Per ekstremalumų kultą – į „kultūrą“ be kriterijų


Print

Ar Putinas buvo  modernus?                     

Išliko į atmintį  įsirėžusi diskusija, vykusi V. Mylolaičio-Putino 100- jų  metinų jubiliejaus proga. Žinomas lietuvių literatūros kritikas V. Kubilius tada gana griežtai išreiškė nuomonę, kad poetas nebuvęs pakankamai „moderniškas“.

Jis išlikęs „klasikinių tradicijų vagoje“: laikęsis „rezervuotai ir net kritiškai lietuviškojo avangardizmo“, Jono Aisčio kūrybos atžvilgiu, kategoriškai atmetęs „Keturis vėjus“ ir „Trečiąjį frontą“. Jo viltis ir tikėjimas neleidęs „sutrupėti vidiniam pasauliui“. Patvarus esąs ir jo „visatos modelis“, jos „tvarka, nėra jos griūties. Šios pasaulio sandaros subjektas turi aiškią savo vietą ir vaidmenį, jis nėra išbrauktas ir nėra sunaikintas, atsisakąs ar praradęs savo vaidmenį istorijoje ir pasaulio tvarkoje. Tuo tarpu matome, kad XX amžiaus modernistų kūryboje įsigali absoliutus tuštumos suvokimas, kad visata lieka be savo kūrėjo ir be savo tvarkos. Galiausiai žmogus taip pat neturi savo vaidmens toje pasaulio sandaroje. Putino kūrybos samprata, kad pats menas yra chaoso nugalėjimas <…> iš tiesų kirtosi su modernizmo samprata, išlaisvinusia šitą chaosą. <…> Faktiškai lietuvių kultūra turbūt ir neperžengė modernizmo slenksčio, ji nebuvo išmontuota ir permontuota modernizmo principu.“

Staiga susizgribęs, kad galbūt nuėjo per toli, kritikas ėmė teisintis ir blaškytis: „Nesakyčiau, kad tai turėtų būti koks vertybinis kriterijus, kad, tarkim, Putinas atsiliko nuo modernizmo eigos ar kad modernizmas yra aukštesnis negu klasikinės meno formos. Kaip tik XX a. modernizmas išreiškė žmogaus griuvimą, dvasios iširimą, o Mykolaitis, gindamas tas aukštas amžinas vertybes, kaip tik gynė galbūt didžiąją meno perspektyvą ir prasmę, kurią buvo praradęs modernizmas.“[1]

Ką gi galų gale norėjo pasakyti kritikas? Iš pradžių sudaromas įspūdis, kad Putinui trūko moderniškumo, jog jis būtų „pakankamas“, o paskui tvirtinama, jog tai visai nebūtina, ir klasikinė lietuvių kultūra dėl to nesanti atsilikusi, nes apskritai vertybiniai kriterijai čia negalioją. 

Pirmoji į šį keistą priekaištą reagavo ištikimiausia Putino tyrinėtoja ir populiarintoja Irena Kostkevičiūtė. Ji paaiškino, kad modernizmas iš tikrųjų yra labai įvairialytis, įvairiakryptis procesas, jokiu būdu nesuvedamas į kokią nors vieną tendenciją, todėl nereikėtų stebėtis, kad gerai išsilavinusi asmenybė galėjo suartėti tik su intelektualiausiomis Vakarų tendencijomis (pvz., Ch.Baudelaire‘u, T. Mannu, H. Hesse), o ne su dirbtiniu „Keturių vėjų“ futurizmu ar marksistiškai orientuotu „Trečiu frontu“. Nuo primityvesnių, skurdesnių, ribotesnių, efemeriškesnių, labiau ideologizuotų krypčių visomis išgalėmis jis traukėsi tolyn. O išvadoje buvo visai pagrįstai pasakyta: „Taigi vertinti modernųjį meną vien kaip chaoso, iširimo, griovimo apraišką, mano supratimu, netikslu ir vienpusiška.“[2]

Gana netikėtu žvilgsniu į šią diskusiją įsiterpė Vanda Zaborskaitė. Ji peržengė visą literatūros tyrinėtojų nerimo lauką. Kalbėjo  labai atsargiai, ir net droviai, kaip tik ji tai mokėjo padaryti: „Bet šios konferencijos metu man labiau rūpėjo kitas dalykas, ir tą rūpestį parėmė mano jaunesnis kolega – mokytojas, direktorius. Jis suformulavo tai, kas man arodo svarbu, į ką lyg turiu atsakymą, bet nesu tikra, ar jis teisingas.“

Neatrodė, kad tas rūpestis ją būtų pirmąsyk aplankęs. Tik ji dar aiškiai ieškojo svaresnių argumentų, ir, matyt, negalėjo surasti. Gaila, kad jos trumpa replika diskusija pasibaigė. Lyg niekas nebūtų pastebėjęs jos esmingumo. Mintis liko neišplėtota iki šiol. O ji tada sakė: „Mokytojas pasijuto konferencijoje liekąs su neatsakytu klausimu, kas iš tikrųjų yra Putinas dabarčiai – destruktyviu laiku gyvenančiam žmogui, ieškančiam atramos.“

Tas drovus  moralinis priekaištas kirto skaudokai. Negi vien dėl to, kad Vakaruose atsirado griuvėsių gamintojų, ir mes turėtume girti naikintojus? Kodėl mus turėtų žavėti eilės apie pasaulio ardymą, kai mūsų gyvenimas ir taip smarkiai suiręs. Žmonės suka galvas, už ko įsitverti, kaip iš likusių skeveldrų sulipinti bent šokią tokią gyvenimo regimybę. Jos replikoje buvo galima justi skausmą: „Ar mes, humanitarai, nesame praradę nuovokos, kokioje situacijoje gyvena tauta?“

Buvo aišku, kad Zaborskaitė geriausiai pajuto konferencijos dalyvių būklės dviprasmybę: „Čia prisiminčiau Kunderos žodžius, kad Vidurio Europa šiandien yra labiau Europa negu Vakarų Europa, kad Vakarai yra išdavę tas vertybes, kurias mes laikom tradiciškai europietiškomis. Vakarai ėjo į XX a. vidurio modernizmą, kuris yra ironiška postmodernizmo grimasa. Man atrodo, kad Putinas mums yra toji figūra, – negaliu pasakyti, ką ji reiškia Vidurio Europai – kuri išlaikiusi (čia yra jos vertė ir stiprumas) tai, kas mums yra tradiciškai europietiška ir prieš ką atsigręžė postmodernizmas: pasitikėjimą ir tikėjimą tradicine vertybių hierarchija. <…> Nežinau, ar galima taip žiūrėti į Putiną XX a. kontekste, bet kitoks žiūrėjimas man neturėtų prasmės.“[3]

Tas paskutinis lyg papildomai priklijuotas sakinys Profesorės buvo ištartas maždaug kaip nediskutuojamas kultūrinis credo: „Žinokitės, bet aš galiu vertinti tik taip.“ Svarbiausias dalykas buvo pasakytas. Bet jis, matyt, praėjo visiems pro ausis.

