…pati baisiausia būsena – vos išsivadavusios tautos priešmirtinis sąmonės aptemimas


Print

1988 08 06. Tūkstantį kartų, matyt, mums dar teks galvoti apie rusus ir Rusiją – brangų didįjį mūsų kaimyną. Nors dabar mums yra daug kur kas rimtesnių problemų negu rusų klausimas, rusų problema gobė ir gobs visas mūsų problemas netgi labai tolimoj ateity, ir užmiršti to niekam ir niekada nevalia – Rusija visada liks mūsų kaimynė. Tai labai svarbu įsisąmoninti! (Nemeilė rusams ir Rusijai yra tokia, kad mes linkę įsivaizduoti, jog jos išvis nėra.). Visa tai turint galvoj, reikia atsiminti, kad Rusijos sveikimas – tai ir mūsų pačių sveikimas ir stiprėjimas.

Kas svarbiausia šia prasme? Svarbiausia čia yra Rusijos dvasios kokybės problema. Rusų dvasioj visada buvo kažko, kas darė ją labai pavojingą. Ne tik kitiems, bet ir sau! Joje buvo tokio netramdomo gaivalo, kuris nešė ją per erdves į tris žemynus ir vandenynus, kuris sprogdino ją iš vidaus ir paralyžiavo nuostaboj, išvirstančioj į nieko neveikimą bei apsileidimą ar azartišką gėrimą ir kitokias linksmybes.

Kol ta dvasia buvo gera, joje galėjo siautėti tik fiziologinių paskatų gaivalai. Kai dora savivokoj buvo sunaikinta, rusų dvasioj išsikerojo baisūs siekimai ir sugebėjimai: fiziologizmas, ideologinis idiotizmas, baimė ir cinizmas, žiaurumas ir visatiniai siekiai.

Mes baisimės vokiečių per karą padarytomis žiaurybėmis – konclageriais, sušaudymais ir korimais, rusų generolo nužudymu apliejant jį vandeniu šaltyje ir pan. Ar palyginame Stalino parankinių žmonių sunaikinimo, valstietijos nusiaubimo, tautų nuniokojimo mastus! Sustabdo ešeloną išvežamų žmonių 50 laipsnių šalty, išlaipina pusplikius stepėj ir, liepę stovėti, sušaldo. Kas tai? Kas?! Tai jau nebe pedantiško karinio uolumo, karo pykčio, keisto aistrų siautėjimo faktas! Tai jau tam tikros dvasios kokybės apraiška! Arba atveža pusplikius žmones į šiaurės vandenyno jūros salą ir apgyvendina taip, kad, už gyvenimą kovodamas, žmogus vis vien numirtų! Kas tai? Kokiu mąstymu, kokia jausena paremta šitokia elgsena?! O ta dvasia iki šiolei nei judinta, nei liesta, nekalbant apie jos gydymą! O tokios dvasios žmonės gyvena Rusijoj ir Lietuvoj nė nemanydami, kad jie blogi ir kad galbūt jie neturi teisės gyventi ne tik taip, kaip gyvena, betgi ir visiškai! Kada kas nors čia pradės keistis? O kol nieks nepasikeis – nepasikeis ir Rusija. O jei Rusija nepasikeis – negalės, kad ir kažin kaip norėtų, keistis ir Lietuva!

1994 01 01. Rusai dainuoja apie Rosiją, Rusiją matušką, apie Rusiją, amžiną šalį ir t.t., ir pan. Jie sako tiesiai: buvo Rusija! Ir yra! Kas sako, kad jos nėra?!

O ką sakom apie Lietuvą mes? O gi nieko! Lietuvos nebeliko mūsų kalbose, mūsų dainose. Ar liko bent mintyse? Mes mokomi juoktis iš savęs ir iš kitų, pasityčiojimą ar pasišaipymą pateikiant kaip santykių kokybės kriterijų. Mes mokomi mylėti ir mylėtis iki užsimiršimo. Tik nežinia ką ir su kuo. Šiaip. Mes mokomi turėti ir turtėti. Tik neaišku, kieno sąskaita ir kam. Tiesiog taip – ir taip aišku. Mes vėl praradom kelženklius.

