Paskutinis skambutis Lietuvos nepriklausomybei, arba Kada mus okupuos?


Print

Ramybės, tikrai ramybės. Ar, kaip pasakytų mūsų Lietuvos elito atstovai, tik nereikia panikuoti ir vieniems kitų gąsdinti, nes galime pakenkti savo nervų sistemai, vartojimui šalies viduje ar net išgąsdinti silpnesnių nervų investuotojus, kurie verčiau investuos Rusijoje nei į tą teritoriją, kuriai gresia okupacija.

Tuo labiau, kad artimiausiu metu nėra nė menkiausios galimybės, kad Rusija nuspręs okupuoti Lietuvą.

Žinoma, niekas negali garantuoti dėl žalių žmogeliukų, kurie staiga užplūdo Krymą ar, pavyzdžiui, dėl Kaliningrado karinės apygardos vado, kuris, nuolat skaitydamas Vladimiro Putino ir jo pakalikų pareiškimus apie Lietuvoje tarpstančius fašistus gėjus, visam pasauliui ruošiančius iškrypėlius maniakus teroristus, vieną kartą gali išprotėti ir nuspręsti išvaduoti Lietuvą.

Nuo tokių rizikos veiksnių kaip žali žmogeliukai ar beprotystė jokia tarptautinė konvencija apsaugoti negali. Nuo jų apsaugotų gerai parengta kariuomenė, tačiau bent kol kas Lietuvos elitui kariuomenė buvo tik atgyvenęs, beprasmis ir visai nemadingas reikalas. Toks pats kaip socialiai teisingi mokesčiai ar skaidriai ir be Rusijos pinigų funkcionuojanti žiniasklaida.

Beje, pirmą savo straipsnį, kuriame teigiau, kad Lietuvai būtina stipri kariuomenė ir masinei gynybai paruošta visuomenė, parašiau gal prieš 20 metų. Nuo to laiko prie šios temos dirbdamas skirtingose žiniasklaidos priemonėse grįždavau kas porą metų. Dažniau rašyti nebuvo prasmės, nes po šių straipsnių dažniausiai sulaukdavau tokių klausimų: „Tu ką, nori karo? Manai, kad įmanoma nuo Rusijos apsiginti? Gal nežinai, kur dėti pinigus?“

Iš esmės Lietuvos elito supratimas apie krašto gynybą per pastaruosius du dešimtmečius kito nedaug – nuo „Juk vis tiek negalime apsiginti, tai kam kišti pinigus?“ iki „Jei NATO negins, vis tiek negalime apsiginti, tai kam kišti pinigus?“

Svarbiausia, kad šios patogios, visų pirma Rusijai, nuostatos negalėjo pakeisti net argumentas, kad norint sulaukti NATO pagalbos būtina patiems sugebėti ginti savo teritoriją bent dvi ar tris dienas. Tokie argumentai iki pastarųjų įvykių net ir patriotais save laikantiems žmonėms dažniausiai sukeldavo žiovulį.

Todėl buvo malonu stebėti, kaip greitai evoliucionavo dalies elito mąstymas susidarius kritinei situacijai. Per žalių žmogelių invaziją į Krymą staiga tie patys, kurie manęs su neslepiama ironija klausdavo, kiek aš galiu gąsdinti visus Rusija ir ar tikrai tikiu, kad XXI a. Europoje įmanomas karas, staiga patys puolė rašyti straipsnių ir pasibaisėję analizavo Rusijos keliamą pavojų, piktinosi mažu Lietuvos kariuomenės finansavimu ir klausė, kas bus toliau.

Net susidarė įspūdis, kad Lietuvos elitas iš tiesų pabudo ir jam parūpo mūsų šalies saugumas bei piliečių gerovė. Deja, taip nėra, nes pabudimas būtų tuo atveju, jei būtų raginama siekti konkrečių rezultatų ir sutinkama aukotis. Lietuvos elito veiksmai veikiau demonstruoja norą pasišildyti Ukrainos įvykių fone.

