Politiniai Medininkų žudynių bylos aspektai


Print

Šią vasarą sukanka ketveri metai, kai visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt pradėjo intensyviai domėtis Medininkų žudynių byla.

Per paskutiniuosius kelerius metus sukaupti duomenys jau leidžia daryti išsamius, plačius apibendrinimus.

Deja, nuomonė, kurią susidariau kantriai vaikščiodamas į visus Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo posėdžius, nėra palanki nei mūsų teisėsaugai, nei mūsų politikams. Jei Lietuva vadovautųsi savo pačios priimtais įstatymais, Rygos OMON milicininkas Konstantinas Michailovas – Nikulinas šiandien džiaugtųsi laisve.

Lietuva buvusio Latvijos omonininko neturėjo pagrindo net suimti. Juolab – teisti pačia griežčiausia bausme. Mat Lietuvos Generalinės prokuratūros atstovai teismui nepateikė nė menkiausio K.Michailovo – Nikulino kaltę patvirtinančio įrodymo. O kalbos apie neva negaliojančius senaties terminus ar pritaikytus kaltinimus dėl karo nusikaltimų tėra pigi kelių politinių jėgų intriga, kurios pagalba begėdiškai siekiama paslėpti rezonansinės, visai Lietuvai svarbios bylos nagrinėjimo klaidas.

XXX

Čia išdėstysiu svarbiausius argumentus, kodėl Medininkų žudynių byla, mano įsitikinimu, turi ryškų politinį aspektą.

Pirmiausiai prisiminkime 2011-ųjų metų kovo 18-ąją dieną. Tąsyk Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras užregistravo įstatymo projektą, numatantį vienuolika 100-ojo straipsnio pakeitimų ir net papildomo punkto įvedimą. 100-asis straipsnis – ypatingas. Tai tas pats straipsnis, apibrėžiantis atsakomybę už karo nusikaltimus bei nežmonišką elgesį su žmonėmis. Iš pirmo žvilgsnio – nieko įtartino. Seimo narys S.Šedbaras turi teisę kviesti Seimą priimti vieno ar kito įstatymo pakeitimus. Tačiau kovo 18-oji – penktadienis. O jau kovo 22-ąją, t.y. antradienį, Seime parlamentaro S.Šedbaro pasiūlytos pataisos priimamos.

Įsidėmėkime – pataisos priimamos ypatingos skubos tvarka ir absoliučia balsų dauguma. Šių pataisų iniciatoriai įrodinėja, esą naujieji pakeitimai suderinti su visomis reikiamomis institucijomis. Teigiamas išvadas esą pateikė ir Seimo komitetai, ir Generalinės prokuratūros, ir VRM, ir Vilniaus Universiteto teisininkai. Žodžiu, prieštaraujančių nėra. Taigi nėra ir kliūčių balsuoti.

Tačiau leiskite nusistebėti, kada gi ponas S.Šedbaras suspėjo minėtas pataisas suderinti su Seimo komitetais, Generaline prokuratūra ar VRM teisininkais? Gal intensyviai plušėjo visą savaitgalį? Gyvenimiška patirtis byloja, jog rimta inicijuojamų įstatymų analizė užtrunka kur kas ilgiau nei kelias dienas. Vadinasi, S.Šedbaro siūlomi pakeitimai buvo aptarti dar gerokai iki oficialaus jų užregistravimo. Arba pakeitimų vertinimas tebuvo paviršutiniškas, formalus.

Ir vis tik kam reikalingas toks skubėjimas? Lietuvai tuo metu kas nors grasino karine intervencija? Lietuva turėjo žinių, jog gali būti užpulta nedraugiškų kaimyninių šalių? Lietuva bandė atgrasinti būsimus potencialius karo nusikaltėlius, kurie, oficialiojo Vilniaus manymu, artimiausiu metu ketina siautėti mūsų žemėje? Jei tokį įstatymą skubėtų įteisinti Gruzija, neatmetanti naujos Rusijos karinės intervencijos galimybės, suprasčiau. Lietuviškasis skubėjimas sukėlė įtarimų ir privertė pažvelgti įdėmiau.

