Paskutinioji Ritos Miliūtės laida ,,Teisė žinoti” buvo labiau panaši į ,,Teisę nežinoti”


Print

Prieš keletą dienų atidžiai klausiausi LRT žurnalistės Ritos Miliūtės laidos ,,Teisė žinoti”, kurioje buvo analizuojama kebli padėtis dėl įvykių Garliavoje. Padėtis – išties kebli. Teisinėje valstybėje piliečiai privalo paklusti teismų, anstolių, policijos bei prokurorų reikalavimams. Bet kaip rasti teisingą išeitį, jei didelė grupė piliečių nepasitiki nei teismų, nei anstolių, nei prokurorų veiksmais?

Atsakymo į šį opų klausimą R.Miliūtės laidoje neišgirdau. Žymiosios žurnalistės laida buvo akivaizdžiai tendencinga. Laidoje dalyvavo išskirtinai tik vienos pusės atstovai: psichologas Dainius Pūras, teisininkai Stasys Šedbaras, buvęs Konstitucinio teismo pirmininkas Egidijus Kūris… Anos, Garliavoje protestuojančios grupės, minėtoje R.Miliūtės laidoje niekas negynė, niekas neatstovavo.

Tiesa, svarbių pastebėjimų pateikė laidoje dalyvavęs žurnalo ,,Veidas” redaktorius Algimantas Šindeikis. Pavyzdžiui, jis teiravosi, kodėl Drąsiaus Kedžio dukrelę, iki tragedijos gyvenusią pas senelius, staiga sumanyta perduoti motinai, kuri bendrauja su vyru, įtariamu pedofilija? Ar teisėjo paaiškinimai dėl itin operatyvaus sprendimo mus įtikina? Vienur bylos tiriamos metų metais, o čia – stebėtinas operatyvumas. Keblių klausimų galima pateikti ir daugiau. Sakykim, ar mes galime, ranką pridėję prie širdies, pareikšti, jog Drąsiaus Kedžio žūties aplinkybės ištirtos nešališkai ir objektyviai? Ar tikrai S.Šedbaras ir E.Kūris tiki versija, jog D.Kedys pats nusižudė, jog prieš mirtį gurkšnojo degtinę, jog tas pistoletas jam nebuvo pamėtėtas?

Tad niekaip nesuprantu, kodėl R.Miliūtė į laidą praėjusį trečiadienį nepasikvietė nė vieno atstovo iš grupės, kuri dieną naktį Garliavoje saugojo D.Kedžio dukrelę ir tokiu savo elgesiu demonstravo nepasitikėjimą Lietuvos teisėsauga? Juolab kad demonstratyviai pasipūtęs teisininkas E.Kūris laidoje ne sykį leido sau netaktiškai pareikšti, girdi, tie, kurie mitinguoja Garliavoje, nėra pilietinė visuomenė, mat pilietinė visuomenė kritinėse situacijose turėtų elgtis visai kitaip. Kaip ,,kitaip”? Visur ir visada nuolankiai pritarti abejotinos reputacijos prokuromas, teisėjams, anstoliams?

Nenoriu pasirodyti esąs banalus, tačiau dar sykį privalau pabrėžti: LRT yra visuomeninis transliuotojas. Tad LRT teisės ir pareigos – visai kitokios nei privačių televizijų ar radijo stočių. LRT privalo išklausyti pačias įvairiausias, pačias nepriimtiniausias nuomones. Šiuo atveju R.Miliūtė privalėjo į laidą pakviesti bent jau vieną protestuotoją iš Garliavos, kuris būtų bent jau pabandęs duoti atkirtį pasipūtėliui E.Kūriui ar į šią problemą itin primityviai žvelgiančiam teisininkui S.Šedbarui, girdi, tokiais atvejais apsiginti galima išimtinai teisinėmis priemonėmis. Pakviesti į laidą buvo galima, sakykim, “XXI amžiaus” komentatorių Giedrių Grabauską – Karoblį, daug ir išsamiai rašiusį šia tema. Arba šią temą internetinėje žiniasklaidoje smulkiai narpliojusį Vadimą Jušką. Galima buvo pakviesti ir kunigą Joną Varkalą, kuris remia Garliavos protestuotojus. Surasti padorių, sąžiningų, iškalbingų, išsilavinusių ir visuomenėje bent šiokį tokį autoritetą turinčių žmonių iš Garliavos tikrai buvo įmanoma. Tereikėjo noro ieškoti.

Dabar gi R.Miliūtės laida priminė futbolą, kurio metu akivaizdžiai žaidžiama į vienus vartus, tačiau visi, įskaitant ir teisėjus, apsimeta nepastebį šios neteisybės. Jei teisininkai S.Šedbaras ar E.Kūris būtų principingi, jie galėjo bent jau pateikti retorinį klausimą: o kodėl laidoje nėra mūsų oponentų? Tačiau pasipūtėlis E.Kūris tiesiog mėgavosi savo kritiškais posakiais apie Garliavoje budinčius žmones. Žinoma, buvo ir dar viena išeitis: palikti televizijos studiją pareiškiant, jog laidoje jie dalyvaus tik tuo atveju, jei bus atstovaujamos visos suinteresuotos pusės. Tačiau toks principingumas bent jau teisininkui E.Kūriui, matyt, sunkiai suvokiamas.

