„Pažyma vertintina kaip asmeniniam naudojimui skirti užrašai“


Print

Aktualijų portalas Slaptai.lt jau analizavo „garsiąją“ 1992.02.14 KPVV vyr. inspektorių V.Pukenio ir G.Adiklio „operatyvinę pažymą“. Mūsų požiūris buvo ir tebėra skeptiškas. Tebemanome, kad neva buvusiam Rygos omonininkui Konstantinui Michailovui – Nikulinui nepalanki pažyma labiau primena asmeninio pobūdžio pareigūnų užrašus, nei oficialų, įrodomąją vertę turintį dokumentą.

Šiandien savo skaitytojus supažindiname ir su šią „pažymą“ kritiškai apibūdinančio Benedikto Lazutkos argumentais. B.Lazutka – buvęs ilgametis Lietuvos policijos departamento pareigūnas (17-a metų vadovaujančio darbo Kriminalinėje policijoje patirtis ir 22-jų metų asmeninė praktinio operatyvinio darbo patirtis).

Iš kur Slaptai.lt žinoma buvusio ilgamečio Kriminalinės policijos departamento pareigūno nuomonė?

Viename iš paskutiniųjų teismo posėdžių K.Michailovo – Nikulino interesus ginantys advokatai Arūnas Marcinkevičius ir Ingrida Botyrienė teisėjams įteikė šių metų balandžio 29 dieną B.Lazutkos pasirašytą išvadą „Dėl 1992.02.14 KPVV vyr. inspektorių V.Pukenio ir G.Adiklio pažymos reikšmės ir paskirties, Lietuvos Apeliacinio teismo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-24/2013“. Tad B.Lazutkos išvada buvo oficialiai prijungta prie Medininkų žudynių bylos medžiagos.

Žodžiu, buvęs operatyvininkas B.Lazutka paprašytas atsakyti į keletą advokatų kontoros „Balticus Advocatus“ surašytų klausimų. Pavyzdžiui, „ar V.Pukenio ir G.Adiklio pažyma atitinka nusikaltimų operatyvinio tyrimo eigos ir rezultatų fiksavimo dokumentui keliamus reikalavimus?“

Oficialioje B.Lazutkos išvadoje rašoma: „Nėra pažymos registracijos KPVV numerio, kuris privalėjo būti, jeigu pažymą ruošė minėto padalinio pareigūnai; nėra vadovo užrašo apie tai, kad jis susipažino su dokumentu, bei nurodymų patikrinti informaciją bei informuoti Medininkų žudynių bylą tiriančias teisėtvarkos institucijas“.

B.Lazutka savo išvadoje pabrėžia: „pažyma galėtų būti vertinama kaip užrašai, skirti asmeniniam naudojimui, kad nebūtų pamiršta, iš kokių šaltinių ir kada gauta informacija“.

Be kita ko, pažymos 1-ame lape minimas „sekimas kameroje“. O tai jau – rimtas instrukcijų pažeidimas. Juk sulaikytų (suimtų) įtariamųjų – kaltinamųjų sekimas kamerose tuo metu buvo griežtai reglamentuotas LR Vidaus reikalų ministro specialiuose įslaptintuose įsakymuose kaip vienas iš operatyvinės veiklos metodų.

Buvęs operatyvininkas B.Lazutka pastebi, kad „visa informacija apie operatyvinės veiklos metodus, taip pat – ir sekimą kameroje, privalėjo būti įslaptinta, suteikiant slaptumo žymą „tarnybiniam naudojimui“, „slaptai“ ar „visiškai slaptai“. Žodžiu, vien dėl šios priežasties pažyma negalėjo būti prijungta prie baudžiamosios bylos medžiagos (teisę susipažinti turi tik proceso dalyviai: tardytojai, nukentėjusieji, kaltinamieji ir kaltinamųjų advokatai).

Ši pažyma nepanaši ir į ataskaitą apie komandiruotę. Jei pažyma traktuotina kaip ataskaita apie komandiruotę,  ji būtų adresuota į komandiruotę siuntusiam KPVV vadovui ar jį pavaduojančiam asmeniui. O vadovas, sulaukęs ataskaitos apie komandiruotę, privalėjo susipažinti su parvežta informacija, aptarti gautus rezultatus, duoti konkrečius nurodymus sugrįžusiems iš komandiruotės bei pateikti reikalavimus, iki kada priemonės privalo būti atliktos. Tokius nurodymus vadovas fiksuoja užrašydamas juos būtent ant ataskaitos apie komandiruotę.

Jei toji pažyma traktuotina kaip operatyvinė, tai ji irgi turi rimtų trūkumų: ne iki galo nurodytos ją surašiusiųjų asmenų pareigos, nenurodyta, kokio padalinio vadovui ji siunčiama, nėra žymėjimų, bylojančių, kad vadovai su ja susipažino, nenurodytas slaptumo lygis.

Tokių „nenurodyta, neužašyta, nepažymėta“ – ilgiausias sąrašas.  Pavyzdžiui, konkrečiai neįvardinti informacijos šaltiniai, kuriais remiamasi pažymoje, nenurodyta, kokiose bylose saugomi juos patvirtinantys dokumentai. Be to, „pažyma prijungimui prie baudžiamosios bylos perduota ne nuo KPVV, kurioje dirbantys pareigūnai ją surašė“.

