„Paskutinis eksperimentas“


Print

Su Vytautu Leščinsku susipažinau automobilyje. Birželio 27 d. Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis vežė mus į Demeniškių atlaidus, pas rašytoją Romą Sadauską (apie tą renginį – fotoreportažas „Bandymas atkurti Vinco Krėvės literatūrinę premiją“, slaptai.lt). Nemažai diskutavome įvairiomis temomis, atlaiduose ir jis, ir aš daug fotografavome.

Grįžtant į Vilnių Vytautas man padovanojo savo romaną „Paskutinis eksperimentas“ (Žaliasis pasaulis, Vilnius, 2012), kurį jau spėjau perskaityti ir vieną skyrių siūlau mūsų svetainės skaitytojams. Bet prieš tai – trumpai apie autorių. Apie Vytauto Leščinsko fantastinius romanus „Daktaras Lorencas“ ir „Paskutinis eksperimentas“ rašo rašytojas Romas Sadauskas.

Vytautas Visockas

XXX

Vytautas Juozas Leščinskas gimė 1941 m. balandžio 2 d. Lazdijų raj. Savanorių k. Mokėsi Leipalingio vidurinėje mokykloje, kurią baigė 1960 m. Tarnavo sovietų kariuomenėje (1961–1964 m.). 1964 m. įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Studijas baigė 1969 m. Dirbo Vilniaus mokyklose, o nuo 1977 m. iki 2004 m. – periodikos leidinių redakcijose („Sveikatos apsauga“, „Šeima“, „Žvilgsnis“, „Geležinkelininkas“). Spaudoje paskelbė daugiau kaip du tūkstančius įvairių publikacijų. Šiuo metu aktyviausiai bendradarbiauja su savaitraščio „Žaliasis pasaulis“ redakcija.

Parašė daugiau kaip šimtą novelių bei apsakymų. Rašo taip pat stambesnius literatūros kūrinius – apysakas, romanus.

1995 m. buvo išleistas V. Leščinsko humoristinių novelių rinkinys „Ir moterys, ir vyrai“. 1998 m. pasirodė antroji knyga – apysaka „Moteris prezidentui“. 2000 m. išleistas novelių, trumpų apysakų rinkinys „Keistoji šatenė“, o 2007–2009 m. – romanas „Žmonės iš sutemų“, humoristinių novelių knyga „Neformatas“ ir romanas „Daktaras Lorencas“. 2012 m. V. Leščinskas išleido naują romaną „Paskutinis eksperimentas“.

AR TIKRAI PASKUTINIS?..

Gana neseniai, 2009 m., išleistame Vytauto Leščinsko romane „Daktaras Lorencas“  vaizduojami talentingo lietuvių mokslininko nepaprasti darbai, eksperimentai, kurių  tikslas – susisiekti su kitais pasauliais ir net sukurti per laiką keliauti skirtą įrenginį, kitaip sakant, laiko mašiną. Sumanymas pavyksta ir kelionėn į netolimą praeitį daktaras Lorencas išsiunčia smalsų žurnalistą Vincą Gaudutį, kuris sėkmingai grįžta į savo gyvenamąjį laiką, o vėliau tampa mokslininko žentu.

Deja, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, daktaras Lorencas priverstas nutraukti  tiriamąją veiklą Lietuvoje ir išvyksta į Ameriką. Iš jo laboratorijos iškraustomi moksliniams tyrimams skirti įrenginiai, o likusiame tuščiame pastate verslininku tapęs Vincas Gaudutis įkuria privačią įmonę. Atrodo, visa, ką per daugelį metų mokslininkui pavyko pasiekti, galutinai prarasta ir toliau jam teks tenkintis rutiniška profesoriaus karjera.

Tačiau naujame Vytauto romane „Paskutinis eksperimentas“ daktaras Lorencas dar kartą išbando buvusią paslėptą laiko mašiną. Ištikimas pagalbininkas Vincas Gaudutis perkeliamas į netolimą ateitį, kurioje tyko ne tik pavojai, bet ir pagundos…

Šioje knygoje mokslinė fantastika glaudžiai persipina su realybe. Tarsi siekiant, kad skaitytojas atsipalaiduotų  nuo įtampos, kurią kelia neįprastų problemų sprendimų paieškos, jam siūloma drauge su Vincu Gaudučiu pakeliauti po egzotiškąją Indiją. Vis dėlto daugiausia vietos romane skiriama pasirengti šuoliui į ateitį, kuri atvykėliui iš praeities imponuoja technine pažanga, bet šokiruoja netikėtais socialiniais pokyčiais.

Nors abiejų romanų svarbiausieji veikėjai tie patys, o „Paskutinis eksperimentas“ atrodo kaip „Daktaro Lorenco“ tęsinys, šios knygos nėra priklausomos viena nuo  kitos ir galbūt net nevadintinos dilogija. Tai iš tiesų atskiri kūriniai, kurie visiškai suprantami ir vienas be kito.

