Pertekliniai studentai, arba Gulago Archipelagas Lietuvos aukštosiose mokyklose


Print

Pasaulį išvydo Švietimo ir mokslo ministerijoje ilgai rengtos studijų sistemos reformos koncepcijos. Įvairiausios koncepcijos – nuo “nieko nedaryti” iki Konstitucijos keitimo – pateikiamos kaip vienodai vertingos ir vienodai priimtinos. Didžiulė koncepcijų įvairovė pateikiama kaip ministerijoje veikusios ekspertų grupės darbo rezultatas.

Sunerimo ir praėjusios Seimo kadencijos Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Valentinas Stundys: “valdančioji koalicija iki šiol neturi mokslo ir studijų sektoriaus reformos vizijos, ką ir kaip jie norėtų keisti“ (Bernardinai, Aukštojo mokslo reformos reforma skendi ūkuose).

Kadangi ekspertai nesugebėjo atrinkti vienos tinkamiausios koncepcijos, tai ministerija pasinaudojo romėnų patarle Vox populi – Vox Dei (lot. Liaudies balsas – Dievo balsas)  ir dabar laukia liaudies masių verdikto dėl studijų sistemos likimo . Prasidėjo vieši svarstymai. Žiniasklaida skelbia, publikuoja įvariausias numones. Jas skelbia rektoriai, ministrai, studentų vadukai, seimūnai, t. y. beveik tie patys, kurie iki šiol gamino tas koncepcijas, o liaudies gelmės vis tyli.

Kadangi esu arčiau liaudies gelmių (nepavyko įsiterpti nei į akademinę, nei į politinę nomenklatūrą ar tapti liaudies tarnu vykdomojoje valdžioje) ir turiu informacijos (daug metų domiuosi studijų politika, buvau minėtoje ministerijos ekspertų grupėje), nekukliai manau, kad čia surašytos mano mintys galėtų būti išgirstos kaip tų gelmių balsas.

Pradėti reikėtų nuo Seimo nario Valentino Stundžio susirūpinimo. Reforma, kurią savo programoje žadėjo reformuoti LSDP, yra V. Stundžio, jo bendrapartiečių (konservatorių) ir liberalų kūdikis. Nors gimdytojų baimė, kad dabartinė valdančioji koalicija bereformuodama nenumarintų jų kūdikio, yra visiškai suprantama, verta įdėmiau pažvelgti, koks kūdikis gimė.

V. Stundys didžiuojasi, kad jo bendrapartiečiai kartu su liberalais įtvirtino krepšelio principą – „krepšelis atitenka tiems studentams, kurie į aukštąją mokyklą įstoja geriausiais rezultatais. Tokiu būdu valstybės finansavimas skatina geriausius“. Kartu jis džiaugiasi Konstitucinio Teismo nutarimu, kuris laiduoja nemokamas studijas gerai besimokantiems, kuriems yra valstybės poreikis, bet nutyli, kad tas pats Konstitucinio Teismo nutarimas leido plėšti visą studijų kainą iš labai gerai, gerai, patenkinamai ir blogai besimokančių, kuriems nėra valstybės poreikio.

Akivaizdu, kad aukštojoje mokykloje blogai besimokantys asmenys neturėtų būti laikomi (bet laikomi) kaip pinigus atnešantys gyvūnėliai. Tačiau ne taip akivaizdu, kad Konstitucinio Teismo išvada, jog Lietuvos valstybei nereikia beveik pusės Lietuvos studentų (mokančių už savo studijas), yra vadinamosios „žmonių pertekliaus“ problemos totalitarinis sprendimas. 

„Žmonių pertekliaus“ problema „amžina“, nes amžinas yra išteklių stygius. Žmonijos istorijoje perteklinių žmonių problemą paprastai išspręsdavo karai, maras, badas, bet tik XX amžiuje atsiradusiose totalitarinėse valstybėse ši problema pradėta spręsti „moksliškai“, visiškai atmetant bet kokius nemokslinius skrupulus – moralinius apribojimus ir stabdžius. Geriausiai tai parodė Hannah Arendt savo knygoje „Totalitarizmo ištakos“.

Nacizmas žmonių pertekliaus problemą sprendė logiškai pagal „mokslinį“ Gamtos įstatymą – blogiau prisitaikiusios rūšys (rasės pagal nacius) bet kuriuo atveju pralaimės konkurenciją su aukštesnėmis rūšimis (arijais), todėl nacizmo istorinė misija – fiziškai išnaikinti žemesnes rases.