Minėtoje diskusijoje postmodernizmą paminėjo tik Zaborskaitė. Šiuo žodžiu ji pakartojo Kostkevičiūtės mintį, kad nekorektiška ir neatsakinga vienodai vertinti visas modernizmo atmainas. Buvo akivaizdu, kad gyvenimas po geležine uždanga sujaukė daugelio žmonių  kriterijus. Į visus meno ir parameno reiškinius, kurie yra pavadinti žodžiu „modernizmas“, buvo žiūrima kaip į šventą karvę: viskas yra gera, kas uždrausta. Išaugę iš tos pačios kalinių būklės, dabar taip pat elgiamės su postmodernybe. Būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu: mūsų krašte iki šiol šitas žodis tariamas ir rašomas su baikščiu virpuliu, kažkokia mįslingumo, paslaptingumo, vos ne sakralumo konotacija. Atrodome kaip įsodinti į svetimas roges, įstatyti į jų vėžes ir važiuojame vien dėl to, kad jas „rodo“ Vakarai, paskui kuriuos nuo seno likimas lėmė bėgti.

Per kartų kartas šitas besąlygiško bėgimo paskui imperatyvas taip patikimai tarnavo mūsų lietuviškam civilizuotumui, kad ir dabar, vėl prisijungę prie Europos, jaučiamės be galo saugūs ir net neišdrįstame pagalvoti, ką ji iš tikrųjų skelbia ir ką tas skelbimas šiandien gali reikšti mūsų kraštui. Mes jau net nepastebime, kad tie Vakarai  jau bėga visai ne ta kryptimi, kuria mums iki šiol juos teko vytis, kad jie jau bėga patys nuo savęs, nuo savo garbingos istorinės patirties, gal net nuo savo tūkstantmečio civilizuotumo (išmintingumo, sąmojingumo, įžvalgumo, meistriškumo, profesionalumo, humaniškumo, raštingumo ir t.t.) pertekliaus, kurį reprezentuoja jų valstybės.

Mane labiausiai trikdo tas bėgimas žemyn nuo savęs, nesvarbu, ar bėgama nuo savojo Aš, ar nuo savo civilizuotumo. Todėl, kalbėdamas apie postmodernizmą, aš neketinu aprėpti visos jo įvairovės, kuri beveik beribė, o tik tą jo dalį, kuri sukasi apie jo juodąją skylę, susiurbiančią beveik visus žmogaus civilizuotumo pamatus.

Postmoderniškas sukilimas

Šį mūsų gyvenamąjį laikotarpį charakterizuoja nusivylimas modernybe, tačiau jo žymiausių tekstų dalis dažniau atrodo kaip radikalus sukilimas prieš ją. Tie tekstai ir juos atitinkanti kultūra dabar paprastai vadinami postmodernizmu. Pirmąsyk šis pavadinimas buvo panaudotas 1870 m. J. W. Chapmanas juo pavadino prancūziškąjį impresionizmą. R. Pannwitz‘as 1917 m. juo mėgino nusakyti visos moderniosios kultūros pabaigą. 1921 – 1925 m. šis žodis pradėtas vartoti naujausių muzikos ir dailės formų apibūdinimui. 1939 m. istorikas A. J. Toynbee‘s juo nusakė naujausiąją istoriją, prasidėjusią po Pirmojo pasaulinio karo. 1942 m. H.R. Hays jį ėmė taikyti literatūrai. 1949 m. buvo pranešta apie potmoderniosios architektūros gimimą. Juo buvo įvardintos statybos meno atmainos, išsiskiriančios formų apvalumu bei lygių paviršių dekoravimu. Radikalaus sukilimo prieš modernybę reikšmę tas žodis įgavo tik tada, kai pasirodė J.-F. Lyotard“o knyga „Postmodernus būvis“. Nors pats autorius, rašydamas šį darbą, nepretendavo juo paženklinti visos epochos, terminas išplito, apėmė visas gyvenimo sritis ir net aprėpė daugelį tų kultūros reiškinių, kurie iki tol vadinosi „modernizmu“.

O patekęs į masinio vartotojo rankas, šis žodis virto mada, kuri jį padarė net aukščiausia siekiamybe, kokybės ženklu, žyminčiu vos ne naują žmonijos pažangos laipsnį. Nors iš tikrųjų jis dažniausiai liudija tik iš civilizacijos krizės kylantį nusivylimą.

Nusivylimas moderniąja kultūra brendo per visą XX amžių. Iš pradžių jis pasireiškė daugiausia meno kūryba ir teorinėmis kalbomis apie civilizacijos krizę. Buvo perspėjama, aliarmuojama dėl kultūros būklės, ieškoma būdų, kaip ją ištverti, kaip gydyti, gelbėti ir išsaugoti. Antroje šio amžiaus pusėje susiformavo antra, radikalioji, to nusivylimo atmaina –  postmodernistinis judėjimas (postmodernizmas), pasiryžęs įtikinti pasaulį, kad gydyti nėra ką, – kultūrą reikia likviduoti, t.y. diskredituoti, atmesti, įveikti. Pagal iškalbingą Ericho Frommo klasifikaciją prmojo etapo metodą tikriausiai būtų galima pavadinti biofiliniu, o antrojo – nekrofiliniu.

Biofiliniam metodui būtų galima priskirti R. Pannwitz‘o “Europos kultūros krizę”[4], O. Spenglerio “Vakarų Europos saulėlydį”[5], J. Ortegos y Gasseto „Masių sukilimą“[6], K. Jasperso „Laiko dvasinę situaciją“[7], P. Sorokino „Mūsų amžiaus krizę“[8], K. Lorenzo „Aštuonias mirtinas civilizuotos žmonijos nuodėmes“ [9] ir daugybę kitų panašaus pobūdžio darbų. Nekrofilinis metodas, kuriam ir yra skiriamas šis rašinys, savo nusivylimą kultūra įsisąmonina kaip paskatą sukilti prieš modernybę. O tas sukilimas reiškia, kad moderniosios civilizacijos normoms yra paskelbiamas griaunamasis, kontrkultūrinis karas. Modernybė čia reiškia progresuojančią kultūrą, vystančią (plėtojančią ir turtinančią) geriausias klasikines tradicijas, o postmodernybė[10] – istorinų lūžį (perversmą), pasireiškiantį ne tik susitaikymu su tuo nuosmukiu (dekadansu), bet ir anarchistiniu kontrkultūriniu kultūros atmetimu: neigimu, niekinimu, naikinimu.