Perskaičius naująją V. Leščinsko knygą, kyla klausimas: ar tikrai pavaizduotoji kelionė į ateitį – paskutinis daktaro Lorenco eksperimentas? Tuo labiau kad tarsi paliekama techninė galimybė naujiems šuoliams per laiką.

Romas Sadauskas

XXX

Pažintis. Ištrauka iš Vytauto Leščinsko fantastinio romano „Paskutinis eksperimentas“

Leisdamasis nuo kalvos, nesutiko nė vieno žmogaus ir tuojau atsidūrė tarp nedidelių vieno ar dviejų aukštų namų. Tik kai kurie iš jų buvo trijų ar keturių aukštų. Namai atrodė apdailinti kažkokiomis naujomis medžiagomis, įvairių formų, spalvingi, bet nedideli, kaip ir gražiai išpuošti kiemeliai. Taigi nors čionykštė gyvenvietė išsiplėtė, apėmė kone visą buvusią laisvą teritoriją, tačiau liko mažaaukštė. Dideli, daugiaaukščiai pastatai stūksojo tik atokiau, arčiau senesniosios miesto dalies.

Gatvėje, kuria atsargiai dairydamasis pėdino, beveik nebuvo matyti žmonių. Nedažni praeiviai į atvykėlį beveik nekreipė jokio dėmesio. Jų apranga – vyrų ilgesnės ar trumpesnės, kaip atrodė, plonos, ramių spalvų striukelės bei gana paprastų formų kepurės, moterų – taip pat daugiausia lengvi puspalčiai ir puošnios kepuraitės ar skrybėlaitės – Vincui taip pat neatrodė itin naujai. Labiau skyrėsi nebent batai, tarsi pabrėžtinai masyvūs ir įvairiaspalviai, bet, sprendžiant iš to, kaip juos avintys žmonės lengvai kilnojo kojas, ne ką tesvėrė. Dėl formos – viskas suprantama: kaip ir praeityje, mados keičiasi, ir štai šiuo metu, matyt, bus paplitusi kaip tik tokia.

Tad Vincas be galo nudžiugo, kad su savo apranga nekris į akis it balta varna, nebus pernelyg varstomas aplinkinių žvilgsnių, ko jam kaip tik ir nereikėjo. Na, tik atrodys gal senamadiškai apsirėdęs, iš išorės neįdomus tipas, ir tiek.

Kas kita – transporto priemonės. Vos tik Vincas išėjo į gana plačią gatvę, bet su neplačiais ir visai mažai iškilusiais šaligatviais, pamatė, kad automobiliai – kitokie! Lengvieji – lyg aukštesni nei praeityje, be priekyje atsikišusių variklių skyrių, užpakaliai – be įprastinių bagažinių, forma primenantys mažus autobusiukus. Kai kurie atrodė panašūs į šiek tiek suplotus kiaušinius, kiti priminė tarsi storus kaimiškus varškės sūrius. Ir visos tos transporto priemonės judėjo neįprastai tyliai.

Gatvės viduriu maždaug metro aukščio ažūrinėmis tvorelėmis atitverta savotiška alėja viena ir kita kryptimi žmonės važiavo neįprastų formų, įvairiausiomis ryškiomis spalvomis išmargintais dviračiais, nemindami pedalų. Tarp jų pasitaikydavo ir mažyčių motorolerių, kurie riedėjo taip pat be garso kaip ir dviračiai. Vadinasi, jau spėjo paplisti ir elektra varomos dviratės priemonės!..

Kadangi reikėjo mėginti nusigauti į senesniąją miesto dalį, kurioje bent jau prieš kelias dešimtis metų buvo jo centras, teks kaip nors pereiti gatvę. Anoje, Vinco akim žiūrint, dešiniojoje, pusėje turėtų būti kokios nors reikalinga kryptimi važiuojančios keleivinio transporto priemonės stotelė ir galbūt taksi automobilių stovėjimo vieta.

Atvykėlis nusprendė toliau kulniuoti šaligatviu miesto centro kryptimi ir kiek paėjėjęs pamatė gana nemažame aukštyje per gatvę pertiestą lyg kokį žydrai nudažytą labai storą vamzdį. Gal tai dengtas pėsčiųjų tiltas?

Neapsiriko. Pasirodo, tai buvo ne šiaip uždaras pėsčiųjų tiltas, o dar patogesnė persikėlimo per judrią gatvę priemonė. Vos tik uždėjo koją ant pirmos pakopos, ji sujudėjo ir ėmė gana sparčiai nešti įkypai aukštyn. Taigi vietoj paprastų laiptų čia įrengtas eskalatorius! Atvykėliui kartu tai buvo galimybė pro skaidrias, bet ne stiklo, o kažkokios kitos medžiagos sienas apžvelgti dalies miesto panoramą. Vincui atrodė, kad pateko visai į kitą miestą – taip viskas buvo pasikeitę.

Bet štai jis jau priešingoje gatvės pusėje, leidžiasi žemyn. Panorama dingsta, bet, nužengęs nuo eskalatoriaus pakopos pamato, kad visai arti yra ir miesto transporto stotelė, kurios nedideliame permatomame paviljone lūkuriuoja keletas žmonių. O dar šiek tiek atokiau – aikštelė. Joje stovi net trys automobiliukai su ryškiais užrašais: „Taxi“.