Komunizmas ją sprendė vykdydamas „mokslinio“ komunizmo atrastą Istorijos įstatymą – pažangiausia (darbininkų) klasė laimės prieš mažiau pažangias klases, todėl komunistų misija – pagal Istorijos įstatymą fiziškai naikinti nepažangias klases. Žlugus totalitariniams režimams, žmonių pertekliaus problema niekur nedingo, bet žmogiškose šalyse randami ir „žmogiški“ jos sprendimai. 

Tačiau užgimusios totalitarizmo idėjos nemirė. Jos įsikūnijo neoliberalizmo pavidalu. Vėl skelbiama „mokslinio“ įstatymo viešpatystė – laisvosios rinkos „nematomosios rankos“, kaip aukščiausio nuo žmogaus nepriklausančio „mokslinio“ Rinkos įstatymo, tiesioginis valdymas Žemėje be jokių „moralinių stabdžių“. Rinkos įstatymas atrinks dėl „prigimtinio kvailumo“ negebančius konkuruoti perteklinius žmones ir išmes juos į „žmogiškųjų atliekų“ sąvartyną. Tačiau pažanga yra. Neoliberalai nėra naciai ar komunistai, perteklinių žmonių nedegina ir nešaudo. Jie tik paruošia žmogų gyvenimui atliekų sąvartyne.

Kai neoliberalizmas įsitvirtina švietimo sistemoje, žiniasklaidoje, reklamoje, žmogus nuo vaikystės be paliovos girdi – konkuruok ir rūpinkis savo karjera, kad ir kiek tai tau kainuotų, būk geriausias, būk laimėtojas visur ir visada.

Pavyzdžiu kitiems laikomas tas, kuris sugeba iš visko gauti daugiausia naudos sau, kad ir kitų žmonių sąskaita, kuris kuo geriau sugeba savo interesams išnaudoti galiojančius įstatymus ir jų spragas. Iš tikrųjų tai spąstai. Jei yra laimėtojų, visada bus ir pralaimėtojų, kurių neišvengiamai yra daugiau (pavyzdžiui, be samdinių nebūtų ir darbdavių). Pralaimėtojas palūžta – kad ir kiek spardytumeisi, negali nieko laimėti.

Belieka tik rezignacija. Neoliberalusis ugdymas užbaigtas. Parengta nuolanki, neprotestuojanti, nestreikuojanti darbo jėga. Arba su savo likimu susitaikiusi „žmogiškoji atlieka“, gaunanti fiziškai vegetuoti leidžiančią pašalpą, kad iš bado nepradėtų siautėti. 

Nors „mokslinis“ Rinkos įstatymas atrastas Vakaruose, bet derlingiausią dirvą jis rado pokomunistinėse šalyse, kur dar gyvi totalitarizmo įgūdžiai. Čia galima pastebėti istorinį panašumą su marksistinėmis idėjomis, kurios tapo dominuojančia ideologija ne Vakarų Europoje, bet bolševikinėje Rusijoje. Maža to. Komunizmo ir neoliberalizmo giminingumą rodo ne tik pokomunistinė neoliberalizmu grindžiama politika. Kinijos ir tam tikru laipsniu dabartinės Rusijos politika rodo, kad neoliberalizmas ir komunizmas puikiai sugyvena.      

2009 m. V. Stundys ir jo konservatoriškieji bei liberalieji kolegos besimokančiųjų „pertekliaus“ klausimą išsprendė totalitariniu stiliumi – į įstatymą perkėlė Konstitucinio Teismo sprendimą, kuris pertekliniams ir valstybei nereikalingiems studentams (dabar tokie studentai sudaro beveik pusę Lietuvos studentijos) leido studijuoti tik savo lėšomis.

Taip buvo išspręsta lėšų stygiaus aukštajame moksle problema. Tuo pačiu ugdoma nauja palaužta ir nuolanki darbo jėga, gebanti protestuoti vieninteliu būdu – emigruoti iš Lietuvos. Iš tikrųjų Lietuvos konservatoriai ir liberalai nieko naujo neišrado. Jie tik pasinaudojo kai kurių pokomunistinių šalių –  Rusijos, Vengrijos, Rumunijos – ir kelių Afrikos valstybių, kurios anksčiau žavėjosi socializmu, patirtimi.

