Pirmieji lietuviai krikščionių šventieji –šv. Charitina Lietuvaitėir šv. Daumantas Timotiejus ( IV )


Print

7. Naugardo nepriklausomybės praradimas

Netrukus prasidėjo Maskvos kunigaikštystės kova su abiem nepriklausomais Šiaurės Rusios miestais.

Jau Sofijos Vytautaitės sūnus Vasilijus II surengė karo žygį prieš Naugardą, apdėjo miestą duoklėmis ir 1456 m. Naugardas turėjo pripažinti priklausomybę nuo Maskvos. Toliau Naugardo istoriją žymėjo beveik šimtmetis pastangų išsaugoti savo miesto–respublikos nepriklausomybę, kol viskas pasibaigė Ivano Rūsčiojo laikais, kai caras Ivanas Rūstusis (rus. Иоáнн Васúльевич; Иоáнн IV, 1530–1584) kraujyje paskandino Naugardo nepriklausomybę.

„Kraujyje paskandino“ – ne metafora. 

Atžygiavęs į Naugardą su kariuomene ir savo siaubūnais opričnikais pirmasis „visos Rusios caras“ (царь всея Руси; nuo 1547 m.) įžengė į miestą 1570 m. ir sausio 8 d. iškilmingai jį pasitikusiam arkivyskupui Pimenui priešais cerkvę, nepabučiavęs kryžiaus, viešai pareiškė:

Tu, piktavali, rankoje laikai ne gyvybingąjį kryžių, o ginklą vietoje kryžiaus; tu su savo piktais sąmokslininkais, šio miesto gyventojais, nori šituo ginklu sužeisti mūsų cariškąją širdį; jūs norite mūsų cariškos valstybės tėvoniją Didįjį Naugardą atiduoti kitataučiui, lenkų karaliui Žygimantui Augustui; nuo šiolei tu jau nesivadinsi ganytoju ir šv. Sofijos bendrasosčiu, bet būsi vadinamas vilku, grobuonim, pražudytoju, mūsų cariškos karūnos ir skeptro išdaviku ir kenkėju.[1]

Siaubinga miesto tragedija, prasidėjusi po to, nustelbia visus žinomus pasaulio istorijoje tironų žiaurumo liudijimus. Caro įsakymu buvo suvaryti į vieną vietą turtingiausieji bajorai, renkamosios bei vykdomosios valdžios žmonės ir žymiausieji pirkliai.

Kartu su jais atvežė jų žmonas ir vaikus. Surinkęs visą šią minią priešais save, Ivanas įsakė saviškiams nurengti visus ir kankinti, amžininko žodžiais tariant, „nenusakomais“ kankinimais, be kita ko – padeginėti juos kažkokiu išrastu mišiniu, kurį jis vadino „apkepu“ (kažkokiu ugniniu mišiniu; podžar), po to įsakė visus iškankintus, apdegintus pririšinėti prie rogių ir vilkti paskui visu greičiu į Naugardą, tempiant per įšalusią žemę, ir ten mėtyti nuo tilto į Volcho upę. Paskui juos vežė jų žmonas ir vaikus; moterims surišdavo už nugaros rankas su kojomis, prie jų pririšdavo vaikelius ir šitaip mesdavo į upę; caro tarnai plaukiojo valtimis po upę ir žeberklais arba kirviais pribaigdavo tuos, kas išplaukdavo paviršiun. „Penkias savaites tęsėsi nesutvardomas caro įniršis“, – rašo amžininkas. Kai pagaliau carui atsibodo toks pasilinksminimas prie upės, jis ėmė važinėti po vienuolynus ir įsakė jo akyse naikinti ugnimi grūdus, kirsti arklius, karves ir visus gyvulius. Išliko pasakojimas, kad atvykęs į Šv. Antano vienuolyną caras išklausė pamaldas, po to įžengė į vienuolių valgyklą ir įsakė išžudyti visa, kas gyva vienuolyne. Šitaip susitvarkęs su vienuolynais Ivanas pradėjo vaikščioti po pasauliečių gyvenvietes Naugarde ir įsakė naikinti pirklių sandėlius, laužyti prekyvietes, tvoras ir puošnius namus, daužyti langus ir duris, naikinti maisto atsargas ir visą žmonių turtą. Tuo pačiu metu caro žmonės būriais jodinėjo po Naugardo apylinkes, po sodžius ir bajorų vienkiemius, po kaimus, skersdami gyvulius ir naminius paukščius (ibidem).