Šio sukilimo bei atmetimo tekstus sudaro ne tik specialios postmoderniojo mąstymo (postfilosofinės) studijos, jas papildantys paraliteratūriniai rašiniai, tų studijų proteguojami marginaliniai tekstai ir postmodernioji grožinė literatūra, kurios sąraše enciklopedijos jau yra suregistravusios netoli šimto žymiausių kūrinių. Visus šio pobūdžio tekstus būtų galima laikyti vieningu postmodernizmo srautu, sulaužiusiu tarpkultūrines ribas, ištrynusiu skirtumus tarp filosofijos, meno, mokslo, religijos, buitinių pasakojimų ir personalinių patirčių išpažinimo.

Tokia homogenizacija nėra atsitiktinė, – ji randasi iš siekimo įveikti mokslinį moderniosios kultūros racionalumą (logiškumą) ir jį reprezentuojančią mokslinę filosofiją (jos ontologiją ir pažinimo teoriją). J. Derrida tą mokslinio galvojimo tradiciją atmetė kaip logocentrizmą (arba onto-teo-teleo-falo-fono-logocentrizmą), žymintį visas tas galias, kurios buvo užėmusios dvasinio pasaulio centrą. J.-F. Lyotard‘as moksliškumo dominavimą visuomenėje pavadino kultūriniu imperializmu.

Karas su „kultūriniu imperializmu“ čia vykdomas trimis būdais. Pirma, postmodernioji raštija sąmoningai nukrypsta (nutolsta) nuo moderniosios kultūros, laisva valia atsistoja už jos ribų ir radikaliai atmeta pagrindinius jos modernumo bruožus: racionalumą, normalumą, tvarkingumą, idealizmą, sistemiškumą, saikingumą, subalansuotumą, dialektškumą ir pan. Kontrkultūrinis sukilimas prieš moderniąją kultūrą grindžamas įsivaizdavimu, kad kultūra yra valdžios viešpataujančių galių reprezentacija. Kartu sudaroma regimybė, kad postmodernizmas tarnauja „teisingumo“ ir demokratijos gynimui.

Antra, postmodernizmas išviešina ir įteisina (legitimuoja) pačios progresuojančios modernybės nuo seno marginalizuotus, į periferiją išstumtus (absurdiškus, alogiškus, asocialius, amoralius, patologiškus) nukrypimus nuo normos, niekingas (primityvias, vulgarias, skurdžias, tuščias) arba paslapties (uždarumo, privatumo, atsiribojimo) reikalaujančias „diskursyvines praktikas“ ir jas palaikančių žmonių suverenumą.

Sakysime, Foucault samprotavimai apie teisingą „disciplinos“, „baudimų“ „suvaržymų“, „slopinimų“, „draudimų“ (t.y. normų ir taisyklių) ir valdžios „reguliuojamų praktikų“ supratimą orientavo į kultūros paribius ir jos gyvenimo formas, kurias spontaniškai produkuoja gyvenimo periferijoje atsidūrę valkatos, iškrypėliai, bepročiai, kriminaliniai nusikaltėliai, galvažudžiai, kaliniai ir pan. Toji periferijoje susidariusių istorinių ekstremalumų įteisinimo ideologija gana gimininga kadaise karinėmis ir administracinėmis priemonėmis diegtai klasių kovos ideologijai, nepaisant to, kad kai kurie postmodernistai nuo jos stengiasi kategoriškai atsižegnoti.

K.Marxo proletarai irgi buvo kapitalistinio gamybos būdo marginalai, kuriems buvo skirta to būdo laidojimo (duobkasių) misija. Abiem atvejais siekiama laisvės ir teisingumo. Tik marksistinė komunizmo teorija proletarus telkė revoliucijai[11], o M.Foucault anarchizmas marginalus – priešintis visoms disciplinuojančioms ir baudžiančioms valdžioms[12].

Trečia, pats postmodernizmas, demonstruodamas savo laisvą valią, ne tik atmeta modernybę, legitimuoja joje įsišaknyjančias patologijas, išsigimimus, demoralizacijas, absurdą (beprasmybes), barbariškumą, vulgarybes, bet ir produkuoja kuo labiau efemerišką, nesutvarkytą, padriką, chaotišką išsitrinantį, nykstantį, barbarišką, mirštantį literatūrinį pasaulį, be normų, be taisyklių ir be prasmės. Pirmuoju atveju sukylama prieš visą modernybės sukauptą ir ją reprezentuojamą kultūrą, antruoju – sukeliamos prieš ją visos marginalizacijos, trečiuoju – kultūra ardoma, anihiliuojama ir skaitytojo akyse ištirpinama juodosiose  kontrkultūros skylėse. Pirmaisiais dviem atvejais kultūros marginalumą lemia luošinanti žmonių padėtis visuomenės gyvenime, o antruoju ją patvirtina pačios „kūrybos“ suluošėjimas.

„Išlaisvindama“ iš normų marginalines galias, postmodernybė ėmė stimuliuoti pačius rizikingiausius ėjimus iki loginės pabaigos (absurdo, patologijos, beprotybės), kurstyti ekstremalumų (nenormalumų, nukrypimų, keistenybių) paieškas, įteisinti visas įmanomas marginalizacijas, t.y. pripažinti joms vienodą kultūrinį statusą. Kai tik kultūra praranda užkultūrines zonas, kai išnyksta suprantimas, kad ji būna geresnė ir prastesnė, kai išnyksta vertybių laipsniavimas, ji netenka kriterijų ir virsta viena „plokštuma“, kurioje viskas vienodai vertinga, arba kitaip pasakius, niekas jau nebeturi jokios vertės. Išnyksta skirtumai tarp gėrio ir blogio, būties ir nebūties, realybės ir regimybės, sveikatos ir patologijos, gyvenimo ir mirties. Niekam čia negalima teikti prioritetų, niekur nėra nei centro, nei periferijos.

Meno kūryboje šią tendenciją akivaizdžiausiai išreiškė vis labiau į savinaiką linkstančios kontrameninės bei kontrkultūrinės formos, demonstratyvūs išėjimai už savo ribų: pop-artas, dadaizmas, susinaikinantis „menas“, muzikos instrumentų laužymas, natūralių triukšmų generavimas, žymi absurdiškojo „meno“ dalis, Cage‘o tyla ir kitos simbolinės patyčios iš publikos, kūrybos ir visos kultūros. Kraštutinės maišto formos vis toliau bėgo nuo kultūros, sveikojo proto, artėdamos iki kraštutinių  patologinio pakrikimo formų.