Čia galima pastebėti nuostabų panašumą į Aleksandro Solženicyno aprašytą komunistinės Rusijos išradimą – Gulago Archipelagą. Sukurta studijų sistema, kurios vienoje dalyje įstatymiškai laiduojamas nemokamas mokslas. Kitoje dalyje iš besimokančiųjų, kurių akademiniai pasiekimai yra kuklesni, įstatymiškai reikalaujama mokėti visą studijų kainą.

Pastaroji dalis yra tos sistemos lageris atliekantiems bausmę, t. y. mokantiems už savo studijas asmenims. Be to, tokia studijų finansavimo sistema negalėtų egzistuoti be mokančių už studijas lagerio lygiai taip pat, kaip totalitarinis komunistinis režimas negalėjo egzistuoti be Gulago kalinių darbo. Ir V. Stundžio straipsnyje pateikti skaičiavimai tai patvirtina.

V. Stundys aiškina, kad finansavimas pagal krepšelio principą skatina geriausius – krepšelis atitenka studentams, kurie geriausiais rezultatais baigė vidurinę mokyklą. Tačiau ir anksčiau studentai buvo priimami konkurso tvarka pagal jų mokymosi vidurinėje mokykloje rezultatus. Taigi ir ankstesnė tvarka skatino geriausius. Iš tikrųjų ne tai buvo akcentuojama, kai buvo pradėtas studentų rūšiavimas į reikalingus valstybei (su krepšeliais) ir nereikalingus (be krepšelio).

Pagrindiniai šūkiai buvo „mokslinio“ Rinkos įstatymo variacijos: aukštojo mokslo pertvarka pagal laisvosios rinkos ir konkurencijos principus savaime išspręs visas aukštojo mokslo problemas! Krepšelis „eis paskui“ studentą – kurį universitetą šis pasirinks, tas ir gaus pinigus! Tie universitetai, kuriuose užtikrinama kokybė, gaus daugiau pinigų, o tie, kurie yra žemo lygio, bankrutuos! Taip rinka išspręs per didelio universitetų skaičiaus klausimą! 

Deja, nei kokybė pagerėjo, nei kuris nors žemo lygio universitetas bankrutavo, o V. Stundys stengiasi nebepriminti ir neprisiminti šių šūkių. Dėl informacijos asimetrijos laisvoje aukštojo mokslo rinkoje (pasirinkti reikalingos informacijos studentas gali turėti tik įgijęs aukštąjį išsilavinimą toje srityje, o laisvoje rinkoje aukštoji mokykla neprivalo skelbti objektyvią informaciją, svarbu tik, kad jos skelbiama reklama nebūtų visiškas melas) daugybė „išlaisvintų“ studentų savo krepšelius nunešė ne ten, kur vertėtų.

Nunešė ir kaltų nėra. Taip nusprendė laisvosios rinkos „nematoma ranka“ – asmuo pats kaltas, nes dėl savo „įgimto kvailumo“ neteisingai pasirinko ir todėl atsidūrė „žmogiškų atliekų“ sąvartyne. Jau pirmaisiais reformos metais „išlaisvinti“ studentai paliko už borto inžineriją, agronomiją, veterinariją, galėjusias suteikti jiems realias pragyvenimo garantijas, ir užtvindė vadybą, teisę, ekonomiką. Negavę krepšelio studentai taip pat veržėsi į šias studijų kryptis. Dažnai tai lėmė mažesnė šių studijų kaina.          

Palyginti nedideliame savo straipsnelyje V. Stundys sugebėjo sutalpinti daug, atsargiai tariant, keistų dalykų. Jam akivaizdu, kad Lietuvoje per daug aukštųjų mokyklų. Jis piktinasi  valdančiaisiais, kad jie nekalba apie dabartinio tinklo optimizavimą. Keista – prieš penkerius metus V. Stundys ir jo kolegos iš aukščiausių tribūnų skelbė, kad paskui studentą einantys krepšeliai savaime išspręs per didelio universitetų skaičiaus klausimą. V. Stundys teigia, kad valstybinis specialistų užsakymas yra grįžimas prie blogą šlovę pelniusios planinės ekonomikos ir kaip pavyzdį pateikia mokytojų rengimą: „nuo 2000-ųjų per dešimtmetį pedagogines studijas baigė ir įgijo mokytojo kvalifikaciją apie 37 tūkst. absolventų, o švietimo sistemoje įsidarbino 5-6 tūkst. Štai planavimo pasekmė, kai norima išlaikyti instituciją ir nepaisoma realybės poreikių“.