Bet svarbiausia, kad ši pažyma, pono B.Lazutkos manymu, negalėjo būti pateikiama ir viešinama baudžiamosios bylos medžiagoje kaip procesinę įrodomąją reikšmę turintis ir nusikaltimo tyrimui reikšmingus faktus patvirtinantis dokumentas.

Galų gale net nenurodytas KPVV pareigūnų G.Adiklio ir V.Pukenio komandiruotės tikslas. Todėl nėra žinoma, kodėl jie važiavo į Latvijos sostinę Rygą. Pažymoje tiesiog užrašyta padrika informacija, gauta pokalbių metu su įvairiais Latvijos vidaus reikalų ministerijos pareigūnais. Bet Latvijos pareigūnų suteikta informacija nėra konkreti. Latviškoji informacija – tik nuomonės, spėliojimai, pamąstymai. Dar svarbi detalė – po to Latvijos pareigūnai oficialiai neapklausti, nes "pažymoje" nėra nurodyti jų duomenys, o pažymos autoriai Apeliacinio teismo posėdyje nesugebėjo jų įvardinti.

Buvęs kriminalinės policijos profesionalas B.Lazutka sutinka, jog „pažyma turėjo būti įdomi tolimesniam darbui ir tikrinama“.  Tačiau jis kategoriškai nesutinka, kad pažyma galėtų būti vertinama kaip informacija, turinti įrodomąją vertę baudžiamojoje byloje. B.Lazutka atkreipė dėmesį, kad „operatyinės informacijos duomenys, galintys sukelti riziką atskleisti nusikaltimo tyrimui taikytus būdus, panaudotas priemones, informacijos šaltinius, jų asmens tapatybę, – neteikiami jokiu būdu, jokiomis apimtimis ar dingstimis. Teikti tokius duomenis asmenims, neturintiems operatyvinės veiklos subjekto statuso, – draudžiama.

Pažymoje pateikti paviršutiniški, akivaizdžiai netikrinti duomenys. Jie neatskleidžia ir nedetalizuoja 1991 metų liepos 31-ąją įvykdyto Medininkų pasienio ir muitinės posto užpuolimo aplinkybių. Remiantis šios pažymos duomenimis neįmanoma identifikuoti šio nusikaltimo vykdytojų, bendrininkų. Taip pat neįmanoma nustatyti, kiek iš viso buvo nusikaltėlių ir kaip jie buvo pasidalinę savo vaidmenis. Žodžiu, V.Pukenio ir G.Adiklio pažymoje – nieko konkretaus.

Belieka svarstyti, kodėl ji atsidūrė baudžiamojoje byloje. Atsidūrė todėl, kad tiems, kurie nežino, kaip atrodo tikra „operatyvinė pažyma“, būtų galima įrodinėti, esą ji byloja Rygos omonininkų ir K.Michailovo – Nikulino kaltę?

Beje, apklausos Apeliacinio teismo posėdyje metu vienas šios pažymos autorių kategoriškai tvirtino, jog būtent tos 1992 m. vasario mėnesio komandiruotės metu Latvijos vidaus reikalų ministerijoje asmeniškai susipažino su Konstantino Michailovo – Nikulino tarnybine asmens byla. Tačiau praeitame Apeliacinio teismo posėdyje iš Latvijos vidaus reikalų ministro pasirašyto pranešimo paaiškėjo, kad šis liudytojas, švelniai tariant, sakė netiesą, nes K.Michailovo – Nikulino asmens byla yra saugoma Rusijos Federacijos VRM archyve, o Latvijos vidaus reikalų ministerija jos neturėjo. Taigi vien dėl šios priežasties "operatyvinės pažymos" autoriai niekaip negalėjo jos matyti, o juolab – skaityti.

Todėl dabar papildomai iškilo daugiau nei akivaizdžiai pagrįsti klausimai, kodėl teisybę prisiekęs sakyti liudytojas šitaip kalbėjo ir ko verta tokia pažyma bei jos autorių liudijimai Lietuvos Apeliaciniam teismui?

Ar Lietuvos generalinės prokuratūros prokurorai, po beveik dvidešimties metų apklausę V.Pukenį ir G.Adiklį ir pakvietę juos liudyti Lietuvos Apeliaciniame teisme, tikrai nežinojo šių faktų?

Savo skaitytojams, norintiems susidaryti kuo aiškesnę nuomonę, pridedame du jau anksčiau skelbtus Gintaro Visocko straipsnius, analizuojančius šios „pažymos“ kokybę. Tai straipsniai Medininkų byla: desperacija ar įrodymų klastojimas?, paskelbtas 2011.01.24, ir „Ko verti Vido Pukenio parodymai apie Medininkų muitinės posto užpuolikus?, paskelbtas 2012.11.27.

XXX

Medininkų byla: desperacija ar įrodymų klastojimas?

Rezonansinėje Medininkų byloje – dar vienas keistas prokurorų žingsnis. 2011-ųjų sausio 19-ąją oficialiame Medininkų žudynių bylos teismo posėdyje prokurorai Rolandas Stankevičius ir Saulius Verseckas paprašė, kad teisėjai prie bylos medžiagos prijungtų liudininkų Vido Pukenio ir Gedimino Adiklio apklausų protokolus.