Nes vėl Lietuva iškrito iš mūsų sąmonės. Ar jums neatrodo, kad tai yra pati baisiausia būsena: vos išsivadavusios tautos priešmirtinis sąmonės aptemimas. Na, kaip padaryti, kad ir laisvame mūsų gyvenime Lietuvos idėja skambėtų ne tik kaip jos vardas, bet ir kaip mūsų gyvenimo būdas? Kad mums nereikėtų ragintis nacionaliniam sąmoningumui ir veikimui tik pasižiūrėjus į kokį nors kaimyną, ypač į tą, kuris mums nuolat ką nors primena ir primeta!  Kaip padaryti, kad Lietuva mums būtų nuolatinė ir svarbiausioji viso mūsų gyvenimo idėja, kad netgi tada, kai jai mes fiziškai nepajėgiam gyventi, bent padainuot apie ją galėtume taip, kad ir vėl ją esant tikėtume? 

1995 07 27, 8.19. Ar pakankamai aiškiai mes suprantam, kad nuo unijų su Lenkija laikų Lietuva yra nesavarankiška, kad patys didžiausi mūsų didvyriai kaunasi už nepriklausomybę ne su kryžiuočiais ar rusais, o su lenkais, ant ir iš Lietuvos kūno keliančiais savo keturiasdešimtmilijoninę naciją? Ar suprantam mes pakankamai aiškiai XX amžiaus nepriklausomybių svarbą? Pirmąkart po daugybės amžių Lietuva yra nepriklausoma kaip ir pagonybės laikais, tik jau krikščioniška, pirmąkart ji nusistato aiškias sienas su kaimynais ir pradeda gyventi pati sau ir per save! Ar suprantam tai pakankamai aiškiai? Ar suprantam taip aiškiai, būtiškai, ne iš šios kasdienybės kvailybių, o tarsi iš dangaus žiūrėdami, kad kaimynų pretenzijos mūsų atžvilgiu nesibaigė ne dėl ko nors kito, o būtent dėl to, kad mes esam fiziškai mažesni, o mažesnius galima… Visas pasaulis tebegyvena pagal tą taisyklę! Užtat jie kiek tiktai galėdami, kiek tik pajėgdami trumpina mūsų sienas, 1920 metais užgrobę visą rytinę Lietuvą, paskui atidavę ne visą teritoriją, kaip buvo sutarta 1920 metais, gabalą palikdami Lienkijoje, gabalą – Baltarusijoje, užtat Stalinas galėjo prie Lietuvos neprijungti Prūsų Lietuvos, nors istoriškai ji tik Lietuvai priklausyt tegalėjo.

Ne apie Rusiją ar Lenkiją atskirai kaip geresnę ar blogesnę šalį mūsų nepriklausomybės atžvilgiu reikia šnekėti, o apie du mūsų kaimynus, kurie abu kartu, pakaitom, kartais ir bendradarbiaudami, veikė mūsų nelaisvei. Dabar dar užraugta ir Baltarusija. Ar Vokietija, išlikus jos vilčiai į Prūsų Lietuvą, labai su mumis bičiuliausis ir padės mums realizuoti savo teritorines teises? Nebaigtas dar mūsų nepriklausomybės atkūrimas visa apimtimi! Kol etninės žemės ne visos grįžo tautinėn valstybėn, tol jos kūryba nėra baigta. Vis dėlto su pasididžiavimu visi iki vieno turim suvokti: ko nepavyko amžius kovojus, pavyko XX amžiuje. Dabar mūsų uždavinys – užtvirtinti pasiekimus ir išmokti bei sugebėti apginti juos bet kokiomis aplinkybėmis.