Štai kur svarbus atradimas – taksi keleivius vežioja ir ateityje! Nors tikriausiai tai nėra pigus malonumas, jei niekas iš lūkuriuojančių kažkokios kitos miesto transporto priemonės keleivių taksi neskuba pasinaudoti.

Tačiau ateiviui iš kito laikmečio tai buvo geriausia išeitis!

Ilgai nesvarstęs Vincas žengė prie pirmosios iš tų trijų mašinų. Vos jam priėjus artyn, tyliai nuslinko į šalį plačios durys, ir potencialaus kliento pusėn pasilenkęs vairuotojas prabilo:

-Dzien dobry panu!.. Dokond pan chce jechac?

„Še tau! – nustebęs pagalvojo Vincas. – Negi esu panašus į atvykėlį iš Lenkijos?“ O balsu atsakė:

-Labas rytas! Man reikia į miesto centrą.

-O, gerai kalbate lietuviškai! – lyg nustebo, lyg apsidžiaugė vairuotojas. – Mūsų mieste nedažnai išgirsi taip gražiai tariant… Tikriausiai esate nevietinis?

Įsiklausęs į šio pirmojo ateities pašnekovo kalbą, pajuto joje kažką keista. Žmogus šnekėjo su ryškiu svetimu akcentu!

Dėl to nenustebo. Ir praeityje sostinėje gyveno nemaža lenkais save vadinančių tuteišių, lietuviškai vograujančių su kokiu nors slavišku akcentu, dorai nemokančių nei lenkiškai, nei gudiškai. Gal ir taksi vairuotojas bus vienas iš tokių? Tačiau anų ir akcentas kitoks, savotiškas. O čia štai tarsi tikrai lenkiškas…

-Taip, atvykau, galima sakyt, ne iš arti, – patvirtino atsiradėlis iš praėjusio laiko. –  Esate labai pastabus…

Vairuotojas mandagiai nusišypsojo.

-Dzienkuje… Atsiprašau, ačiū!.. Taksi važinėju nemaža metų, tenka visokių keleivių regėti… Esate, matyt, užsienietis?

-Iš ko sprendžiate? Tikriausiai iš drabužių, ar ne? – klausimu į klausimą atsakė Vincas.

-Ne vien iš drabužių. Jūsų laikysena… Na, atrodote savimi pasitikintis, oresnis nei mūsiškiai žmonės. Ir labiau linkęs bendrauti… Ar galiu paklausti, iš kur atvykote?

-Aš iš Australijos… – mėgino meluoti atvykėlis, tikėdamasis, kad nebus daugiau klausinėjamas apie tą tolimą ir europiečiui tarsi ne patį įdomiausią pasaulyje kraštą.

-Iš Australijos?… Labai užjaučiu – vis dar nesibaigiančios liūtys, potvyniai… Laiklapiuose – baisūs vaizdai… Tūkstančiai žuvusių žmonių, net oro keltų terminalai  uždaryti… Kaip jums pavyko iš ten ištrūkti? – stebėjosi taksistas.

-Laiklapiuose?!. – sutriko išgirdęs naują informacijos šaltinio pavadinimą Vincas. – Na, matote, iš ten išvykau anksčiau… Kuriam laikui apsistojau Pietryčių Azijoje. Buvau labai užsiėmęs, neturėjau kada domėtis naujienomis, tuo labiau, kad nesu tenykštis gyventojas…

-Turbūt verslininkas? Ko gera, iš Amerikos? Ten dar gerai lietuviškai kalbančių žmonių yra – vien su paskutine emigracijos banga kiek iškeliavo! – rodė savo išprusimą šnekus ateities nepažįstamasis.

-Taip, kelionėn leidausi iš anapus, – neapibrėžtai mostelėjo ranka Vincas, nieko aiškiai nenorėdamas sakyti, kad vėl nepakliūtų į nepatogią padėtį. – Iš tiesų, esu šioks toks verslininkas. Turiu ir čia reikalų…

-Labai gerai, pone, prašom sėsti, – pakvietė taksistas į mašiną. – Sakėte, reikia į miesto centrą?  Bet, rodos, neminėjote, į kurį – senąjį, ar naująjį?

-Sunku pasakyti… – nesumojo, kaip geriau paaiškinti savo kelionės tikslą  nugrimzdęs į neįprastai minkštą sėdynę keleivis. – Pirmiausia norėčiau užsukti pas kokį nors juvelyrą…

-Žinau visus čionykščius juvelyrus. Trys – patys populiariausi – naujajame Vilniuje. Žydas ir du lenkai… Yra dar pora senajame Vilniuje. Vienas iš šitų – lietuvis. Kiek girdėjau, labai nagingas meistras. Gali bet kokį papuošalą greit pagaminti. Ir kainos – prieinamesnės… Bet gal kainos jums, pone, nesvarbu?

-Verslininkui kaina visada svarbu… Pas šitą ir važiuojam! – akimirksniu apsisprendė keleivis.

