Ponas Bračas iš Utenas


Print

Šią vasarą į Punską, į Žolinės šventę tikėjausi važiuoti su aktoriumi Algirdu Grašiu. Bet buvo labai karštos dienos, ir garbusis artistas nerizikavo. Jo bičiulis Algirdas Kalinauskas to krašto lietuviams vežė tik jo knygą “Algirdo Grašio legandos.

Bračo pacukų satyros” (“Žuvėdra”, Vilnius, 2009). Autoriaus pasirašytą ją gavo Punsko viršaitis Vytautas Liškauskas, jotvingių – prūsų gyvenvietės – muziejaus įkūrėjas Petras Lukoševičius, Punsko Kovo 11-osios licėjaus direktorė Irena Marcinkevičienė, partizanų vado generolo Adolfo Ramanausko – Vanago dukra, Seimo narė Auksė Ramanauskaitė – Skokauskienė…

Netikėtai šią knygą gavau ir aš. Per Algirdą Kalinauską; su autoriaus prierašu: “Iš poeto Antano Miškinio sužinojau, jog senovėje rytų Aukštaitijoj gyveno baltų sėlių gentys, vadinamos Seluona. Sėlių gentis Seluona seniai jau mirusi. Dabar čia Lietuva! Ji gyva! Amžina garbė tiems, kurie gynė Tėvynę ir už ją paaukojo gyvybę!”

Jau spėjau perskaityti knygą, daug naujo sužinojau apie buvusį Kapsuko, Rusų dramos, Jaunimo teatrų aktorių, televizijos diktorių Algirdą Grašį, humoro programų kūrėją ir atlikėją, mano kartos žmonėms pažįstamą Bračo vardu. Čia skelbiamos jo sukurtos legendos, patriotinės mintys, jo satyros, humoreskos, žurnalistų, kolegų pokalbiai su Algirdu Grašiu, jo vaidmenys teatruose, televizijoje.Gerai prisimenu, kai pirmą kartą išgirdau satyrą apie pacukus: neišdildomas įspūdis! Senokai tai buvo, bet apie pacukus autorius kalba ir dabar: “Deja, jų dar esama Seime, Prezidentūroje, taip pat ir visose ministerijose… Jeigu D.Grybauskaitė miegos, kaip miegojo iki jos valdę prezidentai, pacukai galutinai okupuos visą šalį, o, kaip žinote, jie nepaprastai ėdrūs ir abejingi bet kokiems graudenimams” (“Respublika”, Nr. 72).

Nusipelniusiam Lietuvos artistui, visą gyvenimą paskyrusiam kultūrai, scenai, pirmiausia linkiu sveikatos, o mūsų skaitytojams siūlau ištrauką iš jo knygos.

Didžiausi pasaulyje juokdariai yra škotai, gabroviečiai ir suvalkiečiai. Lietuvių liaudies patarlė sako: “Lazda turi du galus”. Aukštaičiai, dzūkai ir žemaičiai supranta taip: jeigu vienu galu duosi, kitu pats gausi. O suvalkietis sako: “Lazda turi du galus: vienas man į nagus, o kitas, rupūs miltai, tau į ragus”. Suvalkiečiai ne tiek šykštūs, kiek taupūs žmonės. Vienas suvalkietis iškrito iš septinto aukšto. Krisdamas pro antrą aukštą žmonai sušuko: “Pietų nevirk, man jau nereikės”.

Kartą gyveno turtingas dzūkas. Prieš mirtį jis pasikviečia suvalkietį, aukštaitį, žemaitį ir sako: “Visą gyvenimą aš jums padėjau. Kai numirsiu, įdėkite, prašau, man į karstą po du šimtus litų”. Žemaitis įdėjo, aukštaitis taip pat, o suvalkietis atsinešė padirbtą 600 litų čekį. Įdėjo į karstą, pasiėmė 400 litų grąžos grynais ir pasakė: “Rinkos ekonomika”. Taigi reikia mokėti gyventi.

Žemaičiai visai kitokie žmonės. Vieną žemaituką mokė šokti iš lėktuvo su parašiutu. Pakėlė lėktuvu į 7 kilometrų aukštį ir sako: “Mes dabar tave išmesime, o tu krisdamas patrauksi šitą virvelę ir parašiutas išsiskleis. Nusileisi prie namo, rasi dviratį ir atiduosi jį Jonui”. Išstūmė iš lėktuvo. Žemaitis skrenda padangėje, traukia virvę, o parašiutas neišsiskleidžia. Traukia antrą kartą – tas pats. Tai bent, žalčiai, apgavo! – suriko žemaitis ir kiek aprimęs pridūrė:  –  o jeigu dar ir dviračio nerasiu…”

