Parduodami žemę lietuviai atsidurtų Amerikos indėnų vietoje?


Print

Su įžūliu reikalavimu parduoti savo žemę užsieniečiams lietuviai atsiduria Amerikos indėnų padėtyje. Tereikia pasižiūrėti video apie padėtį Lietuvoje ir pasiskaityti indėnų vado Sietlo kalbą, pasakytą 1854 metais JAV Prezidentui…

Taip tvirtina internetinis portalas dokumentika.org. Šiame tinklapyje skelbiama 1854-aisiais metais pasakyta indėnų vado Sietlo kalba. Beje, labai įdomi, gili, jaudinanti kalba.

Mums pasirodė, kad su indėno Sietlo kalba reikėtų susipažinti ir mūsų skaitytojams. Nepaisant aplinkybių, jog nuostatos, kurias gerbė anų laikų indėnai, kai kam pasirodys keistos, nesuprantamos, gal net – juokingos. Tačiau ar mus supančios aplinkos saugojimas – tai dėmesio nevertas užsiėmimas? Galbūt juokingai, kvailai, savižudiškai elgėsi ne indėnai, o mes, šiandieniniai žmonės, netausojantys gamtos?

Beje, portalas Slaptai.lt neturi savo kategoriškos nuomonės, kas būtų Lietuvai geriau: ar tada, kai galėsime žemę parduoti užsieniečiams, ar dabar, kai šito negalime padaryti.

Taigi čia – indėnų vado Sietlo kalba, pasakyta 1854 metais JAV prezidentui.

Didysis Vadas iš Vašingtono pranešė, kad pageidauja pirkti mūsų žemę. Didysis Vadas mums taip pat siunčia draugystės ir geros valios žinią. Jis labai geras, bet mes žinome, kad mūsų draugystė – pernelyg mažas mokestis už jo palankumą. Vienok mes pagalvosime apie jūsų pasiūlymą. Kadangi suprantame, kad, jeigu neparduosime žemės, blyškiaveidis ateis su šautuvais ir atims ją jėga.

Kaip jūs nupirksite dangų ir žemės šilumą? Šito mes nesuprantame, jeigu mes nevaldome oro tyrumo ir vandens pliuškenimo, tai kaip jūs galite juos iš mūsų nupirkti? Mano tautai kiekviena žemės pėda yra Šventa. Kiekvienas žvilgantis pušies kankorėžis, kiekvienas smėlio krantas, kiekvienas rūko debesėlis miške, kiekviena pievelė, kiekviena zyzianti muselė, medžių kamienais tekančios sultys, – viskas šventa mūsų tautos atmintyje ir jausmuose. Pasitraukę į kelionę tarp žvaigždžių, mirusieji  blyškiaveidžiai užmiršta savo gimtąją šalį. Mūsų mirusieji niekada neužmiršta tos nuostabios žemės, kadangi ji – raudonodžių Motina.

Mes – tos žemės dalis ir ji – dalis mūsų pačių. Kvepiančios gėlės – mūsų seserys. Elnias, žirgas, didysis erelis – mūsų broliai. Kalnų viršūnės, sultingos pievos, šiltas mustango kūnas ir žmogus, – visi jie viena šeima. Kai Didysis Vadas iš Vašingtono sako, kad nori pirkti iš mūsų žemę, jis iš mūsų per daug reikalauja. Didysis Vadas praneša, kad jis mums paliks vietos patogiai gyventi. Jis taps mūsų tėvu, o mes tapsime jo vaikais. Bet viskas ne taip paprasta, kadangi mums ši žemė – Šventa. Šis žvilgantis vanduo, tekantis upeliuose ir upėse, – ne paprastas vanduo, o mūsų protėvių kraujas, jeigu mes parduosime jums žemę, jūs privalote atminti, kad ji šventa, jūs turite mokyti savo vaikus, kad ji šventa. Vandens čiurlenimas – tai mano tėvo balsas. Upės – mūsų seserys, jos malšina mūsų troškulį. Upės plukdo mūsų kanojas ir maitina mūsų vaikus.

Jeigu mes parduosime jums žemę, jūs turite atminti ir mokyti savo vaikus, kad upės – mūsų seserys ir jūsų seserys; ir ateityje su upėmis privalote elgtis gražiai ir gerai, kaip elgiatės su savo seserimi. Raudonodis visada pasitraukia prieš pirmyn einantį blyškiaveidį, kaip kalnų rūkas pasitraukia prieš tekančią saulę. Bet mūsų tėvų palaikai šventi. Jų kapai – šventos vietos, ir todėl šios kalvos, medžiai ir žemės sklypai mums tapo šventi.

Mes žinom, kad blyškiaveidis nesupranta mūsų minčių. Jam vienas žemės sklypas nieko nesiskiria nuo kito, kadangi jis – svetimas, kuris ateina naktį ir ima iš žemės viską, ko panori. Jam žemė ne brolis, o priešas, ir jis eina pirmyn, ją užkariaudamas. Jis palieka tėvų kapus, ir dėl to nesijaudina. Jis pagrobia žemę iš savo vaikų, ir jaučiasi ramus. Jis užmiršta tėvų kapus ir savo vaikų teises. Jis į Motiną – žemę ir į brolį – dangų žiūri kaip į daiktus, kuriuos galima pirkti, vogti, parduoti kaip avį ar spalvotus karolius. Jo godumas suryja žemę ir po savęs jis palieka dykumą.

Aš nesuprantu… Mūsų mintys kitokios negu jūsų. Jūsų miestų vaizdas – skausmas raudonodžio žvilgsniui. Galbūt todėl, kad raudonodžiai – laukiniai, ir jie daug ko nesupranta. Blyškiaveidžio miestuose nėra tylos. Juose nėra tokios vietos, kur būtų galima pasiklausyti, kaip pavasarį skleidžiasi pumpurai, kaip plevena vabzdžių sparneliai. Galbūt aš paprasčiausias laukinis ir daug ko nesuprantu. Man atrodo, kad triukšmas įžeidžia klausą.

Argi čia  gyvenimas, jeigu žmogus negali išgirsti vienišos klaidžiojančios ugnelės šauksmo arba naktinio varlių ginčo tvenkinyje? Aš – raudonodis, aš daug ko nesuprantu. Indėnai kur kas mieliau klauso švelnaus vėjo šiurenimo virš tvenkinio, uodžia popietinio vėjo ir lietaus kvapą, prisigėrusį pušų sakų aromato. Raudonodžiui oras – brangenybė, nes tuo pačiu kvėpuoja visa, kas gyva: ir žvėris, ir medis, ir žmogus. Blyškiaveidis nepastebi oro, kuriuo kvėpuoja. Jis nejaučia dvoko, kuris sklinda nuo mirštančiojo jau daug dienų.

Bet jeigu mes parduosime jums savo žemę, jūs privalote atminti, kad mums oras – brangenybė, kad oras savo dvasia dalijasi su visais, kas gyvas. Vėjas, kuris įkvėpė gyvybę mūsų protėviams, dabar priima jų paskutinį įkvėpimą. Ir šitas vėjas turi pripildyti gyvybės dvasia mūsų vaikus. Jeigu mes parduosime jums savo žemę, jūs turite laikytis atokiai nuo jos ir elgtis su ja kaip su šventa, kad liktų tokių vietų, kur galėtų ateiti netgi blyškiaveidis, norintis pajausti saldų gėlių kvapo prisotintą, iš pievų sklindantį vėjo skonį. Mes pagalvosime apie jūsų pasiūlymą pirkti mūsų žemę. Jeigu mes nuspręsime jį priimti, aš pasakysiu vieną sąlygą: blyškiaveidis su tos žemės gyvūnais privalo elglis kaip su savo broliais.

Aš laukinis – aš negaliu kitaip mąstyti. Prerijose mačiau tūkstančius negyvų bizonų – juos nužudė blyškiaveidis, šaudęs iš pravažiuojančio traukinio. Aš – laukinis, ir aš negaliu suprasti, kad dūmus leidžiantis geležinis žirgas gali būti svarbesnis už bizoną; mes jį užmušame tik atsidūrę ant mirties slenksčio. Kas bus su žmogumi, jeigu neliks žvėrių? Jeigu bus išžudyti žvėrys, žmonės išmirs nuo visiškos vienatvės. Kas beatsitiktų gyvūnams, tas pats atsitiks ir žmogui. Viskas tarpusavyje susiję. Jūs privalote savo vaikus mokyti, kad žemė po jų kojomis – tai mūsų protėvių palaikai.

Tada jie gerbs tą žemę ir pasakos savo vaikams, kad joje slypi mūsų giminės gyvybė. Mokykite savo vaikus to, ko mokėme savo vaikus mes, o mes jiems aiškinome, kad žemė – mūsų Motina. Kad ir kas atsitiktų žemei, tas pats atsitiks ir jos vaikams. Kai žmogus spjauna ant žemės, jis spjauna pats ant savęs. Štai ką mes žinome: ne žemė priklauso žmogui, o žmogus priklauso žemei.