Žuvusiųjų skaičius nežinomas. Naugardo metraštininkai rašė, jog būdavo dienų, kai žūdavo pusantro tūkstančio žmonių, o dienas, kai nužudytųjų suskaičiuodavo 500–600, miestiečiai vadindavo laimingomis. Kažkada garsus ir turtingas Didysis Naugardas tapo nuniokota ir skurdžia caro Rusios provincija.

Tuo laikotarpiu Rusios ir Lietuvos santykiai pasikeitė neatpažįstamai. Grįžęs iš Naugardo Ivanas Rūstusis per lietuvių pasiuntinius pagaliau sudarė taikos paliaubas su Lietuvos valstybe trejiems metams. Kartu su lietuvių pasiuntinybe į Maskvą atvykęs anglų vienuolis aprašė Maskvos caro išsišokimus prieš pasiuntinius, ir tai, pasak N. Kostomarovo,

patvirtina mūsų įsitikinimą, kad caras tuo metu buvo ne viso proto. Pavyzdžiui, kai pasiuntiniai atėjo pas jį audiencijos, valdovas stovėjo prie lango su caro lazda rankoje, šaulių apsuptas, ir suriko: „Lenkai, lenkai, jei nesudarysit su manim sutarties, įsakysiu visus jus sukapoti į gabalus. Pačiupęs vieno pasiuntinio iš lietuvių svitos sabalų kepurę caras užmaukšlino ją savo juokdariui ant galvos ir liepė lenkišku papročiu sveikintis žemai nusilenkiant, o atvestus jam dovanai žirgus įsakė sukapoti (ibidem).

Visą šią punktyru nužymėtą Lietuvos ir Rusios santykių evoliuciją mums dera turėti galvoje, kai detaliai aptarinėsime pirmosios lietuvių emigracijos likimą Naugarde ir Pskove. Antraip bus sunku suprasti šiuose miestuose, ypačiai – Pskove, lietuvių sukurtos ir, kaip matysime, dar kelis šimtmečius po Tautvilo giminaičių ir Daumanto kariaunos atvykimo į Naugardą ir Pskovą, nuolat kuriamos ir perkuriamos literatūros atsiradimą ir kaitą, kuri atsispindi chrestomatijoje vėlesniais Vaišvilko ir Daumanto hagiografijų perdirbiniais, papildymais, tobulinimais (XIV a., po to XV a., vėliau XVI a. ir kt. redakcijos bei perdirbiniai) iki pat galutinio Naugardo ir Pskovo miestų–respub­likų nepriklausomybės sutriuškinimo ir prijungimo prie Maskvos valdų.

Kas ir kokiais tikslais atkakliai atnaujindavo pasakojimus apie Daumantą?

Klausimas, laukiantis atsakymo.

8. Pskoviečių likimas

Laimei, Pskovui neteko patirti tokių tragiškų išbandymų kaip Naugardui, ir, manyčiau, kaip tik todėl dauguma lietuvių sukurtos arba prolietuviškos literatūros išliko, kaip matysime, būtent Pskovo metraščiuose. Reikia dar turėti galvoje, kad Pskovo santykiai su pagoniškąja Lietuva nuo seno buvo glaudesni. Tariant S. C. Rovelo žodžiais,

Pskovas Rusios pasienyje su Livonija buvo nuolatinis ir daug atviresnis Lietuvos sąjungininkas, iš dalies nuo jos priklausomas. Pskoviečiams lietuvių parama buvo reikalinga kovojant dėl visiškos nepriklausomybės nuo Naugardo ir ginantis nuo Vokiečių ordino pajėgų Livonijoje. Jų santykiai su Lietuva, draugiški ir kitokie, klostėsi bent jau nuo 1265 metų, kai mieste pasirodė renegatas lietuvių kunigaikštis Daumantas, ir dar ilgai tęsėsi penkioliktame šimtmetyje (bet ne be pertrūkių) su tos pačios kilmės kunigaikščiais. 1323 metais Gediminas elgėsi su pskoviečiais kaip su jam pavaldžia (per Dovydą Gardinietį) Rusios dalimi. Tarp 1329 m. ir 1337 m. miestą valdė Gedimino statytinis.[2]

Gedimino politiką tęsė Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas, tad

lietuvių kunigaikščiai valdė Pskovą beveik visą keturioliktą šimtmetį – arba pakviesti, arba paveldėjimo teisėmis. Jei tikėtume tais šešiolikto amžiaus šaltiniais, kurie Gardino seniūną Dovydą vadina Daumanto sūnumi (veikiausiai jie klysta), tai Daumanto, Lietuvos ir Pskovo tarpusavio ryšiai būtų dar sudėtingesni (op. cit., p. 191).

Keturioliktame šimtmetyje Pskovo miestiečiai kelis kartus kreipėsi į Lietuvos kunigaikščius, tarp kitų ir į Algirdą bei jo sūnų Andrių, siūlydami tapti jų kunigaikščiais. Kai Gediminas 1331 metais Pskove įkurdino savo sąjungininką Aleksandrą Michailovičių, miesto ir Lietuvos bendradarbiavimas pagyvėjo. Aleksandras net perkėlė ant savojo antspaudo Lietuvos simbolį Vytį. Tačiau pskoviečiai būtų nedvejodami išvarę lietuvių kunigaikštį ir jo vieton išsirinkę vietinį bojariną, jei lietuvis nebūtų vykdęs jų valios. Po Daumanto Nalšiečio ir Dovydo Gardiniečio atvejų lietuviai tapo pageidautinais kandidatais, tačiau jie niekada neturėjo išimtinės pirmumo teisės tapti miesto valdovais (op. cit., p. 253–254).

Nors nei lietuvių, nei rusų istorikai to nepabrėžia, tačiau reikia pasakyti, kad vis dėlto pskoviečiai galiausiai patys nukentėjo nuo tokios „kaprizingos“ politikos kviečiant ir atšaukiant Pskovo kunigaikščius. Jau Daumanto sūnus Dovydas, kurį S. C. Rovelas vadina Gardiniečiu, abejodamas dėl giminystės su Daumantu, dažniausiai gyveno ne Pskove.

Ilgais laiko tarpsniais gyveno Lietuvoje arba Lietuvai pavaldžiame Polocke ir Andrius Algirdaitis (lietuviškas vardas Vingaudas, krikšto vardas Andrius; 1325–1387), vyriausias Algirdo sūnus ir didžiausias ilgametis Jogailos bei jo Krėvos sutarties su Lenkija priešininkas, kurį pamotė Julijona Tverietė (Jogailos motina) atstūmė ir neįleido į Vilnių po Algirdo mirties, nors jam, kaip vyriausiajam sūnui, priklausė Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostas.

Pirmą kartą Andrius atvyko į Pskovą kartu su tėvu ir dėde Kęstučiu 1341 m., ir pskoviečiai jį pakvietė tapti Pskovo kunigaikščiu. Vėliau atšaukė, po to – vėl kvietė iš Polocko, kurį Andrius valdė (1342–1377, 1381–1387, 1393–1399), žodžiu, istorija kartojosi, Andrius Algirdaitis buvo Pskovo kunigaikštis 1341–1348 m., 1377–1385 m., 1394–1399 m.

Pagaliau 1399 m. Andrius Algirdaitis, pasak rusų istoriko, visai atsisakė Pskovo kunigaikščio sosto ne tik savo, bet ir savo sūnaus vardu. Tuomet Pskovo večė kreipėsi į Dmitrijaus Donskiečio sūnų didįjį Maskvos kunigaikštį Vasilijų I [Vytauto žentą – A. B.] su prašymu atsiųsti Pskovui kunigaikštį iš Maskvos. Vasilijus Dmitrijevičius išpildė prašymą, ir nuo to laiko, daugiau kaip šimtmetį Pskovo večė rinko sau kunigaikščius iš Maskvos [3].

