenos ir praktikos kultūroje, gimdo negatyvius mūsų tautos egzistencijai, jos raiškai Europoje padarinius. Įtvirtina beveidiškumu alsuojančią valstybės organizavimo praktiką, moralinį dviveidiškumą. Įtvirtina ir servilizmą (įsiteikinėjimą kitam, stipresniajam…). Beveidiškumas, moralinis abejingumas tampa tautos tapatybės bruožu, saviardos, savinaikos elementu.

Ar galima dėl tiesos (dėl savo istorijos) objektyvesnio nežinojimo kaltinti istorikų, politikų ir kitų jiems artimų sluoksnių ar cechų atstovus? Taip, bet tik iš dalies. Bendros istorijos smagratis sukasi pagal savo dėsnius. Girnos negailestingai į dulkes paverčia ir deimanto akmenėlius.

Ir vis dėlto… Objektyvesnis istorijos išmanymas asmenims (ir tautai) gali suteikti daugiau jėgos ir laimėti laiko pristabdant smagratį. Gali (ir privalo) pagyvinti tautokūrą, tautodarą ir pristabdyti tautonaiką…

Kita vertus…

Šiuolaikinis žmogus – asmenybė, verčiamas aplinkybių, sąmoningai ar ne, bet visada siekia suvokti jį supančio pasaulio spalvas, vibracijas ir pagal tai „tvarkyti“ save ir savo dialogą su kitais, su pasauliu. Betgi tas pasaulis, anais laikais turėjęs aiškesnes, suprantamesnes ribas, tapo beribiu. Panašus į virš mūsų nusidriekusį žvaigždėtą skliautą…

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: sociologas, publicistas, habilituotas socialinių mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas Romualdas Grigas.

(Bus daugiau)

2016.02.12; 04:56


Prisijunkite prie diskusijos