Siekiant aiškiau nusakyti ribą, skiriančią postmoderniosios „kultūros“ modelį nuo moderniojo, kartais sudaromi du istorinių personalijų bei jų pagrindinių veikalų sąrašai. Abiejų ištakos paprastai surandamos jau antikoje (nors būtų galima nuvesti ir iki Šumerų bei Egipto). Modernybės atramą sudarė labiausiai subalansuotos, įvairiausių epochų patikrintos, visad pripažįstamos ir niekada nenuginčytos asmenybės (Homeras, Herodotas, Tukididas, Heziodas, Eschilas, Platonas, Aristotelis, Vergilijus, Ovidijus ir t.t.) ir pagrindiniai jų veikalai.

Klasikiniai tekstai funkcionavo dviem lygmenimis – profesionalaus archyvinio supratimo ir praktinio pritaikymo (panaudojimo) lygmeniu. Tai reiškia, kad jie buvo žinovų išsaugomi, stengiantis kuo adekvačiau juos suprasti (teisingiau interpretuoti) tame istoriniame kontekste, kuriame buvo sukurti, ir perduoti tiems, kurie juos norėtų laisvai taikyti naujoms gyvenimo sąlygoms bei apskritai kūrybinei plėtotei, jų gilinimui, tikslinimui, turtinimui ir net savo privatiems komunikaciniams reikalams.

Pozityvūs pasiekimai čia visad gulė į civilizacijos veikimo paradigmas bei programas, nustumdami į periferiją ir net už jos ribų įvairias jos „atliekas“: nukrypimus nuo  normų, nesėkmingus sprendimus, degradavusias gyvenimo formas. Ištisus amžius klasikinis sąrašas, įrodinėdamas periferinio sąrašo tekstų nukrypimus, stūmė juos už pagrindinės kultūros srovės ribų. Tik tekstų likučiais (citatomis ir kitokiais fragmentais)  išsaugoti periferinių  autorių rinkiniai iki šiol patvirtina tą faktą, kad jų vaidmuo istorijoje buvo marginalinis. Tokia kultūros transliavimo praktika visiškai atitiko procesus, kurie vyko moderniajame moksle, technikoje, sporte ir daug kur kitur.

Postmodernistų dėmesio lauke atsidūrė periferinio mąstymo atmainos, kurias kultivavo Herakleitas, sofistai, hedonistai, skeptikai ir kt. Tai, kad postmodernistai nuolatos komentuoja Platono tekstus, neturėtų nieko klaidinti: jo dialogai naudojami ne tam, kad  būtų stengiamasi kuo adekvačiau (teisingiau) juos suprasti, bet kad būtų galima juos populiariausiai pritaikyti prie trumpalaikių šių dienų interesų ir skonių, lengviausiai panaudoti, postmoderniškai dekonstruoti su Platonu mažiausiai susijusias ar net jį patį neigiančias laisvas interpretacijas. Klasikiniai tekstai orientavo į stabilizuotos tvarkos, darnos, normos, saiko, žinojimo, grožio, proto, tikrumo, prasmės, pusiausvyros, patvarumo, patikimumo, apdairumo kultūrą, o marginaliniai – į tos tvarkos ardymą, laužymą, gniuždymą, išbalansavimą, jaukimą, besaikiškumo, padrikumo, netikrumo, neaiškumo, neapibrėžtumo, beprasmybės, beprotystės, šlykštumo ir šleikštulio didinimą.

 Postmodernistinis sukilimas prieš modernybę išsyk susisaistė su tomis civizacijos „marginalijomis“, kad sutelktų sąjungininkus, jau savo įprastu  gyvenimu įpratusius, („pasirengusius“, pribrendusius, drįstančius) ardyti kultūros normas. Išimtinis dėmesys marginalijoms suteikė ir pačių postmodernistų mąstymui marginalinį pobūdį, iškeltą iki moderniajai kultūrai būdingo „imperializmo“.

Daugiakalbystės mišrainė

Kadangi postmodernizmas nėra kokios nors atskiros kultūros srities reiškinys, moderniam atskiros kultūros specialistui nagrinėti jį kebloka. Jo negalima laikyti nei filosofija, nei literatūra, nei religijotyra, nei politologija, nei sociologija, nei psichoanalitika. Jis eina plačiu frontu ir kalba visų sferų kalbomis. Žodžiais jie bėga nuo sąvokinio mąstymo, bet tai jiems toli gražu ne visiems ir ne visada vienodai pavyksta: dažniausiai jie blaškosi tarp mokslo teorijų, pasakojimų, meditacijų, istorinių dokumentų aprašinėjimų. Dominuoja tendencija, išlaisvinanti kalbą nuo visų profesionalisios akademinės kultūros užbrėžtų disciplinavimo formų. Daugiakalbėstės mišrainė aiškiausiai reprezentuoja minčių ir nuostatų mišrainę. Toje prancūziškoje laisvėje atsiranda daug netikėtumų ir keistumų. Tai suteikia tekstams populiarumo. Bet yra ir išimčių, pavyzdžiui, J.-F. Lyotard‘as. Jis eina prieš srovę.

Labai stengiamasi sąvokas paversti simboliais ir poetiniais įvaizdžiais, o įvaizdžiai daromi panašūs į teorinius postulatus. Dėl to  filosofų tekstai čia dažniausiai mažai tesiskiria nuo literatų, istorikų ir publicistų; psichoanalitikų – nuo literatų ir filosofų; sociologų – nuo literatų ir psichoanalitikų. Imi skaityti mokslo tekstą, kuris turėtų išaiškinti, geriau apibrėžti įvardintą dalyką,  bet tuoj pat pamatai, kad jo žodžiai ne sąvokos, o jų „slidinėjimai“, reikšmių perstūmimai, daugiareikšmiai įvaizdžiai (metaforos, simboliai, asociacijos, analogijos), labiau reikalingi ne teoriniam išaiškinimui, bet jų poetiniam ir „dekonstrukciniam“ išbarstymui.