Štai ką mes žinome: viskas pasaulyje su viskuo susiję, kaip kraujas, kuris suvienija visą giminę. Viskas tarpusavyje susiję. Kas atsitinka žemei, tas atsitinka ir jos vaikams. Ne žmogus mezga gyvybės tinklą – jis tik viena gija jame. Ir vis dėlto mes apsvarstysime jūsų pasiūlymą išeiti į tą rezervaciją, kurią jūs paruošėte mano tautai. Mes gyvensime nuošaliai nuo jūsų, mes gyvensime ramiai. Ne taip jau ir svarbu, kur mes praleisime paskutines savo gyvenimo dienas. Mūsų vaikai jau matė savo tėvus, pažemintus po pralaimėjimo. Mūsų kariai jau patyrė gėdos jausmą.

Po pralaimėjimo jų gyvenimas visiškai pasikeitė, ir jie naikina savo kūnus saldžiu maistu ir stipriais gėrimais. Ne taip svarbu, kur mes praleisime savo likusias dienas, jų liko ne tiek daug. Tik keliolika valandų, tik keliolika žiemų, ir neliks nė vieno didžiųjų genčių sūnų, kurie kažkada taip mylėjo šitą žemę ir kurie dabar mažomis grupelėmis bastosi miškuose. Niekas negalės apverkti tos tautos, kuri kažkada buvo tokia galinga ir vilčių pilna, kaip ir jūsų.

Kam man apverkti savo tautos mirtį? Gentis – tai tik žmonės, ir nieko daugiau. Žmonės ateina ir išeina, kaip jūros bangos. Netgi blyškiaveidis, kurio Dievas eina greta ir kalbasi su juo kaip draugas, negali išvengti visuotinio likimo. Galų gale galbūt mes tapsime broliais – pažiūrėsim. Bet mes žinome TAI, ką blyškiaveidis dar tik sužinos kada nors ateityje: mūsų ir jūsų vienas Dievas. Dabar jūs įsivaizduojate, kad valdote savo Dievą lygiai taip, kaip norite paimti mūsų žemę, bet yra ne taip. Jis – Dievas visų žmonių, ir vienodai užjaučia tiek raudonodžius, tiek blyškiaveidžius. Jam šita žemė – brangenybė, ir blogai elgtis su žeme reiškia pakelti ranką prieš jos Kūrėją. Blyškiaveidžiai taip pat išeis, nors galbūt vėliau už kitas gentis. Toliau purvinkite savo guolį, ir vieną naktį jūs uždusite savo nuosavose išmatose. Bet savo žūtyje jūs degsite ryškiai, apimti galingos Dievo liepsnos. Dievo, kuris atvedė jus į šitas žemes ir dėl kažkokios tai ypatingos priežasties suteikė jums galią valdyti ir šitą žemę, ir raudonodžius.

Toks likimas mums – mįslė, kadangi mes nesuprantame, kodėl reikia užmušti bizonus, kodėl reikia prijaukinti laukinius arklius, kodėl trikdyti paslaptingas miško svajones sunkiu žmonių minios kvapu, kodėl kalvas apraizgyti kalbančiais laidais. Kur želdiniai? Jų nėra. Kur erelis? Jo nėra. Tai gyvenimo pabaiga ir išmirimo pradžia. Mes pagalvosime apie jūsų pasiūlymą pirkti mūsų žemę.

Jeigu mes sutiksime, tai būsime saugūs pažadėtoje jūsų rezervacijoje. Ten mes galėsime pragyventi nedaug likusių dienų taip, kaip norėsime. Kai iš šios žemės išnyks paskutinis raudonodis, o prisiminimas apie jį bus tik debesėlio šešėlis, sklandantis virš prerijų, šiuose krantuose ir miškuose kaip ir anksčiau išliks mano tautos dvasia, nes ji myli šitą žemę kaip naujagimis myli motinos širdies plakimą. Jeigu mes
parduosime jums šitą žemę, mylėkite ją taip, kaip mes ją mylėjome. Rūpinkitės ja taip, kaip mes ja rūpinomės. Savo atmintyje išsaugokite šios žemės vaizdą, koks jis buvo, kai jūs ją atėmėte.

Ir visomis savo jėgomis, visomis savo mintimis, visa savo širdimi išsaugokite ją savo vaikams – ir mylėkite ją taip… kaip Dievas myli mus visus. Mes žinom viena: mūsų ir jūsų vienas Dievas. Jam šita žemė – brangenybė. Netgi blyškiaveidžiui neįmanoma išvengti visuotinio likimo. Galų gale mes dar galime tapti broliais. Pažiūrėsim…

Gintaro Visocko nuotraukoje: indėnas, nufotografuotas Kauno Laisvės alėjoje.

www.dokumentika.org

2011.02.07


Prisijunkite prie diskusijos