Praleista proga patylėti


Print

Balandžio 4 d. Rašytojų klube įvyko diskusija apie kultūrinę spaudą, kurią surengė savo atnaujintos veiklos 20-metį švenčianti ir šiemet Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo paramos negavusi „Naujoji Romuva". Jos leidėjas Andrius Konickis citavo fondo ekspertų pastabas, kuriomis jie grindė savo siūlymus neskirti lėšų, ir klausė auditorijos bei pranešėjų, ką apie tai mano jie.

Aš manau, kad pagrindinė fondo bėda – ne ekspertai, o bendras požiūris į kultūros spaudą. Neseniai 73 kultūros veikėjai kreipėsi į fondą bei valdžią labai ramiai, pamatuotai bandydami atkreipti dėmesį į tai, kad kultūros ir meno leidiniai remiami nepakankamai. Šiame laiške išdėstytos mintys beveik nesiskyrė nuo 2011 metų kultūrinės spaudos leidėjų kreipimosi maždaug tais pačiais adresais.

Nuo tada buvo pradėta projektuoti iki šiol tebesitęsianti fondo pertvarka. Fondo vadovybė kažkodėl priešiškai sutiko tą 73-jų laišką. Kadangi jis pasirodė tarp fondo skelbto I ir II konkurso etapų, kai kuriems (o gal visiems – negaliu pasakyti) projektams, po kuriais buvo pasirašę laiško signatarai, paramos neskirta. Gal tai mėginimas nubausti išdrįsusius prabilti? Šiaip ar taip, kultūrinei spaudai II etapu ėmė fatališkai nesisekti. Jai nebuvo atiduoti net tie 23% fondo lėšų (o tik 19,5%), kuriuos įpareigoja skirti galiojantys, nors šiaip jau su sveiku protu nederantys, 2009 metais Vyriausybės patvirtinti Bendrieji konkurso nuostatai. Ar tai neturėtų užtraukti kokių nors pasekmių?

Iš viso šiemet fondas išdalijo 7 961 286 Lt biudžeto ir 0,3 mln. Lt licencinių lėšų. Kiek kainuoja paties fondo išlaikymas, internete nepavyko rasti. Pagal programas lėšos paskirstytos taip: kultūros ir meno leidiniams – 19,5%, šviečiamojo pobūdžio leidiniams – 12%, regioninei žiniasklaidai –­ 42%, Radijui ir televizijai – 7%, internetui –­ 13%, vaikų ir jaunimo kultūriniam švietimui – 7%. Nesilaikant minėto LRV nutarimo, nuskriausti liko tik kultūros ir meno leidiniai ir šiek tiek (1 procentu) vaikai ir jaunimas. Nors tas 1% yra ne taip jau mažai – beveik 80 tūkst. Lt.

Kodėl viskas taip vyksta, galima tik spėlioti. Tiek fondo taryboje, tiek tarp ekspertų yra daug šviesių žmonių. Tačiau gal taip išeina tada, kai vieni būna suinteresuoti, o kitiems turbūt mielesnė dvasios ramybė nei nepatogumai, kuriuos neišvengiamai patiri gindamas viešąjį interesą? Per 13 bendravimo su fondu metų susidariau įspūdį, kad jo vadovybė savotiškai supranta fondo misiją „remti kultūrinę ir šviečiamąją veiklą" ir nelabai kultūra tesirūpina. Perėmęs Kultūros ministerijos biudžetinės eilutės pinigus, skirtus kultūrinei spaudai, beveik per 15 savo gyvavimo metų fondas niekada tokios sumos jai nepaskirstė, nors didino remiamų leidinių skaičių, su olimpietiška ramybe sklaidė mūsų detalias ataskaitas, stebėjo augančius leidybos kaštus bei didėjančius mokesčius ir nesiėmė jokių veiksmų, nors galėjo: pats fondas per tą laikotarpį išaugo keturgubai.

Kultūros spauda buvo paprasčiausiai žlugdoma ir skurdinama. Jai buvo skiriama pusė reikalingų lėšų, iš jos buvo tyčiojamasi aiškinant tarsi mokinukams, kad „mes remiame tik projektus", ir kaišiojant po nosimis Vyriausybės nutarimus, kuriuose projektas leidinyje galėjo sudaryti nuo 5 iki 75%, o projekto rėmimo intensyvumas – iki 75%. Kitaip sakant, leidinys negalėjo būti paremtas daugiau negu 56,25%.

