Pirmosiose Sąjūdžio barikadose “Pontos” vadovo Georgios Macukatovo nebuvo


Print

Šių metų rugpjūčio 26-ąją internetinėje svetainėje www.slaptai.lt ir laikraštyje “XXI amžius” buvo paskelbtas straipsnis “Lietuvoje – prorusiškos graikų organizacijos”, pasakojantis apie keistą, įtartiną, nesuprantamą neskaitlingos graikiškos organizacijos “Pontos” vadovo Georgios Macukatovo elgesį. Šiandien tęsiame publikacijų ciklą graikiška tematika. Mūsų svečias – tautinių mažumų reikalus nuo pat Atgimimo pradžios kuravęs Vladimiras Gražulis, tvirtinantis, jog graiko G.Macukatovo pirmųjų sąjūdiečių gretose tikrai nėra regėjęs.

 

  

Gintaras Visockas

Laikas bėga, ir bėga greitai. Jau prabėgo du dešimtmečiai nuo tų dienų, kai susikūrė Sąjūdis, atvedęs Lietuvą į Kovo 11-osios Aktą. Šiandien daug kas pamiršta, primiršta. Tad ar mums nevertėtų karts nuo karto prisiminti, kas gi iš tiesų dėjosi 1988 – 2002-aisiais metais? Tiksliau sakant, ar nevertėtų mums nuolat prisiminti, kas tomis dienomis buvo su mumis, o kas tik apsimetė esąs mūsiškis?

Pritariu jūsų pastangoms atgaivinti kai kurias anų įsimintinų įvykių detales. Juolab kad dabar kai kas bando iškraipyti istoriją, pasisavindamas kitų nuopelnus, bandydamas pasirodyti esąs gražesnis, nei iš tiesų.

Kada tapote Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) nariu? Pirmosiomis dienomis?

Sąjūdžio veiklon įsijungiau nuo pat jo įsikūrimo Mokslų Akademijos salėje. Neprabėgus nė keleriems mėnesiams po LPS susikūrimo man buvo pasiūlyta profesionaliai užsiimti tautinių mažumų reikalais.

Kuruoti tautinių bendrijų reikalus Jums patikėta todėl, kad esate ne lietuvis?

Man sunku priskirti save kokiai nors tautybei. Kai manęs klausia, prie kurių save priskiriu, juokaudamas atsakau, jog – prie visų. O jei rimtai, tai mano tėvelis – lietuvis, kilęs iš Gervėčių, o motina – rusė iš Smolensko, turinti ir žydiško kraujo. Ši aplinkybė man ne trukdo, o būtent padeda geriau suvokti Lietuvoje veikiančių tautinių bendrijų lūkesčius, viltis ir, galbūt, nuoskaudas.

Koks Lietuvos kitataučių vaidmuo ginant bei įtvirtinant Kovo 11-osios Akto idėjas?

Be abejo, didelis, svarbus, reikšmingas. Bendrauti su susikūrusiomis ar besikuriančiomis tautinėmis bendrijomis pradėjau iš karto, vos tik ėmė veikti LPS. Jei neklystu, bendrijų tuo metu jau būta gal net šešių – rusų, žydų, lenkų, totorių… Netrukus prisijungė azerbaidžaniečiai, ukrainiečiai, vokiečiai… Prie mūsų būrėsi net labai neskaitlingų tautinių bendrijų atstovai. Taigi dar 1988-aisiais mes, tautinių bendrijų atstovai, pradėjome reguliariai, nuolat rengti bendrus posėdžius ir tartis, koks privalėtų būti mūsų požiūris į tuomet Kremliui adresuojamus Sąjūdžio reikalavimus.

Galiu pasidžiaugti, jog tarp mūsų nebuvo tokių, kurie teigė, esą su Sąjūdžiu jiems – ne pakeliui. Tautinių bendrijų atstovai, su kuriais bendravau, palaikė ir Sąjūdžio politiką, ir Lietuvos idėją tapti nepriklausoma, laisva šalimi. Toks vieningumas ir susiklausymas leido mums įkurti tarpnacionalinę koordinacinę asociaciją. Man teko svarbus ir sudėtingas uždavinys. Tapau žmogumi, kuris derino bendrus minėtos asociacijos ir Sąjūdžio sprendimus – akcijas, renginius, pareiškimus. Žodžiu, tapau oficialiu tos asociacijos koordinatoriumi. Mūsų asociacija specialiai atsisakė pirmininko pareigybės, kad niekas iš tautinių mažumų nesijaustų įžeistas. Tokia nuostata pasiteisino. Juolab kad ir mano asmeninis požiūris buvo būtent toks: galioja tik tie sprendimai, kurie vieningai priimami. Sovietmečiu ragavau disidento duonos, jau tada buvau nepaklusnus, todėl nemėgstu nei pats nurodinėti, nei tada, kai man nurodinėjama. Laikiausi nuostatos, jog sprendimus privalome priimti tik bendru sutarimu, o ne pirmininkui paliepus

