Apie 1930 metus paklaustas, ar iš tiesų tiki, kad pasaga, prikalta virš jo durų, suteikia jam laimę, didysis danų fizikas Nilas Henrikas Boras /1885-1962/ atsakė: „Žinoma, ne, bet esu girdėjęs, kad ji padeda net ir netikintiems“. Šiandien pridedama: padeda, jeigu dirbsi kaip arklys.
O kaip šis tikėjimas atsirado?
Mokslininkai nustatė, kad arkliai buvo prijaukinti keliose skirtingose vietose. Pirmiausia prijaukinti Euroazijos stepėse apie 4 tūkst. m. pr.m.e. Senovėje kai kuriuose gentyse arklius laikė šventais ir tikėjo, kad jie nubaido piktas dvasias. Todėl ant namų stogų kabindavo išpjaustytas arklių figūras, jų galvas, o vėliau – pasagas. Jeigu arklys saugo, tai ir jo pasaga taip pat turi saugoti, taip manė žmonės. Tuo labiau, senovės žmogus tikėjo, kad metalai nuvaiko piktąsias dvasias. Todėl mūsų pirmtakai po savo namo slenksčiu užkasdavo gabalą metalo, o vėliau ir arklio pasagą, nes ir pats arklys, kaip minėjome, buvo laikomas laimės ir turtingumo simboliu.
Nepakeičiamas dalykas arklių kojoms yra pasaga. Pirmą kartą jos minimos Senovės Romos raštuose. Jau prieš 2 tūkst. metų romėnai kaustė arklius. Iš pradžių arklių kanopas nuo pažeidimų saugojo vadinamomis giposandalijomis. Tai buvo panašūs į metalinius pusbačius, kurie prie arklių kojų buvo prisegami dirželiais. Greito jojimo metu tokia apsauga nebuvo patikima. Tokiu būdu pasaga, iš vienos pusės simbolizavo arklį, o iš kitos – savo forma priminė mėnulį, kuris taip pat buvo laikomas žmonių gynėju.
Tas, kuris atsitiktinai surasdavo pasagą, tikėjo, kad stebuklingos metalo savybės, arklio ir mėnulio simboliai joje turi atnešti laimę.
Gali būti, kad žmonės pasagoje taip pat matė ir gerą saulės įtaką, nes pasagos lankas priminė vaivorykštę ir dangaus šviesulio kelią.
Kaustyti arklius buvo pradėta dar prieš mūsų erą. Iš pradžių juos kaustydavo dėl gražumo, ir turtuolių arklių pasagos būdavo auksinės arba sidabrinės. Pasagos greitai nukrisdavo nuo arklio kojos, tad rasti pasagą /auksinę/ iš tikrųjų buvo laimė.
Anglų legenda aiškina taip. Kartą gyveno kalvis, vardu. Danstenas. Vieną dieną į jo kalvę atėjo velnias užsisakyti pasagos savo skeltoms kanopoms. Danstenas žinojo, jog tai velnias, ir įtikino jį, kad norint prikalti pasagas, reikia pirma prirakinti jį prie sienos. Velnias juo patikėjo. Kaldamas prie jo kanopų pasagas, kalvis sukėlė jam daug skausmo. Velnias pradėjo maldauti pasigailėti. Tuomet kalvis sakė velnią paleisiąs, jei šis daugiau niekada neužsuks į krikščionio namus. Velnias, apimtas nevilties, sutiko, bet nežinojo, kaip jam reiks atskirti krikščionio namus. Danstenas greitai sumojo ir tarė: „Pamatysi pasagą virš lauko durų.“ Štai taip jos atbaido demonus.
Pirmosios šiuolaikinės pasagos su skylutėmis vinims archeologų rastos keltų laidojimo vietose, datuotose 1 tūkstantmetis pr.m.e. O skylučių joje – septynios – tai taip pat magiškas skaičius. O kad namai būtų laimingi, pasaga turi kaboti užriesta į viršų, kaip taurė, kad laimė „neišsipiltų“.
Įdomu, kad žąslai, kuriais valdomas arklys, žinomi nuo geležies amžiaus, daug ankščiau nei pasaga. Seniausi metaliniai žąslai, rasti Artimuosiuose Rytuose, priskiriami XV a.pr.m.e. Už pasagą senesnės balnakilpės ir balnai. Balnai pasirodo V-III a.pr.m.e. Jų tėvynė – Azija. Sprendžiant iš senovinių kinietiškų ir japoniškų šaltinių, balnakilpės Rytuose egzistuoja kelis tūkstančius metų. Europoje jos atsirado tik XVI mūsų eros amžiuje.
Šiuolaikinius pakinktus XVIII a. sukūrė Tiulro maniežo Paryžiuje direktorius Fransua Robišonas. 1733 m. jis išleido knygą „Kavalerijos mokykla“, kurią žinovai vadina „Žirginio sporto biblija“.
Įvairenybės
Įprastinės pasagos netrukus užleis vietą plastmasinėms šliurėms, ir arkliai pamirš kelią į kalvę.
Taip tvirtina vieno Šveicarijos žirgyno savininkas Pjeras Feliksas. Kas dešimtas Šveicarijos arklys kenčia dėl dažno pasagų keitimo. Todėl Pjeras Feliksas nusipirko licenziją individualiai „siūti“ tokias „kurpaites“. Dirbtuvėje iš pradžių daromas sintetinis kanopos atspaudas, paskui gaminama plastmasinė „kurpaitė“ su geležiniu apvadu.
XXX
Anglijos Ratlendo grafystės Okemo pilyje saugoma didžiausia pasaulyje pasagų kolekcija. Prieš šešis šimtus metų pilies savininkas įvedė savotišką duoklę: kiekvienas, peržengęs pilies teritoriją, privalėjo palikti pasagą. Tradicijos laikomasi iki šių dienų be jokių išimčių. 1967 m. čia tokį suvenyrą paliko karalienė Jelizaveta, 1940 m. – Vinstonas Čerčilis.
2012.05.09