Šių buvusių Lietuvos policijos operatyvinių įgaliotinių, kadaise dirbusių šalies VRM kriminalinės paieškos valdybos 6-ąjame skyriuje (organizuotas nusikalstamumas), apklausų protokolai neva patvirtina ir papildo Medininkų pareigūnų nužudymo byloje esančią labai svarbią pažymą. Toji pažyma surašyta dar 1992-ųjų vasario 14-ąją. Ją pasirašė minėtieji V.Pukenis ir G.Adiklis.

Toks prokurorų prašymas kelia nuostabą.

Juk ikiteisminis tyrimas Medininkų byloje jau seniai baigtas. Ši byla teismo žinioje – nuo pat 2009-ųjų metų pavasario. O buvęs operatyvinis įgaliotinis G.Adiklis, redakcijos žiniomis, prokurorų buvo apklaustas tik šių metų sausio 18-ąją. Taigi apklaustas likus vos parai iki teismo posėdžio, kuriame bus skelbiama nutartis, pratęsti ar sušvelninti kardomąją priemonę – suėmimą buvusiam Rygos OMON milicininkui Konstantinui Michailovui – Nikulinui.

O štai buvęs operatyvinis įgaliotinis V.Pukenis mūsų prokurorų buvo apklaustas pernai metų pabaigoje. Tačiau akivaizdu, kad ir vieno, ir kito buvusio pareigūno apklausos – stipriai pavėluotos. Naturaliai kyla klausimai, kodėl jiedu apklausti tik dabar, t.y. daugiau nei po 19 metų ir kodėl nebuvo apklausti iki užbaigiant ikiteisminį tyrimą?

Toji, dar 1992 m. pasirašyta, trijų puslapių ilgio pažyma – labai įdomi. Pirma, neaišku, kam ji adresuota. Gal Generalinei prokuratūrai, gal VSD, o gal – VRM vadovybei? Žodžiu, pažymoje nenurodoma, kam ji skiriama.

Taip pat nenurodyta, kodėl ji buvo surašyta. Kyla klausimai, kuo ir kaip buvo patikrinti pažymoje nurodyti duomenys? Pagaliau kas ir kaip patvirtino pažymoje pateikiamos informacijos tikrumą ir teisingumą? Byloje, deja, nėra jokių pažymoje išdėstytą informaciją patvirtinančių duomenų. Neaišku, kada, kas ir kieno nurodymu pateikė ją prokurorams ir kaip šis dokumentas atsirado byloje? Ar prieš pateikiant ją prokuratūrai, šis dokumentas neprivalėjo ir aplamai galėjo būti išslaptintas?

Nė viename pažymos puslapyje nėra jokių duomenų, kas, kada ir kodėl ją gavo. Nėra jokių pareigūnų parašų ir antspaudų. Nėra jokių šią pažymą ir joje nurodytą informaciją patvirtinančių rezoliucijų. Nėra rezoliucijų ar nurodymų, leidžiančių perduoti šią pažymą prokurorams. Bet juk Lietuvos įstatymai tokiais atvejais – labai griežti ir konkretūs: pažyma laikoma galiojančia tik tuo atveju, kai nurodytas konkretus gavėjas, kai esama duomenų, jog gavėjui pažyma oficialiai įteikta, o joje nurodyti duomenys yra oficialiai ir neabejotinai patvirtinti.

Be to, sprendžiant iš pažymos turinio, ji yra tik pirminės, t.y. nepatikrintos ir nepatvirtintos informacijos, paprastai vadinamos „operatyvine“ – pobūdžio. Tokio pobūdžio ir turinio pažymos baudžiamojoje byloje neleistinos, todėl nepridedamos. Tokiais atvejais pridedami vien tik tie pažymoje nurodyti duomenys, kurie yra kruopščiai patikrinti ir patvirtinti oficialiais procesiniais veiksmais. O informacija, kaip žinios buvo gautos, kas su kuo bendradarbiavo ir kas ką išdavė, prie bylos neprijungiama. Jeigu šią pažymą laikome operatyvine, tuomet visai nebeaišku, kaip ji išvis galėjo patekti į baudžiamąją bylą. Ji privalėtų būti saugoma po septyniais užraktais ir antspaudais operatyvinėje paieškos byloje ir niekur kitur.

Be to, pažymoje nurodyti duomenys negalėjo ir negali būti pateikti prokurorams, jei joje nurodomų duomenų oficialiai ir legaliai baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka nepatvirtina arba negali patvirtinti pirminis informacijos šaltinis. Tokia geležinė taisyklė.

Tačiau G.Adiklio ir V.Pukenio 1992-ųjų vasario 14-ąją pasirašytoje pažymoje (ji saugoma viename iš bylos tomų) tikrai esama nei procesiniais, nei operatyviniais būdais nepatvirtintos, todėl vargiai ar galimos net pavadinti „operatyvinio pobūdžio“, informacijos. Joje nurodoma, jog neva “susitikta su Rygos tardymo izoliatoriaus operatyvinės dalies darbuotojais”, jog “ten laikomų buvusių OMON darbuotojų Parfionov ir Nikulin atžvilgiu vidaus kamerų sekimas nevykdomas”.

