Pavojus: žiniasklaidą reguliuojanti sistema nukreipta politinei korupcijai skatinti


Print

Prisipažinsiu, kad seniai niežėjo rankos parašyti apie tai, kas šiuo metu darosi Lietuvos žiniasklaidoje, o tiksliau – spaudoje. Šių metų gegužės 7 dieną Prezidentūroje vykęs žiniasklaidai skirtas forumas lyg ir turėjo iš įvairių Lietuvos pakampių supilti problemų kalną, tačiau abejoju, jog viešai per internetą transliuotas forumas galėjo pasižymėti konstruktyvumu.  Ir toli gražu ne viskas jame buvo išsakyta.

Štai Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininkas L.Slušnys jau seniai bando pradurti pūlinį, kuris jam labiausiai skauda: komisijos nustatytų žurnalistų ir leidėjų etikos pažeidimo faktų neturėtų būti leidžiama skųsti teismui. Suprantu tokius nuogąstavimus, nes komisijai pripažinus, kad etikos kodeksą informacijos rengėjas pažeidė, dažnas kreipiasi į teismą ir įrodo, kad leidėjas veikė įstatymų ribose ir nieko nėra pažeidęs.

Taigi – kuriems galams tada tokia komisija? Pritariu – kuriems galams ji reikalinga. Ji ne tik bylas pralaimi, bet ši komisija virto dar ir baisiu politinio spaudimo ar net netiesioginio šantažo įrankiu, kartais net ir žiauriu budeliu, kurio sprendimai gali nulemti net atskirų žiniasklaidos priemonių likimą. O juk ši komisija buvo sugalvota tik kaip savitvarkos institucija, kuri demokratišku būdu padėtų patiems žurnalistams ir leidėjams ugdyti tinkamą požiūrį į žiniasklaidos misiją.

Nekaltinu pačios komisijos, nes ji dirba pagal tokią tvarką, kurią jiems sukūrė jos gimdytojai, o kas vyksta už  tvoros, taigi ne jos reikalas. Dabar paaiškinsiu, ką turėjau omenyje.

Komisija iki šiol sako dirbanti kaip savitvarkos institucija, tačiau jau keleri metai aplink ją ėmė  rastis įvairių instrukcijų ir reikalavimų, kurie savo esme yra ne kas kita, kaip pats tikriausias politinis prievaizdas.

Pirmiausia atsakykime į klausimą, kokia yra šių dienų žiniasklaidos misija. Tai objektyvios informacijos skleidimas ir visų lygių valdžios kontrolė, nes be šito tiesiog neįsivaizduojame demokratinės valstybės. Noriu iš anksto pabrėžti, kad politikų ir valdininkų kontrolė visada yra susijusi su rizika suklysti. Tai žmogiška, nes aktyvus žurnalistas, kaip ir geras krepšininkas, dažnai tiesiog privalo veikti ties pražangos riba. Kitaip nieko nebus, o žurnalisto tyrimas gausis prėskokas.

Tačiau kaip nedidelio rajono laikraščio redakcijai tirti ir viešinti vietos politinių vadukų savivalę, jeigu net už patį menkiausią pažeidimą (tarkime, aprašydamas kokio nors kyšininkavimu kaltinamo vicemero istoriją,  pačio kaltinamojo nuomonę pateikei neišsamią ir nepilną) rizikuoji netekti kartais iki pusės redakcijos biudžeto.

Jeigu L.Slušnio vadovaujama komisija nutaria, kad galėjo redakcija kaltinamo politiko nuomonę pateikti plačiau ir pripažįsta, kad buvo pažeistas Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas,  tai laikraščio redakcija nebetenka teisės dalyvauti Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo organizuojamuose konkursuose. Rajono laikraščio redakcija vidutiniškai kasmet PVM smūgiui sumažinti gali tikėtis iš to fondo apie 50 tūkst. litų, dar kokius 10 tūkst. gali gauti per įvairias kultūros programas.

