Pelaniškių tragedija


Print

Mintimis grįžtu į vaikystę. Kai mama pranešdavo, kad važiuosime į Voronių kaimą pas tetas, aš būdavau laimingas. Ten šuo, arklys, daržinėje šienas, ten neaprėpiami laukai, kur galima siausti kiek širdis geidžia.

Tačiau aš žinojau, kad mama ir senelė būtinai panorės nuvažiuoti į šalia Pašvitinio esančius Pelaniškius (dabar kai kur rašoma Peleniškiai), užkopti ant šalia kaimo esančio piliakalnio, kur aukštų pušų ir beržų paunksnėje ilsisi mano senelio Stasio Bagdono palaikai. Ypač ten man būdavo baugu, paslaptinga ir graudu vėlyvą rudenį. Nedidelės kapinaitės, sušaudyti paminklai, moterų rauda. Jaučiau, kad piliakalnis slepia ne tik labai tolimos, šimtmečių ūkanose paskendusios praeities paslaptis.

Mama, senelė, tetos Elena ir Bronė ilgai klūpodavo priešais Gedimino stulpus primenantį paminklą: “Čia ilsisi Alfonsas, Pranas, Leonas Liubauskai ir Stasys Bagdonas, tragiškai žuvę 1944 metų gruodžio 26 dieną”.

Žinojau, kad Stasys Bagdonas – mano senelis, tik nežinojau, ką reiškia žodžiai “tragiškai žuvę”. Gal mašina suvažinėjo? Gal vokiečiai sušaudė? Paklausti, kas atsitiko tą man labai tolimą 1944-ųjų metų šv. Kalėdų dieną, nedrįsdavau. Jaučiau, mama nieko aiškaus nepasakys, tik graudžiai pravirks.

pelen_03

Vieną vasarą, kai moterys tvarkė kapus, tėvas pasivedė į šalį ir pasakė:

– Tavo senelį nušovė rusai. Nepamiršk šito…

Daugiau jis nieko neaiškino. O kai važiavome atgal į Voronius, Pelaniškiuose stabtelėjome prie rudo skarda dengto namo šalia kelio. Tėvas vėl trumpai pasakė:

– Juos sušaudė čia, prie namo…

– Sušaudė ir padegė kūtę, kur vyrai slėpėsi. Liepsnos prarijo ne tik žuvusiųjų kūnus, bet ir visus gyvulius – karves, arklius, kiaules, prie būdos pririštą šunį, – pridūrė mama.

– Už ką juos taip žiauriai nubaudė?

– Už tai, kad norėjo gyventi nepriklausomoje, laisvoje Lietuvoje.

Iš mašinos net neišlipome. Buvo gūdūs brežneviniai laikai.

Visų Pelaniškių tragedijos smulkmenų (tą dieną žuvo ir pelaniškietis Feliksas Kriaučiūnas, ir Starkuliai, ir Steponaitis, ir Grigaliūnas, ir Norvaišas) ilgai nežinojau. Ir mama, ir močiutė, ir tetos neskubėjo pasakoti, kokias kančias ir vargus joms teko patirti. Turėjo prabėgti dar beveik du dešimtmečiai.

Elena Liubauskienė, žuvusiojo Prano žmona, Prano ir mano krikšto tėvo Romo motina, prisimena, kad prieš pat šv. Kalėdas ji matėsi su Pelaniškiuose besislapstančiu vyru. Jo nuotaika buvusi gera. Esą kaime ramu. Sūnums norėjo padovanoti peiliuką, bet brolis Alfonsas atkalbėjęs. O kas, jeigu rusai vaiką paklaus, iš kur ta geležėlė raudonom kriaunom? Vyras Elenai pažadėjo po kelių parų sugrįžti, aplankyti vaikus. Nespėjo. Kitą dieną Voroniai jau žinojo, kad Pelaniškiai dega, kad ten šaudoma.

– Nebėra nei Staselio, nei Liubauskų, – alpdama tepasakė iš ten sugrįžusi Elenos motina.