Todėl ir sakau: minėtoji R.Miliūtės laida man suteikė teisę žinoti, ką mano teisininkai S.Šedbaras ar E.Kūris, bet nesuteikė teisės žinoti, ką apie Kėdainių teismo sprendimą mano tūkstančiai į Garliavą suvažiavusių žmonių.

Rašydamas šį tekstą sulaukiau skaitytojo laiško. Štai ką teigia Vytautas Bacevičius. ,,Šiandien per LTV 19:45 Miliūtė vedė laidą ,,Teisė žinoti“ – apie Kauno ir Garliavos įvykius. Tai – žmonių balvonijimas padedant seniems sovietiniams teisininkams S.ŠEDBARUI ir E.KŪRIUI. Buvo skaldomos malkos nedalyvaujant teisėjai Venckienei, jai buvo skaitomas pamokslas, kokio buvo galima tikėtis iš pokomunistinės teisėsaugos vadukų. Šie du tarybinio teisingumo ponai nenorėjo suprasti, kad Garliavos žmonių protestas – tai Lietuvoje veikiančios sovietinės teisėsaugos pasmerkimas. Laikas, vai laikas daryti rimtą ,,teisėsaugos“ reformą, kol Lietuvoje nekilo žmonių protestai kaip Kirgizijoje. Neramumų mums, aišku, nereikia, tačiau šedbarų ir kūrių mums taip pat nereikia”.

Būsiu atviras: šis V.Bacevičiaus laiškas – per daug kategoriškas. Kai kuriuos ,,riebius” žodelius aš išbraukiau. Tačiau laiškas man patiko. LRT turi liautis rengti vienpusiškas diskusijų laidas. Juk antrosios pusės išklausyti niekaip nenori ne tik R.Miliūtė. Kai kurios tendencingos ir LRT žurnalisto Rimgaudo Geleževičiaus laidos “Tarp Rytų ir Vakarų”. Šis profesionalus LRT laidų rengėjas irgi pamėgęs kviestis į ladą tik tuos, kurių nuomonės daugmaž panašios. Todėl daugelis jo laidų –  paviršutiniškos, nuobodžios, lėkštokos.

Tiesa, praėjusį pirmadienį pastebėjau nedidelę pažangą. R.Geleževičius net keletą kartų garsiai dievagojosi, jog į laidą buvo pakviestas ir konservatorių atstovas. Bet dėl nežinomų priežasčių konservatorius į laidą neatvyko. Tad jis, laidos vedėjas, yra tikrai nekaltas, kad diskusijoje dalyvauja vien opozicjos atstovai. Už tokį prisipažinimą R.Geleževičių galima pagirti. Belieka tikėtis, jog nuostata į laidą kviestis visų oponuojančių pusių atstovus išliks ir ateityje.

Juk laida įdomi tik tada, jei joje dalyvauja priešingas nuomones atstovaujančios grupės. Štai kad ir Arno Klevečkos ,,Sąmokslo teorija”. Ten – dvi akivaizdžios priešiškos stovyklos. Ir jau vien dėl to A.Klevečkos autorinė laida įdomesnė už daugelį LRT diskusijų. Akivaizdu, kad šis laidos organizatorius nori ginčytis ir tuo pačiu ginčytis verčia laidos svečius. Vien ši aplinkybė laidai suteikia žavumo. Žinoma, kai kada A.Klevečkos svečiai ginčijasi per daug triukšmingai, ir itin jausminguose pasisakymuose paskęsta pati diskusijos esmė. O ir pats diskusijos vedėjas galėtų bent kiek mažiau maivytis. Tačiau A.Klevečkos ,,Sąmokslo teoriją” įdomu žiūrėti. ,,Sąmokslo teorija” bent jau šiek tiek įdomesnė už tas bedantes LRT diskusijas.

Beje, įdomesnė ir už kai kurias Pilietinės visuomenės instituto vadovo Dariaus Kuolio laidas, kurios primena ilgą monologą. Kartą buvęs VSD vadovas Mečys Laurinkus labai taikliai priekaištavo laidos vedėjui D.Kuoliui: ,,Jums pašnekovų nuomonė nereikalinga, nes jūs pats klausiate ir pats atsakote”.

