“Pamirštasis holokaustas”


Print

2011 metais pirmą kartą Vokietijos istorijoje minint nacionalsocializmo aukas kalbėjo ir čigonų holokaustą išgyvenęs asmuo – Zoni Weisz. Čia pateikiame Irenos Tumavičiūtės parengtą tekstą apie romų holokaustą.

1945 m. sausio 27 d. Raudonoji armija išvadavo Osvencimą/Aišvicą. Ši diena yra nacionalsocializmo aukų atminimo diena. Nuo 1996 m. tą dieną Bundestago plenarinių posėdžių salėje vyksta aukų atminimui skirtas renginys. 2011 m. sausio 27 d. pirmą kartą Bundestage kalbėjo romų atstovas Zoni Weisz, holokaustą išgyvenęs ir Nyderlandų Romų atsovas (vokiškai: Sinti und Roma).

Visi Zoni Weisz giminės – tėvai, broliukai, sesutės, tetos, dėdės ir tolimesni giminės tapo čigonų holokauso aukomis – žuvo koncentracijos stovyklose. 

Weiszas kalbėjo apie „pamirštą holokaustą“, nes žiniasklaida jam beveik neskiria dėmesio. Visuomenė nieko nepasimokė, nes holokaustas sunaikino pusę milijono romų (Sinti und Roma), „nes priešingu atveju ji su mumis elgtųsi atsakingiau“.

„Antisemitizmas ir antičigonizmas Vokietijoje negalėjo likti nepastebėti“.

Vokietijoje pirmieji čigonai atsidūrė konclageriuose 1933 m. Prieš 1936 m. olimpines žaidynes Berlynas turėjo būti išvalytas nuo čigonų  (padarytas „zigeunerfrei“). Čigonus gaudė gatvėse ir gabeno į internuotųjų stovyklą Marzahno priemiestyje, kur jie gyveno baisiomis sąlygomis.

Nacionalistinės gydytojų sąjungos žurnale dr. Kurtas Hannemannas  1938 m rašė: “Žiurkės, blakės ir blusos yra taip pat gamtos reiškiniai, kaip ir žydai bei čigonai. […] Visas gyvenimas yra kova. Todėl pamažu turime išnaikinti visus šiuos kenkėjus“.

„Persekiojimas romams nebuvo kažkas naujo. Per šimtmečius mes buvome persekiojami ir išskiriami iš kitų. Pogromai vykdavo reguliariai“.

Zoni Weiszo šeimą suėmė 1944 m. mažame Nyderlandų miestelyje. Vienas policininkas stoties šurmulyje Zoniui padėjo pabėgti. Osvencime čigonai buvo kalinami „Čigonų lageryje“.

Po sukilimo lageryje 1944 m. gegužės mėnesį vyrus perkėlė į kitus lagerius, kur jie nežmoniškomis sąlygomis dirbo požeminėse ginklų gamybos įmonėse ir žuvo nuo išsekimo (skyrelis pavadintas „naikinimas darbu“).

Kalbėtojo žiniomis, 2900 moterų, vaikų ir senų žmonių buvo nužudyti 1944 m. rugpjūčio 3 d. Weiszas klausė, kodėl pusės milijono romų išžudymas vis dar yra „pamirštasis holokaustas“. Kalbėtojo nuomone, reikia nuolat priminti šį holokaustą.

Aš pats esu Olandijos romų sąjungos, Olandijos ir Tarptautinio Ašvico komiteto narys. Dažnai kalbu mokyklose. Laikau savo pareiga visai mūsų išžudytai šeimai prisidėti prie to, kad tai niekada nebūtų pamiršta.

Verbrechen als Völkermord anerkannt (nusikaltimai įvertinti kaip genocidas)

Istorinė data romų gyvenime buvo 1982 m. kovo 17 d. Tą dieną Vokietijos romų (Sinti und Roma) centro tarybos delegaciją priėmė federalinis kancleris Helmutas Schmidtas. Tą dieną nacionalsocialistų nusikaltimą romų atžvilgiu jis pavadino genocidu, kuris buvo vykdytas sąvokos „rasė“ pagrindu. 1985 m. genocidą romų atžvilgiu patvirtino Helmutas Kohlis.

Atidarydamas romų holokaustui skirtą parodą, kuri įvyko Heidelberge 1997 m., Vokietijos prezidentas Romanas Herzogas taip pat pasakė, kad romų genocidas vyko vadovaujantis tais pačiais rasiniais motyvais kaip ir žydų genocidas.

12 milijonų romų – tai yra didžiausia tautinė mažuma Europoje. Mūsų šaknys senojoje Indijoje. Mūsų kalba, romanes, yra artima sanskritui. Istoriniai šaltiniai rodo, kad jau XV a. daugelyje Europos šalių būta čigonų.

Mūsų bendruomenėje dar šiandien aiškiai jaučiami Antrojo pasaulinio karo padariniai. Ne tik antroji, bet ir trečioji romų karta jaučia istorijos naštą. Mes buvome palikti likimo valiai. Šimtmečių stigmatizavimas, išskyrimas kartojosi. Išgyvenę karą čigonai patys turėjo kurti naują gyvenimą. Daugelis buvo netekę nuosavybės. Palaipsniui čigonai vėl galėjo įsigyti muzikos instrumentų, galvoti apie verslą.