Beje, netrukus nebereikėjo rinkti. Gal ne taip žiauriai, bet Pskovo miestas–respublika savaip atkartojo Naugardo likimą. Atviro karo ir masiškų žudynių išvengta, tačiau po ilgų diplomatinių manevrų ir priešinimosi Pskovui vis dėlto teko pasiduoti Maskvos valdovams.

Jau Ivano Rūsčiojo tėvas didysis Maskvos kunigaikštis Vasilijus III (1479–1533) iškėlė miestui–respublikai kategorišką reikalavimą: „Večės nebus, večės varpą nuimti, vietininkų nebus, bet bus Pskove du didžiojo kunigaikščio vietininkai ir priemiesčiuose – po vieną“.[4]

Maskviečio drąsa suprantama: 1509 m. Vasilijus III sudarė su Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Žygimantu II Senuoju (1467–1548) sąjungą, pagal kurią karalius atsižadėjo visų tėvonijų, priklausiusių kunigaikščiams, kurie Ivano III laikais perėjo Maskvos valdžion.[5]

Taigi 1510 m. pradžioje Vasilijus III atvyko į Pskovą su nemaža kariuomene ir, pasak. N. Kostomarovo,

sušaukė vadinamuosius geriausius žmones į „gridnį“ [в „гридню“ – kariaunos susirinkimo vieta; ar ne nuo lietuviško žodžio „grindinys“ – išgrįsta vieta? –A. B.], o paprastą liaudį į kiemą. Bajorams pirmiausia paskelbė, kad valdovas jiems palankus, nesikėsina į jų nuosavybę, tačiau buvo gavęs skundų dėl jų neteisingumo bei padarytų skriaudų, todėl jiems nedera gyventi Pskove: valdovas jiems skirs vietos Maskvos kunigaikštystėje, ir jie privalo tuojau pat išvykti su savo šeimomis į Maskvą. Paprastai liaudžiai pranešė, kad ją paliks ankstesnio gyvenimo vietose, ir bus pavaldūs didžiojo kunigaikščio vietininkams, kurių pskoviečiai privalo klausyti (ibidem).

Ką reiškė toks įsakymas?

Tai buvo visiems lietuviams gerai pažįstama deportacija.

Ir žiūrėkim, kokia: ištremtas visas Pskovo miesto elitas.

Maždaug trys šimtai šeimų buvo nedelsiant išsiųsta į Maskvą; žmonoms ir vaikams davė tik vieną dieną susirengti į kelionę. Kartu buvo išsiųstos žmonos ir vaikai tų pskoviečių, kurie anksčiau buvo suimti Naugarde. Nors didysis kunigaikštis ir skelbė, kad nesikėsina į jų nuosavybę, jo darbai skyrėsi nuo pažadų: ištremtieji prarado savo kiemus, savo žemes, viskas buvo išdalyta Maskvos žmonėms, kuriuos Vasilijus Ivanovičius atkėlė į Pskovą vieton ištremtųjų, o pastaruosius įkūrė Maskvos žemėse ir dalį – pačioje Maskvoje. Bet jis nepalietė, kaip ir jo tėvas, bažnytinių žemių (ibidem).

Pskovo miestas–respublika, pasak S. Kolotilovos, neatpažįstamai pasikeitė:

Iš Vidurinio miesto – centrinės Pskovo dalies[tarp Daumanto sienos ir 1375 m. sumūrytos sienos – A. B.]– buvo iškeldinti visi pskoviečiai. Turgavietė perkelta į Aplinkinio miesto [Окольный город; tarp 1375 m. sienos ir paskutinės išorinės miesto gynybinės sienos – A. B.]teritoriją. Iš Kromo [negyvenama senoji tvirtovė, kur buvo saugomos ginklų ir maisto atsargos ir stovėjo klėtys (клети) su turtingų bajorų bei pirklių manta ir gėrybėmis – A. B.]buvo išvežta visa bajorų ir pirklių nuosavybė. Kromas ir Daumanto miestas [Pskovo senamiestis]perėjo didžiojo kunigaikščio ir cerkvės valdžion. Į Pskovo bajorų gyvenamąsias vietas buvo atsiųsti bajorai iš Maskvos ir Naugardo. Juos apgyvendino Viduriniajame mieste ir jų dvarams davė dalį žemės, atimtos iš bajorų. Maždaug trys šimtai Maskvos pirklių buvo perkelta iš Maskvos. Jie taip pat apsigyveno Viduriniame mieste. Tokiu būdu Pskovo bendruomenės viršūnė, aukštuomenė visiškai pasikeitė. Dabar ją sudarė iš Maskvos žemių kilę dvarininkai ir pirkliai (ibidem).