2011-ųjų kovo 22-osios plenariniam Seimo posėdžiui, kuriame palaimintos S.Šedbaro pasiūlytos pataisos, vadovavo parlamentarai Česlovas Stankevičius ir Algis Kašėta. Pavyzdžiui, parlamentaras A.Kašėta tame posėdyje pareiškė: “Gerbiamieji kolegos, siūlau ypatingą skubą”. Parlamentaras Česlovas Juršėnas įrodinėjo: “… aš siūlau pritarti, nes tai yra mūsų jungimasis į bendrus tarptautinius reikalus, ir kuo mes greičiau, kuo daugiau padarysime, tuo bus naudingiau mūsų valstybei. Aš siūlau pritarti po svarstymo ir, jeigu būtų siūlymas šiandien priimti, t.y. ypatinga skuba, šiandien reikėtų ir priimti”.

O Seimo narys Vidmantas Žiemelis štai ką pasakė: “Gerbiamieji Seimo nariai, šio įstatymo projekto paskirtis – suderinti Lietuvos respublikos nacionalinę teisę su 1998 metų Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutu, 1949 metų Ženevos konvencijomis “Dėl karo aukų apsaugos” ir jų papildomais protokolais”.

Parlamentaro V.Žiemelio žodžius vertėtų įsidėmėti. Intencijos – gražios. Bet šių eilučių autoriui keista, jog tądien nė vienas parlamentaras net neužsiminė, jog Romos statutą Lietuva jau seniai priėmusi ir seniai suderinusi su savais, lietuviškaisiais, įstatymais. Lietuva tai padarė dar 2000-aisiais metais. Nejaugi 2000-ųjų metų suderinimai buvo nekokybiški, paviršutiniški? O gal mūsų parlamentarai, 2011-aisiais sumanę pakartotinai suderinti seniai suderintus įstatymus, turėjo visai kitų motyvų, nei tvirtino parlamentaras V.Žiemelis?

Palyginkime 2000-ųjų pataisymus su 2011-ųjų metų korekcijomis. Skirtumas – akivaizdus, nors ir nekrentantis į akis. 2011-aisiais metais Romos statutą mes nežymiai pakoregavome. Pakoregavome taip, kad įstatymą, numatantį atsakomybę už karo nusikaltimus bei nežmonišką elgesį su žmonėmis, galėtume primesti buvusiam Rygos OMON milicininkui K.Michailovui – Nikulinui. Štai kokios tikrosios priežastys, paskatinusios ypatingąją skubą.

Medininkų žudynių bylos nagrinėjimas Vilniaus apygardos teisme tuomet artėjo į pabaigą, ir visiems, bent šiek tiek besidomintiems šia intriga, buvo akivaizdu, jog lietuviškoji Temidė nespės jos išnarplioti, iki sueis paskutinis dvidešimties metų senaties terminas. Prokurorai ir teisėjai suprato, jog 2011-ųjų liepos 31-ąją, jei būsime ištikimi įstatymui, teks paleisti buvusį Rygos omonininką į laisvę vien dėl įsigaliojusių senaties terminų.

Tada bylos per dvidešimt metų deramai neištyrę pareigūnai ir politikai griebėsi gudravimų. Vienintelė galimybė išvengti bet kokių senaties terminų – Medininkų žudynėms pritaikyti 100-ąjį straipsnį. Juk karo nusikaltimai neturi jokių senaties terminų. Tačiau ar galima atsakomybę už karo nusikaltimus pritaikyti Medininkų žudynių atvejui?

Jei pripažįstame įstatymų viršenybę – ne. Medininkų muitinės posto užpuolikams niekaip nepritaikysi Romos statuto nuostatų. Nes atsakomybės dėl nežmoniško elgesio su žmonėmis galima reikalauti tik iš tų, kurie masiškai žudė ar kankino civilius gyventojus. Romos statute aiškiai ir nedviprasmiškai pabrėžiama, jog karo nusikaltėliais vadinami tik tie, kurie nežmoniškai elgėsi su civiliais gyventojais mažiausiai du sykius.

