Pareigos keliu


Pagarbiai pavydžiu BALTIJOS KELIO grandinės grandims to jausmo, kurį Lietuvos istorijos vieną iš lemiamų valandų metu galėjo pajusti, tikrumoje – negalėjo nepajusti rankomis susikibusi mūsų tautos dalis.

Mielos grandys ir grandelės! Su meile pavydžiu kiekvienam iš jūsų – nuo jauniausio iki vyriausio, pavydžiu to momento jausmo, gal net lyg fizinio nuo žemės pakilimo jausmo. Stovėdami ranka rankon, o kai kur – petys į petį, jūs ryžtingai atstatėte krūtines prieš Rytų globalistinį okupantą. Tuo pat metu išdidžiu žvilgsniu skrodėte “Atlanto Chartos” Didžiojo Melo miglose Lietuvą, pasaulinės valdžios kūrimo partneriui išdavusių, Vakarų vadų besąžininę dvasią.

Didžiuokitės, Sesės ir Broliai, savimi. Tačiau ypač didžiuokitės savo tauta, sava Tėvyne Lietuva. Lietuvos žemės syvai tūkstantmečiais išlaikė kovingais Lietuvos dvasios ir kardo karius. Didžiuokitės savo tauta, nepaniekindami kitų. BALTIJOS KELIAS suteikia tam pagrindą.

Visais istoriniais momentais tie kariai – Didvyriai ir Didmoterės – atsiliepė į patriotinio šauklio trimito garsus ir atsistojo ton vieton, kurią Tėvynės Pirštas nurodė. Tokiose istorinėse akimirkose nebuvo, ir šiandien neturėtų būti kalbų apie “žmogaus teises”. Mūsų istorijoje pirmavo ir toliau turi pirmauti “PAREIGA TĖVYNEI”.

Pareiga Tėvynei išrikiavo Lietuvos raitelius Juodosios jūros pakrantėje, Saulės mūšio laukuose ir Žalgiryje. Ji subūrė mirtininkus Pilėnuose ir partizanų bunkeriuose. Pareiga Tėvynei uždėjo ant Lietuvos vadų Europos nuo mongolų gynėjų šarvus didžiausiame Europos valstybių vadų suvažiavime Lucko pilyje. Tą suvažiavimą galima pavadinti šių dienų NATO užuomazga. Tik daug gausesniu atstovais, negu šių dienų NATO suvažiavimai. Todėl ir jūs, Baltijos grandinės grandys ir grandelės, didžiuokitės savo tautos istorija, kuri BALTIJOS KELIO dalyvius pastatė ant tvirto, Lietuvos kovotojų žygių sutrypto patriotinio kelio mūsų kartos kovotojams žygiuoti.

Pareiga Tėvynei sujungė sukilėlius prieš carą Pliaterytės pulke, kaip ir sukilėlius prieš raudonąjį carizmą 1941 m. Tas pats pareigos trimitas pakėlė jaunus lietuvius įstoti į savanorių kovotojų eiles kovai už Nepriklausomą Vasario 16-ios Lietuvą. Tie savanoriai, kaip ir jūs šiandien, atsisukę į istorijos horizontus, galėjo didžiuotis esą lietuviais.

Pareigos jausmas nukreipė lietuvius į pogrindinę veiklą pirmosios ir antrosios sovietinės okupacijos ir nacinės okupacijos metuose. Pareigos Tėvynei trimito šaukimui atsiliepė Lietuvos Vietinės Rinktinės ir Tėvynės Apsaugos Rinktinės kariai. Spalio 7 dieną minėsime TAR veik beginklių vyrų bandymą pastoti kelią antrosios Sovietų invazijos tankams. Ypač dar vis pasigendantieji to “bent vieno kraujo lašo” turės progą padėti gėlių puokštę prie Sedos kautynėse žuvusių 100 karių bendro kapo Sedos kapinėse. Prieš 65 metus jie praliejo ne vieną lašą, o visą savo jaunystės kraują, atlikę Aukščiausią Pareigą Tėvynei.

Laimei juos ir visus senosios ir naujosios istorijos kovotojus už Tėvynę, visus Didvyrius ir Didmoteres dar didesne auka pagerbė epochiniai Bunkerių Lietuvos partizanai. O pastaruosius, Pareigos Trimitų pašaukti, savo Didžiąja Auka ir beginkle narsa pagerbė už Kovo 11-os Nepriklausomą Lietuvą Kovoję tautiečiai. Jie krūtines prieš ginklus atstatė prie Seimo ir Spaudos Rūmų, prie Televizijos Bokšto, visur, kur jų reikėjo. Tai darė, tarp kitko, ir atsiremdami į BALTIJOS KELIO dvasinį mūrą.

Kova tebesitęsia. Net ir užsitarnavusieji Didvyrio ar Didmoterės vardą neturi teisės nuleisti kovos kardo. Jų našta dviguba: atlikti savą ir žuvusių bendražygių pareigą. Anot šviesios atminties kun. Stasio Ylos: “Kas liaujasi kovojęs – miršta”.

Tad jo vardu drįstu BALTIJOS KELIO sukakties proga kreiptis į tautiečius su prašymu: nemirkite, anot kunigo Ylos, paliaudami kovoti. Žadinkime “mirusius” – vaikščiojančius lavonus prisikelti kovai.

Net statydami naujus paminklus ar nulenkdami galvą prieš žuvusius prie senų paminklų, nueinant nuo jų atsukę jiems nugarą, neatsukime nugaros Lietuvos kovų istorijai, tuo pačiu PAREIGAI TĖVYNEI. Mūsų širdis ir dvasias mato kovose žuvusių lietuvių vėlės. Mūsų žodžius su mūsų darbais lygina mus stebintis jaunimas. Gal galima gražiomis kalbomis, be pasiaukojančios veiklos, apgauti vyresiąją kartą. Tačiau vargu ar kam pasiseka tuo būdu apgauti jaunimą.

(Iš Viliaus Bražėno knygos “Priminimai bendražygiams”, 2009 09 09. Šį tekstą Vilius Bražėnas platina Lietuvos mokyklose, kai tik turi progos pabendrauti su jaunimu. Paskutinį kartą lapeliu “Pareigos keliu” jis kreipėsi į Alytaus, Nemunaičio mokyklų moksleivius, jaunuosius šaulius, kai vyko iškilmingas minėjimas prie namo, kuriame prieš 65-erius metus Adolfo Ramanausko-Vanago vadovaujami partizanai prisiekė kovoti iki mirties).

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: publicistas, rašytojas, antiglobalistas Vilius Bražėnas.

2010.06.06

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.