Išspausdinta gal tūkstantis straipsnių, kuriuose piktinamasi Rusija, daugiau kaip šimtas straipsnių, kuriuose jaudinamasi dėl Lietuvos kariuomenės finansavimo, net dešimt straipsnių, kuriuose raginama didinti finansavimą, ir penki, kuriuose piktinamasi tokiais verslininkais kaip kaikariai, raginantys neburnoti prieš Rusiją.

Tačiau nebuvo išspausdintas nė vienas straipsnis, kuriame būtų raginama didinti mokesčius, pavyzdžiui, gaunantiems dideles pajamas, kad Lietuva per artimiausius kelerius metus galėtų sustiprinti krašto apsaugą ir būtų pasirengusi gintis, kol sulauktų NATO sąjungininkų pagalbos. Taigi visas mūsų brangus elitas tik užėmė sau naudingas pozicijas. Verslininkai kaikariai savo užsakovams Rusijoje demonstravo draugiškumą ir už tai pagrįstai galės tikėtis dėkingumo. Žurnalistai, politikai ir dainiai, kurie visai neseniai padėjo žlugdyti V.Putinui pavojingiausią Lietuvos energetikos projektą – Visagino atominę elektrinę, Rusijos karinę invaziją į Ukrainą puikiai išnaudojo tam, kad sau prieinamomis (net labai dažnai) žiniasklaidos priemonėmis, akcentuodami savo pasipiktinimą V.Putinu ir Rusija, reanimuotų savo, kaip patriotų, įvaizdį. Juk kai vėl reikės žlugdyti Lietuvos energetinę nepriklausomybę turinčius užtikrtinti projektus, patriotiška kova su V.Putinu Ukrainos fone labai pravers.

Taigi bent kol kas išlošė visi: tiek su Rusija besidarbuojantys verslininkai, tiek su ja viešumoje konfliktuojantys, nors dažniausiai bendrų interesų randantys nomenklatūrinės ir oligarchinės žiniasklaidos atstovai bei šiaip politiškai aktyvūs visuomenės eikėjai.

O pralošti gali tik Vyriausybės vadovas Algirdas Butkevičius, nes jam ir vėl teks spręsti finansinį rebusą, kaip nedidinant mokesčių milijonines ar šimtatūkstantines pajamas gaunantiems piliečiams (nes to žiniasklaidos ir verslo elitas neleidžia) ne tik realizuoti Viktoro ir Loretos pageidavimą šiemet pradėti kompensuoti pensijas, bet ir padidinti krašto apsaugai skirtą finansavimą bei šių problemų, kaip ir Rusijos ekonominių išpuolių fone sugebėti įvesti eurą. Taigi be verslo ir žiniasklaidos elito šou dar turėsime ir politinių žaidimų, ypač valdančiojoje daugumoje. Vieni sės destrukciją, o kiti bandys generuoti stabilumą, tačiau jėgos, galinčios užtikrinti ilgalaikius sprendimus, garantuosiančius Lietuvos gynybinių pajėgumų stiprinimą, bent kol kas nematyti.

Nors Lietuvos istorija demonstruoja, kad buvo metas, kai elitas sugebėdavo susitarti. Būtent dėl šios prtiežasties šiame numeryje daugiau dėmesio skiriame istorijai ir švietimo vaidmeniui, nes nuo to, ko mokome savo vaikus ir ką sugebame įžvelgti savo istorijoje, priklauso ir tai, ką išmokstame, kokių klaidų nekartojame ir kokie garbingi sprendimai mus gali įkvėpti.