-Puiku, pone! – pritarė atvykėlio pasirinkimui vairuotojas. – Kelionė neprailgs. Pakeliui pamatysite, kaip dabar mūsų miestas atrodo… Ar ilgai čia nesilankėte?

-Prieš man išvykstant viskas buvo kitaip. Miestas, kaip matau, išsiplėtė. Turbūt ir gyventojų padaugėjo? – domėjosi atvykėlis.

-Gyventojų?.. Naujausiais duomenimis, perkopė septynis šimtus tūkstančių. Mano paauglystėje, prieš kokius dvidešimt metų, buvo mažiau nei pusė milijono likę. Bet paskui greit ėmė daugėti, – paaiškino taksistas su vos girdimu zyzimu, švelniai išjudindamas savo transporto priemonę. 

Automobilis buvo varomas elektra. Riedėjo lengvai, be trūkčiojimų ir kratymo, turbūt todėl, kad gatvės važiuojamosios dalies danga buvo lygi – lyg ir asfaltas, bet kažkoks minkštas tarsi guma. Matyt, su naujoviškais priedais. Ir spalva neįprasta – šviesiai mėlyna, gal net žydra.

-Ar gatvių danga tokios spalvos visame mieste? – pasidomėjo Vincas. – Ir apskritai žydra, kiek mačiau, čia populiari.

-Tai mūsų naujojo mero užgaida. Visų per paskutinius trejus metus tvarkomų gatvių dangą dabar daro tik tokią. Ir kuo daugiau pastatų meras ragina melsvai dažyti. Jis net šūkį paskelbė: „Paverskime Vilnių žydruoju miestu!“ – aiškino vairuotojas.

-Kodėl jam tai taip svarbu? – nesuprato atvykėlis. – Man atrodo, geriau būtų didesnė spalvų įvairovė…

-Bet meras juk gėjus… Ir miesto taryboje – beveik vien gėjai su lesbietėmis. Normalių vyrų ten gal tik vienas. Lietuvis. Visi kiti – lenkai arba žydai. Tiesa, yra dar vienas rusas… Nejaugi nieko apie tai nežinojote? Turbūt į verslo reikalus taip pasinėrėte, kad net gimtojo krašto naujienomis neturėjote kada domėtis… –  lyg su priekaištu, lyg su užuojauta palingavo galva taksistas.

-Tikrai neturėjau tokių galimybių… Mano žinios labai pasenusios… – ėmė teisintis sutrikęs keleivis.

-Ne bėda, – šyptelėjo pašnekovas švelniai sustabdydamas savo transporto priemonę prieš sankryžą, kurioje keleto metrų aukštyje kabėjo neregėto pavyzdžio šviesoforas su labai ryškiomis horizontaliai išdėstytomis šviesomis. – Kol nuvyksime į vietą, galite laiklapiuose panaršyti. Dar yra vienas kitas ir lietuviškas… Štai, matote, kompiuteris – priešais jus, įjungtas. Na, ir perskaitysite ką norėsite. Lietuviškuose laiklapiuose galite rasti ne tik naujienų, bet ir patikimos istorinės informacijos.

Vincas žvilgtelėjo į priešais jį įtaisytą, anksčiau net nepastebėtą lyg savotišką nedidelį paveikslą plonais rėmeliais, kuriuose nebuvo matyti jokių mygtukų, klavišėlių, rankenėlių ar bet kokių kitų žinomų elektroninio aparato valdymo elementų. Vien tik plokščias lygus ekranas, kuriame vienas kitą keitė spalvingi, bet prislopinto ryškumo reklaminiai klipai su lenkų kalba mirgančiais užrašais. Ant aparatėlio šone esančio laikiklio kabojo ir mažytis garso modulis, kurį keleivis kibia juostele galėjo prisitvirtinti prie savo drabužio atlapo.

Tas aparatėlis, aišku, buvo bet kokius praeities spaudinius atstojanti elektroninė ar dar kaip kitaip vadinama ateities informacijos priemonė, skirta smalsiam keleiviui, kad neprailgtų važiuoti taksi.

Bet kaip ja naudotis?

„Turbūt reikia liesti ekraną“, – pamanė keleivis.

Ir tikrai, vos atsargiai pajudino smiliumi besikeičiantį paveikslėlį, vietoj jo iššoko lentelė, iš kurios buvo galima pasirinkti ir informacijos pateikimo kalbą. Kalbų sąrašas buvo ilgas. Laimė, nepraleista ir lietuvių kalba. Toliau Vincui, pripratusiam prie praeityje daktaro Lorenco laboratorijos inžinierių sukurto superkompiuterio, kurio valdymo sistema buvo kiek panaši į šio ateities kompiuteriuko sistemą, didelio vargo nebuvo.

Pirmiausia jispanoro sužinoti, į kokį laiką atskriejo chronokapsulė, kiek nukrypo nuo planuotos septyniasdešimt metų ribos.

