Pasaulis trokšta būti apgautas


Print

Įprasta vaizdu vadinti matomą vietovę, reginį, įvaizdžiu – vaizduojamą, vaizdu įkūnytą dalyką. Jei žodžio vaizdas prasmė nesikeičia, žodis įvaizdis mūsų laikais viešajame gyvenime ir ypač politikoje įgavo kitokią, netikro arba tariamo vaizdo prasmę.

Lotynų sentencija Mundus vult decipi (pasaulis trokšta būti apgautas) mūsų gyvenime, regis, įsikūnijo nepriekaištingai. Kadangi tikro vaizdo pakeitimas dažnai susijęs su nemažais sunkumais, o įvaizdį sukurti galima manipuliacijomis, spekuliacijomis, viešaisiais ryšiais ar net magija, įvaizdžio kūrimas (kurpimas) tapo akivaizdžią naudą duodančiu verslu, sėkmę lemiančiu veiksniu.

Dešimtmečius kurptas įvaizdis, kad Komunistų partija – liaudies garbė protas ir sąžinė, nors viskas buvo ne taip ir netikra, privertė tuo patikėti ne tik necivilizuotą Rusiją, bet ir pakankamai civilizuotas šalis, kuriose legaliai veikė ir tebeveikia tokios partijos. Kadangi įpratimas – antras prigimimas, ypač išsivadavusiose arba išsivaduojančiose iš sovietinės imperijos šalyse, nuo kurpto įvaizdžio traukiamasi vangiai. Lietuvoje Socialdemokratų partija, jei ne marksistine ideologija, tai veiklos būdais lieka komunistine; komunistai siekė iš buržuazijos turtus atimti ir neva liaudžiai padalinti, mūsų socialdemokratai – atimti (prichvatizuoti) ir pasidalinti tarp saviškių. O štai, susikūrusi komunisto Justo Paleckio anūko Algirdo Paleckio vadovaujama partija „Frontas“ viešai skelbia komunistines idėjas.

Tik per sukurptą įvaizdį į Lietuvos politinę erdvę braunasi vis naujos partijos bei asmenys; randasi vadovas, iškeliamas liaudžiai patrauklus šūkis, parašoma ar nusirašoma „nauja“ partijos veiklos programa, Teisingumo ministerija be skrupulų ją registruoja.

Charakteringas pavyzdys – Darbo partija. Atkeliavęs iš Archangelsko suvirintojas Viktoras Uspaskichas, tarsi Gogolio avantiūristas Chlestakovas, įvaizdį kurpė nesunkiai: anot jo, „paėmęs kreditą iš Rusijos, atvežiau 19 vagonų juodojo metalo, Vakaruose jį pardaviau“. Taip jis užsidirbo pirmąjį milijoną verslui plėtoti ir, žinoma, įvaizdžiui kelti. Labai panašu, kad įvaizdžiui sustiprinti kažkokioje Maskvos metro stotyje nusipirko G. Plechanovo ekonomikos akademijos baigimo diplomą, o apmulkinęs Kauno technologijos universitetą, mokslų daktaru tapo (vėliau titulas buvo panaikintas).

Kai įkūrė uždarąją akcinę bendrovė „Vikonda“, virtusią jo vizitine kortele, tapo bendrovės direktoriumi. Po truputį šis koncernas, naudodamasis iš esmės neapibrėžtomis privatizavimo galimybėmis, supirko didesnę dalį Kėdainiuose ir kai kuriose aplinkinėse vietovėse esančių valstybinių įmonių, pristeigė gausybę naujų. Taip atsirado nauji milijonai, drauge – įvaizdis. 2000 m. Uspaskichas kaip nepartinis išrenkamas į Seimą, 2004 m. įkuria Darbo partiją, 2008 m. išrenkamas į Europarlamentą, įgyja imunitetą nuo teisminio persekiojimo už finansinę veiklą. Per milijonus, per įvaizdį. Neseniai jis prisipažino, kad viešiesiems ryšiams (įvaizdžiui) jis samdo garsiausius pasaulyje konsultantus.

Kartais įvaizdį sukurti ypatingos pastangos nereikalingos, užtenka viešai gražiai pasirodyti, pašokti, padainuoti ar pasiūlyti loterijoje išlošti skaičių su šešiais nuliais. Taip buvo sukurpta Tautos prisikėlimo partija (pavadinimas tikrai patrauklus). Tik įvaizdis, atėjus iš televizijos ekrano į politiką, veikiai išgaravo, nes politiniai nuliai vienetais virsti neįstengia (jie ir toliau šoka bei dainuoja).

Anot iškilaus publicisto Viliaus Bražėno, laidotuvių progomis būna dažnai primenamas senovės romėnų posakis: „Apie mirusį – gerai arba nieko“, tačiau esą posakio negalima taikyti žymiam visuomenininkui ar politikui, nes nė vienas, kas palieka raštus, knygas, politinių bei filosofinių pasisakymų straipsnius, „nemiršta“, niekad „nenutyla“ (Visuomenės aktualijų portalas „Slaptai“, 2010-07-28)“. Taigi taip griausmingai keliamo prezidento A. M. Brazausko atminimo įamžinimo akivaizdoje išdrįskime paklausti: „Įvaizdį ar tikrąjį vaizdą bandoma įamžinti?“ Juk vadinamoji A. M. Brazausko charizma didžiąją dalimi yra jo įvaizdžio pagal sovietinius metodus kurptas padarinys. Jei atsigręšime į jo santykį su šeima, jo kontraversiškas nuostatas dėl Lietuvos nepriklausomybės, turtų kaupimą, polinkį hedonistinius poreikius tenkinti, fasadinius krikščioniškumą bei patriotizmą, pamatysime įamžinimo nevertą vaizdą.O įvaizdžio – tariamo, netikro vaizdo įamžinimas neturi prasmės, nes jį savaime užgožia užmaršties šešėlis. Todėl keliamą prezidento įamžinimo vajų reikėtų labiau priskirti ne velionio atminimui, o pastangoms vienos partijos įvaizdį gerinti.

Greta įvairių projektų Lietuvos įvaizdį pasaulyje gerinti, kuriems dosniai skiriami ir sėkmingai švaistomi milijonai, už dyka, iš negerų paskatų kurpiamas neigiamas Lietuvos įvaizdis. Pasirodo, ne tik kokiam nedraugiškam kaimynui, bet ir saviems oponuojantiems politikams iš to naudą galima išpešti (kitą išpurvinęs, pats švaresnis atrodysi). Nekalta, žinoma, Lietuva, kad ji maža, kad dažnai čia lietus lyja, kad gatves ir kelius automobiliai (nors jie brangūs ir benzinas nepigus) užtvindė, kad jaunimą į užsienius Lansbergis ir Kubilius veja, čia jiems darbo neduoda. O kas gi būtų, jei krizės metu pusė milijono tautiečių staiga sugrįžtų, kaip bedarbystė išaugtų? Dabar jie išsilaiko ir dar šį tą Tėvynei skiria. Kalčiausi tie, kas Lietuvą dergiantį įvaizdį kurpia, kas piršto nepajudina, kad Lietuvoje geresnis vaizdas būtų, kad į Landsbergio ir Kubiliaus patarimus neįsiklauso.

Kaip ne dėl vaizdo ir ne dėl įvaizdžio namas statomas, taip ir tautos būstas – valstybė – kuriama ir tvirtinama, todėl jos įvaizdį kuriant tik kaip gerą siekiamybę, turėsime vaizdą su piliečio būties ir buities vertu turiniu.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2010.09.05


Prisijunkite prie diskusijos