Kai kalbama apie sprendimus, į kuriuos turėtume atsižvelgti, norėčiau atkreipti dėmesį į neseniai svetainėje ldk-istorija.lt išspausdintą Ramunės Šmigelskytės – Stukienės straipsnį, kuriame kalbama apie 1789 metais priimtą sprendimą, kuris turėtų įkvėpti sprendimams ir 2014-aisiais: „Abiejų Tautų Respublikos patriotų – reformatorių grupuotės pastangos padidinti valstybės iždo pajamas, reformuojant mokesčių sistemą, buvo įgyvendintos 1789 m. balandžio 6 d. Ketverių metų seimui (1788 – 1792) paskelbus apie „Aukos mokesčio“ įstatymo įsigaliojimą. Balsuodama už įstatymą bajorija skelbė, kad „visos nelaimės ir praradimai, kuriuos patyrė mūsų tėvynė, parodė, kad, nesirūpindami bendra krašto gynyba, save ir visa, kas mūsų, pasmerkiame pražūčiai. Protėvių pavyzdžio paskatinti, tėvynės meilę iškeldami virš meilės sau, vieningai nutariame, kad nuo visų paveldimų žemės valdų dešimtąją dalį nuolatinių ir neabejotinų pajamų į valstybės iždą krašto gynybai išlaikyti mokėsime“.

Taip buvo įvestas „Aukos mokestis“, įstatyme įvardytas kaip „Amžinoji Abiejų tautų provincijų auka krašto pajėgų padidinimui“.

Šiame aktualiame istoriniame straipsnyje taip pat pabrėžiama, kad šis mokestis atspindėjo Apšvietos epochos fiziokratų idėjas – pirmą kartą mokesčių praktikoje buvo draudžiama mokestį suversti valstiečiams. Šiuo mokesčiu iš esmės buvo apmokestintos turtuolių iš žemės ūkio gaunamos pajamos. Įplaukos iš šio mokesčio turėjo būti skiriamos kariuomenės reikmėms. Seimui priėmus įstatymą dėl kariuomenės padidinimo iki 100 tūkst., reikėjo finansinių išteklių šiai reformai įgyvendinti.

Taigi kadaise Lietuvos ir Lenkijos „oligarchai“ sugebėjo susivienytti ir nuspręsti dalį savo gėrio paaukoti, taigi meilę Tėvynei iškėlė aukščiau. Deja, praregėta per vėlai, nes tarpusavio kovų nualinta Respublika, kurioje dalis „oligarchų“, kovodama dėl valdžios Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, net rėmėsi Rusijos kariuomenės parama, jau nebespėjo sustiprėti. 1795 m. įvyko Trečiasis Lietuvos ir Lenkijos padalijimas. Simboliška, kad, kaip teigia R.Šmigelskytė-Stukienė, prijungus Lietuvą prie Rusijos mokestis žemvaldžiams buvo padvigubintas, o vėliau pakeistas Rusijos imperijos mokesčiais.

Grįžkime prie šių dienų aktualijų. Iš tiesų reikia džiaugtis, kad esame Europos Sąjungoje (ES) ir turime tokias NATO sąjungininkes kaip JAV. Išties tai vienintelės priežastys, leidžiančios jaustis saugesniems.

Tačiau tiems, kurie anksčiau klausdavo, ar matau, kad Lietuvai gresia karinis pavojus, ir aš išsisukinėdavau siekdamas atsakyti kaip nors švelniau, šiandien galiu atsakyti gana atvirai. Vykstant globaliems geopolitikos procesams, kai skirtigomis vertybėmis grįstos civilizacijos konkuruoja dėl dominavimo Europoje, visada yra pavojus, kad tam tikru metu žali žmogeliukai gali tapti itin patrauklia priemone, nes jie iš esmės keičia žaidimo taisykles. O pralaiminčiai pusei taisyklių keitimas kartais yra vienintelis išsigelbėjimo būdas.

Tačiau kada ir kaip gali keistis žaidimo taisyklės, prognozuoti neįmanoma, todėl išmintingiau investuoti į savo krašto apsaugą ir eliminuoti galimybę, kad bus žaidžiama su mumis.

Tačiau tam būtina didinti finansavimą – ir ne verbaliniais, o realiais pinigais. Siūlyti aiškią viziją, kiek ir kam bus skiriama bei iš kur tie pinigai bus paimti.

Tik ar XXI a. Lietuvos verslo ir žiniasklaidos elitas pasiruošęs tokiai aukai?

Nuotraukoje: žurnalo „VALSYTBĖ“ redaktorius Eduardas Eigirdas, šio komentaro autorius.

Informacijos šaltinis – http://www.valstybe.eu/

2014.05.10; 18:55


Prisijunkite prie diskusijos