Kompiuteriuko laiko matuoklis rodė, jog ateivis pateko į du tūkstančiai šešiasdešimt devintųjų metų rugsėjo septynioliktąją dieną ir tuo metu buvo beveik pusė aštuntos ryto. O chronokapsulė startavo tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt aštuntųjų rugpjūčio penkioliktąją dešimtą valandą. Taigi perkėlė jį ateitin už septyniasdešimt vienerių metų vieno mėnesio ir dviejų dienų. Daktaro Lorenco apskaičiavimai dėl galimo kelionės laiko nukrypimo ribų pasitvirtino!

Vincas su palengvėjimu atsiduso. Dabar galėjo jaustis kur kas tikriau. O daugiau sužinoti apie aplinką, visuomenę, į kurią staiga pateko, padės ateityje sutikto malonaus tautiečio pasiūlyta informacijos priemonė. Jis greit susirado kuklaus  laiklapiuko, pavadinto „Lietuvių Vilnius“ svetainę.

Kad ir labai įdomu atvykėliui atrodė paskaityti paskutinių naujienų puslapius, pirmiausia nusprendė pasiieškoti kokio nors straipsnio, kuriame būtų aprašyta bent paskutinio penkiasdešimtmečio su Lietuva, ypač su Vilniumi susiję įvykiai. Ir tokios informacijos laiklapiuko numeriuose buvo pakankamai.

Didžiai nustebęs Vincas skaitė, kaip nelemtai pradėjo viskas klostytis Lietuvai ateityje. Šalis įstojo į NATO ir Europos Sąjungą, bet buvo priversta anksčiau laiko uždaryti atominę elektrinę, o, išrinkus moterį prezidente, visose svarbiausiose valstybės valdymo struktūrose, neaplenkiant nė policijos bei kariuomenės, ėmėįsitvirtinti moterys. Šalį vienas po kito užgriuvo ekonominiai sunkumai, žmonės  masiškai emigravo. Katastrofiškai pradėjo mažėti gyventojų skaičius. Visuomenėje įsiviešpatavo Europos Sąjungos vadovybės beatodairiškai skatinama keista amoralaus matriarchato forma.

Lietuvai nepavyko išsiveržti iš energetinės priklausomybės nuo Rusijos gniaužtų. Rusija drauge su Lenkija nuolat žlugdė naujos atominės elektrinės statybos planus. Lenkija ilgai mulkino Lietuvos valdžią, tikindama, kad ketina kurti bendrus energetikos projektus ir pagaliau visiškai atsisakė sujungti savo ir Lietuvos  elektros tiekimo linijas, dujotiekius, sistemingai trukdė tiesti šalį kertančią tarptautinę automagistralę.

Europos Sąjungos valdymo struktūrose įsitvirtinus gėjams bei lesbietėms, Lietuvą vis dažniau užgriūdavo įvairios sankcijos, kad vėluoja priimti homoseksualų  reikalaujamus įstatymus – suteikti jiems teisę be jokių išankstinių leidimų, taigi kada tik įsigeidžia, rengti „paradus“, oficialiai „tuoktis“ bei įsivaikinti bet kokio amžiaus berniukus ar mergaites ir kokiomis tik nori priemonėmis propaguoti homoseksualizmą. Pagaliau Lietuvos valdžiai, kurioje taip pat vis gausėjo gėjų, lesbiečių bei feminisčių, teko sudėti ginklus, priimti visus reikalaujamus įstatymus.

Kita vertus, labiau valdžią ėmė dar labiau spausti lenkais save vadinančių tuteišių politinė organizacija – „Akcja vyborča poliakuv na Litvie“. Jos pastangas lenkinti Lietuvą visais įmanomais būdais rėmė Lenkija, kurios ambicijos buvo ne tik prisijungti Lietuvą, Gudiją, gerą pusę Ukrainos ir Karaliaučiaus kraštą, bet netgi Latviją. Tačiau per tuos septynis dešimtmečius Lenkijai pavyko įsigalėti tik Lietuvoje, kurios gyventojų skaičius dėl masinio žmonių bėgimo į užsienį buvo sumažėjęs iki pusantro milijono žmonių, nukrito beveik iki Estijos lygio. Mat Estijoje gyventojų ne tik nesumažėjo, bet dar padaugėjo.

Ir tik maždaug prieš dvidešimt metų Lietuvoje gyventojų skaičius pradėjo šiek tiek didėti. Nors jauni lietuviai ir toliau masiškai emigravo, jų vietą užėmė atvykėliai iš Lenkijos, vėliau pradėjo plūsti žydai iš Izraelio ir kitų pasaulio šalių. Per keliolika metų žydų Lietuvoje padaugėjo apie dešimt kartų, lenkų suvažiavo daugiau kaip pusė milijono. Tarp atvykėlių buvo neregėtai didelis procentas gėjų bei lesbiečių. Atėjūnai homoseksualai apniko visas svarbiausias įstaigas, o gėjų ir lesbiečių frakcija Seime per naujausią kadenciją virto pačia galingiausia politine jėga.

