Peržengti per slenkstį, kuris vadinasi „niekada“


Print

Niekam ne paslaptis, kad nepripažinta Islamo valstybė (NIV), užimanti didelę dalį Sirijos ir Irako teritorijos, pasipildo naujais gyventojais, atvykstančiais iš viso pasaulio ne tik kariauti, bet ir dirbti. Bet daugumą maždaug 10 mln. NIV gyventojų sudaro vietiniai arabai. NIV yra turtinga šalis, turi daug naftos, dujų, neblogai išvystytą žemės ūkį, kitokių pajamų šaltinių.

Neseniai BBC.news pranešė, kad rugsėjo viduryje NIV savo tviteriuose ir išplatintais vaizdo įrašais  kreipėsi  į besiruošiančius bėgti į Europos Sąjungą ar jau esančius joje musulmonus, kviesdama juos atvykti į Islamo valstybę, kurioje jų laukia taika ir aprūpinimas. Bėgti iš musulmonų teritorijos – „mirtina nuodėmė“, aiškina NIV atstovai. Europos Sąjungoje jūsų laukia pažeminimas, skurdas, diskriminacija ir amoralaus gyvenimo būdo rizika, sako jie. Vaizdo įrašuose demonstruojama, kaip šiltai NIV priimami pabėgėliai.

Toks Islamo valstybės kreipimasis į pabėgėlius būtų labai aktualus Europos Sąjungai, bet, deja.

Vakarai per Jungtines Tautas ir Europos Sąjungą įtraukė Islamo valstybę į tarptautinių teroristinių organizacijų sąrašus ir užkirto sau bet kokią legalią galimybę su ja kontaktuoti kitokiais, negu kapituliacijos, klausimais.

Žengtas abejotinas politinis žingsnis visos NIV atžvilgiu, nes buvo išsakyti įtarimai pažeidus žmogaus teises, padarius karo nusikaltimus, persekiojus etnines religines mažumas tik atskiriems NIV žemo rango karo vadams, dažniausiai dėvintiems balaklavas.  

Žiaurumų, vandalizmo aktų kiekviename kare pasitaiko. Visgi, tai, kas suskaičiuota Islamo valstybėje, nei iš tolo neprilygsta Rusijos vyriausybės nusikaltimų ir žiaurumų mastams Čečėnijoje arba Egipto karinės chuntos nusikaltimams žmoniškumui po neseno antidemokratinio perversmo. Arba kančioms Guantamo, Makgraibo kalėjimuose. O juk viskas tik palyginant gali būti vertinama.

Kai kalbama ne apie politiką Jungtinėse Tautose ar Europos Sąjungoje, Baltiesiems Rūmams artimi  ekspertai vienareikšmiškai tvirtina, kad NIV nėra teroristinė organizacija.

Bloombergo planas

Autoritetingas Vakarų portalas „BLOOMBERG.COM“ rugsėjo 16 d. redakcijos straipsnyje „Kaip pradėti karo Sirijoje pabaigą“ pasiūlė visoms Sirijoje ir Irake kovojančioms grupuotėms, išskyrus NIV ir kelias radikalias, nutraukti tarpusavio kovas, ir susitarti dėl įtakos teritorijų. Siūloma kurdams palikti jų kontroliuojamą kurdiškąją dalį, alavitams opozicinėms sunitiškoms grupuotėms – šiuo metu jų valdomą teritoriją, o kas liko – valdančiajai Basharo al Assado alavitų mažumai.

Pagrindinis susitarimo tikslas – suvienyti tarpusavyje kariaujančius subjektus kovai su NIV.

Straipsnyje paliekama vietos ir Putino pasiūlymui prisidėti prie karo su NIV, nekeliant asmeninio B. Assado dalyvavimo jame klausimo.

Pripažindamas, kad tokį susitarimą pasiekti beveik neįmanoma, Bloombergas tvirtina, kad tai šiuo metu yra vienintelis būdas pajudėti į priekį.