Keista. Iš šio pavyzdžio išplaukia išvada priešinga V. Stundžio regėjimams – planavimo nebuvo. Dar galima pridurti, kad kaip tik V. Stundžio vadovavimo laikais buvo įvesta krepšelių kvota mokytojų rengimui – kuo tai skiriasi nuo planavimo? Įdomūs ir kiti V. Stundžio pastebėjimai, pavyzdžiui: „Politikai, ypač pasikeitus valdžioms, elgiasi kaip revoliucionieriai – jie visada žada pasaulį kurti iš naujo. Internacionalo logika politikoje dar gyva – kai jau ateisim, tai pasaulis bus kitoks“. Iš bendrų straipsnio intencijų galima suprasti, kad norėta įgelti dabartinei valdančiajai daugumai, bet ir vėl gavosi atvirkščiai. Revoliuciją įvykdė ir „atliekamų“ studentų klausimą totalitariniu būdu išsprendė ne dabartinė, o ankstesnė valdančioji daugumą, kuriai priklausė ir V. Stundys.

V. Stundį galima nuraminti – didesnių sukrėtimų nebus. V. Stundys pats mato, kad „yra bendro pobūdžio konceptualūs pasvarstymai, bet ir dėl jų, kaip supratome, dar nėra susitarta“. Šių eilučių autorius beveik metus dalyvavo tuose „konceptualiuose pasvarstymuose“ ir gali pradžiuginti V. Stundį, jog tie pasvarstymai buvo tik dūmų uždanga siekiant išlaikyti pajamas iš Gulago Archipelago Lietuvos aukštosiose mokyklose. Būtų keista, jei konservatorių ir liberalų įsteigtą Archipelagą imtųsi naikinti TSKP anūkė LSDP. Ištikimybė totalitarizmui patvirtinta ir LSDP programoje rinkimams į Seimą.

Joje nėra jokių užuominų apie mokančiųjų už studijas lagerių valstybinėse aukštosiose mokyklose naikinimą. Yra tik pažadas suvienodinti pinigines baudas, kurias moka Gulago Archipelage kalintys valstybei nereikalingi (pertekliniai) Lietuvos studentai: „Garantuoti nemokamą aukštąjį mokslą gerai besimokantiems valstybinių aukštųjų mokyklų studentams, įgyvendinti vienodos visuotinės studijų įmokos sistemą tiems, kurie nepateks į valstybės užsakymu nemokamai studijuojančių sąrašą. Visuotinė metinė studijų įmoka neviršys 1 vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio“.

Be to, prie pajamų iš studentiško Gulago Archipelago priprato ir aukštosios mokyklos. Kai kurios iš jų, ypač surenkančios mažai krepšelių, išvis negalėtų egzistuoti be šių pajamų. Jos taip pat atkakliai priešinsis bandymams panaikinti mokančių už studijas lagerius.

Neoliberalusis totalitarizmas nuolat „laisvina“ žmogų. Dabar jis laisvina nuo šeimos, lyties, tėvynės. Jei norintis studijuoti bijo atsidurti perteklinių studentų lageryje, jis gali laisvai išvykti studijuoti į kitą šalį, kurios studijų sistemoje nėra Gulago Archipelago. Tokia galimybe masiškai naudojasi Lietuvos jaunimas. Jei prieš pat 2009 m. Lietuvos studijų sistemos mokslo reformą Jungtinės Karalystės universitetai priėmė mažiau kaip 700 studentų iš Lietuvos, tai 2010 m. priėmė virš pusantro tūkstančio, o 2011 m. beveik 2000 studentų iš Lietuvos. Šiuo požiūriu Lietuva aplenkė Indiją, JAV, Italiją, Ispaniją, Kanadą, Lenkiją. Kiek jų sugrįš, jei išvyksta genami baimės?

Slaptai.lt nuotraukoje: Vytautas Daujotis, Vilniaus Universiteto profesorius, šio komentaro autorius.

2014.08.22; 16:59 


Prisijunkite prie diskusijos