Lenkijai spaudžiant bei grasinant, Seimas jau prieš kelerius metus buvo priėmęs įstatymą, kad Lietuvoje lygiomis teisėmis galioja dvi valstybinės kalbos – lenkų ir lietuvių, kad visi miestų, miestelių, gatvių pavadinimai gali būti rašomi savivaldybių nuožiūra – lenkiškai ar lietuviškai. Mokyklose kitataučiams apskritai jau nereikėjo  mokytis lietuvių kalbos, visi dalykai dėstomi tik lenkiškai, žydiškai ar rusiškai.

Vilniuje, kuriame apsistojo didesnė pusė atvykėlių lenkų ir žydų, o lietuvių liko vos dvidešimt procentų visų gyventojų, gatvių pavadinimai, kaip ir didžioji dalis bet kokių įstaigų pavadinimų, imti rašyti vien lenkiškai. Be to, joms grąžinti visi per 1919–1939 m. Lenkijos okupaciją įteisinti lenkiški pavadinimai. Oficialiuose dokumentuose lietuvių pavardės taip pat pradėtos rašyti vien lenkiškai. Visoms naujoms gatvėms, aišku, suteikti taip pat vien lenkiški pavadinimai.

Žydams buvo palikta teisė savas įstaigas, parduotuves, užeigas puošti žydiškais užrašais, tačiau, kaip ir rusams bei lietuviams, privalu greta savojo pateikti ir lenkišką pavadinimo variantą.

Nuo pradžios iki pabaigos perskaitęs gana netrumpą apžvalginį istorijos straipsnį, Vincas su siaubu turėjo konstatuoti, jog vos per porą dešimtmečių Vilnius virto lenkiškai žydišku miestu, kuriame visa vietos valdžia yra atitekusi homoseksualams. Bet ir tai dar ne viskas.

Pasirodo, be oficialiai įteisinto homoseksualizmo bei prostitucijos, sostinėje vis labiau įsigali, beje, taip pat nė kiek nevaržoma sodomija!..

Tad štai kokia labai netolima Lietuvos ateitis… Nors visas tas makabriškas permainas sunku vadinti ateitimi. Tai greičiau valstybės saulėlydis ir tautos agonija.

Pašiurpęs atvykėlis atitraukė akis nuo ekrano ir ėmė dairytis pro langus. Ne, lietuviško laiklapiuko straipsnis, matyt, nieko neperdėjo. Štai dabar taksi tarp kitų transporto priemonių iriasi gatve, ant kurios namų žydrai švyti pavadinimas: ul. Armii Krajowej, o netrukus privažiuoja aikštę – plac Juzefa Pilsudskiego. Ant apšvietimo stulpų akinančiomis vaivorykštės spalvomis plevėsuoja gėjiškos vėliavėlės. Ir iš holografinių reklamos stendų žydrų ekranų švysčioja vaivorykštės.

Nemelavo kuklutėlis laiklapiukas, nemelavo…

Sakytum apdujęs nuo to, ką perskaitė ir pamatė, keleivis išgirsta lyg iš kažkur toli atklystantį žmogaus balsą:

-Nespėjome, pone, prašokti… Teks palūkėti, kol praslinks iškilminga eisena. Tikėkimės, ilgai netruks.

-O kokia šiandien šventė? – parūpsta atvykėliui. – Religinė ar gal tautinė?

-Savo tautines šventes Vilniuje švenčia beveik vien lenkai. Lietuviams retai pavyksta gauti leidimą… Dažniausiai švenčia tie, kuriems nereikia jokių leidimų. Šitiems  eitynės, paradai terūpi. Kiekvieną mėnesį ką nors sugalvoja, – aiškino vairuotojas.

Taksi stovėjo beveik palei pačią sankryžą – priekyje tebuvo vienas nedidelis elektromobiliukas, taip pat nespėjęs jos pervažiuoti. Vincas žvilgtelėjo į šviesoforą: visos trys kvadrato formos šviesos sekcijos spindėjo raudonai. Matyt, žalio signalo teks laukti gana ilgai. Skubančiam keleiviui tai atrodė prasta žinia. Kita vertus, atsirado, tegul ir priverstinė, proga stebėti kažkokią ateities homoseksualų šventę. Nors Vincas verčiau buvo linkęs jos nematyti…

Tuo metu iš šoninės gatvės pasigirdo keistas triukšmas – lyg ir žmonių šūksniai, klyksmai, sumišę su trankia, ritminga muzika. Tie garsai ėjo vis stipryn ir štai dar po keleto sekundžių pasirodė visiškai nuogų, ant kojų užsimovusių tik kažką panašu į storapades šlepetes ir keistai visokiausiais piešiniais išsimarginusių kūnus žmonių grupė. Vien vyrai. Kiekvienas apsijuosęs plačiu ligi šakymo nusmukusiu diržu, į kurio specialų laikiklį įmautas vėliavos koto apatinis galas. Ilgos vaivorykštės spalvų vėliavos plaikstėsi nešėjams virš galvų.