Kartais čia sekama Nietzsche‘ės numintomis pėdomis, todėl be paliovos tarpusavyje maišomos visos įmanomos rašymo formos, žanrai ir stiliai.. Vienas ir tas pats darbas gali būti pradedamas mįslingais aforizmais, toliau pereinama prie teorinio svarstymo, staiga įterpiami eilėraščiai, vizijos ar mitinai pasakojimai, o baigiamas kokiais nors postulatais. Sakysime, didelę dalį G. Bataille‘o „Vidinio patyrimo“ sudaro įvairiu laiku rašytos aforistiškos pastabos, patirtų įspūdžių išpasakojimai (kartais su smulkiomis literatūrinėmis detalėmis) ir būsenų nuotrupos, ekstatiniai išgyvenimai, išpažintis primenantys atsiminimai, minčių fragmentai, žymiai papildyti knygos publikavimo metu, trumpi atsiliepimai apie perskaitytus straipsnius, knygų citatos su komentarais, pavienėms temoms skirti esė ir pan.

O paskutinė dalis iššauna penkiais eilėraščiais apie mirtį. Tai, ką vienoje knygoje autorius išreiškia poetiškai, kitoje išdėsto teoriškai ir savotiškai primena vertimą. Kas jis? Pirmiausia rašytojas. Bet daug kas jį laiko filosofu, nors jis nuo to gynėsi ir gal ne visada be pagrindo.

G.Deleuze‘as, sakysime, kitaip trina ribas tarp kultūros sričių. Jam rūpi, kad tos pačios mintys ir įvaizdžiai būtų „išbandyti“ ir papildyti skirtingų sričių tekstais. Jam (kaip ir Foucault) svarbiausia, kad ponų ir kolonizatorių diskursams galėtų pasipriešinti „mažumos diskursai“. Be to, esą reikalingi skirtingų profesijų tarpininkai: filosofams – menininkai arba mokslinininkai, o mokslininkams – menininkai arba filosofai. Jis prisipažįsta, kad jam ne tiek svarbu kalbėti įtikinamai, kiek vaizdingai. Savo kuriamos filosofijos uždaviniu jis laiko konceptų kūrimą, o kiekvienas konceptas – ne abstrakti sąvoka, bet paradoksas, kuris apima perceptą (pojūčių ir jų santykių paketą) ir afektą (tapsmą). Šie dalykai esą bendri ir menui, ir filosofijai: „Didieji anglų ar amerikiečių romanistai dažnai rašo perceptais, o Kleistas, Kafka – afektais. Afektas, perceptas ir konceptas – trys neatsiejamos galios, einančios nuo meno į filosofiją ir atvirkščiai.“[13]

Savo paties filosofijos paskaitas jis laikė panašiomis į roko koncertus, kuriuose visada lankėsi jauni dailininkai ir muzikantai, kino kūrėjai, architektai. „Paskaitos trukdavo ilgai, niekas nesiklausydavo visko – kiekvienas pasiimdavo tai, ko jam reikėjo ar norėjosi, kas jam galėjo praversti, net jei tai turėjo mažai ką bendra su jo disciplina.<…> Kaip tik tada man paaiškėjo, kaip smarkiai filosofijai reikalingas ne tik filosofinis suprartimas, grindžiamas konceptais, bet ir nefilosofinis supratimas, operuojantis perceptais ir afektais. Reikia abiejų.“[14]

Savo filosofijai jis kelia reikalavimus, visai analogiškus tiems, kurie būdingi meno kūrybai. Todėl pirmame plane čia atsiranda stliaus dalykai. Dideli filosofai kartu esą ir dideli stliaus meistrai. Jų stilius turįs išreikšti „potencialų skirtumus“, iš kurių įtampos turi kažkas  atsitikti, „plykstelėti žaibas“, kad išryškėtų, kas buvo žodžių šešėlyje. Konceptai čia sulyginami su personažais, o peizažai su erdve ir laiku. Filosofo kalba turinti  būti ne homogeniška, o heterogeniška, t.y. be pusiausvyros.

Panašiai galvoja ir J. Derrida. Savo teoriniams tekstams jis suteikia tokias pat laisves, kokias paprastai turi individualus literatūros kūrinių skaitytojas. Iš tikrųjų laisvas eilėraščio ar romano skaitytojas skaito ne tam, kad teisingai suprastų autorių, bet kad jį aktualizuotų savo patirtimi ir išgyvenimais. Jis laiko svarbiu dalyku tokios nuostatos perkėlimą į teorines „dekonstrukcijas“. Todėl jam rūpi ne adekvatus parašytų tekstų perskaitymas (t.y. supratimas), o asociatyviškas spėliojimas, savotiškas meditavimas, įsivaizdavimas ir gaudymas to, ko tekstuose nebūna tiesiai pasakyta, bet ką skaitytojas „turi teisę“ jiems priskirti.

Tokia laisvė suteikia interpretatoriui galimybę su istoriniais tekstais elgtis taip laisvai, kaip ir su savo paties pasidarytais įrankiais. Todėl jis lengvai imasi uždavinio literatūriškumu (metaforiškumu, asociatyvumu, fantazavimu, poetinių įvaizdžių konceptualumu) įveikti logikos ir retorikos priešybes. Metafora jam tampa gyvu žodžiu, sukylančiu prieš „sąvokų lavonus“ ir išbarstančiu jų prasmės vienybę maždaug taip, kaip mineralai išskleidžia visą šviesos vaivorykštę.

Mėgindamas paaiškinti, kokiu žinojimu turėtų remtis su modernybės racionalumu susidorojanti postfilosofija, M.Foucault sutelkė dėmesį į naujojo žinojimo bazę, kuria žmonės remiasi „diskursyvumo praktikoje“. O ji teikia ištisą aibę žodinių visuomenės gyvenimo dokumentų (istorijos paminklų), išsibarsčiusių įvairiuose pasakojimuose, aktuose, statutuose, nutarimuose, rejestruose, filosofiniuose, literatūriniuose, juridiniuose, politiniuose tekstose, instrukcijose, patarimuose, buitiniuose pokalbiuose, papročiuose  ir t.t..

Tokią padriką duomenų  visumą jis ir vadino žinojimu, kurį teorija turinti sutvarkyti. O savo patirtį, kaip turėtų būti vykdomas tokių žinių tvarkymas, jis bene aiškiausiai yra parodęs pristatydamas savo „Žinojimo archeologiją“. Čia jo tekstas užangažuotas gana iškalbingai: „…Tarytum jis pastoviai šalinasi nuo savęs paties, nustato nuosavus matmenis, neužtikrintai kėblina prie savo ribų, svaičioja, teigdamas tai, ko iš viso nenorėjo sakyti, ir kad rastų tikrąjį kelią, pats sukuria sau kliūtis. Akies mirksniu jis demaskuoja  bet kokią painiavą; atmeta tapatumą sau pačiam, tuo pačiu metu nepaskelbdamas: „Aš, girdi, tas ir tas“. Pirmiausia tai ne kritika ir ne būdas nurodyti svetimą klaidą, – tai apibrėžimas tam tikros ypatingos vietos per gretimų elementų išsidėstymą, tai mėginimas apibrėžti tą plyšį, iš kurio aš galiu kalbėti, plyšį, kuris taip lėtai diskurse įgyja formą ir kurį aš juntu vis dar tokį neteisingą ir neaiškų.“[15].

