Pergalės šešėlis


Print

Neprisimenu 1945-ųjų gegužės 9-osios. Nes nebuvo tada mums Pergalės diena. Jau buvome trečią kartą okupuoti. Trečią kartą mano gyvenime.

Per nepilnus šešerius mano gyvenimo metus. Pusę mūsų namo Alytuje tada buvo užėmę rusų karininkai. Pas vokiečių kilmės vaikystės draugus taip pat gyveno rusų karininkai.

Daug jų buvo Alytuje, bet Pergalės dienos neprisimenu, nes mums ji buvo trečiosios okupacijos pradžia. Išvadavo nuo fašistų ir nė neketino išeiti. Antrasis pasaulinis karas baigėsi Rytų Europos okupacija. Vakarų Europa iki šiol nesupranta, gal apsimeta nesuprantanti, kas mums atsitiko. Išdavė mus Vakarai.

Šiandien taip pat išduoda – pamažu, subtiliai – viliodami bedarbius, parduodami Rusijai lėktuvnešius, leisdami vos ne mūsų teritorijoje statyti atomines elektrines. Lietuva tuštėja, kaip 1940-aisiais, 1941-aisiais, 1948-aisiais, kai mus vežė gyvuliniuose vagonuose, kai šaudė miškuose ir saugumo rūsiuose. Dabar esame tremiami į Vakarus – lėktuvais, keltais, autobusais. Po dvidešimties metų tautinės kultūros, lietuvių kalbos, patriotiškumo  niekinimo, mokylų kosmopolitizavimo. Žemės lopinėlis, Lietuva vadinamas, labai patrauklus stipresnėms tautoms ir rasėms, kurios čia ir užims išnykti pasmerktų lietuvių vietą.

Labai norėčiau, kad šis sakinys sukeltų didžiausią pasipiktinimo audrą. Labai norėčiau. Bet mes jau esame paralyžiuoti, abejingi lietuvių tautos likimui. Ne visi, bet praėjęs dvidešimtmetis buvo labai nepalankus tiems, kurie norėtumėm išlikti.

O Rusija pastarosiomis dienomis rodo senus senutėlius filmus apie karą, apie jų Pergalę. Kartais tie filmai vietomis meniškai įtaigūs, nes vaidina geri aktoriai, tačiau istorinės tiesos juose – nė trupinėlio. Jie skiriami jaunosioms kartoms, nuo kurių iki šiol bandoma nuslėpti baisi, siaubinga Rusijos imperijos praeitis. Jie skiriami tiems, kurie neskaitė Aleksandro Solženycino, kurie neskaitė Viktoro Suvorovo, istoriko Marko Solonino knygų.

Viktoro Suvorovo knygas aš skaičiau, kai kurias išleidau, kai kurias verčiau. Rusų Pergalės dienos proga skaitytojams siūlau nedidelę ištraukėlę iš jo knygos “Теnj Pobedy” (“Pergalės šešėlis”). Knyga apie Pergalės kainą, karo vadus, jų nekompetenciją, žiaurumą, savanaudiškumą, negailestingumą savam eiliniam kareiviui. Pagrindinis knygos herojus – maršalas Georgijus Žukovas, kuriam, pasak knygos autoriaus,  būdingos visos čia paminėtos ydos, kuris nepagrįstai laikomas Pergalės kalviu. “Ar Žukovas buvo didysis strategas? Ar neraštingas soldafonas galėjo juo būti? Niekšas turi būti vadinamas niekšu nepaisant apdovanojimų” (A.Tonovas)

Man patiko autoriaus priekaištai rusų tautai dėl jos pačios patirtų kančių. Tauta privalo kovoti su valdžia, jeigu ji daro nusikaltimus. Tauta turi kontroliuoti valdžią. Ne vien rusų tauta nusipelnė tokių priekaištų. Ir vokiečių, ir lietuvių… Aktuali mintis, verta dėmesio ir šiandien.

XXX

Mūsų kareiviai iš tiesų keršijo vokiečiams už viską, ką jie padarė Sovietų Sąjungoje. Sovietų kareivio elgesys Vokietijoje pasibaigus karui – tai kilnaus pykčio prasiveržimas. Tačiau nepamirškime niuansų. 1945 m. Raudonosios armijos kareiviai ir karininkai Berlyne ir kituose vokiečių miestuose elgėsi taip, kaip elgėsi Lvove 1939 metais, Rygoje, Vilniuje, Taline, Kaune – 1940-aisiais. Mūsų vaduotojai Lenkijoje plėšė, žudė, prievartavo. Raudonosios armijos priedangoje mūsų kompetetingi organai naikino drąsiausius, talentingiausius, stipriausius, narsiausius žmones okupuotose šalyse. Kam ir už ką jie keršijo “išvaduotoje” Lenkijoje 1939 metais? 1940 m. apiplėštos ir pažemintos buvo Estija, Lietuva, Latvija, Bukovina, Besarabija. Mūsiškiai okupuotose šalyse elgėsi nė kiek ne geriau, negu hitlerininkai. Ir jeigu hitlerininkai paskui pasivaikščiojo po mūsų žemę, tai ar ne metas atsakyti į klausimą: iš kur jie atsirado? Ar ne laikas prisiminti, kas atvedė Hitlerį į valdžią? Ar ne laikas atsakyti į klausimą: kas ir kodėl rengė vokiečių tankistus Kazanėje, lakūnus – Lipecke, artileristus ir chemikus – Saratove? Po Pirmojo pasaulinio karo sutriuškinta Vokietija neteko teisės turėti povandeninių laivų, bombonešių, tankų, sunkiosios artilerijos. Kas ir kodėl leido vokiečių konstruktoriams projektuoti tankus ir povandeninius laivus Leningrade?

Taip, hitlerininkai mūsų šalyje įvykdė siaubingų piktadarybių. Tačiau jeigu Stalinas nebūtų atvedęs Hitlerio į valdžią, jeigu nebūtų parengęs vokiečių konstruktorių, tankistų ir lakūnų didiesiems užkariavimams, tai mūsų žemėje nebūtų buvę jokių užkariavimų ir piktadarybių. Jeigu vokiečių chemikai antrajame ir trečiajame dešimtmečiuose nebūtų turėję galimybės eksperimentuoti slaptuose sovietiniuose poligonuose Pavolgyje, tai, kas žino, gal ir iki dujų kamerų nebūtų buvę prieita.

Tačiau gal mūsų tauta nekalta dėl Antrojo pasaulinio karo? Gal mūsų tauta tiesiog nežinojo, kad komunistai siekia viešpatauti visame pasaulyje? Gal tauta nežinojo, kad Maskvoje veikia Kominternas – Pasaulinės revoliucijos štabas? Gal tauta nežinojo, kad Stalinas rengia Vokietiją karui? Gal ir nežinojo.

Tačiau tai ir yra tautos nusikaltimas. Tauta privalo pažinti valdžią, kuri ją valdo. Tauta privalo tikslingai nukreipti valdžią ir ją kontroliuoti. Tauta privalo kovoti su valdžia, jeigu valdžia daro nusikaltimus. Priešingu atveju tauta tampa nusikaltimų bendrininke. Jeigu tauta komunistams-nusikaltėliams leido paimti valdžią, vadinasi tauta privalo atsakyti už visus jų nusikaltimus.

Pirmiausia mūsų tauta, išmintingai vadovaujama Komunistų partijos, išaugino fašistinį žvėrį, o paskui keršija už tai, kad tas žvėris mus vos ne mirtinai sukandžiojo.

Nuotraukoje: maršalas Georgijus Žukovas.

2011.05.09


Prisijunkite prie diskusijos