Straipsnyje rašoma, kad tikslui pasiekti reikia įvykdyti daug sunkių sąlygų. Reikia prikalbinti sunitišką Saudo Arabiją neremti nuosaikiųjų sunitų sukilėlių karo su alavitų (artimų šiitams) remiamu B. Assadu ir palikti pastarąjį ramybėje. O tai būtų įmanoma tik tada, jei šiitiškas Iranas ir Libane esanti šiitiška Hezbollach grupuotė įsipareigos Saudo Arabijai neremti B. Assado.

Lieka daug kitų neaiškumų, rašoma straipsnyje, pavyzdžiui, kas kontroliuos strategiškai svarbų šiuo metu ginčytiną Aleppo miestą, Damasko sunitų priemiesčius, sieną su Izraelio okupuotomis Sirijos Golano aukštumomis.

Bloombergas pripažįsta, kad ginkluoti kurdai tai – jėga, kuri stabdo NIV veržimąsi į kurdų gyvenamas teritorijas Sirijoje ir Irake. Tačiau jis neatsako į klausimą, kaip įtikinti NATO narę Turkiją nutraukti ginkluotų kurdų grupuočių, besijungiančių su Turkijos kurdų partizanais, bombardavimą.

Prasti yra JAV vadovaujamos koalicijos reikalai, jei jos tikslas – sunaikinti nepripažintą Islamo valstybę. Tokia išvada perskaičius BLOOMBERG.COM redakcijos straipsnį peršasi savaime.

Nei vienas Vakarų analitikas, ekspertas šiuo metu nesiryžta nurodyti net pirmo veiksmingo žingsnio sprendžiant krizę.

Matyt, ne taip paprasta karo „visų prieš visus“ įkarštyje įtikinti jo dalyvius nukreipti ginklus prieš vieną iš jų. Juolab, kad jokių ateities saugumo garantijų susimokiusiems prieš tą vieną niekas nesiūlo. Naivu, pavyzdžiui, būtų kurdams tikėtis, kad pasaulis, nugalėjus su jų pagalba Islamo valstybę, pripažins Kurdistano nepriklausomybę, arba net B. Assadui pasitraukus iš valdžios Koalicija sutaikys maištininkus su alavitų karininkais, nužudžiusiais dešimtis tūkstančių jų moterų ir vaikų.

Padėtį dar labiau sukomplikavo papildomo Rusijos karių kontingento ir karinės technikos atvykimas į B. Assado kontroliuojamus miestus. Nežinomųjų atsirado tik dar daugiau. Dabar JAV priversta aiškintis su Rusijos generolais dėl jų tikslų Sirijoje ir bandyti derinti juos su savais.

Ar tikrai katė, perbėgusi kelią Vakarams ir Islamo valstybei, juoda

Daugelio ekspertų nuomone, Sirijos padalinimas neišvengiamas. Jis matomas ir Bloombergo plane. Diplomatinės galimybės krizei išspręsti išsiplėstų, jeigu galima būtų pasiūlyti susitarti dėl pasidalinimo visoms kariaujančioms pusėms, taip pat ir NIV.   

Galima spėti, kad pagrindinė tokio susitarimo kliūtis – Izraelio baimė dėl NIV ketinimų jos atžvilgiu.

Ilgą laiką Izraelį supusių valstybių režimai tenkino Izraelio saugumo interesus. Egiptas, Jordanija, Saudo Arabija, Sirija, Libanas nekėlė Izraeliui grėsmės, kol juose sėdėjo ant Vakarų pavadžio laikomi diktatoriai, chuntos ar absoliutūs monarchai. Tačiau Arabų pavasaris, įvykiai Egipte, Libijoje, Irake ir Sirijoje daug ką pakeitė. Mažų mažiausiai jie įrodė, kad regionas yra nestabilus, ilgesniam laikui neprognozuojamas ir todėl labai pavojingas Izraeliui. 

Čia iškyla klausimas. Kokie režimai Artimuosiuose Rytuose gali būti stabilūs ilgesnį laiką?