Daugelis ministerijų, kurios  rengia konkursus informacijai skelbti, taip pat reikalauja užpildyti deklaraciją, kad nesi teismo, Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos ar Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos baustas už kokius nors pažeidimus.  Jei taip, tai – brūkšt dar kokius 15 tūkst. litų per metus.

Savivaldybės bet kada irgi turi teisę įsirašyti į informacijos platinimo nuostatus tokį pat reikalavimą. Tada vėl – brūkšt už tą patį menką pažeidimą dar kokius 10 tūkst.litų. Juo labiau kad visada atsiras rajone geriau sukalbamas leidinys, kuris nesiknisa ir nesidomi, kam savivaldybės iždo lėšas leidžia meras ir jo pavaduotojai.

Tokiu būdu Lietuvoje tyliai  po truputį buvo įgyvendinta nuostata, kad, ko gero, tik  žurnalistus ir leidėjus už tą patį prasižengimą galima teisti du, tris, ar net keturis kartus. Jei už padarytą klaidą nubaudė Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba ar teismas, tai dar visus metus tą redakciją už tą pačią klaidą persekios įvairios ministerijos, fondai ir savivaldybės.

Ir spaus, spaus politikai bei valstybės tarnautojai prie žemės, kol pagaliau suprasi, kad geriau nieko nematyti ir nerizikuoti. Kaip rajono žiniasklaida gali kontroliuoti valdžią, kai, tarkime, Lazdijų meras konservatorius V.Margelis valdo net du laikraščius. Buvusio mero dabar Seimo nario konservatoriaus V.Matuzo šeima dar neseniai valdė valdė vieno vietos laikraščio kontrolinį akcijų paketą, dabar netiesiogiai, per kitą bendrovę, tebevaldo dalį vienos vietos televizijos akcijų.

Rajonuose pilna pavyzdžių, kai laikraščio žurnalistas dirba ir korespondentu, ir Seimo nario padėjėju ar savivaldybės tarnautoju. Panevėžyje kartą buvo susiklosčiusi paradoksali situacija, kai kone visi vieno laikraščio vadovai dalyvavo rinkimuose į savivaldybės tarybą. Korespondentai – vienoje partijoje, redakcijos vadovai – kitoje. Prieš rinkimus tokioje redakcija užverda tikras košmaras ir niekam nebeįdomu, kaip parengti kokybišką informaciją savo skaitytojams.

Štai ir dabar rengiamame naujame Visuomenės informavimo įstatyme nė su žiburiu nerasite pasiūlymo, kaip iš žiniasklaidos eliminuoti su verslo grupuotėmis susijusius Seimo narius ar rajonų merus. Kodėl? Todėl, kad tokia situacija yra patogi visoms partijoms.  

Susidarė paradoksali situacija, bet jeigu koks verslo ir politikų klanas labai panorėtų, tai nesunkiai pasiektų, jog rajoniniai laikraščiai tylėtų kaip žuvys net tada, jeigu jų rajone apsilankytų Lietuvos prezidentė. Man kažkaip įstrigo per prezidento rinkimų kampaniją išsakytos tada dar pretendentės D.Grybauskaitės nuostaba: kur nenuvažiuosi, visi grasina nieko apie  mane  nerašysią, jeigu pinigų nesusimokėsiu. Tokia pati tvarka liko ir šiandien.

Galų gale įstatymai Lietuvoje yra taip sutvarkyti, kad už tą patį prasižengimą jau ir teismams leidžiama bausti du kartus. Jau yra buvę mažiausiai trys atvejai,  kai ieškovas laimėjo civilinę bylą prieš leidėją, prisiteisė kompensaciją, o po to dar kartą iškėlė privataus kaltinimo tvarka baudžiamąją bylą dabar jau tiesiogiai žurnalistui. Ir iš jo už tą pačią klaidą prisiteisė nemažą kompensaciją. Paskutinis toks atvejis gal prieš savaitę buvo aprašytas „Lietuvos ryte“.