Taigi, priešingai operatyvinei pažymai keliamiems reikalavimas, šie darbuotojai, kaip informacijos šaltiniai liko neįvardinti. Vadinasi, patikrinti tokios informacijos teisingumą ir jos šaltinių – neįmanoma. O tai – kategoriškai draudžiama.

Bet svarbiausia, kad toje pažymoje nurodoma, jog “per kriminalinės policijos viršininką R.Lapinš organizuotas susitikimas su buvusiu OMON būrio vadu Aleksandru Kuzminu”. Žodžiu, neleistinai pagarsinama pavardė ir vardas asmens, kuris, atseit, tiek Latvijos, tiek Lietuvos pareigūnams suteikė neva vertingos informacijos apie žmones, galėjusius dalyvauti Medininkų skerdynėse.

Skaitant tą pažymą akivaizdu, jog Aleksandras Kuzminas įtarimo šešėlį meta ant Rygos OMONo pareigūnų. Bet toje pažymoje – ne paties A.Kuzmino parodymai. Joje – G.Adiklio ir V.Pukenio pasakojimas, kaip jie 1992-aisiais metais vasario 4 – 8 dienomis Latvijos sostinėje buvo susitikę su minėtuoju A.Kuzminu. O šis su jais neva pasidalinęs savo spėjimais, kad Medininkų pareigūnų žudynėse galėjo dalyvauti Rygos OMONo DELTA – 1 ir DELTA – 2 grupės nariai.

Mat “1991-ųjų liepos 30-ąją iš ryto OMON vadas Mlynik davė nurodymą abiem grupėm ruoštis kelionei į Vilnių. Buvo įsakyta su savimi pasiimti pilną ekipuotę – neperšaunamą liemenę, ginklus”. Važiuojant buvo paimti automatai, kurie jokiose apskaitose neužfiksuoti. Tie automatai buvo pagrobti iš Rygos policijos akademijos, po to atiduoti į karinį dalinį. Taip rašoma minėtoje pažymoje.

Įdomi dar viena pastraipa, esanti pažymoje. Ją pacituosime išsamiai: “1991.07.31 Kuzminas sužinojo apie žudynes Medininkuose. 1991.08.01 ryte atėjęs į bazę sutiko Mlyniką ir jam pasakė, kad Medininkuose blogai sudirbo, nes vienas (būtent vienas – taip pranešė per radiją) muitininkas liko gyvas. Mlynik pasakė, kad nieko baisaus, kadangi buvo šaudyta į galvas (apie tai dar niekur nebuvo skelbta) ir muitininkas neišgyvens. O jei ir išgyvens, bus kam jį pribaigti. Kuzminas mano, kad Medininkuose galėjo šaudyti DELTA – 1 be vairuotojo, nes jie, jo nuomone, surišti krauju – jie nužudė Krotovą, kiekvienas, iššovęs jam į galvą. Kuzminas pasakė, kad Parfionov užsakinėjo padaryti duslintuvus AKM, jie buvo padaryti iš šviesaus metalo (gamykliniai yra juodo metalo).”

Žinoma, ši informacija iš pirmo žvilgsnio – sensacinga. Mat A.Kuzminas – neišgalvotas personažas. Lietuvos VSD Vilniaus apygardos skyriaus LR generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorui R.Stankevičiui adresuotame dokumente nurodoma, kad Kuzmin Aleksandr vadinamas “Popadak”. OMONe tarnavo nuo 1989-ųjų gruodžio iki 1991-ųjų rugsėjo mėnesio. Turi Rusijos pilietybę. Buvo geruose santykiuose su Rygos OMON vadu Česlavu Mlyniku.

Taigi A.Kuzmino pasakojimas būtų buvęs itin vertingas tyrimui. Tačiau šiuo atveju negalima pamiršti aplinkybių, kurios leidžia abejoti kai kuriais šioje pažymoje išdėstytais teiginiais. Juk A.Kuzminą buvo apklausęs ir mūsų tardytojas Algimantas Astaška. Apklausa surengta toje pačioje Rygoje 1992-ųjų metų sausio 5-ąją dieną.

Žodžiu, A.Astaška buvusį Rygos omonininką A.Kuzminą asmeniškai apklausė maždaug mėnesiu anksčiau nei buvę mūsų operatyviniai darbuotojai V.Pukenis ir G.Adiklis susitiko su juo. Ir, duodamas parodymus tardytojui A.Astaškai, minėtasis Latvijos omonininkas tvirtino apie Medininkų nužudymo aplinkybes nieko nežinąs. O štai maždaug po mėnesio neva tvirtina, jog Medininkų pareigūnus galbūt nušovė Rygos DELTA – 1 ir DELTA – 2 milicininkai? Ar gali taip greitai pasikeisti buvusio omonininko nuostatos? O jei pasikeitė – tai kodėl pasikeitė? Galų gale kodėl mūsų prokurorai, sulaukę operatyvinių darbuotojų V.Pukenio ir G.Adiklio operatyvinės pažymos, nepasirūpino vertingus parodymus duodantį buvusį omonininką dar sykį nuodugniai apklausti tuoj pat, dar tų pačių 1992-ųjų pradžioje ir bent jau patvirtinti operatyvininkams papasakotus duomenis?

