Partijos pagal tautybes – demokratijos svetimybės


Print

Kaip skelbia visuomenės aktualijų portalas „Slaptai“, Estijos rusų partija sausio 29 d. vykusiame suvažiavime nusprendė jungtis su opozicine Estijos socialdemokratų partija. Po prisijungimo Estijoje nebeliks paskutinės partijos, kurios pavadinime buvo įrašytas žodis „rusų“.

Taigi Estijos rusų partija pati susiprato, kad partija pagal tautybę yra demokratijos svetimybė.

Iš tikrųjų demokratijos akiratyje nėra nei tautos, nei tautybės. Demokratija pripažįsta tik valstybę ir pilietybę. Valstybę sudaro jos pilietinė visuomenė, tą visuomenę – piliečiai, davę ištikimybės priesaiką ar pasižadėjimą konkrečiai valstybei. Tačiau, vertinant valstybę, jos susikūrimą, tauta ir tautybė vaidina esminį vaidmenį.

Tauta yra istoriškai susidariusi žmonių bendruomenė, turinti bendrą kilmę, žemę, kalbą, istoriją, kultūrą. Be šių tautos požymių galėtume vardinti tautos antropologines savybes, religiją, tradicijas, papročius bei dar kitokius bruožus, tačiau viską apimsime, jei tautą įvardinsime kaip bendruomenę, kurią sieja istorinio likimo bendrystė. Tautą vertinant kaip istorinio likimo bendrystės darinį, rasime, kad į kamieninę tautą istorinėje jos raidoje įsiterpia kitų tautų, taigi ir tautybių, atstovai (tautinės mažumos), kurios šimtmečių bėgyje įgyja istorinio likimo bendrystę su kamienine tauta, tampa kamieninės tautos nariais.

Taigi galime tvirtinti, kad Lietuvoje senbuviai totoriai, žydai, karaimai, lenkai ir kitos tautinės mažumos priklauso lietuvių tautai. Demokratijos sąlygomis, jie yra pilietinės lietuvių tautos nariai. Tos tautinės mažumos, tapę Lietuvos piliečiais, tampa ne totoriais, žydais, karaimais, lenkais Lietuvoje, o Lietuvos totoriais, žydais, lenkais, karaimais arba atitinkamos kilmės lietuviais.

Tautos gimimas yra istorijos gelmių slėpinys, o patirtis rodo, kad kiekviena tauta siekia sukurti savo valstybę, nes optimali tautos būsena, palanki jos kultūros plėtra yra įmanoma savoje nepriklausomoje valstybėje. Tautinėse valstybėse, kokia yra ir Lietuva, tautinį kamieną sudaro lietuviai. Pirmoji demokratinė Lietuvos Respublika 1918 m. sukurta ir antroji – 1990 m. atkurta būtent tautiniu pagrindu.

Taigi, nors demokratijos akiratyje nėra nei tautos, nei tautybės, tačiau šios vertybės yra pačioje valstybėje, ją sudarančioje pilietinėje tautoje.

Nebrandžios demokratijos šalyse, prie kurių turime priskirti ir Lietuvą, be ribojimų kurpiami ir pripažįstami partijomis dariniai, kurie savo turiniu ir siekiais nėra nukreipti į valstybės kūrybą ir tvirtinimą, o kartais tampantys valstybei kenksmingomis svetimybėmis.

2011 m. rugsėjo 9 d. Lietuvos partijų registre buvo 39 partijos, iš jų 4 likviduojamos. Nuo to laiko įsteigtos naujos partijos: TAIP, Drąsos kelias, Lietuvos tautininkų sąjunga. Dauguma iš registruojamų partijų neturi valstybės kūrybą ir jos tvirtinimą atitinkančių ideologijų, tačiau Teisingumo ministerija, neatsižvelgdama į jų destruktyvų poveikį valstybei, jas be ribojimų įregistruoja. Prie tokių priskirtinos Lietuvos rusų sąjunga, „Rusų aljansas“ ir Lietuvos Lenkų rinkimų akcija (prie prosovietinių-prorusiškų priskirtina ir A. Paleckio sukurpta partija „Frontas“).

Jei šių partijų nariai priklauso Lietuvių pilietinei tautai, tautybės įvardijimas partijos pavadinime bei turinyje yra destruktyvi svetimybė, rodanti jų narių prielankumą ne savai, o kitai, partijos narių kilmės valstybei. Antai dalis lenkiškos kilmės lietuvių, būdami Lietuvos piliečiais, turi „Lenko kortą“ su privilegijomis, teikiamomis Lenkijoje. Kuriai valstybei šie formalūs piliečiai bus lojalūs, abejoti netenka. Kita vertus, „lenko kortos“ dalijimas Lietuvos piliečiams yra politiškai nekorektiškas, prilygsta pretenzijoms skaldyti pilietinę tautą, Lenkijos kišimuisi į Lietuvos valstybės vidaus reikalus.

Brandžios demokratijos šalyse pagal tautybes partijos nekuriamos. Antai Šveicarijoje gyvena vokiečiai, prancūzai, italai, reto-romanai; yra šveicarų pilietinė tauta, tačiau pagal tautybę partijų nėra. Taip yra ir kitose Europos valstybėse, JAV.

Lietuvos valstybėje tautybė laikoma esmine vertybe, jos kultūros puoselėtoja ir nešėja, dorovės, sėslumo, darbštumo bei kitokių savybių sergėtoja. Kitų tautų kilmių Lietuvos piliečiai Lietuvoje turi vienodas teises ir pareigas, kaip ir kamieninės tautos piliečiai, jiems dar teikiamos galimybės puoselėti ir plėtoti savo istorinės kilmės šalies kultūrą.

Gyventojų skaičiumi mažų tautų valstybės yra itin jautrios didžiųjų įtakai bei imperiniams kėslams, todėl legalizuotų politinių partijų kitų valstybių tautybės pagrindu egzistavimas kenkia kamieninės tautos ir jos valstybės būčiai, ką jau akivaizdžiai matome iš pablogėjusių santykių su Rusija ir Lenkija, žinoma, ne dėl Lietuvos kaltės.

Estijoje „rusų“ partijos neliko, – tautinė mažuma pati susiprato, Lietuvoje iš arogantiškųjų rusų ir lenkų partinių veikėjų sunku tikėtis susipratimo. Tesusipranta mūsų Seimas, Teisingumo ministerija, Vyriausioji rinkimų komisija.

Nuotraukoje: komentaro autorius Algimantas Zolubas.

2012.02.05


Prisijunkite prie diskusijos