Pergalės ar pralaimėjimo diena?


Sovietinė pergalės diena arba kitaip dar Gegužės 9-oji diena. Šią dieną nacistinė Vokietija kapituliavo Sovietų Sąjungai II pasauliniame kare (sovietinėje istorijoje dar žinomas kaip didysis Patriotinis karas).

Ši šventė pirmą kartą buvo švenčiama penkiolikoje sovietinių respublikų, kuomet buvo pasirašyti kapituliacijos dokumentai 1945 metų gegužės 9 d. (Maskvos laiku). Komunistai mėgo švęsti ideologines šventes. Šventė, kuri neleido niekam abejoti, kas čia laimėtojas, o kas pralaimėtojas. Lietuva, Latvija, Estija irgi turėjo suprasti, kad jų „išvadavimas“ 1944 m. buvo didelės šventės pradžia.

Tačiau ne visi suprato, nes dalis gyventojų šventimą pratęsė Sibire. Kita dalis gyventojų pabėgo į Vakarus švęsti kitų švenčių, o kiti išsislapstė miškuose, nespėję sulaukti švenčių pradžios. Sovietinė Rusija nebuvo taiki valstybė. Jau 1919 m. ji puolė Lenkiją, norėdama įžiebti pasaulinę darbininkų revoliuciją. Lenkija atsilaikė. Atsirado šansas ir Baltijos šalims pagaliau tapti laisvomis po tiek daug metų, praleistų imperiniame kalėjime. I pasaulinis karas baigėsi Vokietijos pralaimėjimu, tačiau iškilo nauja grėsmė Europoje – sovietinė Rusija, kuri pradėjo galvoti ne tik apie sovietinę Europą, bet ir apie sovietinį pasaulį. Leninas su bolševikais tik trumpam davė Baltijos šalims nepriklausomybę, nes patys kovojo Rusijos pilietiniame kare, todėl buvo pavargę ir silpni. Tai buvo laikinas nesusipratimas, kurį netrukus ištaisė.

20 metų prabėgo labai greitai. Per juos Europoje atsirado jau antra pavojinga šalis – nacistinė Vokietija. Dvi diktatūrinės ir pavojingos šalys – nacistinė Vokietija ir Sovietų Sąjunga sutarė tarpusavyje. Sovietai tiekė išteklius naciams, o naciai tiekė tai, ko reikėjo sovietams. Stalinas padėjo Hitleriui užkariauti Europą, kad po to pats ją „išvaduotų“. Draugystė buvo sutvirtinta Lenkijos pasidalinimu 1939 m., kas išprovokavo II pasaulinį karą. Baltijos šalys tapo nusikalstamo plano aukomis. Suomija atsilaikė, Baltijos šalys – ne. Baltijos šalys buvo okupuotos 1940 metais. Prasidėjo masiniai gyventojų trėmimai į Sibirą, kol 1941 m. Nacių Vokietijos kariuomenė išvijo sovietus ir pabaigė šiuos trėmimus, taip išgelbėdama lietuvius nuo raudonojo pavojaus. Vėliau naciai pradėjo žydų žudynes, tačiau žydų naikinimo filosofija buvo Nacistinis planas – ne Lietuvos planas.

Nacistinė Vokietija okupavo Lietuvą, ji buvo tik regiono dalimi. 1944 m. Sovietinė imperija okupavo Lietuvą dar kartą. Kodėl tai ne „išvadavimas“? Ar galima „išvaduoti“ šalį, kuri vis tiek būtų tapusi laisva? JAV ir D.Britanija atidarė antrą frontą, Nacistinei Vokietijai liko metai gyventi. Šis tariamai pasiaukojantis „išvadavimas“ buvo naudingas tik Sovietinei imperijai, nes ji nebūtų leidusi, kad JAV išvaduotų Lietuvą, taip sukurdama sau nedraugišką valstybę šalia savo sienų.

Reikėtų atsiriboti nuo emocingų  ir šovinistinių šūkių. Niekas neprašė Lietuvos ją „išvaduoti“ 1944 m. ir niekas neprašė jos okupuoti 1940 m. Viena diktatūrinė totalitarinė valstybė pralaimėjo karą, kita liko. Žuvo daug žmonių, tačiau tai buvo karas. Hitlerio karo mašiną rėmė Stalinas, todėl pati Sovietų Sąjunga turėjo prisiimti atsakomybę už tai, kad rėmė agresorių. Po to pati tapo jo auka, kaip ir tos šalies gyventojai. Lietuva nerėmė nacių, sovietų, ji pati tapo šių valstybių peštynių auka. O vertinant istoriniu požiūriu, tai Rusijos imperija tiesiog atsikovojo savo prarastas teritorijas.

Lietuva, kadaise buvusi Rusijos imperijos sudėtyje, atsirado Sovietinės Rusijos Sovietų Sąjungos sudėtyje. Kas pasikeitė? Vietoje caro atėjo komunistai. Žinoma, kad po karo buvo investuojami sovietų pinigai į Lietuvą, bet ar JAV nepadėjo finansiškai Vakarų Europai? Galbūt Suomija irgi blogai padarė, kad neleido jos „išvaduoti“ iš buržuazinių kapitalistų ir tapti sovietine Suomija? Tai tik propagandinis melas, kurį komunistai išmanė geriau už bet ką. Reikia atskirti du dalykus: pergalę ir praradimus. Žuvo civiliai ir kariai visose pusėse. Juos reikia pagerbti. Tačiau jeigu iškeliama pergalė aukščiau visko, netgi nekreipiant dėmesio į mažų tautų okupacijas, tai jau nėra pergalė. Tai – eilinis komunistinis melas.

2010.07.31

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *