Petras Dirgėla. Suvokimai. Vargas dėl proto…


Print

Šių metų kovo 29 dieną minėjome rašytojo Petro Dirgėlos pirmąsias mirties metines.

Prisimindamas iškilųjį rašytoją portalas Slaptai.lt skelbia Petro Dirgėlos (1947 – 2015) straipsnį „Vargas dėl proto“. 

Šis rašinys pirmą sykį publikuotas 1998-ųjų metų sausio 20 dieną tuometiniame „Valstiečių laikraštyje“.

Jis priklauso esė ciklui „Suvokimai“. Rašytojas juos kūrė 1997 – 1999 metais (pirmą kartą dienos šviesą išvydo „Valstiečių laikraštyje“). „Suvokimus“ sudaro per šimtas tekstų. Kai kuriuos jų numatę paskelbti. Daug jau paskelbėme skiltyje „Aktualijos“. Manome, kad istorinius romanus kūrusio rašytojo Petro Dirgėlos mintys nepraradusios aktualumo.

XXX

Petras Dirgėla

Suvokimai. Vargas dėl proto

Tikrai po lygiai visiems žmonėms Dievas davė proto. Tik proto stygiumi nė vienas žmogus nesiskundžia. Todėl kai reikia dėl ko nors gyvenime išmintingai susitarti, prasideda vargas dėl proto.

Prezidento rinkimus laimėjus Valdui Adamkui, vargas dėl proto Lietuvoje labai pasunkėjo. Išmintingiausi rinkimų rezultatų revizoriai pulkais patraukė į didžiuosius miestų šiukšlynus. Ieškojo balsų, atiduotų Artūrui Paulauskui. O mes šit ir vėl turime aiškintis, kas yra prisitaikėliškumas.

Rašytojas Petras Dirgėla, istorinių romanų autorius.
Rašytojas Petras Dirgėla, istorinių romanų autorius.

Žmonės, kuriuos galima vadinti intelektualais, man ėmė kalbėti: „Teisybę rašei apie Jonelio gyvenimą, nugyventą tik vyšniaujant. Daug žmonių nieko kito nenori, tik vyšnias skinti, tik privilegijomis naudotis. Pripratimas prie privilegijų – didelė yda. Tačiau tu neteisus, kai sakai: per prezidento rinkimus piliečiai išsiveržė iš prisitaikėliškumo nelaisvės. Neišsiveržė, drauguži. Vienas milijonas prisitaikė prie Valdo Adamkaus ir jo Vakarų, antras milijonas – prie Artūro Paulausko ir jo Rytų“.

Tie intelektualai kalba lyg ir argumentuotai: „Lietuvos valstybės likimas šiuolaikiniame pasaulyje nuo jos pačios nebepriklauso. Kaip didžiosios valstybės – pasaulio politikos kūrėjos – gros, taip Lietuva šoks, nes yra per maža, kad jos balso kas nors klausytų. Žmonės suprato: visiškai nebesvarbu, kas taps Lietuvos prezidentu. Kad ir kokį išminčių juo išrinktum, valstybės pastumdėlės prezidentas vis tiek bus pastumdėlis. Galingųjų vietininkas.

Toks, koks buvo Brazauskas. Jis buvo geras prezidentas. Ir buvo geras todėl, kad buvo geras pastumdėlis. Jį labiau stumdė Maskva ir buvusio soclagerio nomenklatūros labai rišlus klanas. Iš Amerikos namo sugrįžusį Valdą Adamkų labiau stumdys Vašingtonas ir ir provakarietiškos ekonominės grupuotės. Rinkimus laimėjo tie, kurie nusprendė: naująjį prezidentą geriau tegul stumdo Amerika, juk ji daro viso pasaulio politiką. Prie jos geriau prisitaikęs, žiūrėk, ir kokių nors nuolaidų ar privilegijų laimėsi. Taigi, drauguži, prezidento rinkimai tik patvirtino, kad esam beviltiškų prisitaikėlių tauta“.

Iš tikrųjų, ne tik pasaulinė politika, bet ir pats pasaulis, į kurį Dievas žmogų leidžia, prievartauja žmogų prisitaikyti. Pasaulis keičiasi, keisdamasis verčia ir žmogų prie pasikeitimų pritapti. Pritapimas nėra vienkartinis veiksmas. Tai – nepaliaujamas procesas. Sėkmingai prie pasaulio prisitaikęs šiandien, negali būti tikras, kad sėkmingai būsi prisitaikęs ir rytoj. Staiga užklupęs šaltis, karštis ar kitokia stichinė nelaimė nusineša į nebūtį šimtus tūkstančių gyvybių. Tačiau žmogui negana prisitaikyti prie gyvenamo pasaulio. Žmogui būtina prisitiaikyti ir prie kitų žmonių. Jų bendravimas yra prieštaringas, permainingas. Pasikeitimai, kilę pasaulyje iš žmonių bendravimo (konfliktai, karai ir t.t.), pražudo milijonus, dešimtis milijonų planetos gyventojų.