Iš daugelio postmodernistų pamėgto kultūros „plyšio“ pakankamai aiškiai parodoma, kad iš jo ne tik negalima tikėtis teiginių tvirtumo, minties užbaigtumo ir aiškumo, bet ir užbėga už akių tam metodui, kurį Derrida išgarsino savo dekonstrukcijos (išardymo) bei diseminacijos (išbarstymo) bei pėdsakų ištrynimo  įvaizdžiais. Ėjimas tokiais keliais aiškiai demonstruoja postmodernistų skelbiamą postfilosofijos gimimą ir profesinės filosofijos pabaigą. Visi staiga ėmė prisiminti, kad Hegelis jau 19 a. pradžioje nujautė artėjančią meno pabaigą. O M. Foucault su J. Derrida ir feministė V. Solanas savo ruožtu praneša ir apie žmogaus baigtį. Įsižiūrėkime atidžiau.

Ekstremalizmas ir marginalizacija

Prie persiorientavimo nuo kultūros normų į marginalinius sluoksnius ir grupes gana daug prisidėjo marksizmas ir nyčeizmas. Postmodernistai daugiausia eksponuoja savo ryšius su Nietzsche. Ir ne be pagrindo. Iš tikrųjų tai buvo gana avantiūriškų kraštutinumų meistras, antidemokratas, jėgos kulto apaštalas. Sukildamas prieš klasikinę moralę, religinę tradiciją ir prieš.absoliutų mokslinio racionalumo ir jo tiesos dominavimą, Nietzschė pats jautėsi kaip marginalas, vienišas pranašas, savo Zaratustros prototipas, skelbiantis tiesą būsimiems tūkstantmečiams.

Tačiau silpniesiems marginalams jokių simpatijų jis nejautė ir net ragino juos naikinti. „Zaratustroje“ Dionizo atėjimui pasirengti į talką  kviečiami taip pat marginalai: autsaideriai, atstumtieji, nuo oficialaus pasaulio pasitraukusieji ir atkritusieji. Zaratustra jų gebėjime niekinti mažų žmonių minią ir drąsoje išsiskirti iš jos įžvelgia „didžiųjų siekių žmones“, arba „sveikstančiuosius“, galinčius įveikti „sunkio dvasią“. Marginalumas čia nusakomas ne tik atitrūkimu nuo oficialiosios kultūros, bet ir elgesio, išvaizdos, būsenos nenormalumu:  keistumu, išimtiniais gebėjimais, fantastiškumu, vietai nederančia apranga, šlykščia išvaizda ir pan. Labiausiai Zaratustrai artimas „bjauriausias žmogus“, t.y. „Dievo žudikas“, kurį  išvydęs net pats pranašas praranda sąmonę.

Nietzschė kviečia juos įveikti masių žmogų: pastatyti jį ant žemės, pririšti prie biologijos ir fiziologijos („didžiosios sveikatos“), perkainoti visas vertybes, paskelbti moralę prietaru, išsigimimu ir dekadansu. Visais savo principais Zaratustra yra susisaistęs su Dionizo (satyro) daugiaveidiškumu, jo artumu natūraliems instinktams, opoziciškumu viešai Apolono tvarkai, visuomenės idealams, kuriuos jis vadino melagingais idolais (stabais), drąsa nepaisyti jokių draudimų ir apribojimų. Ši nuostata tvirtai susaisto Nietzschę ne tik su postmodernistų numylėtu markizu de Sadu, bet ir su Antikos sofistais. Jis skelbėsi siekiąs tokio tiesos laipsnio, kokį tik gali jo dvasia „ištverti“, o jo filosofija esanti „ieškojimas visko, kas keista ir mįslinga egzistencijoje, visko, kas buvo iki šiol persekiojama moralės.“[16]

Bene pirmąkart būtinumą perorientuoti meną nuo moderniojo civilizuotumo į atmetimo, atsitraukimo ir atsiribojimo kontrkultūrą radikaliai išreiškė itališkojo futurizmo lyderis ir Nietzsche‘s imitatorius F.T. Marinetti‘s. Jo laiko permainų pojūtis, maištingumas ir net švaistymasis riebia leksika puikiai charakterizuoja ne tik laiko dvasią, bet ir „Pirmojo futurizmo manifesto“ autoriaus mentalitetą: „Senoji literatūra apdainavo minties tingumą, susižavėjimus ir neveiklumą. O štai mes apdainuojame įžūlų veržlumą, karštligišką kliedesį, rikiuotės žingsnį, pavojingą šuolį, antausį  ir snukių daužymą. <…> Mes stovime ant šimtmečių skardžio!.. Tai dėl ko gi dairytis atgal? Juk tuoj tuoj mes iškirsime langą tiesiai į paslaptingą Negalimybės pasaulį!  [Dėl šios minties vėliau G.Bataille'is tiesiog ėmė alpti]. Nėra dabar nei Laiko, nei Erdvės. Mes jau gyvename amžinybėje, nes mūsų pasaulyje viešpatauja vien tik greitis. Tegyvuoja karas – tik jis gali apvalyti pasaulį, Tegyvuoja ginkluotė, <…> griaunamoji anarchizmo jėga, aukšti viso ir visa ko naikinimo Idealai! Šalin moteris! [Šis šūkis yra tiesiog įelektrinęs „Vyrų išnaikinimo draugijos manifesto“ autorę[17]].,- K.S.]Mes sudaužysime į šipulius visus muziejus, bibliotekas. Šalin moralę, bailius susitaikėlius ir šlykščius miesčionis.“[18] Per kraštus liejasi vulgari maištininko, neigėjo, niekintojo aistra, atmetanti visą meno tradiciją. Menkai teslepiamas įtarumas, kad  pasaulyje apskritai yra perdaug kultūros, kurios konkurencijos neįmanoma atlaikyti, o ypač ji kliudo naujų kartų įsiterpimui.