Paskui šiuos plaukė iš šalių daugelio pusnuogių – labai trumpais žydrais marškinėliais apsivilkusių, taip, kad būtų matyti nuoga apatinė kūno dalis – žmonių rankų horizontaliai laikoma, vos ne per visą gatvės važiuojamosios dalies plotį nutįsusi taip pat vaivorykštės spalvų vėliava. Jos ilgį net sunku buvo nustatyti. Tarpais tie nuogaliai kažką organizuotai surikdavo, lyg ir skandavo. Bet ką šaukė, sunku buvo suprasti, nes balsai skambėjo nedarniai.

O kai šitie pagaliau pražygiavo, pasirodė taip pat visiškai nuogų moterų grupė. Tos besikraipančios amazonės irgi žengė triukšmingai, kažką tęsiamai klykaudamos.

Vincas pagalvojo: nejau joms nešalta? Bet, žvilgtelėjęs į kompiuteriuko ekraną, kurio kamputyje šalia laikrodžio buvo matyti ir lentelė su dienos orų duomenimis, pamatė, kad dėl to baimintis neverta, buvo devyniolika laipsnių šilumos. Taigi pasitaikė labai šilta rugsėjo diena ir žygiuojantys nuogaliai galėjo jaustis visai laisvai, beveik komfortiškai.

Išsitraukęs kamerą, pro pravirą mašinos langą tuos vaizdus atvykėlis nufilmavo – natūraliai ir stambiu planu, kad būtų galima gerai įžiūrėti kiekvieną tos savotiškos šventės dalyvį. Bet jam atrodė stebėtina, jog prie sankryžos nesibūriuoja praeiviai. Matyt, labai dažnai organizuojami tokie renginiai atodė įdomūs tik patiems homoseksualams.

Po įvairiausiai nepadoriai išsidirbinėjančių bei šūkaujančių nuogų pėsčių žmonių  pasirodė labai lėtai slenkanti didelė atvira platforma, išpuošta plačiomis vaivorykštinėmis juostomis, vėliavomis ir individualaus bei kolektyvinio sekso atributika. Atvykėliui į akis krito ant stiebų keliais aukštais pritvirtintos visokiausiomis pozomis išsikėtriojusios pripučiamosios maždaug natūralaus dydžio lėlės – ne tik moterų, bet ir vyrų figūros su smarkiai padidintomis krūtimis bei lytiniais organais. Negalėjo praslysti žvilgsnis ir pro keliomis eilėmis viena virš kitos palei platformų šonus horizontaliai ištemptas siauras vaivorykštines juostas su keistomis puošmenomis –  išradingiems onanistiniams bei brutaliems sadomazochistiniams poreikiams tenkinti skirtais reikmenimis. Visų tų iškrypėliškų eksponatų gausa bei įvairovė atrodė stulbinanti.

Bet tai buvo tik šventinių eitynių pradinė fazė. Už pirmosios platformos pasirodžiusi didžiulė grupė trypiančių, stūgaujančių transseksualų bei gerokai už anuos romesnių transvestitų nustelbė visa, ką teko pamatyti prieš tai. Ryškiausiais ir keisčiausiais moteriškais drabužiais apsivilkę vyriško stoto individai, įmantriai vyriškai apsirėdžiusios moteriško sudėjimo ypatos atrodė taip savotiškai ir nenatūraliai, kad priminė greičiau fantastinę komediją, o ne tikrovę.

Paskui tą besidarkančių iškrypėlių šutvę sankryžon įplaukė dar ilgesnė platforma su trimis didžiuliais lėtai besisukančiais būgno pavidalo holografiniais vaizdo įrenginiais bei virš jų išdėstytais tokio formato stabiliais ekranais, kad juose lengvai tilpo natūralaus dydžio žmonių grupių atvaizdai. Būgnų sienelėse demonstruojamos gėjų ir lesbiečių lytinio santykiavimo scenos su visokiausiais garsais atrodė labai tikroviškai, tarsi visa tai darytų gyvi žmonės. Panašius vaizdus rodė ir plokštieji ekranai. Kiek buvo galima suprasti, tai buvo trumpi mokomieji siužetai, vaizdžiai aiškinantys, kaip išradingiau santykiauti gėjams, lesbietėms bei transseksualams, kaip ir kada dera naudoti vienokias ar kitokias papildomas priemones, naujoviškiausius sekso reikmenis.

Baigiant praslinkti tai platformai su labai kokybiškomis vaizdo bei garso skleidimo techninėmis priemonėmis, Vincui atrodė, jog tai turėtų būti tų bet kokio moralumo ribas peržengiančių eitynių kulminacija. Ką gi dar galima prasimanyti?

Tačiau jis apsiriko. Tai paaiškėjo labai greit, vos tik iš užu gatvės kampo kyštelėjo  taip pat labai ilga kažkokio nedidelio, bet, matyt, galingo traukos mechanizmo, panašaus lyg į automobilį, lyg į traktorių, sankryžon įvelkama nauja atvira platforma. Ant jos be kampuose besiplaikstančių nedidelių vaivorykštės spalvų vėliavų ir nuo pačiame centre kyšančio neaukšto stiebo žemyn tįstančių prie platformos kampų bei tam tikrais tarpais prie kraštų pritvirtintų įvairiaspalvių juostų bei girliandų, daugiau kokių nors ypatingų puošmenų nebuvo.