Weiszas dar jaunystėje suprato išsilavinimo svarbą. Po pagrindinės mokyklos jis studijavo daržininkystę, sodininkystę, floristiką, landšafto architektūrą ir meno istoriją, daugiausia vakarais arba kursuose.

1962 m. Amsterdame atidarė savo gėlių parduotuvę, vėliau – parodų ir renginių organizavimo firmą. Kaip floristas, Weiszas, padedant žmonai ir dviems vaikams, aptarnavo keturias Nyderlandų karaliaus rūmų kartas, jo darbas įvertintas garbingais apdovanojimais, ir net iš karalienės rankų.

Kalbėdamas apie čigonų padėtį dabartinėje Europoje, Weiszas negailėjo kritikos žodžių. Daugelyje šalių mes esame seniausi tautinės mažumos atsovai. Daugelyje Europos šalių su romais elgiamasi ne kaip su žmonėmis, pavyzdžiui, Rumunijoje ir Bulgarijoje. Ten daugelis neturi jokių šansų gauti darbą, išsilavinimą ir tinkamą sveikatos priežiūrą. Jų amžiaus vidurkis daug mažesnis negu „normalių“ bendrapiliečių. Vengrijoje neonaciai nužudė kelis romus, jų tarpe – penkiametį berniuką.

Vėl yra restoranų su užrašais „Čigonams įeiti draudžiama“. Nereikia stebėtis, kad jau kelinti metai romai, ieškodami geresnio gyvenimo ir ateities savo vaikams, vyksta į Vakarų Europą. Kai kuriose Vakarų Europos šalyse, kaip antai Italijoje ir Prancūzijoje, romai vėl diskriminuojami, priversti gyventi getuose nežmoniškomis sąlygomis. Daugelį čigonų grąžina į jų kilmės šalis, bet juk jie gyvena šalyse, kurios priklauso Europos Bendrijai. Juk mes esame europiečiai, turime turėti tas pačias teises kaip ir bet kuris europietis. Juk negali būti, kad iš šimtmečiais diskriminuojamos ir persekiojamos tautos šiandien, XXI amžiuje, atimama bet kokia dora galimybė (ehrliche Chance) susikurti geresnę ateitį.

Baigdamas Weiszas pasakė, jog jis viliasi, kad jų mylimi artimieji ne veltui žuvo. „Ir ateityje mes juos turime prisiminti, skelbti taikaus sugyvenimo žinią ir kurti geresnį pasaulį – kad mūsų vaikai galėtų gyventi taikoje ir saugiai“. Bundestago pirmininkas prof. Dr. Norbertas Lammertas priminė nacionalsocializmo aukas: ”Šiandien prisimename žydus, romus, ligonius, neįgaliuosius, persekiotuosius politiniais ar religiniais motyvais, homoseksualius asmenis ir visus tuos, kurie tapo nacionalsocialistų režimo ir iš Vokietijos kilusio naikinančio karo aukomis“.

Jis taip pat pažymėjo, kad siaubingi romų persekiojimo mastai nacionalsocialistinio režimo metais ilgai buvo už viešosios sąmonės ribų. N.Lammertas pripažino, kad ilgai nebuvo priimti įstatymai dėl nuosavybės grąžinimo šiai aukų grupei.

Kalbėtojas pripažino, kad ir Vokietijoje daugelis romų jaučiasi diskriminuojami ir stigmatizuojami.

1) Gal būtų ne pro šalį, jei visi Seimo nariai įsikaltų į galvą: fašizmas (Italijos, Ispanijos) buvo švelni diktatūra lyginant su Trečiojo Reicho nacionalsocializmu. Ir oficialioji Rusija tik po 1941 m. birželio 22-osios nacionalsocializmą (kad niekas nelygintų jo su stalininiu socializmu) ėmė vadinti palyginti nekaltu žodžiu fašizmas. Taisykite kiekvieną Seimo narį, kuris nacionalsocializmą vadina fašizmu. Tai – nacionalsocializmo eufemizmas.

2) Kada prisiminsime nacionalsocializmo aukas (žydai, čigonai, neįgalieji, politiniais motyvais nužudytieji, nužudytieji žydų gelbėtojai, Zimano bičiulių apiplėšti ūkininkai, kurie nebegalėjo vokiečiams pristatyti prievolių ir už tai buvo sušaudyti). O gal tą sausio 27-ąją, kai Osvencime buvo išvaduoti tūkstančiai įvairių tautybių žmonių? Dabar tą datą Lietuvoje kažkodėl pasisavino tik viena nuo nacionalsocialistų nukentėjusi tauta. Tereikėtų, kad kas nors Seime darbo tvarka kauptų atitinkamas Vakarų Europos kalbomis skelbiamas publikacijas.

Parengė Irena Tumavičiūtė

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Vilniaus taboro romų mergaitės.

http://www.bundestag.de/dokumente/textarchiv/2011/33209876_kw04_gedenkstunde/index.jsp (šiuo adresu Wiszo kalba tik referuojama, bet yra nuorodos į visą kalbą ir į Bundestago pirmininko kalbą)

http://www.ag-friedensforschung.de/themen/Rassismus/weisz.html (šiuo adresu – visa kalba su nuoroda į Neues Ddeutschland, 28. Januar 2011).

2011.03.09


Prisijunkite prie diskusijos