F.T.Marinettis ir jo futurizmas bene atviriausiai, radikaliausiai ir naiviausiai liudijo kraštutinumų kultūros pradžią. Lakoniškiausiai kraštutinumų fenomeno turinį išreiškia lotyniškas žodis extremus. Jis žymi ne tik didžiausią nutolimą nuo pradžios, nuo centro, vidurio, nustatytos vietos, laiko arba priimtos normos, bet ir pakraštį, ribiškumą, išskirtinumą, ypatingumą, kritiškumą, pavojingumą, aukščiausiąjį laipsnį, tai, kas yra paskutinis, baigiamasis, net blogiausias. Prie šių reikšmių dar reikėtų pridėti extrema (daugiskaita), t.y. mirtį. Visos šios reikšmės iškalbingai papildo ir patikslina viena kitą ir gana neblogai chrakterizuoja  tą postmodernybės reikšmių lauką, kurį galėtume pavadinti ekstremalumų kultūra.

Čia regime visam amžiui pritikusį pranešimą apie demonstratyvų atsiribojimą ir atsitraukimą nuo meno istorijos, kuri visada save saistė su geriausia tūkstantmete žmonijos patirtimi. Prisišliedamasis prie techninių žmonijos galių, futurizmas jose įžvelgė aiškiausias, autoritetingiausias praeities atmetimo formas, todėl leido sau begėdiškai tyčiotis iš vakarykštės meno kūrybos ir atmesti pačias patvariausias civilizuotumo, profesionalumo, humaniškumo, žmonių bendruomenėje deramo takto bei mandagumo tradicijas. Tais pasityčiojimais, lengvabūdiškais žodžių pasišvaistymais buvo pravertos durys į cinišką, nihilistišką, barbarišką brutalios jėgos demonstravimą kultūroje. Marinettis čia parodė tuos agresyvaus maištingumo ženklus, kurie vėliau daug ką paskatino išėjimui už meno,  kūrybos ir kultūros ribų, t.y. tam subarbarėjimui, kuris ėmė reikštis cinizmu, patyčioms ir nihilizmu. Ledai buvo pralaužti.

Po jo net ir įžūliausi dadaistiški išėjimai už meno kūrybos negalėjo labai šokiruoti. Nors dar niekas negalėjo žinoti, kur iš tikrųjų nuves futuristų pradėtos  permainos, jie vis dėlto iškalbingai ženklino ir stimuliavo nenumatomų civilizacijos transformacijų pradžią.

Marinettis daug ryškiau ir vienareikšmiškiau už Nietzschę akcentavo griovimą, naikinimą, visų normų ribų peržengimą, kuris toks dažnas ir šiuolaikinių postmodernistų bei anarchistų tekstuose. Tik Nietzschė buvo linkęs naikinti juoku, patyčiomis, o čia jau viskas gerokai rimčiau: kalbama apie karą, ginklus ir „snukių daužymą“. Tokie gąsdinimai vis  labiau stiprėjo spontaniškų maištų ir revoliucijų epochoje. Nuosaikaus, santūraus, mąslaus inteligento vietą užėmė vulgarus gatvės maištininkas, neslepiantis nei savo chuliganiško žargono, nei jį atitinkančių manierų. Pats griovimas iškeliamas kaip tikslas ir didžiausia vertybė. Nebelieka tos pozityvios tradicijos, nuo kurios visada atsispiria progresuojanti kūryba. Menas virsta gryna mada, o ekspertiniai vertinimai – protekcijomis grindžiamais nuosprendžiais.

Ši futuristinė meno doktrina nuo XX a. pradžios susišaukė su Nietzsche‘s „valios valdyti“ filosofija ir paraleliškai plintančia „jėgos filosofija“[19]. Kad ir kaip šiandien būtų įrodinėjamas jų „nekaltumas“, jos neabejotinai padėjo įsitvirtinti autoritarinėms politinėms sistemoms Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Vokietijoje, Rumunijoje ir kai kur kitur. Visai ne atsitiktinai Manifesto autorius bendradarbiavo su anarchistų žurnalu „Sugriovimas“, o vėliau įkūrė futuristinį judėjimą, mėginusį išreikšti visos tautos savimonę, rodančią jos „higienišką revoliucinį veržlumą“. 

Suartėdamas su B.Mussoliniu, F.T.Marinettis įstojo į fašistų partiją. Vėliau po tarpusavio nesutarimų net iš jos išstojęs save laikė nepartiniu fašistu. O netrukus ir pats sukūrė  futuristų partiją. O „jėgos filosofas“  B.Mussolinis, kaip žinoma, greitai surado draugišką kalbą su Hitleriu, kuris pats už savo nugaros jau turėjo Nietzsche‘ę.[20] Netrukus buvo  pradėtas ir Hitlerio flirtas ir su „genialiuoju Stalinu“[21].

Katastrofiškas visų šitų politinių „genijų“ pralaimėjimas, rodos, turėjo diskredituoti visų spalvų jėgos filosofiją, bet to neįvyko. Prie to nemažai prisidėjo G.Bataille'is, iš pradžių prisišliejęs prie fašizmo, o vėliau, sugėdintas kritikų, ėmęs advokatauti Nietzschei. Jo silpnai natūrai reikėjo Nietzschės atramos. Nietzschei būdinga megalomanija, dominavimo, galios valdyti troškulys. Jis ne tik manė esąs pats sau pakankamas, bet ir turintis tokių didingų minčių, kurių neįmanoma niekam perduoti, tuo tarpu Bataille‘ui atrodė, kad jo paties patyrimas neprieinamas jam pačiam tol, kol jis nėra atskleistas kitam.

Bet kad ir kaip ten būtų, Nietzsche's valią siekti galios ir Mussolinio „jėgos filosofiją“ postmodernistai išplėtojo iki žinojimo galios filosofijos ir ypač intensyviai ėmė domėtis, kaip marginalai galėtų pasipriešintis valdžios galioms. Čia M.Faucault jau tiek persistengė, kad net visuose socialinės tvarkos ir normų palaikymo aktuose ėmė matyti kalėjimų tinklo veikimą. Net maro metais įvestas karantinas, ligoninės režimas, disciplina vaikų kolonijose jam vaidenasi kaip įkalinimo būdai.

Bet bene labiausiai (net iki patologijos) šiuo atžvilgiu nuoseklus G.Bataille‘is. Negailėdamas nei poetikos, nei patetikos, jis įtaigoja, kad „tik kraštutinume žmogus nueina nuo savo kvailo ribotumo“.[22] Kaip žinia, kasdienėje kalbos apyvartoje ribotumas yra tolygus siauraprotystei ir bukaprotystei, arba nepajėgumui peržengti savo paties pasiektų, o juo labiau iš šalies gautų žinių. Tik peržengdamas savo žinojimo ribas žmogus pradeda suprasti savo ribotumą. Tik tuos aktus įsisąmoninęs Sokratas galėjo išmintingai pasakyti: „Žinau, kad nieko nežinau.“ Bet tai aišku ir visiems solidesniems moderniosios kultūros kūrėjams. Jis  radikalizuoja šį principą tiek, kad ragina save, o kartu ir kitus peržengti tai, ko padaryti neįmanoma.