1995 09 23, 11.45. Pamažu ryškėja tikrasis Lenkijos elgesys Lietuvos atžvilgiu. Rinkiminės kampanijos paakintas ir atliepdamas giliai lenkų sąmonėj glūdinčiam didžiavalstybiniam revanšistiniam refleksui Lenkijos prezidentas Lechas Valensa neseniai pasakė, kad lietuvių ir ukrainiečių nacionalistai žudė žydus Antrojo pasaulinio karo metais. Lietuvos ambasada Lenkijoje padarė pareiškimą, kuriame tie kaltinimai atmesti. Lenkijos prezidento atstovas suniekino netgi labai nuosaikų lietuvių ambasadoriaus pareiškimą ir tai, ką sakė Valensa, patvirtino su patikslinimais – atseit ir Lenkijos prezidentas, ir lenkai žino, kiek buvo sunaikinta žydų tautybės Lenkijos piliečių Paneriuose ir kas tai padarė. “Žydų tautybės Lenkijos piliečiai” – nauja sąvoka, kurioje aiškiai telpa ne tik iš Lenkijos atvežtieji žydai, bet ir tie, kurie buvo Vilniaus gyventojai lenkų okupacijos metais. Aiški pretenzija į buvusias okupuotas teritorijas, čia pat niekinamai priduriant, kad Lietuvos pretenzijos į tiesą turėtų būti nagrinėjamos kur nors istorijos institutuose. Kaip reaguos į tai mūsų valstybė?

1977 09 25. ŽYDŲ KLAUSIMU. Žiūrėk vienaip ar kitaip, žydai – vis vien “išrinktoji tauta”! Dėl to turbūt ir uita nuo amžių, kad ypatinga. Visų pirma – aistringa, deganti, tikslinga. Užtat sparčiai dvasiškai besivysčiusi. Pradėjus uiti – sunuožmėjusi ir tai išreiškusi mesianistinėm vizijom, susintetintom ironiškos religijos pavidalu (aistra plius tikslingumas – kultūra plius priespauda – transcendencija, religija).

Kokia tos tautos dvasinė galia, jeigu ji apvaisino visą žemyną ir primetė civilizacijos pobūdį visam pasauliui?!  Kokia jos fizinė galia, jeigu, migravusi į visas pasaulio šalis, ji ne tik neištirpo, bet, gyvendama pilnakraujį tų tautų gyvenimą, sugebėjo kurti vertybes ir sau, savajai tautai?!

Kokia yra jos dvasinė ir fizinė galia, jeigu ji sugebėjo užgrobti kone svarbiausias ekonomines pozicijas beveik visuose kraštuose, kuriuose jos atstovai gyveno?! O kas, jei ne žydai, buvo visų Europos tautų dvasinio gyvenimo katalizatoriai?

Ir štai Marksas – vokiečių, didžiųjų metafizikų, tautos žydas – tampa naujojo pasaulio Kristum. Pasaulio, kuris ir be jo būtų nuėjęs jo rodoma kryptim, bet, aišku, ne taip. O dabar taip, kaip nori žydai!. Ir štai Izraelis, vis stiprėjantis XX amžiaus aistrų kondensacijos taškas, savo veikla vis ryškiau telkiantis plačiai pasklidusius, dabar vis aiškiau savo ryšį su Pažadėjąja žeme suvokiančius viso pasaulio žydus. Ir nebėra jėgos, kuri galėtų pastoti kelią Pažadėtosios klestėjimui! Vėl, kaip ir geraisiais judėjų istorijos tarpsniais, ten didžiausios aistros, nežabotas veržimasis ir džiaugsmas! Ką ten šneka Palaimintosios siauraakiai!  Kur anai skruzdėlių miglai lygintis su izraelitų grumsteliu, skrudančiu taip, kad iš jo sklindanti šviesa dumzlotą provinciją daro palaimintą, kaip ir daugelį į mesijus pasišovusių gigantiškų gnomų. Žemės bamba tėra viena, ir ji – Izraelio žemė, nesvarbu, norim mes to ar ne. Romualdas Ozolas. Supratimai. Parinktos 1956-2006 metų metafizinio dienoraščio mintys. – Vilnius. Naujoji Romuva, 2007.

2010.01.07


Prisijunkite prie diskusijos