Kraupiai, o gal simboliškai, skamba XVI a. ištremtųjų šeimų skaičius – trys šimtai. Lygiai tiek, kiek, Pskovo metraščių liudijimu, atsivedė lietuviškų šeimų į Pskovą XIII a. Lietuvos kunigaikštis Daumantas…

Sutapimas?

Ar mistinio susivokimo apraiška?

Kad ir kaip būtų, o 1510 m. deportacija Pskove, mano įsitikinimu, galutinai pakirto pirmosios lietuvių emigracijos palikuonių šaknis Pskovo mieste ir, ko gero, baigė prolietuviškos literatūros kūrimo Pskovo mieste paskatas. Nors, tikėkimės, kad klystu – juk nepaliesta liko bažnytinė nuosavybė, taigi ir vienuolynai, kuriuose vis dar galėjo būti kuriama prolietuviška literatūra.

Tą paliudytų ir atidesnės, pasak Z. Ivinskio, „lietuviškos akies“ tebelaukiantys dokumentai. Šiuo atveju – reikalingi nuodugnesni Pskovo trečiojo metraščio tyrimai ir paslaptingasis juos, kaip spėjama, rašęs vienuolis Kornilijus Pskovietis (Корнúлий Пскóво-Печéрский, 1501–1570), kilęs iš Pskovo bajorų.

Beje, po mūsų apžvelgtų žudynių Didžiajame Naugarde caras Ivanas Rūstusis užsuko į Pskovo–Pečiorsko vienuolyną ir visiems netikėtai pats savo valdoviška lazda užmušė Kornilijų, išėjusį pasitikti valdovo. Pasak metraštininko, caras čia pat atsikvošėjo ir ant savo rankų pernešė kūną į cerkvę, o takas, kuriuo nešė, iki šiolei vadinamas „Kruvinuoju keliu“.

Kornilijaus Pskoviečio įkurtas skriptoriumas vienuolyne, ikonų tapymo centras ir turtinga, nuolat papildoma biblioteka leidžia kelti hipotezę, kad būtent čia kiek vėliau buvo sukurti ir du reikšmingi šv. Daumantui skirti tekstai, kuriuos netrukus aptarsime.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.

(Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, leidykla Versus aureus, 2012).

(Bus daugiau)

2013.05.31


[1]     Н. И. Костомаров. Русская история в жизнеописаниях ее главнейших деятелей, sk. 21. Mano cit. ir versta pagal: http://www.spsl.nsc.ru/history/kostom/kostlec.htm

[2]     S. C. Rowell. Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva: Pagonių imperija Rytų ir Vidurio Europoje, 1295–1345. Vilnius: Baltos lankos, 2001, p. 91.

[3]     Н. И. Костомаров. Русская история в жизнеописаниях ее главнейших деятелей, sk. 15. Mano cit. ir versta pagal: http://www.spsl.nsc.ru/history/kostom/kostlec.htm

[4]     С. И. Колотилова. Присоединение Пскова к Русскому централизованному государству. In: Псковский край в истории России. Составитель и научный редактор – академик Академии гуманитарных наук, доктор исторических наук, профессор Е. П. Иванов. Псков, 1996. Mano cit. ir versta pagal: http://edapskov.narod.ru/pskov/pskovrus.htm#3.

[5]     Н. И. Костомаров. Русская история в жизнеописаниях ее главнейших деятелей, sk. 15. Mano cit. ir versta pagal: http://www.spsl.nsc.ru/history/kostom/kostlec.htm


Prisijunkite prie diskusijos