Politinės ir kriminalinės mafijos valdoma teritorija


Print

Vytauto Pociūno žūties tyrimo byloje įvyko lemiamas lūžis. Generalinės prokuratūros pareigūnai pripažino, kad VSD pulkininko žūties tyrimas perkvalifikuotas į nužudymo tyrimą. Tad pagaliau pripažįstama, kad V.Pociūno mirtis nebuvo nelaimingas atsitikimas, o brutalus smurtinis nužudymas. V.Pociūnas buvo sekamas ir nužudytas, o nužudymo užsakovų ratas susitelkęs Lietuvoje. Tad velionio žmonos Liudvikos Pociūnienės ir ją palaikančių teisininkų bei pilietinių judėjimų atstovų kova nebuvo beprasmė. Tuo tarpu Drąsiaus Kedžio nužudymo byla toliau žlugdoma. Yra daug tariamai nelaimingo atsitikimo versiją paneigiančių aplinkybių, kad ir tokia svarbi detalė:  pakrūmėje rasto D.Kedžio batai visai švarūs.

Paaiškėjo, kad žmogus, matęs, kaip D.Kedžio kūnas buvo atvežtas prie Šlienavos kaimo, buvo pagrobtas ir uždarytas į psichiatrijos ligoninę. Ten jis prievarta laikytas kelias paras, jam leidžiami stiprūs psichotropiniai vaistai. Dar gerai, kad kankinamą Šlienavos kaimo gyventoją išlaisvino artimieji, kitaip neaišku, kaip būtų susiklostęs jo likimas. Lietuvą sudrebinusį D.Kedžio žūties tyrimą vertina ir europarlamentaras prof. V.Landsbergis: “Jei tikėtume oficialių tyrėjų pranešimu, D.Kedys mirė nieko nepaliestas gamtos prieglobstyje prie marių, degtinės pripiltais plaučiais, o greta pasidėjęs pistoletą. Tokios pasakos, kaip ir greta lavono padėtas pistoletas, tinka nebent vaikų darželiui, arba kai kuriems prokurorams, ieškojusiems Kedžio visame pasaulyje, kol atėjo jam laikas mirti Kauno apylinkėse. Net mažoji našlaitė – D.Kedžio dukra, manau pasakytų, kad pametėtas prie kūno teisėjo Furmanavičiaus nužudymo ginklas yra didelių dėdžių režisūra. Prasta režisūra, matyt jau apėmus panikai“.

Lietuvoje šiuo metu kuriasi judėjimas „Drąsiaus Kedžio kelias“, kuris sieks, kad pagaliau prasidėtų esminės Lietuvos teisėsaugos struktūrų reformos. Įvairūs visuomenės judėjimai pareiškia savo poziciją dėl sudėtingos padėties mūsų krašte. Prieš kelias dienas paskelbtame “Vyčio“ organizacijos, Tautos ateities forumo, nukentėjusius nuo teisėsaugos žmones jungiančios organizacijos “Desperacijos“ pareiškime teigiama: “Pastarųjų dienų įvykiai Lietuvoje atvėrė aibę skausmingų žaizdų. Vytauto Pociūno ir Drąsiaus Kedžio nužudymų, pedofilijos bylos aiškiai rodo, kaip dirba Lietuvos teisėsaugos institucijos. Šiandien mes visi savo valstybėje esame nesaugūs. Kraupi Drąsiaus Kedžio istorija dar kartą įrodo, kokia nelanksti, korumpuota ir sovietmečio metodais veikianti Lietuvos teisingumo sistema. O gal geriau vadinkime ją Lietuvos neteisingumo sistema? Lietuvoje prievartaujami mūsų vaikai, klesti pedofilija. Atvirai slepiami ir falsifikuojami nusikaltimų įrodymai ir žudomi tie, kurie išdrįsta įvardyti tikruosius nusikaltėlius“.

Prastą padėtį teisingumo sistemoje akivaizdžiai parodo ir faktas, kad nutrauktas tyrimas dėl septynių Kalvarijos kriminalistų pateiktų faktų, kaip aukšto rango policijos ir prokuratūros pareigūnai dangstė kontrabandos organizatorius. Nors kriminalistai pateikė įtikinamus korupcinių ryšių įrodymus, tyrimas nutrauktas. Korumpuotus pareigūnus užstojo jų globėjai, taip ir tęsiasi korupcijos karuselė, kenkianti mūsų valstybės nacionaliniam saugumui ir kurstanti aistras visuomenėje.

Per du nepriklausomos Lietuvos valstybės egzistavimo dešimtmečius įvyko daug paslaptingų istorijų, tame tarpe ir net keliolikos 1993 metų Pakaunės savanorių maišto dalyvių paslaptingos mirtys. Kai kurie jų rasti neva iššokę pro langą, kiti nuskendo neaiškiomis aplinkybės, kiti neva nusišovė. Prieš keletą metų įvykusi KGB majoro V.Akulovo mirtis irgi įtartina. V.Akulovas bendradarbiavo su sąžiningais VSD pareigūnais, atskleidė daug svarbių detalių, susijusių su Rusijos žvalgybos priedangos įmonių veikla. Ir 1999 metais įvykusio Kiesų nužudymo aplinkybės iki šiol nėra aiškios.

Lietuvoje formuojasi neskaidri svarbių valstybei įstatymų priėmimo sistema, dalis reikšmingų, šalies nacionalinius interesus ginančių įstatymų projektų yra atmetami, įsigali klaninė, faktiškai sovietmetį primenanti biurokratija. Brežnevizmo epochoje klestėjo bylų falsifikavimas, iškreiptos vertybės, tuomet melas ir klasta buvo tapę viešojo gyvenimo norma. Žinoma, yra ir skirtumų – juk sovietmečiu įtakingi veikėjai nepripažino krikščioniškų vertybių, dabar gi tokie veikėjai, net pagarsėję nuvorišai, pabrėžtinai lankosi bažnyčiose. Tačiau tokie fariziejai toliau tęsia savo nusikalstamą veiklą, tad jų atsivertimu sunku patikėti, greičiau tai – gerai parengtos manipuliacijos. Sovietmečiu žymūs kompartijos ir komjaunimo veikėjai naudojosi privilegijomis, tačiau visi jie, gal išskyrus vieną kitą išimtį, nebuvo sukaupę didžiulių turtų. O dabar vis labiau tolstame nuo klasikinės demokratijos sampratos.

Dar nuo Antikos laikų demokratijos pamatą sudarė susirinkimų laisvė, žodžio laisvė ir kitos kertinės demokratijos vertybės. Dabar atsiranda teigiančių, kad mitingai bei kiti vieši piliečių susirinkimai kelia grėsmę valstybei, o žodžio laisvė vis labiau varžoma. Ir paskutiniu metu vykstantį nuožmų prezidentės D.Grybauskaitės puolimą organizuoja “jungtinės pajėgos“ – korumpuoti politikai kartu su oligarchais ir kriminalinių klanų lyderiais. Padėtis Lietuvoje sudėtinga. Valstybė virto politinės ir kriminalinės mafijos valdoma teritorija.

2010.05.06


Prisijunkite prie diskusijos