1992-ųjų vasario 14-osios pažyma kelia įtarimų dar ir dėl to, kad joje neva konkrečiai spėjama, kas galėjo dalyvauti Medininkų žudynėse. Tačiau, nepaisydama šitokios vertingos informacijos, 1992-ųjų kovo mėnesį Lietuva oficialiai sustabdo, kitais žodžiais tariant, nutraukia aktyvų tyrimą Medininkų byloje. Stabdo tyrimą nenustačius baudžiamojon atsakomybėn trauktinų asmenų. Logiškai svarstant, po tokios pažymos, jei joje nurodyti duomenys tikri, tyrimas jokiu būdu negalėjo būti stabdomas.

Prokurorai dar 1992-aisiais vasario mėnesį privalėjo nuodugniai ištirti bei išnagrinėti A.Kuzmino pateiktą versiją. Bet neišnagrinėjo ir neištyrė. Kodėl? Tad gal duomenys, surašyti operatyvininkų pažymoje, buvo beverčiai arba, kaip aiškėja, nebuvo niekuo patvirtinti?

Neaiškumų esama ir dar dėl kelių konkrečių pažymos teiginių. Pavyzdžiui, pažymoje sakoma, kad, duodamas oficialius parodymus, buvęs omonininkas Parfionov nurodė, esą “1991-ųjų liepos 28 – 29 dienomis iš Rygos miesto VRV buvo gautas binoklis – naktinio stebėjimo prietaisas”. Bet juk tuo metu tarp Latvijos policijos ir Rygos OMON nebuvo jokių draugysčių – tik atvira konfrontacija. Tad ar galėjo oficialios nepriklausomos Latvijos struktūros Rygos OMONui perduoti naktinio matymo prietaisą?

Pažymoje kalbama ir apie tuomet Rygos OMONe tarnavusį Krotovą, kuris neva nužudytas keturiais šūviais į galvą iš “Margolino” sistemos pistoleto. Pagrindinė buvusių operatyvininkų pažymos versija – nužudė DELTA grupės. Tačiau Latvijos teisėsauga niekada nereiškė jokių pretenzijų, įtarimų ar kaltinimų buvusiems Rygos omonininkams dėl buvusio omonininko Krotovo mirties.

Pažymoje taip pat kalbama apie iš Latvijos pagrobtus šešis “Kalašnikov” automatus, kurie galėjo būti panaudoti Medininkų žudynėse. Tačiau, regis, dar seniai išsiaiškinta, kad tie automatai nebuvo naudojami Medininkuose šaudant į mūsų pareigūnus. Latvijos policija tuos ginklus sugebėjo susigrąžinti. Mūsų prokurorai negalėtų nežinoti šių detalių, jei tikrai rimtai tyrė Medininkų žudynių bylą.

2011.01.24

XXX

Ko verti Vido Pukenio parodymai apie Medininkų muitinės posto užpuolikus?

Lapkričio 21-ąją Lietuvos apeliaciniame teisme surengtas dar vienas Medininkų žudynių bylos posėdis. Beje, ne mažiau sensacingas už spalio 3-iosios posėdį. Lapkričio 21-ąją parodymus davė  buvęs Lietuvos policijos operatyvininkas Vidas Pukenis. Kam palankūs jo žodžiai? Kaip besvarstytume, bet tik ne mūsų prokuratūrai. Taip, V.Pukenį apklausti kaip liudytoją prašė būtent prokurorai Mindaugas Dūda ir Rolandas Stankevičius. Tačiau vargu ar V.Pukenio teiginius galima traktuoti kaip neabejotinai vertingus, nes jie – nepagrįsti jokiais konkrečiais faktais. 

Tiesa, viešojoje erdvėje jau pasirodė dėmesį kaustančių pranešimų, girdi, buvusiam Lietuvos policijos operatyviniam įgaliotiniui V.Pukeniui tikruosius Medininkų muitinės posto žudikus pavyko nustatyti dar 1992-aisiais metais lankantis Rygoje. Suprask, po kai kurių jo ir jo kolegos Gedimino Adiklio operatyvinių veiksmų 1992-aisiais paaiškėjo, jog Medininkų skerdynėse dalyvavo smogikai iš Rygos OMON. Tik jų, operatyvininkų, surinkta informacija, remiantis V.Pukenio žodžiais, tuometinė Lietuvos Generalinės prokuratūros vadovybė kažkodėl nesusidomėjo.

“Po šios pažymos baudžiamoji Medininkų žudynių byla buvo sustabdyta, sustabdyta maždaug po mėnesio, o dar po mėnesio aš pats buvau suimtas. Areštuotas buvau dėl tarnybinių įgaliojimų viršijimo”, – maždaug taip gausiai susirinkusiems žurnalistams tvirtino teismo posėdžiui pasibaigus liudytojas V.Pukenis.