Savo pareigas vykdantys valstybės pareigūnai šiuo aspektu Romos Tarptautinio baudžiamojo tribunolo praktikoje nėra sutapatinami su civiliais gyventojais. Medininkų poste tą lemtingąją naktį nebuvo nė vieno civilio gyventojo. Be to, po Medininkų muitinės posto užpuolimo Lietuva daugiau, laimė, nepatyrė nė vieno kruvino agresijos fakto.

Tad Romos statutas ir Medininkų žudynių byla – du sunkiai suderinami dalykai tiems, kurie vadovaujasi galiojančiais įstatymais, o ne emocijomis ar keršto troškimu. Bet Lietuva nenori būti teisine valstybe. 2011-aisiais ji nežymiai pakoreguoja Baudžiamojo kodekso 100 straipsnio redakciją kitaip, nei tai yra nustatyta Romos tarptautinio baudžiamojo tribunolo statute, pritaikydama savo vidaus reikmėms.

Romos statuto nuostatą Lietuva suredaguoja taip, jog atsakomybė už karo nusikaltimams priskiriamą tarptautinės teisės draudžiamą elgesį su žmonėmis gali būti pritaikyta jau ne tik tiems, kurie sistemingai ir masiškai skriaudė civilius asmenis, bet ir tiems, kurie atliko nežmoniškus pavienius veiksmus, jei jų veiksmai traktuotini kaip oficiali priešiškos valstybės ar organizacijos politika.

Buvusį Rygos omonininką K.Michailovą – Nikuliną ginantis advokatas Arūnas Marcinkevičius tvirtina, jog dabar “objektyvieji nusikaltimo požymiai, kuriuos lietuviškoji teisėsauga iki šiol privalėdavo neginčijamai įrodyti, perkeliami į subjektyviųjų požymių skyrių, o šitokiam nusikaltimui padaryti jau nebereikia nei didelio masto, nei sistemingų veiksmų”. Tiksliau tariant, kaltinimus K.Michailovui – Nikulinui pateikę prokurorai nūnai bando palengvinti sau darbą. Tai, ką iki šiol reikėdavo pagrįsti faktais, jie pasirūpino perkelti į empirinę prielaidų dalį, kuriai keliami jau paprastesni reikalavimai.

Įsidėmėkime, kiekvienas nusikaltimas turįs dvi puses – objektyviąją ir subjektyviąją. Objektyviąjai priskiriamos nusikaltimo padarymo aplinkybės – kada, kokiais ginklais, kur šaudė arba žudė. Subjektyviąjai priskiriami nusikaltėlių motyvai – kas ir ko siekė užpuldami, žudydami, kokiais motyvais vedini atliko nusikalstamas veikas, kokio tikslo siekė tokiais veiksmais.

Dabar šios dvi sąvokos Lietuvoje, priešingai nei visose demokratinėse valstybėse, tarsi sukeičiamos vietomis. Vaizdžiai tariant, įstatymą Lietuva taip pakoregavo, jog buvusiam Rygos omonininkui pajėgtų primesti nežmoniškus pavienius veiksmus, nes tie veiksmai, suprask, traktuotini kaip oficiali priešiškos valstybės ar organizacijos politika.

Dar tiksliau tariant, buvusio omonininko K.Michailovo – Nikulino padėtis ženkliai apsunkinama. Jam bet kada galima primesti kaltinimus, esą jis, nors masiškai ir nežudė civilių, tačia tokių ketinimų vis tik galėjo turėti, nes vadovavosi SSRS ar OMON vadovybės politika. Vadinasi, vertas karo nusikaltėlio vardo. Beje, nė vienas iš tuometinių SSRS vadovų, įskaitant Michailą Gorbačiovą, šioje byloje nėra patraukti net įtariamaisiais. Tad kieno politiką galėjo vykdyti Medininkų skerdikai?