Kremlius ir tada, ir, deja, dabar visais įmanomais būdais bando lietuvius kiršinti su kitomis tautomis. Bet Atgimimo pradžioje tos pastangos buvo ypač pastebimos, agresyvios ir pavojingos. Juk Lietuva dar neturėjo nei NATO, nei ES paramos. Lietuvos kaip nepriklausomos valstybės dar niekas nebuvo pripažinęs. Ir nebuvo aišku, kada pripažins.

Žinoma, protinga, subalansuota, įžvalgi politika tautinių mažumų atžvilgiu Lietuvai buvo labai svarbi. Gal ne taip gyvybiškai svarbi, kaip Estijai ir Latvijai. Bet vis tiek – labai svarbi. Mūsų asociacija būtent ir siekė, kad Lietuvoje nebūtų jokių tarpnacionalinių kivirčų, riaušių, nesusipratimų. Prie mūsų asociacijos netrukus prisijungė dar daugiau tautinių bendrijų, ir mūsų organizacijos branduolį jau sudarė apie dvylika tautinių bendrijų.

Negaliu nepabrėžti, jog mūsų veikla tuomet tikrai buvo Lietuvai gyvybiškai svarbi. Kremlius nuolat tvirtino, jog Lietuvoje gyvenantys rusai, lenkai, žydai ir kai kurios kitos skaitlingiausios tautinės mažumos nepritaria Lietuvos nepriklausomybės idėjoms. Mano vadovaujama asociacija tvirtino, jog šitaip sakydamas Kremlius begėdiškai meluoja. Mūsų asociacija visur tvirtino, jog toliau tas “sovietinis bardakas nebegali tęstis”. Sąjūdžio vadovybė mums niekad nieko neįsakinėjo. Mūsų asociacija buvo savarankiška organizacija.. Bet mes niekad neslėpėme, jog pritariame būtent Sąjūdžiui, o ne, sakykim, tuometiniam Valerijaus Ivanovo “Jedinstvos” judėjimui.

Mūsų asociacija suvaidino reikšmingą vaidmenį. Kremliui mes labai aiškiai pasakėme: Lietuvoje gyvenantys rusai, baltarusiai, lenkai, ukrainiečiai ir kitos tautos remia Lietuvos nepriklausomybės siekius, ir tuometinės SSRS vadovai nebegalėdavo lengvai manipuliuoti neva nepatenkintų kitataučių jausmais, kalbėdami apie padėtį Lietuvoje.

Lietuva neturi pamiršti, jog nepriklausomybę įsimintinais 1988 – 1992 –aisiais metais rėmė ir dauguma Lietuvos kitataučių, ne tik lietuviai. Be kita ko, kai kurie kitataučiai, sakykim, rusai, baltarusiai, ukrainiečiai, tais laikais rizikavo. Maskva bet kada galėjo Lietuvos nepriklausomybę palaikančius rusus ar baltarusius apkaltinti išdavyste. Ir kaltino. Mes juk rašėme prolietuviškus atsišaukimus į laikraščius, aš pats vežiau Michailui Gorbačiovui mūsų asociacijos vienbalsiai pasirašytą memorandumą, mes rengėme daugiatūkstantinius mitingus, kurių metu vieningai rėmėme Sąjūdį. Štai kad ir po įspūdingojo Baltijos kelio surengimo tuometinis SSRS Komunistų partijos Centro Komitetas priėmė nutarimą, esą Baltijos šalyse veikia nedidelė nacionalistinė grupuotė, kuri ir organizavo “gyvąją grandinę” nuo Vilniaus iki Talino, bet, pasak Kremliaus propagandistų, dauguma Estijos, Latvijos ir Lietuvos gyventojų “vis tiek nepalaiko nacionalistinių išsišokimų”. Kaip atsaką tokioms nesąmonėms mūsų asociacija Vilniaus Kalnų parke surengė daugiatūkstantinį mitingą, palaikantį Lietuvos siekius. Dauguma mitingo dalyvių buvo ne lietuvių tautybės, bet nepriklausomybei sakė “taip”.