Parengti įdomią ir tuo pačiu prasmingą diskusiją – sunkus uždavinys. Tokiais atvejais ne viskas priklauso nuo laidos vedėjo profesionalumo ar geros valios. Esama aplinkybių, kurios laidos rengėjui – nepavaldžios. Tačiau dėmesio vertas diskusijas įmanoma organizuoti. Kai reikia pateikti sėkmingų diskusijų pavyzdžių, visuomet prisimenu RTVi laidas ,,Osoboje mnenije”, ,,Klinč”, ,,Kod dostupa” ar ,,Narod protiv”. Jose sėkmingai dalyvauja išskirtinai priešingas nuomones turintys pašnekovai. Jose žurnalistai nebijo ginčytis su tais, su kurių pozicija galbūt kategoriškai nesutinka. Į laidas kviečiami net tie, kurie laikomi stalinistais, stagnatoriais ar ekstremistais. Pavyzdžiui, į tokias laidas dažnai kviečiamas Aleksandras Prochanovas, visuomet randantis ką gero pasakyti apie buvusią sovietinę santvarką ar Stalino vaidmenį Antrojo pasaulinio karo metais. Tačiau žurnlistė Olga Žuravliova, kuriai dažnai tenka ginčytis su šiuo garbaus amžiaus rašytoju, žurnalistu, politikos komentatoriumi, sugeba suderinti kelis, regis, nesuderinamus dalykus. Ji išryškina skirtingas pozicijas, pateikdama pačius įvairiausius ir prostaliniškai, ir antistaliniškai nusiteikusiųjų argumentus. Žodžiu, neįžeidžia nė vienos konfliktuojančios pusės. Bet tuo pačiu jos laidose kariaujama argumentų, faktų, palyginimų kalba, kuri žiūrovui suteikia ne tik emocijų, bet ir žinių bei priverčia mąstyti..

Žodžiu, tokią laidą įdomu žiūrėti ir tiems, kurie žavisi Stalinu, ir tiems, kurie Stalino nekenčia. O neutralusis žiūrovas patiria didelį malonumą, kadangi regi tikrą ,,protų karą”, kur nėra vietos beprasmiškai triukšmaujantiems.

Įdomios ir laidos, kuriose dalyvauja rašytojas Eduardas Limonovas. Lietuvai vargu ar gali būti priimtina E.Limonovo koncepcija, kai kalbama apie Balstijos valstybių ir Rusijos tarpusavio santykius. Bet ir šis ne vienerius metus Rusijos kalėjime dėl ekstremizmo kalintas žmogus turi dėmesio vertų pastebėjimų. O kai prie apskritojo diskusijų stalo susėda, sakykim, demokratas Borisas Nemcovas ar Garis Kasparovas, ginčai su E.Limonovu tampa ne tik jasumingi, triukšmingi, bet ir informatyvūs.

Štai kad ir gegužės 19-osios RTVi laida ,,Narod protiv”, kurioje į klausimus atsakinėjo daug metų Rusijoje pragyvenęs žurnalistas Meloras Sturua. Jis labai įdomiai narpliojo bei prognozavo tolimesnius Rusijos ir Amerikos tarpusavio santykius. Jo manymu, Rusija ir Amerika privalo bendradarbiauti, nes tik tokiu atveju jos sugebės atlaikyti kitų pasaulio žaidėjų, sakykim, Kinijos, Europos Sąjungos ar Indijos, metamus iššūkius. Specialiai stebėjau, ar salėje sėdėję užtektinai aukšto lygio ekonomistai, politologai be studentai ponui M.Sturua pateiks bent vieną palankų klausimą? Palankaus klausimo nepasitaikė nė vieno. Visi su ponu M.Sturua ginčijosi, polemizavo, replikavo. Tačiau ginčijamasi buvo prasmingai: stengiantis nuoširdžiai suvokti oponento mintį bei pateikiant konkrečius kontrargumentus. Kokių nors įžeidinėjimų ar pasipūtimų nebuvo nė kvapo.

Štai tokią laidą stebėti verta jau vien dėl to, kad įmanoma išgirsti keletą skirtingų, bet tuo pačiu metu stipriai argumentuotų koncepcijų. Tad esama galimybės jas čia pat palyginti. Tuo tarpu stebėdamas R.Miliūtės laidą “Teisė žinoti” neišgirdau nieko naujo, išskyrus iki kaulo smegenų pabodusius, primityvius, esmės neužkabinančius šiandieninės teisėsaugos atstovų pasiteisinimus. Beje, paremtus ne konkrečiais faktais, o “bendrosiomis, mažai ką sakančiomis frazėmis”, jog piliečio teisė ir pareiga – paklusti valdžiai, kokia ji bebūtų gera ar bloga.

Nejučiom lyginu poną M.Sturua ir E.Kūrį. Kaip diena ir naktis. M.Sturua pateikė bent keletą koncepcijų, kaip šiandien derėtų elgtis Rusijai, nenorinčiai galutinai prarasti pasaulinės įtakos. Tuo parpu E.Kūris nepateikė nė mažytės užuominos, kaip derėtų reformuoti Lietuvos teisėsaugą, kad daugiau nebekiltų tokių drastiškų mitingų Garliavoje.

Tad kam iš viso veržtis į TV ekranus, jei apart banalios tiesos ,,piliečiai privalo laikytis įstatymų” nepajėgiama nieko daugiau pasakyti?

Nuotraukoje: LRT žurnalistė Rita Miliūtė.

2010.05.21


Prisijunkite prie diskusijos