Fondo vadovybei, atrodo, tarsi niekada nekilo mintis, kad kultūros leidinys – tai kai kas daugiau negu „projektas". Čia neturiu omeny teisinių apibrėžimų –­ kaip nors kitaip remti kultūros leidinius neleistų kiti įstatymai. Kalbu tik apie supratimą, kas yra kultūros leidinys, o kas publikacijų ciklas kultūros tematika kitokio pobūdžio leidinyje. Tokio supratimo fonde visada stigo. Kultūros leidiniai išliko tik juos leidžiančių entuziastų dėka. Tiesa, sudurti galus padėdavo Kultūros rėmimo fondas, o dabar – Lietuvos kultūros taryba, į ką Valstybės kontrolė ne kartą grėsmingai baksnojo pirštu, bet pripažino, jog rėmimas iš skirtingų fondų galimas, jei lėšos naudojamos skirtingiems tikslams. Pastaraisiais metais kai kuriems leidiniams išsilaikyti ir net atsigauti padėjo projektas AKIM, finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis, kuris birželio mėnesį baigsis. Deja, sudurti pavykdavo tik galus, atlyginimai autoriams ir darbuotojams visada buvo apgailėtini.

Lyg ir savaime suprantama, kad fondo remiami projektai turi būti vykdomi periodiniuose leidiniuose, tačiau Visuomenės informavimo įstatyme ir Bendruosiuose konkurso nuostatuose tai neakcentuojama. Paraiškoje neprašoma nurodyti leidinio ISSN, ir aš abejoju, ar visi paramą gavusių projektų vykdytojai galėtų tai padaryti.

Labiausiai mane nustebino kai kurių regionų kultūros žmonių reakcija į „73 laišką". Rašyti žodiniai atkirčiai ir net po jais rinkti parašai. Čia kažkoks nesusipratimas. Prašau kolegų perskaityti tą laišką dar kartą. Tiek jo signatarai, tiek aš, čia kalbėdamas apie kultūros leidinius, neskirstau jų į metropolinius ir regioninius. Kalbame apie grynąją kultūros spaudą ir kultūrines interneto svetaines – nesvarbu, kokioje globalaus kaimo pirkioje jos leidžiamos. Mūsų autoriai dažniausiai tie patys, tas pats ir objektas. Gal mūsų kolegas suerzino nusistebėjimas, kad galiojantis Vyriausybės nutarimas įpareigoja fondą kultūros ir meno leidiniams skirti ne mažiau 23% lėšų, o regioninei žiniasklaidai –­­ ne mažiau 37%?

Tačiau negi jūsų pačių tai nestebina? Fondo – tai tikrai ne, jie dar nuo savęs, kaip matėte, drėbtelėjo 5%. Priminsiu, jog tokios proporcijos atsirado Seimui padidinus PVM spaudai iki 21% ir Vyriausybei sutikus regioninei žiniasklaidai (tarsi kitiems PVM nebūtų padidintas) tai kompensuoti. Mano požiūriu, tai buvo destruktyvus, fondo paskirtį ignoruojantis ir jo veiklą iškreipiantis veiksmas. Dabar PVM – vėl 9%, vadinasi, metas grįžti prie 2007 metais patvirtintų proporcijų.

Prasidėjus diskusijoms apie fondo pertvarką, pasigirdo balsų, kad reikia išplėsti rėmimo sritį, padėti spaudai likti nepriklausomai ypač nuo vietos valdžių. Turbūt reikia, tačiau tai juk ne šio fondo reikalas. 8 mln. Lt kultūrai ir švietimui nėra daug. Mano paskaičiavimu, įvairiems savo ir europiniams projektams viešinti valstybės institucijos, įmonės, viešosios įstaigos įvairiomis formomis išleidžia 20 kartų daugiau biudžeto lėšų. Suvaldykime šį procesą kad ir konsoliduodami viešinimo paslaugų pirkimus ir nesunkiai galėsime įsteigti kokių 100 mln. Lt fondą, kuris patenkins visų poreikius.

Tačiau nenoriu pasakyti, kad visi kultūros leidiniai yra tobuli, jų negalima kritikuoti, dera tik duoti pinigų kiek prašo. Anaiptol. Bet pirmiausia turime atsakyti į klausimą: reikalingi Lietuvai kultūros leidiniai ar ne? Jei atsakysime teigiamai, teks pripažinti, jog tada juos turime normaliai remti, atsižvelgdami į jų specifiką. Taip pat reikia nustatyti aiškias taisykles, kokiais atvejais ir kokiu būdu parama gali būti nutraukta, kokia tvarka remiami nauji leidiniai. Tada ir paramos negavusiam bus lengviau suprasti ekspertų ištarmes.

Nuotraukoje (iš asmeninio archyvo) – rašytojas, „Literatūros ir meno“ redaktorius Kornelijus Platelis.

Informacijos šaltinis – „LITERATŪRA IR MENAS“.

2014.04.26; 07:15


Prisijunkite prie diskusijos