Ir vis tik V.Pukenio liudijimai, mano supratimu, nepalankūs prokurorams ne dėl priekaištų, esą Lietuvos prokuratūra neatkreipė deramo dėmesio į 1992-aisiais vasario mėnesį surašytą operatyvinę pažymą. Sumanymas į teismą pakviesti liudyti V.Pukenį greičiausiai byloja, jog Generalinė prokuratūra jau nebežino ko imtis, tad kaip skęstantis žmogus griebiasi pirmo pasitaikiusio šiaudo. Mat daugelis V.Pukenio teigimų – ir ginčytini, ir abejotini.

Tiek ginčytini, tiek abejotini, nors oficialiame teismo posėdyje šis liudytojas davė  priesaiką sakyti tik tiesą ir nieko daugiau. Štai citata iš liudytojui keliamų reikalavimų: “Jūs esate įspėtas vengti spėlionių ir prielaidų, duodant parodymus teismui, o taip pat nesiremti žiniomis, kurios nepatvirtintos faktais bei įrodymais, ir nedėstyti žinių, kurių tikrumo nepajėgiate patvirtinti nustatytais faktais bei įrodymais, arba negalite nurodyti Teismui jų šaltinio”.

Ir vis dėlto šis liudytojas lapkričio 21-ąją tvirtino, esą jis buvo vienas iš tų  pareigūnų, kuriems Lietuva pavedė tirti Medininkų žudynių aplinkybes. Bet juk tuometinio LR Generalinio prokuroro Artūro Paulausko 1991-ųjų liepos 31-ąją pasirašytame nutarime dėl specialios tardytojų grupės sudarymo nei V.Pukenio, nei G.Adiklio pavardžių nėra. O buvusį Rygos OMON milicininką Konstantiną Michailovą – Nikuliną ginančiam advokatui Arūnui Marcinkevičiui pasiteiravus, kodėl V.Pukenis oficialiai neįtrauktas į tardytojų grupę, – teismo salėje sėdėjusieji aiškaus atsakymo neišgirdo.

Antroji abejonė – dėl pačios operatyvinės pažymos statuso. Juk 1992-aisiais V.Pukenio ir jo kolegos surašyta operatyvinė pažyma nė per nago juodymą nepanaši į tikrą operatyvinį dokumentą. O jei ji vis tik pripažintina būtent kaip operatyvinė pažyma, vadinasi, ją rašė diletantai, neturintys nei reikiamo išsilavinimo, nei patirties. Pirmiausiai atkreiptinas dėmesys, jog pirmąjame puslapyje tėra užrašytas žodis “Pažyma”. Bet žodžio “operatyvinė” – nerasite.

Taip pat nenurodyta, kam ji konkrečiai adresuojama. Taip pat nėra antspaudo, kad operatyvinė pažyma įregistruota operatyvinių dokumentų apskaitos žurnale ir įteikta kokiam nors adresatui. Nėra ir pažymą gavusios įstaigos ar oficialaus pareigūno rezoliucijos, kaip ją derėtų panaudoti – priimti kaip vertingą dokumentą, tikrinti joje išdėstytus faktus ar tiesiog atiduoti į archyvą.

O gal tai – viso labo tik atsakaita apie tarnybinės komandiruotės rezultatus? Advokatas A.Marcinkevičius teismo posėdžio metu pateikė ne vieną konkretų klausimą, kokie griežti reikalavimai operatyvinėms pažymoms buvo keliami tiek 1992-aisiais metais, tiek dabar, ir kuo operatyvinė pažyma skiriasi nuo atsakaitos apie komandiruotėje atliktus darbus.

Štai tik keli advokato klausimai: “Jei tai yra tarnybinės komandiruotės atsakaita, tai kodėl ji atsidūrė baudžiamosios bylos parengtinio tardymo (dabar – ikiteisminio tyrimo) medžiagoje; ar tarnybinės komandiruotės atsakaita pagal ano meto galiojusią tvarką turi kokią nors procesinę įrodomąją reikšmę; jei tai nėra Jūsų darbinė pažyma apie komandiruotės metu gautą pirminę operatyvinę informaciją, tai kodėl ir kokiu pagrindu ji atsidūrė ne operatyvinės paieškos, ne kontrolinio stebėjimo byloje arba Jūsų operatyvinės informacijos kaupiamoje byloje, o būtent parengtinio tardymo byloje…” Konkretaus atsakymo, kodėl operatyvinė pažyma neturi nė vieno tokio pobūdžio dokumentams būdingų žymų, – advokatas nesulaukė.  

Trečioji abejonė – dėl joje išdėstytų neva sensacingų faktų. Tų neva sensacingų teiginių autorius – Aleksandras Kuzminas, vienas iš 1991-aisiais Rygos OMON tarnavusių karininkų. Būtina sutikti, jog nežinia kam adresuotame G.Adiklio ir V.Pukenio laiške esama sakinio: “Kuzminas mano, kad Medininkuose galėjo šaudyti “Delta – 1” be vairuotojo”. Aiškumo dėlei pridursime, jog Rygos OMON tuomet buvo suskirstytas į “Delta” grupes. Taigi “Delta – 1” – viena iš Rygos OMON grupių.