XXX

Kad Medininkų žudynių byla turi politinių aspektų, – leidžia manyti itin daug aplinkybių. Kad ir 2003-aisiais nutikęs skandalas. Prisiminkime: tais metais į laisvę lietuviškoji Temidė išleido atsitiktinai sučiuptą omonininką Igorį Gorbanį, beje, turėjusį suklastotą vairuotojo pažymėjimą. Tuometiniame Lietuvos Seime kilo rimtas konservatorių nepasitenkinimas. Tuometinis parlamentaras Napoleonas Stasiškis posėdyje labai aiškiai išdėstė konservatorių partijos poziciją, esą daugiau nė vienas omonininkas negali būti išleistas laisvėn, o Medininkų žudynių byla – kuo greičiau atiduota į teismą. Susiraskite to meto stenogramą ir sužinosite, kaip griežtai priekaištavo minėtasis parlamentaras.

Čia turėčiau pripažinti, jog politiko ketinimai – gražūs. Nusikaltėliai privalo sulaukti atpildo. Kas gali nepritarti tokiems N.Stasiškio reikalavimams?! Tačiau ką daryti, jei mūsų teisėsauga neturi įkalčių? Vis tiek sodinti įtariamuosius už grotų, sodinti bet kokiu atveju, sodinti neturint net elementariausių kaltės įrodymų?!

Štai tokią poziciją pateisinti jau būtų keblu. Gal tokiais atvejais už atlapų derėtų čiupti ne įtariamuosius, kurių kaltės nepatvirtina įrodymai, o prokurorus ir kitų teisėsaugos institucijų atstovus, nesugebėjusius per dvidešimt metų surinkti konkrečių kaltės įrodymų? Teisinė valstybė taip ir pasielgtų – pradėtų tirti, kas gi dedasi mūsų prokuratūrose, jei prokurorai nepajėgia kaltinimų pagrįsti bent jau elementariausiais įrodymais svarbiausiose, rezonansinėse bylose?  

XXX

Lietuva pasuko kitu keliu – neturėdama būtiniausių įkalčių įtariamuosius vis tiek sodina į kalėjimus ir baudžia pačiomis griežčiausiomis bausmėmis. O prokurorams, kurie nepajėgia surinkti konkrečių įrodymų, Lietuva kažkodėl nepriekaištauja. Ne tik kad nepriekaištauja, bet dar bando padėt išsisukti iš keblių padėčių palankiai koreguodama įstatymų nuostatas. Pavyzdžiui, pamiršdama pagrindinę civilizuotos valstybės nuostatą – žmogaus negalima teisti remiantis įstatymais, kurių nebuvo tuomet, kai jis nusikalto. Kad atgaline tvarka galioja tik kaltinamojo padėtį lengvinantys įstatymai, byloja ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bei išaiškinimai, privalomi visoms žemesnės instancijos teismams. Taigi ir Vilniaus apygardos teismui, ir prokurorams.

XXX

Bet juk Lietuva – nebūtinai teisinė valstybė. Štai dar viena įdomi aplinkybė, leidžianti manyti, jog buvusio Rygos omonininko K.Michailovo – Nikulino likimas buvo nuspręstas dar iki prasidedant teismo procesui. Teismo proceso išvakarėse Delfi.lt žurnalistas Dainius Sinkevičius rašė, esą kolegijos pirmininkė Sigita Vainauskienė (šiandien ji – Sigita Bieliauskienė), duodama interviu, tvirtino, girdi, Medininkų žudynių bylos tyrimui nebus taikomi senaties terminai. Ką galėtų byloti tokia pirmininkaujančios teisėjos nuostata? Ogi išankstinę nuomonę.

Minėto žurnalisto publikacijoje išdėstyti faktai ne tik iki šiol oficialiai nepaneigti. Priešingai, Vilniaus apygardos teismas, nepaisydamas Lietuvos teismų praktikos pavyzdžių, netaikė senaties ir šio klausimo net neaptarė savo nuosprendyje. Vadinasi, galima manyti, jog Medininkų žudynių bylos ėmęsi Vilniaus apygardos teismo teisėjai galėjo būti šališki.

