Politologai: Prezidentūros ir Vyriausybės santykiai „aukso amžiaus“ neprimena


Pastaruoju metu Prezidentūros ir Vyriausybės santykiai nėra patys geriausi. Žvelgiant į abipusę kritiką susidaro įspūdis, kad nesutarimų esama daugiau nei bendrų interesų.

Prezidentūra kritikuoja Saulių Skvernelį dėl vis labiau ryškėjančių Vyriausybės ir atskirų ministerijų gebėjimų trūkumų įgyvendinti svarbius įstatymus.

Tuo tarpu Ministras Pirmininkas ne tik atmeta kaltinimus kaip nepagrįstus, tačiau negaili kritikos Prezidentei. Jo nuomone, Prezidentė neprisidėjo įgyvendinant svarbias reformas, o jos požiūris į valstybės valdymą primena „buldozerinius“ metodus. Premjero nuomone, Prezidentė į vykstančius procesus žvelgia iš aukšto ir neprisiima atsakomybės dėl problemų įgyvendinant svarbias reformas.

Ekspertų nuomone, trintis tarp šių dviejų institucijų nėra kažkuo išskirtinė ir neįprasta. Nors, pažymi Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanas profesorius Algis Krupavičius, „aukso amžiumi“ dabartinių santykių taip pat apibūdinti negalėtume.

Mykolo Romerio universiteto (MRU) dėstytoja Rima Urbonaitė, aiškindama vykstančias trintis tarp Vyriausybės ir Prezidentūros, teigia, kad nėra aišku, kaip šios dvi institucijos įsivaizduoja viena kitą. Ar jos viena kitą laiko konkurentėmis, ar sąjungininkėmis. Taip pat, sprendžiant iš viešų diskusijų, nėra visiškai aišku, kuri iš šių struktūrų iš tikrųjų nėra linkusi derinti interesus ir ieškoti kompromisų.

Vertindama dabartinę situaciją, politologė sakė, kad būtina atkreipti dėmesį į tai, jog diskusijos vyksta dėl įstatymų įgyvendinimo. Todėl, pasak jos, būtina įvertinti abiejų institucijų funkcijas priimant ir įgyvendinant įstatymus.

„Prezidentūros ištekliai įvertinti kiekvieno įstatymo implikacijas yra žymiai ribotesni, lyginant su Vyriausybės ir Seimo. Tai yra svarbus niuansas. Kitaip tariant, Prezidentūros funkcijos leidžiant įstatymus yra ganėtinai ribotos. Prezidentas gali inicijuoti teisės aktus, gali vetuoti arba nepasirašyti įstatymo“, – sakė R. Urbonaitė.

Tokia situacija, komentavo MRU politologė, tarsi didesnę atsakomybę įgyvendinant ir reformuojant konkrečias politikos sritis vidaus politikoje suteikia Vyriausybei. „Juk būtent dėl reformų vertinimo pastaruoju metu Vyriausybė ir Prezidentūra nesutaria“, – sakė R. Urbonaitė.

Vyriausybė kur kas geriau nei Prezidentūra privalo matyti bendrą vaizdą. Pavyzdžiui, „Matuko reforma“ yra grandiozinė, nes įtrauks labai daug institucijų. Akivaizdu, kad Prezidentūra įspėjo ir sukritikavo Vyriausybę, suabejojusi, ar Vyriausybė mato tą bendrą paveikslą.

Anot R. Urbonaitės, kritikos ši situacija tikrai buvo verta, nes juk vienu metu nesutapo ir S. Skvernelio bei socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio nuomonės dėl to, ar reforma tinkamai vyksta, ar ne. „Taigi šiandien klausimas ir yra, ar ministerija aiškiai mato visą reformos įgyvendinimo modelį nuo to, kas yra popieriuje iki kiekvieno atskiro veikėjo, nuo kurio ir priklauso reformos sėkmė“, – kalbėjo MRU dėstytoja ir pabrėžė, kad nemažai abejonių kelia ir alkoholio reklamos draudimo įgyvendinimas, kai kyla pagrįstų klausimų, ar viskas tinkamai atliekama politikos parengimo etape.

Tuo tarpu Prezidentūra, kalbėjo R. Urbonaitė, su savo ribotais resursais vidaus politikoje veikiau turėtų padėti ryškinti vidaus politikos problemas, kurias ji mato. Lieka tik klausimas, kokia problemų „išryškinimo“ forma yra pasirenkama, akcentavo MRU dėstytoja.

Panašu, samprotavo R. Urbonaitė, kad Prezidentūra renkasi aštresnes „išryškinimo“ formas. Tai, kalbėjo politologė, galima paaiškinti kaip savotišką apsidraudimą, kad tikrai bus atsižvelgta į tai, kas yra sakoma.

Pavyzdžiui, Prezidentas Valdas Adamkus tikriausiai būtų rinkęsis tylesnę formą, nei tą patį pasakė Dalia Grybauskaitė. Kitas klausimas, kuri forma yra efektyvesnė.

Tačiau pati situacija, kai dvi institucijos pradeda viena į kitą rodyti pirštais, nėra naudinga valstybei. Reikia suprasti, kad Prezidentūra ir Vyriausybė yra tos pačios sistemos dalys. Juk didesnės konfrontacijos atveju pralaimi visuomenė ir valstybė, apibendrino R. Urbonaitė.

Politologė taip pat pažymėjo, kad vykstančiose komunikacinėse trintyse svarbios ne tik išsiskiriančios vertybėmis, bet apskritai Vyriausybei bei Prezidentūrai vadovaujančios asmenybės. Pasak R. Urbonaitės, tiek D. Grybauskaitė, tiek S. Skvernelis yra principingi ir tylėti nelinkę lyderiai. Tai, anot jos, taip pat svarbi egzistuojančių nesutarimų priežastis.

Tuo tarpu Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanas profesorius Algis Krupavičius teigė, kad esamuose Vyriausybės ir Prezidentūros santykiuose nemato ypatingo konflikto ir įtampų, kur nuomonės būtų dramatiškai priešingos. Nors, pažymėjo profesorius, ir „aukso amžiumi“ Vyriausybės ir Prezidentūros santykių pavadinti negalėtų.

„Nevadinčiau šito laikotarpio aukso amžiumi arba idealiu, žvelgiant per istorinę Vyriausybės ir Prezidento santykių prizmę. Manau, kad būta ir tokių laikotarpių, kai buvo konstruktyvesni ir rezultatyvesni santykiai“.

Komentuodamas jau įprastu tapusį neigiamų vienas kito atžvilgiu vertinimų pasikeitimą, A. Krupavičius aiškino, kad tai greičiau nesutarimai dėl nuomonių.

Profesoriaus nuomone, Prezidentės kritika apskritai yra labai natūralus dalykas. Anot jo, pasakymas, kad Vyriausybė „šlubuoja“ įgyvendindama sprendimus, gali būti taikomas beveik visoms buvusioms Vyriausybėms Lietuvoje.

Profesoriaus nuomone, pradedant įgyvendinti net gerus sprendimus, eigoje gali iškilti daugybė problemų. Vienas iš tokių pavyzdžių, kalbėjo A. Krupavičius, yra receptinių vaistų kontrolė. Kad tokia turi būti, yra faktas, tačiau būdas, kaip buvo sprendimas įgyvendinamas, nebuvo pats geriausias.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.02.09; 01:30

print