Suprantama, žmonės kaip įmanydami stengiasi bendravimą kuo geriau suderinti, harmonizuoti, kad konfliktų ir karų nekiltų. Tam tarnauja religija, moralė, menai, kultūra, politika. Šie bendravimo derinimo instrumentai padeda žmonėms pasiruošti prisitaikymui prie permainų. Kasdieniame gyvenime žmogus visada yra pasiruošęs prisitaikyti. Užėjo badmetis – badauja. Prasidėjo karas – kariauja. Pavergė šalį okupantai – stengiasi jiems įtikti bent tiek, kad išliktų gyvas ir dar vaikus užaugintų.

Šit ką apie prisitaikymą prie sovietinio okupacinio režimo rašo filosofas Vytautas Radžvilas (Kultūros barai“, 1997, Nr. 5): „Atėjo (…) “socialistinė rinka“ bei „socialistinė savo turiniu ir tautinė savo forma“ kultūra. (…). Šitaip prasidėjo visoje imperijoje vykusi „tautiškų“ nomenklatūrinių kultūrų gamyba. (…). Prie tautinės nomenklatūrinės kultūros ištakų stovėjo žmonės, kurie lemtingu ir tragišku pokario apsisprendimo laikotarpiu pasirinko ne kovos, bet „kultūrinės rezistencijos“ kelią. (…) kad ir ką kalbėtume, Tėvynės gynimas, nors ir beviltiškoje situacijoje, ir kultūrinė rezistencija“ nėra lygiaverčiai dalykai.

Žinoma, nėra. Suprasti tai padės kad ir šitoks pavyzdys. Tėvai valstiečiai visom išgalėm stengėsi išleisti vaikus į mokslus sakydami: “Mokykis. Jei nesimokysi, purvą kaip ir mes brisi“. Taigi: daugelis tėvų vaikus į mokslus leido ne tam, kad jie taptų šviesuoliais, tautą šviestų ir vestų, o tam, kad gerą tarnybą gautų. O juk „gera tarnyba“ tuomet faktiškai reiškė įsiterpimą į nomenklatūrą, vykdžiusią okupacinį režimą.

V.Radžvilas: „Mūsų pokarinėje kultūroje buvo tiesiog suprogramuotas poreikis pateisinti (…) savo ano meto laikyseną (įsiterpimą į nomenklatūrą). Vadinasi, joje egzistuoja ir nenugalimas poreikis kurti įvairiausio pobūdžio mitus, tarp jų – ir rezistencijos mitą, sunaikinantį pačią šio žodžio parsmę“.

Iš tikrųjų, net ir kova dėl to, kad sovietinė respublikinė premija būtų paskirta nepartiniam mokslininkui ar menininkui, buvo vadinama kultūrine rezistencija. Žodžio „rezistecija“ prasmės iškraipymai ilgainiui tapo suvis idiotiški: „Mes – ne girtuokliai, mes – rezistentai. Mes gėrėm, gėrėm, gėrėm, ir Sovietų sąjunga subyrėjo, nes nebuvo kam dirbti“.

V.Radžvilas: „(…) toji nomenklatūrinė kultūra kai ką ir davė (…). „Tautinės“ orientacijos šalininkams ji suteikė vykdomos „patriotinės“ pareigos jausmą ir padėjo raminti sąžinę“.

Svarbiausia, ką šie apmąstymai liudija, yra šit kas: žmogui, norinčiam naudingai prisitaikyti „prie stipriųjų“, lojalumo neužtenka, reikia susiklastoti dar ir „ramią sąžinę“. Visiškai akivaizdu, kad milijono balsavimas už Valdą Adamkų buvo ne įsiteikimas Vakarams, ne pasipriešinimas Rytams, o tik visokiais bejėgystės pateisinimais užliūliuotos „ramios sąžinės“ pabudimas.

Kad ir kaip suktum, veiksmas, padarytas pagal sąžinę, yra laisvėjimo veiksmas, aš jį anąsyk pavadinau proveržiu iš prisitaikėliškumo nelaisvės. Mano oponentai turėtų sutikti, kad tauta, kuri gali apsispręsti ir pagal sąžinę, dar nėra beviltiškų prisitaikėlių tauta.

Nuotraukose: rašytojas Petras Dirgėla.

2016.04.08; 08:08