Šiandien sunku įsivaizduoti, kokį sielvartą teko patirti toms man artimoms moterims. Visą tragediją matė tik Bronė Liubauskienė, kurios jau nebėra tarp gyvųjų. Tą rytą kibire ji nešė vyrams pusryčius. Staiga, išdaviko atvesti, kūtę apsupo ginkluoti rusų kareiviai. Liepė pakelti rankas ir išeiti. Pirmasis prie slenksčio krito Stasys Bagdonas. Bronės vyrą Alfonsą, tuo metu buvusį kambaryje, nušovė žmonos akivaizdoje. Kūtė jau pleškėjo, baubė galvijai, žvengė arkliai. Bronės vyrą baudėjai liepė įmesti į ugnį. Apanglėjusius kūnus moterys apdengė baltomis drobulėmis ir suguldė į paskubomis sukaltus karstus.

pelen_02

Negausi buvo laidotuvių procesija, beveik vienos moterys, bet ir į jas buvo atsukti sužvėrėjusių okupantų automatai. Šaus, nešaus? O paskui – sunkus, pavojų, netikrumo, pažeminimo kupinas gyvenimas su dviem mažamečiais vaikais. Bronė ir Elena liko kaip stovi. Visą turtą konfiskavo. Teko nuolat bijoti, kad neišvežtų į Sibirą, pas baltąsias meškas. Brolius Praną ir Motiejų, motiną – išvežė. Teko glaustis visur: pas kaimynus, pas gimines.

Nelaimėje, varge didelė atrama buvo Antanas Rašimas, geraširdis “dėdė”, šiandien sėdintis invalido vežimėjyje, bet visada žvalus, nenusimenantis. Pranas ir Romas neliko be tėvo. Tėvo vietą užėmė Antanas Rašimas, didelės pagarbos vertas žmogus.

Mano močiutės Reginos Bagdonienės vyras Stasys Bagdonas rusams į nagus pirmą kartą pakliuvo 1941-aisiais, prieš pat vokiečių atėjimą. Kad jis palaiko ryšius su Telšių saugumo viršininku Čipkumi, Telšių pilicijos vadovu Paulausku ir organizuoja antirusišką, antitarybinę organizaciją, rusams šnibžtelėjo Rimgaila, priklausęs tam pačiam rateliui. Kratos metu rusų milicininkai rado lietuvišką trispalvę, o joje – atsišaukimą į Lietuvos gyventojus. R.Bagdonienė mano, kad atsišaukimą tyčia bus pakišęs pats Rimgaila, nes jis suėmimo išvakarėse lankėsi pas Stasį ir dėl kažko ilgai tarėsi.

Milicininkai Stasį Bagdoną išsivedė net neleidę atsisveikinti ir pasiimti maisto. Nepasakė, kur veda, ką su juo darys. Suimtas buvo ir Čipkus su Paulausku, dar keli Telšių mokytojai, priklausę organizacijai. Prasidėjo kupinos nerimo dienos. Pas R.Bagdonienę dar kartą buvo užėję tie patys milicininkai ir pareikalavo, kad ji suimtajam vyrui įduotų šiltų drabužių. Rimgailos niekas tuokart nesuėmė.

Kai vokiečiai rusus 1941-aisiais išvijo, R.Bagdonienė savo vyro Telšių kalėjime neaptiko – kalėjimo rūsiai buvo tušti. Kai kur ant grindų telkšojo kraujas. Pasklido gandas, esą visi Telšiuose kalėję vyrai išgabenti į Rainius ir ten nukankinti. R.Bagdonienė su Čipkiene pėsčios patraukė į Rainius ir tarp nukankintųjų “surado” savo vyrų kūnus. Surado, tiesa, tik pagal drabužių skiautę. Palaidojo, susitaikė su mintimi, kad Stasio daugiau niekad nebepamatys. Sugrįžusi į Telšius sužinojo, kad Stasys ir Čipkus – gyvi. Paaiškėjo, jog prieš pat karą jie kalėjo ne Telšių, bet Kauno kalėjime. Tai juos ir išgelbėjo.