Užimti tokią poziciją anais laikais reikėjo drąsos, nes tąsyk dar niekas nežinojo, kuo baigsis pertvarka – reformomis ar pralietu krauju. Taigi Lietuvos tautinių mažumų indėlis į pergalę – taip pat didelis. Gaila, kad šiandien tautinių mažumų vaidmuo palaikant Kovo 11-osios dvasią ne visuomet akcentuojamas, ne visuomet išryškinimas. Kad ir per “Baltijos kelio” 20-mečio minėjimą.

Tačiau tikriausiai ne visi šiandien tautinėms bendrijoms priklausantys Lietuvos piliečiai pelnytai didžiuojasi, gynę nepriklausomybės idėjas 1988 – 1992-aisiais. Štai kad ir itin neskaitlingos, vos keliasdešimt narių turinčios Lietuvos graikų draugijos “Pontos” vadovo Georgios Macukatovo elgesys. Teko girdėti, jog kaulydamas lėšų iš valstybinių instuitucijų G.Macukatovas šiandien dažnai priekaištauja Lietuvos valstybei, esą už nepriklausomybės idėjų palaikymą lemtingomis dienomis ji deramai neatsidėkojo savo tautinėms mažumoms.

Šis klausimas – aktualus. Bet tik ne šiam veikėjui tokius klausimus kelti. Su G.Macukatovu susipažinome tik prieš ketverius ar penkerius metus. Susipažinome tuomet, kai buvau išrinktas Vilniaus miesto savivaldybės visuomeninės tautinių reikalų komisijos pirmininku. Iki tol G.Macukatovo nebuvau akyse regėjęs. Jo neprisimenu nei pirmuosiuose Sąjūdžio mitinguose, jis nedalyvavo nei mano vadovautoje asociacijoje, jo parašo nėra nei po rezoliucijomis, adresuotomis tuometiniam SSRS vadovui Michailui Gorbačiovui. Man labai keistos G.Macukatovo pretenzijos priskirti save prie pirmųjų sąjūdiečių. Jo tarp mūsų nebuvo. Šiuos mano žodžius, manau, patvirtins ir tuometiniai baltarusių, azerbaidžaniečių, totorių, kai kurių kitų bendruomenių atstovai. Kur buvo ir ką veikė “Pontos” vadovas 1988 – 1992-aisiais metais, – nežinau. Tačiau kai po kruvinos Sausio 13-osios nakties rašėme piktą pareiškimą Kremliaus vadovybei, jo mūsų gretose tikrai nebuvo. Galų gale pavartykite anų dienų laikraščius. Ado Jakubausko, Mahiro Gamzajevo, Artūro Plokšto, Dalios Gogišvili, Artiomo Inozemcovo parašai sudėti. G.Macukatovo parašo nėra, nors jis tuomet gyveno Lietuvoje. Susiraskime mūsų kreipimąsi į sovietų karius. Žydų, rusų, baltarusių, totorių, azerbaidžaniečių, estų, ukrainiečių, vokiečių tautinių bendrijų atstovų parašai egzistuoja, graikus atstovaujančio G.Macukatovo parašo nėra.

Prieš susitikdamas su jumis atidžiai perskaičiau neseniai www.slaptai.lt ir “XXI amžiuje” pasirodžiusią jūsiškę publikaciją “Atsargiai – prorusiška “Pontos” vadovo G.Macukatovo rezoliucija”. Galiu tik padėkoti: tie klausimai, kuriuos jūs keliate dėl, pavyzdžiui, G.Macukatovo praeities, verti rimtos analizės. Galima tik spėlioti, ką 1988 – 1992-aisiais veikė šis žmogus. Geriausiu atveju pasyviai žiūrėjo, kuo baigsis Kremliaus ir Vilniaus dvikova.

Ar tiesa, kad “Pontos” vadovas, reikalaudamas išskirtinio dėmesio jo personai ir jo vadovaujamai organizacijai, dažnai elgiasi įžūliai, nemandagiai, egoistiškai?