Senais laikais, dar tada, kai žmonės važinėjo bričkelėmis, žemaitis pavėžėjo suvalkietį. Suvalkietis visą laiką valgė obuolių sėklas. Žemaitis veizėjo veizėjo ir sako: “Žalty suvalkieti, ar tu toks ubagas, kad sėklas ėdi. Negi jau obuoliams pinigų neturi?” Suvalkietis atsako: “Matai, žemaituk, nuo šitų sėklų žmogus įgauna daug proto. Protingas noriu būti.” – “Duok ir man keletą sėklučių, ir aš noriu būti protingas”, – prašo žemaitis. “Mokėk tris rublius, gausi tris sėklutes”, – atkirto suvalkietis. Nusipirko žemaitis tris sėklutes, suvalgė vieną. Antrą bekramtydamas pradėjo žvairuoti į suvalkietį. Tračią suvalgęs suriko: “Žalty suvalkieti, tu mane apgavai! Aš už tuos tris rublius galėjau nusipirkti 3 kilogramus obuolių. Kiek sėklų būtų buvę!” Tada suvalkietis paaiškino: “Matai, žemaituk, tu jau nuo trijų sėklučių pradėjai protauti. O kas būtų, jeigu tris saujas suvalgytum… Leninas!

Tąkart išmintingesnis buvo suvalkietis, tačiau žemaičiai yra didesni suvalkiečiai. Vienas žemaitis pobūvyje išsėdėjo visą naktį ir nepratarė nė žodžio. Rytą išeidamas kartu su svečiais šeimininkei ir sako: “Dovanokit, šeimininkėl, gal ką ne taip pasakiau.” Parėjęs namo giriasi: “Tai geras pobūvis buvo. Ir išgert buvo, ir paėst buvo, tik prašymo nebuvo, tai parėjau alkanas.” […]

O žemaičiai iš tikrųjų karingi žmonės. Mes gerai pamename, kaip jie narsiai kovojo su kryžiuočiais ir kalavijuočiais. Dabartiniai istorikai atrado, kad žemaičiai kažkada buvo paskelbę karą Kinijai. Praėjo savaitė, kinai dreba kaip pelės po šluota. Žemaitis skambina ir klausia: “Ko nepuolat?” Kinas atsako: “Mes nežinome, kiek jūsų yra. Ir net nežinome, kur jus rasti.” – “Mūsų šimtas, – paaiškino žemaitis. – O kiek jūsų?” – “Mūsų milijonas.” Žemaitis nė kiek neišsigando, tačiau papriekaištavo draugui: “Kaip, Jonai, mudu nepamislijom, kur anuos laidosim.”

Jeigu pasakai ką nors juokinga, vieni žemaičiai pradeda juoktis po pusvalandžio, kiti – net trečią dieną. Aš turiu draugą žemaitį, jo žmona aukštaitė, buvusi mano jaunystės meilė. Dabar ana pyksta ant manęs. “Ką tu pripasakojai mano vyrui, kad jis parvažiavęs namo naktį, trečią valandą, pradeda lovoje krutėti ir juoktis.” – “Matyt jam trečią valandą užeina juokas, – sakau ir tęsiu toliau:  – O ko pyksti? Žinojai, kad už žemaičio išteki. Už manęs nenorėjai, tai dabar šaipykis naktimis.” Kitą draugą turiu taip pat žemaitį, iš Telšių. Tas tai jau tikras žemaitis. Kai gimė, dešimt metų žodžio nepratarė. Dešimt metų – jubiliejus. Reikia paminėti. Tėvai sukvietė gimines, pastatė ant stalo stikliukus, o vieną paliko tuščią. Untaliukas, taip jį vadino, priėjo prie stalo ir sušveplavo: “Tėva, įpilk ir muni.” – “Vaikeli, kas tau buvo, kad taip ilgai nešnekėjai?” Untaniukas atsako: “Nebuvo reikalo, tėvai.”

Daug linksmų istorijų žmonės pasakoja apie dzūkus. Vienas dzūkas savo “Žiguliais” važiavo Suvalkijos žeme. Važiuojant iš Marijampolės į Vilkaviškį įvyko avarija. Dzūkas neteko daug kraujo. Paguldė jį į Marijampolės ligominę. Reikia dzūkui kraujo įpilti, o suvalkiečiai neduoda. Dzūkas prie mirties, o kraujo nėra. Tada dzūkas vargais negalais suskrebeno tokį skelbimą: “Kas duos kraujo, atiduosiu savo “Žigulius”. Atėjo du suvalkiečiai, davė kraujo. Dzūkas pasveiko. Suvalkiečiai ir sako: “Duok “Žigulius”.” – “Neduosiu! “, – atkirto dzūkas. “Betgi tu žadėjai! “ – “Taip, – atsakė tas, – žadėjau, kai mano gyslomis tekėjo dzūko kraujas.

Ar moka lietuvis juoktis? Pasirodo, moka. Labai gražiai ir nuoširdžiai lietuviai juokiasi iš svetimo nelaimių. Atpažinti lietuvį dabar nesunku. Jeigu pamatysime, kur du žmonės kanda vienas kitam į kaklą, graužia vienas kitą, ten lietuviai juokus krečia. Lietuvių poetas satyrikas Antanas Gustaitis, gyvenęs Bostone, taip pasakė: “Tas ne lietuvis, kuris į žiaunas supylęs taurę patylės, kuris pralobęs neapspjauna kitam lietuviui skrybėlės.” (“Ar moka lietuvis juoktis?”).

2010.10.02


Prisijunkite prie diskusijos