Tai iš kur tada semtis rajoninio laikraščio vadovui ir asmeniškai žurnalistui drąsos kritikuoti, jeigu rizikuoji netekti kone visko, jeigu valstybė leidžia spausti žurnalistus lyg tuos būrus prie žemės, jeigu dėl kritinio rašinio gali užsitraukti savininko – Seimo nario ar mero – nemalonę?   Štai ir tapo Lietuvos savivaldybės mažomis kunigaikštystėmis, kur ne tik valstybės vadovai, bet ir partijų vadovai nebeturi teisės kišti savo nosį ir ko nors reikalauti.

Paminėsiu kelis atvejus ir iš savo patirties.

„Panevėžio rytas“ aprašė vieną advokatą, kuriam yra iškelta jau keletą baudžiamųjų bylų dėl įvairių nusikaltimų. Šis pasiskundė Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai. Esą visi mūsų aprašyti įtarimai yra iš piršto laužti, mes jį tik šmeižiame ir šmeižiame.

Inspektorius pripažino, kad visos jo pretenzijos dėl šmeižto  yra iš piršto laužtos, kad redakcija laikėsi sąžiningos žurnalistikos principo, tačiau pažeidė įstatymą, nes neišklausė ir advokato nuomonės.

Bet kaip redakcija galėjo išklausyti to advokato nuomonę ir ją pateikti skaitytojams, jeigu jis keletą mėnesių dėl netinkamo elgesio ikiteisminio tyrimo metu praleido areštinėje? Tuo metu, kai buvo rengiamas straipsnis, žurnalistas skambino į jo kontorą ir ten patvirtino, kad jis yra areštinėje. Pagaliau tai patvirtino ir prokurorai. Kai straipsnis jau buvo parengtas, dėl techninės klaidos sakinys, kuriuo buvo pranešta apie advokato buvimo vietą, iš rašinio tiesiog „iškrito.“

Globaliai vertinant redakcija viską padarė gerai, elgėsi principingai, paviešindama nusikaltimus dariusį advokatą, tačiau kaltinamajam keršto planas už principingus rašinius apie jį pavyko idealiai – redakcija už tai, kad neįsibrovė į areštinę ir nepakalbino ten uždaryto advokato dabar visus metus bus baudžiama, baudžiama ir baudžiama įvairių fondų, ministerijų ir t.t.

Praėjusiais metais L.Slušnio vadovaujama komisija pripažino, kad dėl vieno rašinio „Panevėžio ryte“ UAB „Lietuvos rytas“ pažeidė Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą.

Kadangi laikraštį „Panevėžio rytas“ leidžia to paties pavadinimo uždaroji akcinė bendrovė, kuri su bendrove  „Lietuvos rytas“ absoliučiai nieko bendro neturi, net akcininkai yra visai kiti žmonės, tai sprendimą persiunčiau į „Lietuvos rytą“. Juk tik ši bendrovė, jeigu to norės, turi teisę būti ieškovu teisme prieš L.Slušnio vadovaujamą komisiją. UAB „Panevėžio rytas“ net ieškinio negalėjo paduoti teisme, nes formaliai žiūrint ši bendrovė nieko nėra pažeidusi. 

Tačiau vėliau paaiškėjo, kad tai UAB „Panevėžio rytas“ yra nubaustas! Ir toji nuobauda galioja, net nepaisant to, kad  mums net nebuvo suteikta teisė gintis teisme. Juk nubaustas buvo ne UAB „Panevėžio rytas“, tai ir gintis lyg ir nebuvo reikalo.

Sakysite, taigi užtenka, kad buvo paminėtas laikraščio pavadinimas, ir kad jis buvo pripažintas  pažeidęs etikos kodeksą. Tačiau tokiu atveju ir už prekybą sugedusiais produktais reikėtų bausti ne prekybos centrą valdančią bendrovę ar kasininkę, o prekę – majonezo indelį, kilogramą supuvusių agurkų ar suplėkusį batoną… Juk laikraštis šiuo atveju irgi tėra prekė, o už jos kokybę atsako leidėjas! Tačiau šiuo atveju L.Slušnio komisija nutarė nubausti ne leidėją, o majonezo indelį (laikraštį).