Svarbiausią vaidmenį čia vaidino gyvi žmogaus pavidalo eksponatai, taip pat visiškai nuogi, bet su drabužius – marškinėlius, trumpikes – vaizduojančiais piešiniais ant kūnų. Vyrai. Sustoję ilga eile vienas už kito, jie darniu bendru ritmu, kurį diktavo savotiški kažkokio mušamojo instrumento ar visos jų grupės skleidžiami minkšto tembro garsai, primenantys dvigubus rimbo kirčius – žakt makt, žakt makt,– linguodami į taktą, gadino vienas kitam subinę, o priešais patį priešakinį priklaupęs dar vienas išsipaišęs nuogalius šį aptarnavo oraliniu būdu…

Scena atrodė pasibaisėtina, bet ir tai buvo ne viskas: ant kitos platformos vyko tokia pati lytinė veikla. Tik jau čia skardžiai klykdamos visaip viena kitą tenkino lesbietės. Dar vienoje platformoje siautėjo vienas kitą keisčiausiai lamdydami transseksualai – net sunku buvo suprasti, ką ten jie vienas kitam darė. Galop pasirodė vėl pėsčių, daugiau mažiau prisidengusių kūnus gėjų ir lesbiečių mišrus būrys. Šitie trypė kažkokius laukinius šokius ir staugė bei klykė labiau už visus.

Tiems pradūkstant iš sankryžos, Vincas su palengvėjimu atsiduso.

-Na, turbūt viskas baigiasi… Galėsime važiuoti toliau, ar ne? – atsisuko jis į vairuotoją.

Bet šis tik šyptelėjo ir papurtė galvą.

-Kurgi ne, – ištarė. – Žinau jų programą… Štai tik pažvelkite, pone! Tai dar kaip ir naujovė, gal tik prieš porą metų šitą žaidimą jie įtraukė į šventės scenarijų.

Keleivis vėl sužiuro ir pamatė išlendančią dar vieną atvirą platformą, ant kurios vyko, atrodė, apskritai neįtikimi dalykai.

Apsinuoginęs apatinę kūno pusę raumeningas vyriškis santykiavo su stambia balta kaip sniegas ožka, kuri visaip stengėsi ištrūkti: muistėsi, kratė galvą, garsiai mekeno. Bet vyriškis, nekreipdamas dėmesio į barzdotosios partnerės protestus, tvirtai laikė ją už ragų ir varė savo darbą toliau. Antras mėgėjas dar aistringiau tvarkėsi su kitos rūšies keturkoje partnere – nulėpause šventojo Huberto skalikų veislės kale, trečias,  nutvėręs už vešlios vilnos, išsijuosęs tratino romią avytę, ketvirtas stekeno gal kokių trijų mėnesių telyčaitę…

-Na, šį kartą ne viską mums teko pamatyti. Būna ir kai kas daugiau… cha cha… – susijuokė taksistas, kai paskutinė iš eilės – zoofilų – platforma buvo bebaigianti slinkti per sankryžą.

-Būna ir daugiau? – pakraipė galvą miesto svečias. – Ko gi čia dar galėjo trūkti?

-Tikriausiai pastebėjote, pone, kad paskutinėje mobilioje scenoje nebuvo nė vienos moters?

-Iš tiesų… O tokių pasitaiko?

-Dar ir kiek! Aišku, paprastai tuo užsiima vienišos moterys. O jų dabar daug. Vyrai – didėjantis deficitas… Taigi užsiaugina ar nusiperka moteris, sakysim stambų šunį, kartais ir kokį kitą gyvūną. Prisipratina, kad ją aptarnautų… Sako, šunys  labai patogūs padarai – greit pajunta, ko iš jų norima. Galima įsigyti ir jau pripratintą, treniruotą. Aišku, tokie brangūs… Taigi kai kurios iš tokių moterų mielai sutinka ir viešuose renginiuose tą tenkinimosi būdą pademonstruoti. O švenčių organizatoriams tai tikra dovana, nes jiems visada rūpi renginį padaryti kuo įvairesnį. Na, bet šįkart kažkodėl nepavyko, – švietė neišmanėlį keleivį vairuotojas.

-Bet kam tie šunys? Juk tikriausiai galima pigiai įsigyti kokį nors specialų prietaisą, kurį kada nori, tada įsijungi ir naudoji, – pasamprotavo atvykėlis.

-Visiškai teisingai, – pritarė taksistas. – Dauguma taip ir elgiasi. Bet ne visoms to  užtenka, kai kurios tiesiog turi stiprų potraukį prie gyvūnų. Ir šitokių dabar mūsų mieste – aibė… Na, štai pone, kelias jau laisvas!

Mašina greit nėrė per sankryžą ir tyliai nučiuožė tolyn.

Nuotraukoje: rašytojas Vytautas Lesčinskas, fantastinio romano “Paskutinis eksperimentas” autorius.

2015.07.08; 17:41


Prisijunkite prie diskusijos