Su “Pontos” vadovu susipažinau per pirmąjį ar antrąjį prie sostinės savivaldybės įkurtos visuomeninės komisijos posėdį. Ir iš karto jį įsidėmėjau. Į akis krito jo ypatingas noras išsiskirti. Noras išsiskirti buvo gana agresyvus. Jo pasisakymus buvo galima šitaip suvokti: “Aš dirbu, todėl man reikia vos ne pirmininko pareigų”. Po kategoriškų pareiškimų jam vis tik nepavyko tapti pirmininku, bet už tai jis tapo, deja, mano pavaduotoju.

Ką reiškia Jūsų pasakymas “gana agresyviai”?

G.Macukatovas kumščiais nemojavo. Tačiau jis savo tikslų siekė itin atkakliai. Pasak “Pontos” vadovo, komisijai privalo vadovauti tie, kurie dirba. Apie bendrus reikalus jis mažai kalbėjo. Jam svarbiausia buvo pramušti kuo didesnę finansinę paramą savai organizacijai. Jo visos mintys sukosi tik apie “Pontos”. O kad be “Pontos” dar esama ir kitų organizacijų, ir skaitlingesnių už graikiškas, ir tokių, kurių vadovai, pavyzdžiui, azerbaidžaniečių lyderis M.Gamzajevas, su Lietuva koja kojon žengia nuo pat pirmųjų Sąjūdžio mitingų, – jam buvo nė motais. Todėl jo elgesys dažnusyk buvo ne tik egoistiškas, bet ir destruktyvus. Galima pamanyti, kad tik “Pontos” dirba, o visos kitos tautinės bendrijos – ne. Esama tautinių mažumų lyderių, kurie kur kas daugiau nuveikė, nei jis, tačiau, elgdamiesi kukliai, santūriai, mandagiai, jie lieka “Pontos” vadovo užgožti.

Tokia laikysena iš principo neteisinga. Iš visų atstovų, pretenduojančių į valstybės paramą, G.Macukatovas aktyviausiai pasireikšdavo būtent tada, kai buvo kalbama apie pinigus. G.Macukatovas šiandien tikrai aktyvus, bet tik tada, kai ieškoma asmeninės naudos. G.Macukatovas sako netiesą, kai Lietuvos valstybinėms institucijoms giriasi rėmęs šalies valstybingumą nuo pat Atgimimo pradžios. Jo vaidmuo atstatant Lietuvos bepriklausomybę 1988 – 1992-aisiais – lygus nuliui. Duok Dieve, kad tai nebūtų su ženklu “minusas”.

Nejaugi negalima sutramdyti vienui vieno atstovo, prisistatančio graikiškos bendrijos “Pontos” vadovu?

Mano charakteris nėra švelnus. Nemoku nusileisti, ypač tada, kai matau, kai esama neteisybės. Tarp manęs ir G.Macukatovo ne kartą būta aštrių pasisakymų. Aš nepritariau jo pozicijai reikalauti iš šiandieninės Lietuvos valdžios kuo daugiau lėšų. Be abejo, mums, tautinėms bendrijoms, finansai labai reikalingi. Bet aš už tai, kad paramos būtų reikalaujama sveiko proto ribose. O G.Macukatovas savų interesų mandagiai siekti nemoka. Jis nemoka reikalauti neįžeisdamas oponento, nepajėgia atsižvelgti į kitų bendrijų poreikius. Ten, kur šiandien pasirodo “Pontos” vadovas, dažniausiai prasideda destrukcija. Kai kurios tautinės bendrijos pasitraukė iš įvairių komisijų vien dėl to, kad nuolat buvo įveliamos į diskusijas ne dėl bendrų, bet dėl “Pontos” reikalų.

Redakcijos prierašas.
www.slaptai.lt ir “XXI amžiaus” redakcija surinkusi ir daugiau duomenų apie “Pontos” vadovą Georgios Macukatovą. Jie bus paskelbti artimiausiomis dienomis.

Gintaro Visocko nuotraukoje: Atgimimo pradžioje veikusios tautinių bendrijų asociacijos koordinatorius Vladimiras Gražulis, 1988 – 1992-aisiais kuravęs Lietuvos tautinių mažumų ir Sąjūdžio bendradarbiavimo reikalus.


Prisijunkite prie diskusijos