Na, gerai, suklydo komisija. Parašiau jai raštą ir paprašiau klaidą ištaisyti, tai yra priimti sprendimą, kad etikos kodeksą pažeidė UAB „Panevėžio rytas“. Tada bent jau galėsiu įgyvendinti savo konstitucinę teisę gintis teisme. Apskundimo terminas dėl painiavos rašte jau buvo praleistas.

Nepatikėsite, bet prieš keletą dienų komisija atsisakė ištaisyti savo klaidą! Esą tai buvusi tik  techninė klaida, o techninių klaidų ji netaisanti.

Klausiu komisijos patarėjos, tai kaip man įgyvendinti savo teisę gintis? Juk techninę klaidą taigi padarė komisija, o ne redakcija, toji klaida daug ką gali nulemti, todėl kaltininkas privalo savo klaidas taisyti. Ji sako: sprendimas priimtas būtent toks, gausite atsakymą ir daugiau nieko nežinau.

Panaši situacija gal prieš metus buvo ir su Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba, tačiau šiai užteko tik paskambinti ir klaida per vieną dieną buvo ištaisyta. Štai koks būna skirtingas požiūris į darbą, kai nesivadovaujama vien tik įžeistomis ambicijomis.

Štai todėl man ir  kelia didelę nuostabą L.Slušnio virkavimai, kad Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos sprendimai neturėtų būti skundžiami teisme, lyg tai būtų dešimt Dievo įsakymų ar Šv. Pauliaus evangelijos žodžiai, dėl kurių niekas neturi teisės ginčytis. L.Slušnio vadovaujamos komisijos sprendimai dažnai būna skuboti, nenuoseklūs, neparemti jokia teisine logika ar net sveiku protu. Todėl teismas juos ir naikina. Tad ko čia stebėtis ir piktintis?

Kad nesusidarytų įspūdis, jog ir aš čia virkauju tik dėl to, kad negaunu pinigų iš savivaldybių ar ministerijų, tai galiu pasakyti vieną dalyką: jau keletą metų „Panevėžio rytas“ net nedalyvauja savivaldybių skelbiamuose konkursuose informacijai skelbti. Šis laikraštis yra leidžiamas net šešiose savivaldybėse. Tiesiog esame patyrę, kad kuo valdžia, iš kurios paėmei pinigus, yra arčiau tavęs, tuo daugiau įvairių spaudimo priemonių patirsi.

Kai pernai gavome finansavimą iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo padidėjusiam PVM kompensuoti, vienas valdančiosios daugumos Seimo narys tiesiai šviesiai į akis pasakė: „Kai pamačiau, kad „Panevėžio rytas“ irgi gavo finansavimą, buvau gerokai įsiutęs, nes to neturėjo būti.“

Laikykime, kad įvyko apmaudi klaida arba kažkas kažką ne taip kokiame nors pokalbyje suprato ir pinigus paskyrė.

Tikriausiai štai dėl tokių smalsių seimūnų pernai taip ir gavosi, kad apie pusę milijono sugriebė vienas įtakingas žiniasklaidos koncernas, o kitiems tik trupinius pabarstė.

Regiono žiniasklaida, kuri yra susijusi su stambiomis verslo ar politikos grupėmis ar žiniasklaidos koncernais, su įtakingais centriniais spaudos leidiniais ar televizijos kanalais, pagaliau su politikais, jokios valstybės paramos iš viso neturėtų gauti. Toks ryšys įrodo tai, kad šioje žiniasklaidos priemonėje vyrauja verslo ar net politiniai interesai, todėl tokią veiklą patys koncernai, stambūs ir įtakingi šalies dienraščiai ar televizijos kanalai ir turi finansuoti.

Šiuo sunkiu metu valstybė galėtų per fondus finansuoti tik tokius leidinius, kurie, gavę finansavimą, sutiktų sumažinti leidžiamo laikraščio prenumeratos ir pardavimo kainą. Dabar informaciją apie tai, kas vyksta Lietuvoje, dauguma gyventojų gauna tik iš pigių bulvarinių leidinių ir komercinių televizijos stočių, visų laikraščių tiražai per pusantrų metų krito 20-30 proc. Gyventojai paprasčiausiai nebegali įsigyti laikraščių.