XXX

Kad Vilniaus apygardos teismo teisėjai vylėsi Medininkų žudynių bylą išnarplioti operatyviai, rodo ir aplinkybė, jog tuometinis Vilniaus apygardos teismo vadovas nepasirūpino atsarginio teisėjo statusą turinčiu Temidės tarnu. Sutikite, Medininkų žudynių byla – sudėtinga. Svarbi visai Lietuvai. Be to, prieš pradedant ją nagrinėti buvo akivaizdu, jog teks apklausti per du šimtus prokurorų įvardintų liudytojų. Kas galėjo garantuoti, jog valstybės kaltinimo liudytojų apklausos bus trumpos, jog K.Michailovo – Nikulino advokatai neturės klausimų ir nereikš prašymų apklausti liudytojų, ekspertų bei specialistų, galų gale – neatsiras būtinybės atlikti papildomų ekspertizių ir kitokių kriminalistinių tyrimų?

Greičiausiai buvo manyta, jog bylą seksis išnagrinėti žymiai sparčiau. Priešingu atveju atsarginiu teisėju būtų pasirūpinta iš anksto. Nes susirgus bent vienam teisėjui Medininkų žudynių bylos nagrinėjamas, remiantis mūsų įstatymais, privalėjo būti pradėtas nagrinėti iš naujo. Bylos nagrinėjimo nuo pradžių išvengti įmanoma tik tuomet, kai nuo teismo proceso pradžios į teisėjų kolegiją įtraukiamas atsarginis teisėjas, nepriimantis jokių sprendimą, tačiau dalyvaujantis visuose teismo posėdžiuose. Kad, esant reikalui, galėtų pakeisti susirgusįjį.

Beje, nagrinėjant Medininkų žudynių bylą panašiai ir nutiko. Teisėjų kolegijos pirmininkė S.Bieliauskienė išėjo motinystės atostogų. Ir greičiausiai tik dėl šios priežasties buvo nuspręsta neapklausti maždaug šimto kaltinimo liudytojų. Nes jei būtų elgiamasi principingai – siekiama apklausti visus numatytus liudytojus, ši byla būtų įstrigusi vien dėl to, kad Vilniaus apygardos teismo vadovybė nepasirūpino paskirti atsarginį teisėją.

O tai reiškia, jog mūsų nedraugai, pavyzdžiui, Rusija, bet kada galės priekaištauti, jog 1991-ųjų liepos 31-osios įvykius netoli Medininkų miestelio ištyrėme paviršutiniškai, nes nepajėgėme apklausti visų valstybės kaltinimą palaikančių prokurorų liudytojų. Beje, mūsų prokurorai turi sugalvoję “rimtą” pasiteisinimą. Suprask, liudytojus apklausti atsisakoma tik todėl, kad jie patvirtina kaltinamojo kaltę, tačiau daugiau jau nieko nebeturį ką bepridurti. Ir jų apklausa – tiesiog bergždžias laiko švaistymas. Į kaltinamojo ir jo gynėjų teises apklausti teisme visus valstybės kaltinimo liudytojus numota ranka…

Bet tiems, kurie klausėsi, ką teismo salėje tvirtino kitas šimtas prokurorų iniciatyva iškviestų liudytojų, akivaizdu, jog visų teismo salėje apklaustųjų žodžiai palankūs buvusiam Rygos OMON milicininkui. Nė vienas iš apklaustųjų nepatvirtino K.Michailovo – Nikulino kaltės. Todėl nenuostabu, kodėl Medininkų žudynių bylą į teismą atidavę prokurorai šią aplinkybę linkę nutylėti.

XXX

Prokurorai taip pat nelinkę paaiškinti, kodėl jie, Vilniaus apygardos teismui išnagrinėjus Medininkų žudynių bylą ir teisėjams patenkinus visus jų prašymus, staiga pakeitė poziciją. Kardinaliai pakeitė. Juk Apeliaciniam teismui prokurorai skundėsi, esą teisėjos S.Bieliauskienės vadovauta teisėjų kolegija buvusį omonininką privalėjo teisti ne pagal 129-ąjį straipsnį (žmogžudystė sunkinančiomis aplinkybėmis, kai nužudomi mažiausiai du tarnybą atliekantys pareigūnai), o pagal 100-ąjį straipsnį, numatantį atsakomybę už karo nusikaltimus. Bet juk teisėjos S.Bieliauskienės vadovauta teisėjų kolegija K.Michailovą teisė būtent pagal straipsnius, kuriuos nurodė prokurorai. Taigi tokie prokurorų priekaištai – daugiau nei keisti.