R.Bagdonienė tuoj pat leidosi į ilgą, varginančią kelionę ieškoti vyro. Teko važiuoti sunkvežiniu, eiti pėsčiomis. Bet Kaune nieko nerado – vyras, pasirodo, jau buvo išėjęs į Telšius. Apsilenkė. Grįžtančias atgal R.Bagdonienę ir Čipkienę kauniečiai perspėjo, kad saugotųsi pamiškėse besislapstančių raudonųjų. Kai Telšiuose išvydo Stasį, aiktelėjo: vyras buvo sulysęs, panagės adatomis subadytos, o nugara lygintuvu svilinta. Stasys buvo nekalbus, užsidaręs. Tik prasitarė, kad ypač žiauriai jį mušė paskutiniąją naktį. Ryte turėję sušaudyti. Tačiau nespėję.

Vokiečių okupacijos metais Bagdonai gyveno Telšiuose. R.Bagdonienė sakė, kad vyras naktį po pagalve pasidėdavo pistoletą, bijojo Rimgailos, kurį žmonės matė susidėjusį su raudonaisiais.

1944-aisiais mano senelė su vyru ir mažamete dukrele, mano mama, traukėsi kuo toliau nuo fronto baisumų ir atsidūrė netoli Rusnės. Jie matė, kaip valtimis ir per tiltą vežimais žmonės bėga į Vokietiją. Bega su manta ir be daiktų, taip, kaip stovi. Stasys nenorėjo trauktis į Vokietiją. Jam atrodė, kad reikia pasilikti Lietuvoje ir kovoti. Paskui rusai susprogdino tiltą. Žmonės, kurie tuo metu vežimais dardėjo per tiltą, žuvo – nuskendo upėje. Tarp žuvusiųjų buvo ir vaikų.

Stasį rusai suėmė. Išsivežė. Nepasakė nei kur, nei kodėl. Senelė liko viena su vos kelerius metukus turinčiu kūdikiu. Be maisto, be drabužių. Purvini, vyžoti rusų kareiviai viską atėmė – ir lašinius, ir pieną, ir mantą. Bet Stasiui šį kartą pasisekė. Jis nutylėjo, kad yra Lietuvos kariuomenės karininkas, turi leitenanto laipsnį. Visą laiką tvirtino esąs mokytojas. Paleido, nes tuo metu buvo duotas įsakymas mokytojų neliesti. Stasys patraukė į Voronius, o iš Voronių – tiesiai į Pelaniškių pragarą.

R.Bagdonienė tuo metu apie savo vyro mirtį nieko nežinojo. Ji slapstėsi tai Šiauliuose (ten ją pradėjo persekioti sovietinei valdžiai atsidavęs Jansonas, tapęs rusų saugumo viršininku), tai Vilniuje pas krikšto tėvą Čižą, tai dar kur kitur, pas gerus žmones. Telšiuose pasirodyti nedrįso. Greičiausiai iš karto būtų išvežę į Sibirą ar pasodinę į kalėjimą kaip “bandito žmoną”. Nuolat bijojo, kad kas neįskųstų. Juk buvo ir tokių žmonių kaip Jansonas, kaip Rimgaila.

1996 metų birželio 14-ąją, Gedulo ir Vilties dieną, Pelaniškių kaime, ties ta vieta, kur 1944-aisiais siautėjo liepsnos, iškilmingai atidengtas atminimo paminklas. “Nuo raudonojo teroro žuvusiems vyrams”. Prie paminklo pasakyta daug šiltų žodžių, pareikšta užuojauta žuvusiųjų giminėms ir artimiesiems. Iškilmėse dalyvavo Pakruojo rajono bei Pašvitinio vadovai, organizavę ir finansavę šį renginį. Giesmes giedojo Šiaulių pedagoginio universiteto choras, Pašvitinio moterų ansamblis. Liepsnojantį ąžuolą su besimeldžiančiu angelu pašventino Pašvitinio klebonas, pasakęs prasmingą pamokslą Pašvitinio bažnyčioje aukojant šv. Mišias už žuvusiuosius.

Šis tekstas buvo paskelbtas knygoje “Kaimų istorijos”, išleistoje 1997 metais Vilniuje.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2011.12.26


Prisijunkite prie diskusijos