Todėl jis įtikinėja, kad be kraštutinumo gyvenimas yra tik apgaulė, sukčiavimas, pasitraukimas, pralaimėjimas, žlugimas. Žinoma, ir tą dalyką seniai žino modernioji kultūra: kiekvienas sportininkas pasakys, kad visi jo rekordai pasiekti darant tai, kas iš pradžių yra buvę neįmanoma. G.Bataille (ir ne tik jis) tuo žodžiu „neįmanoma“ nori eiti dar toliau ir plačiau:  jis orientuojasi į visų kultūros normų peržengimą. Ne atsitiktinai didžioji jo kūrybos dalis yra skirta moralinių normų laužymui: jo romanas „Akies istorija“ yra demonstratyviai pornografinis, keletas jo publikacijų buvo uždraustos net Prancūzijoje.

Be to, ėjimas iki kraštutinumo jam reiškia siekimą peržengti bet kokio žinojimo ir savo būties ribas,  t.y. įsiskverbimą į nežinomybę ir mirtį. G.Bataille'is nori įtikinti, kad gali būti tokios gyvenimo sąlygos, kai pats  kraštutinumas taps žmogaus galimybe. O prie tokių galimybių ribos mūsų laukia ekstazė, buvusios prasmės išnykimas, beprotybė, šleikštulys, juokas į veidą būčiai ir panašūs dalykai, užsibaigiantys„mirties nuosprendžiu“, kurį jis regi ne tik tradiciniuose aukojimo ritualuose, bet net ir markizo de Sado iškreiptame seksualiniame potraukyje, skatinančiame ir gyvenimo palaidumą, pakrikimą, ir aukų kankinimais grindžiamą siautėjimą.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: filosofas Krescencijus Stoškus.

(Bus daugiau)

Žurnalas "Metai", 2013-ieji, Nr. 11

2013.12.04


[1]Putinas: gyvenimo ir kūrybos akiračiai. Vilnius: „Vaga“,  1996, p. 466-467.

[2]Ten pat, p. 469.

[3]Ten pat, p. 473 -474.

[4]Pannwitz R. Die Krisis der europäischen Kultur.  Nürnberg: „H. Carl“, 1917.

[5]Spengler O. Der Untergang des Abendlandes Wien, 1918 (I t.) ir 1922 (II t.). .

[6]Ortega y Gasset J. La rebelión de las masas (1930). Straipsnių serijos pavidalu pirmąsyk publikuotas periodiniame leidinyje “El Sol” 1929.

[7]Jaspers K. Die geistige Situation der Zeit. Berlin-Leipzig, 1932.

[8] Sorokin P. The Crisis of Our Age, New York: „E.P. Dutton & Co Inc.“,  1941.

[9]Lorenz K. Die acht Todsünden der zivilisierten Menschheit, München: „R. Piper & Co“, 1973.

[10] Šiame tekste “postmodernizmu”” vadinami raštai, kuriais  atmetamos moderniojo gyvenimo normos bei principai  ir diegiama postmodernioji galvosena, o “postmodernybe” –  visa kontrkultūros procesų apimta kultūra, atsiskirianti nuo modernybės

[11]„Proletarai neturi ko joje prarasti, išskyrus savo grandines.“ (Marksas K., Engelsas F. Rinktiniai raštai, t.. 1, Vilnius: “Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla“, 1949, p. 38).

[12] Veikalas „Disciplinuoti ir bausti“ užbaigiamas citatomis ir replikomis, kurios visą šalį vaizduoja kaip vieną išsikerojusį kalėjimą arba skirtingų disciplinos lygių kalėjimų tinklą, kuriam priskiriamos ir kareivinės, ir auklėjimo bei filantropijos įstaigos, ir globos namai, ir ligoninės. O jis ne tiek perauklėja žmones, kiek produkuoja nusikaltėlius. 

[13]Delleuze G. Derybos. Vilnius: „Baltos lankos“, 2012, p.214 – 215..

[14]Ten pat, p. 218.

[15]Фуко М. Археология знания. Киев: «Ника-центр», 1996, с. 19.

[16]Ницше Ф. Сочинения,  т.2, Москва: «Мысль», 1990, с. 695.

[17]Apie jį bus kalbama skyrelyje “Feministinė intervencija”.

[18]Програмные выступления мастеров западно-европейской литературы ХХ века: Называть вещи своими именами. Сост. Л. Андреев и др. Москва: «Прогресс», 1986,  с. 160 – 161.

[19]1908 m. pats būsimasis fašistų lyderis B. Musolinis (Benito Mussolini) išleido veikalą „Jėgos filosofija“, Ž. Sorelis (Georges E. Sorel)-  „Samprotavimus apie prievartą“.

[20] Karo metu, kaip pats Hitleris prisipažino, “Schopenhauerio, nihilizmo ir valios jėgos filosofo, darbus reguliariai nešiojosi kišenėje ir “sužinojo iš jų daug naujo”. Iš jo sekretoriaus žinoma, kad jis galėjo cituoti Schopenhauerį  ištisais puslapiais; ir jo lūpose dažnai buvo kitas vokiečių valios filosofas Nietzschė, kurio kūrinius  jis vėliau padovanojo Mussoliniui.” Trevor-RoperH.R. Застольные беседы Гитлера. 1941 – 1944. Москва: «ЦЕНТРПОЛИГРАФ», 2004, c. 24.

[21] “Nepaisant savo neapykantos “judėjiškam bolševizmui”, savo paniekos slaviškajam “dar ne visai žmogui,” Hitleris niekada nesiliovė žavėtis “šiuo genialiu barbaru”, “gudriu kaukaziečiu”, kurį jis laikė vieninteliu vertu priešu, “didžiausia asmenybe”, “gyvuliu, bet milžiniško maštabo gyvuliu”, “pusiau pabaisa, pusiau gigantu”, taip pat ir jo “komunistiniu kredo, ir metodais, ideologija, tiek pat galinga, kaip ir jo nuosavoji.” (Ten pat, p. 20). Dar pagarbiau jis kalba apie Mussolinį, tapatina jį su Romos cezariais:  „Duče, Jūs esate Italijai tuo pačiu, kuo ir aš Vokietijai,“  (Ten pat, p. 38).

[22]Батай Ж. Внутренний опыт. Петербург: «AХIОМА/МИФРИЛ»,  1997, p. 78.


Prisijunkite prie diskusijos