Tačiau ir pinigų skirstymo tvarka turėtų gerokai keistis. Reiktų atsisakyti praktikos, kai už tą pačią klaidą leidėjas yra baudžiamas tris ar net keturis kartus. Juk tada ir akrobatą reiktų pašalinti iš darbo, jeigu atlikdamas pavojingą triuką jis vieną kartą paslydo. Principingo žurnalisto darbą juk irgi lydį nuolatinė rizika menkai kada nors imti ir suklysti. Bet ar verta dėl to iš karto stumti jį į užribį? 

Suprantu, kad valstybė tokiu būdu siekia netiesiogiai daryti įtaką, kad žiniasklaida siektų pačių aukščiausių standartų, tačiau perlenkti lazdos irgi nereikėtų.

Užtektų, kad dabar egzistuojančios dvigubos ar net trigubos sankcijos būtų taikomos tik toms žiniasklaidos priemonėms, kurios  per praėjusius vienerius metus buvo etikos sargų ar teismo baustos už nacionalinės nesantaikos ar karo kurstymą, už išpuolius prieš įvairių grupių mažumas, už antisemitinius pareiškimus, Lietuvos okupacijos neigimą ar nacistinės ir sovietinės ideologijos propagavimą.

Valstybė privalėtų rūpintis globaliais dalykais, o smulkesnius turėtų palikti spręsti savitvarkos institucijoms, net iš tolo neprileidžiant prie jų politikų ir verslo grupuočių. Tada mažiau būtų ir noro lenkti prie žemės principingesnius leidėjus ir žurnalistus.

Forume Prezidentūroje metu buvo keliamas klausimas ir dėl to, ką remia valstybė – komercinius tikslus puoselėjančią bendrovę ar žiniasklaidos priemonę? Kol kas remia tik bendrovę. Ar matėte nors vieną laikraštį, kuris, gavęs finansavimą iš Spaudos, radijo ir televizijos fondo, būtų paskelbęs, jog mažina prenumeratos kainą?

Todėl visa valstybės parama nukeliauja komerciniams tikslams, finansuoti. Taip yra ir todėl, kad gausi paramą ar ne, sužinai tik metų viduryje, kai prenumeratos kainos jau būna paskelbtos, o prenumeratoriai laikrašti jau būna užsisakę visiems metams. Nejaugi staiga sumažinsi kainą, vieniems laikraštį duodamas pigiau, o kitiems anksčiau.

Valstybė galėtų  pagalvoti ir apie galimybę  leisti žiniasklaidos priemonėms savo veiklą registruoti kaip pelno nesiekiančioms. Tą ir dabar galima daryti, tačiau tada tik tokia žiniasklaidos priemonė galėtų pretenduoti į valstybės paramą. Ji turėtų būti aiškiai apibrėžta pagal veiklos kriterijus ir turi būti garantuota, nepriklausomai nuo to, iš kurios pusės pučia politinis vėjas. Kažkas panašaus yra Norvegijoje.

Tačiau aiškiai suprantu, kad tai yra utopija. Jeigu politikai jau dvidešimt metų  niekaip nesugeba apsispręsti dėl nacionalinio transliuotojo laisvių, jeigu praktiškai visos partijos sutinka geriau pasikeičiant tampyti tą transliuotoją kaip visų maigomą ir jau gaištančią pelę, o prezidentė D.Grybauskaitė kažko lūkuriuoja, tai  rimtesnės reformos provincijos žiniasklaidai artimiausią dvidešimtmetį tikrai negresia.

Todėl neklauskite, kodėl taip, o ne kitaip rašo regiono žiniasklaida, kodėl korupcija savivaldybėse yra laikoma norma, kodėl žurnalistai rajonuose dirba ne visuomenei, o Seimo nariams, merams ir verslo grupuotėms.

Straipsnio autorius Bronius Matelis yra “Panevėžio ryto” redaktorius. Šis tekstas  persispausdintas iš internetinio leidinio www.lzs.lt.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2010.06.08


Prisijunkite prie diskusijos