Tačiau teiginys apie galimas Rygos OMON sąsajas su Medininkų skerdynėmis neparemtas jokiais konkrečiais faktais. Advokatas A.Marcinkevičius pateikė šūsnį klausimų liudytojui: ar šioje pažymoje nurodyta informacija buvo patikrinta, kaip to reikalavo anuomet galiojusi griežta tvarka, kokių priemonių ėmėtės bei kokius veiksmus atlikote, tikrindami pažymoje išdėstytą informaciją, kokiais dokumentais, liudytojų parodymais ar kitais objektyviai nustatytais faktais patvirtinta Jūsų pasirašytoje pažymoje išdėstyta informacija…  Konkrečių atsakymų vėlgi nebuvo.

Keista ir tai, kad liudytojas V.Pukenis teismui nepateikė nė vieno įrodymo, jog Rygos omonininko A.Kuzmino parodymus jis su kolega G.Adikliu užrašė tiksliai, neiškraipydami minčių ir akcentų. Mat nėra jokio šio pokalbio garso ar vaizdo įrašo, taip pat nėra ir A.Kuzmino parašo, liudijančio, jog jis tikrai sakė, esą “Medininkuose galėjo šaudyti “Delta – 1”.

Ši aplinkybė – itin svarbi. Mat Rygos omonininką A.Kuzminą tais pačiais 1992-aisiais metais dar sausio mėnesį apklausė tuometinis Lietuvos Generalinės prokuratūros ypatingai svarbių bylų tardytojas Algimantas Astaška. Ir mūsų prokurorui A.Astaškai duoti A.Kuzmino parodymai skiriasi nuo to, kas išdėstyta operatyvininkų G.Adiklio ir V.Pukenio surašytoje pažymoje. Skiriasi akivaizdžiai. Duodamas oficialius parodymus prokurorui A.Astaškai omonininkas A.Kuzminas pasakė: “ar šį nusikaltimą įvykdė vaikinai iš “Delta – 1” ar “Delta – 2”, aš nežinau ir nenoriu daugiau sakyti spėjimų”. Šie A.Kuzmino tvirtinimai patvirtinti jo paties parašu, padėtu po sakiniu: “Protokolą perskaičiau, iš mano žodžių užrašyta teisingai”.

Siekiant absoliutaus tikslumo, būtina prisiminti, jog Rygos ypatingojo milicijos būrio karininkas A.Kuzminas dar 1991 spalio 14 dieną buvo apklaustas ir Latvijos Respublikos prokuratūroje. Tuomet jis tvirtino: “Aš užtikrintas, kad tai mūsų “Deltos” darbas”. Deja, pagrįsti tokios savo nuomonės, bent pasakyti, kokie faktai patvirtina šitokią jo nuomonę, A.Kuzminas nesugebėjo. Tačiau omenyje reikia turėti dar vieną aplinkybę – ar iš viso galima aklai pasitikėti tuo, ką liudijo šis omonininkas? Tiksliau tariant, kaip derėtų vertinti jo žodžių pagrįstumą? Gal jis viso labo gelbėja savo kailį, pats siekdamas išvengti bet kokios atsakomybės? Juk Rygos OMON karininko A.Kuzmino nuodėmių sąrašas – labai ilgas.

Štai kokių pretenzijų jam turi Latvija: dėl 1990-aisiais Jūrmalos miesto TSKP RK iškeldinimo ir dviejų VRM vidurinio profesinio lavinimo įstaigos darbuotojų sulaikymo, dėl dalyvavimo 1991-aisiais sausio 2-ąją užpuolant Rygos “Spaudos rūmus”, dėl tą pačią dieną Rygoje ant “Vantų” tilto sumuštų Latvijos milicijos darbuotojų, dėl žmonių terorizavimo ant “Milgravis” tilto Rygoje 1991-ųjų sausio 14-ąją, dėl žmonių puldinėjimo ant “Brasa” tilto Rygoje, dėl Minsko Aukštosios milicijos mokyklos Rygos fakulteto užpuolimo… Jau vien šie kaltinimai leidžia manyti, jog A.Kuzminas negalėjo jaustis ramus ir, žinoma, svarstė, kaip būtų galima išvengti atsakomybės už šią antilatvišką veiklą.

Bet juk tai – dar ne visas jo nuodėmių sąrašas. A.Kuzmino nusikaltimų prieš Latvijos Respubliką sąrašas itin platus: Latvijos VRM pastato šturmas, muitinės postų “Grenctalė”, “Skaistkalnė”, “Ezere”, užpuolimai, Rygos geležinkelio stoties ataka, Radijo rūmų šturmas Rygoje, įsiveržimas į Savanoriškos liaudies draugovės štabą Rygoje ir radijo stoties “Radijo Ryga Nr. 1” užpuolimas Stopinės valsčiuje…

Tad advokatas A.Marcinkevičius pagrįstai liudytojui V.Pukeniui pateikė klausimą, kaip jis pats įvertino pažymoje nurodyto informacijos šaltinio A.Kuzmino patikimumo laipsnį. Juk ir tuomet, ir dabar operatyvinę pažymą rašantis operatyvininkas privalo nurodyti, kokiai kategorijai priskirtinas jam slaptas žinias pateikęs asmuo. Tos kategorijos kelios: “absoliučiai patikimas ir kompetetingas”, “paprastai patikimas”, “nelabai patikimas”, “nepatikimas” ir “nenustatytas”. Liudytojas V.Pukenis į šį klausimą nieko konkretaus neatsakė.