Islamo valstybės ideologai tvirtina, kad Islamo kalifatas, besiremiantis šariatu, kaip sykis ir garantuotų tą stabilumą ilgam. Iš tiesų, paskaičius apie būsimo jų Islamo kalifato sanklodą, galima padaryti išvadą, kad ji būtų labai panaši į Europos Sąjungos sanklodą. Kalifate – tie patys ES gerai pažįstami pagrindiniai solidarumo ir subsidiarumo principai, tik… nesekuliarizuotu pagrindu. Ir centrinės bei vietinės valdžios rinkimai kitokie. Bet visgi rinkimai.  

Aišku, toks šariatu pagrįstas valdymas sekuliarizuotam europiečiui būtų atgrasus. Jis jame įžvelgtų žmogaus teisių ir laisvių suvaržymus. Bet, vertinant pragmatiškai, ar tai nebūtų geresnis variantas už tuos, kuriuos šiandien matome diktatorių, chuntų, absoliučių monarchų valdomose ir tik Vakarų dėka „stabiliose“ Islamo valstybėse? Atkreiptinas dėmesys į tai, kad būtent „stabilios“, JAV remiamos Saudo Arabijos piliečiai labiausiai prisidėjo prie Rugsėjo 11.

NIV teritorinė ekspansija stringa. Skelbiamas Islamo kalifatas, į kurį įeitų visos istoriškai musulmonams kada nors priklausiusios žemės, nuo pat pradžių buvo utopija. Daugiausiai, ką būtų pajėgi apjungti Islamo valstybė šiandien, tai teritorijas, kuriose daugumą sudaro arabiškai kalbantys sunitai. Iš jų didžiausios būtų, be to, ką ji jau turi, Saudo Arabija, Egiptas, Jordanija, Alžyras, Libija, Marokas, Tunisas. Bet šiose valstybėse pirma turėtų įvykti gyventojų daugumos palaikomi perversmai.    

Islamo valstybės vadovybėje ne kvailiai sėdi. Jie supranta, kad ideologija, propaganda – viena, o realios galimybės šiandien – kita. Ir visai neatmestina, kad jie pasiruošę derėtis dėl regiono ateities, tik, žinoma, ne visiškos kapituliacijos, kurią diktuoja NIV įrašymas į juodąją tarptautinių teroristų knygą, sąlygomis.

Islamo valstybės retorika kalbant apie jos galimus santykius su Izraeliu nesiekia tokių aukštų tonų, kaip, pavyzdžiui, Irane. Juk Irane būta pareiškimų, kad sionistinis Izraelis apskritai neturi teisės egzistuoti. Ir tartis su NIV dėl Izraelio saugumo taip pat galima. Juo labiau, kad NIV ir Irano gyventojai – istoriniai antagonistai. Ir dabar Iranas NIV laiko priešu Nr.1 (po JAV, turbūt).

Vakarai turėtų pagaliau peržengti slenkstį, kuris vadinasi „niekada“. Derybos su Islamo valstybe neatrodytų ir disonansu Vakarų deryboms dėl įtakos Artimuosiuose Rytuose su Rusijos prezidentu Vladimiru  Putinu. Prezidentu, turinčiu didelį patyrimą antiteroristinėse operacijose Londone (prieš teroristą Litvinenko), Rusijoje (susprogdinant teroristų gyvenamus daugiaukščius), Kaukaze (nušluojant ištisus etninių teroristų miestus) ir Ukrainos oro erdvėje (numušant pilną tarptautinių teroristų lėktuvą).

Vokietijos „Frankfurter Allgemeine“ paskelbė JAV Čikagos Tarybos globaliems klausimams apklausų rezultatus. 72 proc. apklaustųjų mano, kad JAV gali pasikartoti teroro aktas, panašus į Rugsėjo 11. Tai, galbūt, rinkėjų įspėjimas JAV vyriausybei, kad tikslas sunaikinti Islamo valstybę, nežinia dar, ar įvykdomas, nepadidino JAV piliečių saugumo, palyginus su turėtu 2001 metais.

Nuotraukoje: komentaro autorius Kastytis Stalioraitis.

2015.09.24; 04:07


Prisijunkite prie diskusijos