Galų gale 100-asis straipsnis, apibrėžiantis karo nusikaltėlių atsakomybę, į mūsų Baudžiamojo proceso kodeksą buvo įrašytas dar iki prasidedant teisminiam procesui – dar iki iš Latvijos parsigabenant K.Michailovą. Prokurorai Rolandas Stankevičius ir Saulius Verseckas turėjo mažų mažiausiai keletą metų apsispręsti, pagal kokį konkretų straipsnį verta teisti Rygos omonininką. Prokurorai pasirinko 129-ąjį straipsnį. O kai Vilniaus apygardos teismas šią bylą išnarpliojo vadovaudamasis 129-ojo straipsnio reikalavimais, sumanė reikalauti 100-ojo straipsnio.

Kodėl prokurorams prireikė šio kūliaversčio, galima įtarti. Lietuviškoji Temidė nespėjo sutilpti į 20-ies metų senaties terminus. Todėl buvo priversta ieškoti įstatymų, pagal kuriuos negaliotų senaties terminai.

Senaties termino neturintis 100-asis straipsnis prokurorams parankus dar ir dėl to, kad, vadovaujantis ikiteisminio tyrimo paslaptimi, taikoma pagrindinei medžiagai (juk įtarimai pareikšti ne tik K.Michailovui), ši rezonansinė, visai Lietuvai aktuali žudynių byla tampa neprieinama visuomenei – nei teisininkams, nei mokslininkams, nei žurnalistams. Neprieinama ilgam. Ikiteisminio tyrimo paslaptį galima tęsti iki begalybės. Ši detalė leidžia svarstyti, ar tik lietuviškoji Temidė nelinkusi nuo mūsų slėpti kokių nors skandalingų faktų?

XXX

Išties – kodėl lietuviškoji Temidė, padedama kai kurių politinių jėgų, taip atkakliai ir kryptingai savo pyktį koncentruoja į niekad nuo teisėsaugos nesislapsčiusį buvusį eilinį Rygos OMON milicininką, suėmimo metu ramiausiai gyvenusį mums draugiškos Latvijos sostinėje Rygoje? Juolab neturėdama pagrindo net jo suėmimui. Dabar visiškai akivaizdu, jog Vilniaus apygardos teismo išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje nėra nė vieno įrodymo, kuris leistų kalbėti apie neabejotiną K.Michailovo kaltę.

Čia labai tiktų keli tarptautiniai palyginimai. 

Atkreipkime dėmesį, kiek civilių žmonių 2011 metų liepos 22-ąją Osle ir Utos saloje nužudė Andersas Beringas Breivikas? Oficiali statistika tokia: ir Oslo mieste, ir netoli Oslo esančioje saloje šis jaunuolis nužudė mažiausiai 77 žmones, įskaitant ir paauglius, ir moteris. O dabar atkreipkime dėmesį, kokią bausmę Norvegijos Temidė ketina pritaikyti šiam žudikui? Kalbama apie 21-erių metų įkalinimo bausmę. Ar būtent šis verdiktas bus galutinis, dar nežinia. Tačiau akivaizdu ir tai, jog reikalavimai minėtą žudiką pasmerkti kalėjimui iki gyvos – Norvegijoje ne itin dažni.

O dabar prisiminkime chorvatų generolo Tichomiro Blaškičiaus atvejį. 1993 metų balandžio 16-ąją karinės chorvatų pajėgos apsupo centrinėje Bosnijos dalyje įsikūrusį kaimą Achmiči ir nužudė daugiau nei 100 civilių šios gyvenvietės musulmonų. Generolas T.Blaškičius buvo vienas iš tų, kurie vadovavo Achmiči skerdynėms. 2000-aisiais metais už nusikaltimus žmoniškumui bei karo nusikaltimus šis chorvatų karininkas buvo teisiamas Tarptautiniame Hagos tribunole. Bausmės dydis – 45-eri metai kalėjimo.