Tiesa, jis tvirtino, esą už A.Kuzminą kaip patikimą šaltinį laidavo keli tuometiniai Latvijos kriminalinės policijos pareigūnai ir net Vidaus reikalų ministras bei keli tuometinio Latvijos parlamento nariai. Bet įvardinti, kas konkrečiai ir kokiu pagrindu už A.Kuzminą laidavo kaip patikimą asmenį, teismo posėdžių salėje V. Pukenis pasakyti nesugebėjo.

Remiantis ir tada, ir dabar galiojančiais įstatymais, operatyvinės pažymos autorius taip pat privalo savo rašte nurodyti bei įvertinti būdą, kuriuo jo informacijos šaltinis gavo minimus duomenis. Čia galimi vos keli variantai: “informacijos šaltinis pats matė ir girdėjo”, “pats matė, bet negirdėjo”, “pats girdėjo ir identifikavo kalbančius, bet nematė”, “girdėjo iš kito asmens, kuriuo pasitikėti jis turi aiškų pagrindą” bei “gandai”. Prie kurių priskirtinas A.Kuzmino pareiškimas “Medininkuose galėjo šaudyti “Delta – 1”?

Tad advokatas A.Marcinkevičius pagrįstai teiravosi, “kaip ir kokiame dokumente įvertinote A.Kuzmino pateiktos informacijos gavimo būdą ir jos šaltinius”? Deja, į daugelį tokio pobūdžio gynybos klausimų liudytojas V.Pukenis pateikti konkretaus atsakymo nepajėgė. Arba nepaaiškindavo, arba neprisimindavo.

Klausantis liudytojo V.Pukenio argumentų buvo galima susidaryti nuomonę, esą dėl kai kurių žūčių Rygoje 1991-ųjų sausio mėnesį, jo nuomone, kalti ir Rygos OMON pareigūnai. Tačiau šis teiginys –  visiškai neteisingas. Latvijos teisėsauga jau seniai nustačiusi, jog dėl tų žūčių Rygos OMON milicininkai – nieko dėti. Oficialiame Latvijos teisėsaugos verdikte nurodoma, jog keletą žmonių Rygoje nušovė nenustatytos trečiosios jėgos atstovai. Bet ne Rygos OMON darbuotojai

Liudytojas V.Pukenis sakė, jog šiandien teisiamųjų suole sėdintis Konstantinas Michailovas – Nikulinas tarnavo Afganistane. Šis teiginys, deja, absoliučiai neatitinka tiesos. Kad K.Michailovas – Nikulinas tarnavo sovietinėje armijoje kaip būtinosios privalomosios karo tarnybos eilinis, – tiesa. Tiesa ir tai, kad jis tarnavo oro desanto kariuomenės daliniuose. Tačiau tarnybos sovietinėje armijoje metu jis nebuvo peržengęs tuometinės SSRS valstybinės sienos. Ir, beje, nedalyvavo jokiose karinėse operacijose – vadinamuosiuose karštuosiuose Sovietų Sąjungos taškuose.

Tad kuo liudininkas V.Pukenis remiasi, sakydamas, jog K.Michailovas buvo labai gerai paruoštas karys, nes turi karo Afganistane patirties? Matė jo asmens bylą? Ir vis tik to, kas ir kur parodė K.Michailovo asmens bylą, neįvardino.

Tačiau pats keisčiausias – liudytojo V.Pukenio bandymas tvirtinti, jog Medininkų žudynių bylos tyrimas greičiausiai būtų pasisukęs Lietuvai palankesne kryptimi, jei ne tas nelemtas jo ir G.Adiklio sulaikymas dėl tarnybinių įgaliojimų viršijimo. Klausantis šio liudininko tvirtinimų buvo galima susidaryti net nuomonę, jog šiam operatyvininkui kaltinimai viršijus tarnybinius įgaliojimus mesti vien dėl to, kad jis neva sėkmingai lipo tikriesiems Medininkų žudikams ant kulnų.

Bet juk tokia versija vargu ar gali būti teisinga. Teismo posėdžio metu V.Pukenis taip ir nepaaiškino, kodėl iš tikrųjų jis su kolega buvo suimtas 1992-aisiais metais. O juk tikrosios suėmimo ir įkalinimo priežastys – akivaizdžios. Tai – vieša paslaptis. Tereikia pavartyti ano meto spaudą. Pavyzdžiui, 1992-aisiais metais “Respublikoje” pasirodžiusį Audriaus Kutrevičiaus straipsnį “Odė kovotojams su pogrindžiu” ar Virginijaus Gaivenio publikaciją “Vendeta”. 

2012.11.27.

XXX

Redakcijos prierašas.

Lietuvos Apeliaciniame teisme išaiškėjus "operatyvinės pažymos" bei ją surašiusiųjų asmenų liudijimų vertei, lietuviškoji Temidė turi pareigą teisiškai įvertinti liudytojų bei prokurorų veiksmus. Juk Medininkų žudynių byla pagrįstai laikoma istoriškai svarbia.

Slaptai.lt nuotraukoje: straipsnių autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2014.05.27; 07:10


Prisijunkite prie diskusijos