Ir vėl atkreipkime dėmesį į bausmės dydį. 45-eri metai kalėjimo – vis tik ne maksimali bausmė, ne kalėjimas iki gyvos galvos. Be to, šis generolas 2004-aisiais sulaukė teismo malonės. Tarptautinio tribunolo buvusios Jugoslavijos nusikaltimams tirti pirmininkas Teodoras Meronas, atsižvelgdamas į visas aplinkybes, nusprendė bausmės dydį sušvelninti iki 9-erių metų kalėjimo. Taigi šiandien šis generolas jau džiaugiasi laisve.

O dabar Norvegijos teisėsaugos ir Hagos tribunolo nuosprendžius palyginkime su Vilniaus apygardos teismo sprendimu bausti kalėjimu iki gyvos galvos buvusį Rygos OMON milicininką K.Michailovą – Nikuliną, be jokių įrodymų kaltinamą betarpiškai dalyvavus nužudant septynerius mūsų pareigūnus Medininkų poste 1991-ųjų liepos 31-ąją. Akivaizdu, jog lietuviškoji Temidė – pati griežčiausia. Bet ar teisingiausia?

Juk dėl žmogžudysčių Norvegijoje ir dėl skerdynių Achmiči kaime niekam nekyla nė menkiausios abejonės, kas kaltas dėl pralieto kraujo. Net patys kaltinamieji neneigia savo kaltės. Be to, tų šalių teisėsauga turinti užtektinai neginčijamų įrodymų, patvirtinančių kaltinamųjų nuodėmes. K.Michailovo – Nikulino atveju tokių garantijų nėra. Kas galėtų nurodyti bent vieną konkretų faktą, patvirtinantį buvusio Rygos OMON milicininko kaltę? Net mūsų prokurorai kalba ne apie konkrečius įrodymus, bet “įrodymų visetą”, kurio sandaros nesugebėta apibrėžti ir paaiškinti nei teismo nuosprendyje, nei žurnalistams, nei visuomenei.

Be abejo, griežtumo šalininkai galį pasitelkti įvairiausių argumentų, kokiais atvejais griežtumas – reikalinga, o kada – perteklinė priemonė. Tikiu, griežtų bausmių gerbėjai nesunkiai įrodys, kodėl Medininkų žudynių bylos atveju pati griežčiausia bausmė – neišvengiama.

Tačiau kur tie įrodymai, kurie leidžia mums buvusį Rygos omonininką pasmerkti kalėjimui iki gyvos galvos? Kodėl mes domimės tik tuo, kas ir kokio dydžio honorarus moka K.Michailovo – Nikulino interesus ginantiems advokatams? Kodėl viešai nekeliame kur kas svarbesnių klausimų? Pavyzdžiui, kodėl mūsų generalinė prokuratūra, įskaitant ir visas kitas slaptąsias bei specialiąsias tarnybas, per du dešimtmečius nesurado Medininkų žudikų kaltę patvirtinančių įrodymų? Ir kodėl mes leidžiame sau kaitalioti įstatymus taip, kaip patogiau, o ne taip, kaip jie byloja? Ir kodėl mes tokie pakantūs dvigubiems standartams?

Kodėl Sausio 13-osios įvykiai, kurių metu žuvo ir kitaip nukentėjo išskirtinai civiliai gyventojai, nebuvo kvalifikuoti kaip nusikaltimas žmoniškumui, o jų kaltininkams nebuvo pritaikyta 100-jame straipsnyje nustatyta atsakomybė? Bet Medininkų žudynėms – taikome, net nenustatę nei vykdytojų, nei jų talkininkų, nei organizatorių?

Nejaugi 21-aisiais atkurtos Nepriklausomybės metais dar nesugebėjome tapti teisine valstybe?

Nuotraukoje: straipsnio autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2012.07.25


Prisijunkite prie diskusijos