Prancūzijos prezidento rinkimai Rusijos įtakoje


Print

Redakcija / Le Monde

„Trys iš pagrindinių kandidatų (Prancūzijos) prezidento rinkimuose atvirai žavisi Vladimiru Putinu. Ir užmiršta Donaldo Trumpo komandos narių, kurie jautė tą patį, nemalonumus“, – rašo leidinio Le Monde redakcija.

„Tarp kandidatų Prancūzijos prezidento rinkimuose yra vienas, kuris, tiesą sakant, nėra kandidatas, bet vis dėlto jis visada lošia be pralaimėjimų. Tai Vladimiras Putinas“, – sakoma  straipsnyje.

„Vladimiras Putinas yra ne užsienio politikos subjektas, o diplomatijos objektas, kurio atžvilgiu kiekvienas kandidatas turi laikytis vienokios ar kitokios pozicijos. Jis – tos rinkimų kampanijos centre. Jis – vidaus politikos subjektas, su savo politine programa. Jo šešėlis plevena virš kampanijos. Žurnalistų nuomone, jo idėjos, metodai ir pasaulėžiūra sklando tarp visų – nuo kraštutinių kairiųjų iki kraštutinių dešiniųjų“.

„Trys iš keturių pagrindinių į kovą stojusių kandidatų juo žavisi – ar bent jau jam simpatizuoja, – tai jie jau ne kartą yra visai atsakingai pareiškę. Dešiniųjų kandidatas Fransua Fijonas, kraštutinių dešiniųjų Marin Le Pen ir kraštutinių kairiųjų Žanas Liukas Melenšonas, – perduoda redakcija. – Jų motyvacijos skirtingos, atsidavimo laipsnis skirtingas, bet kiekvienas savaip mano, kad Putinas turi atsakymus į klausimus, kurie šiandien iškilę Prancūzijai“.

„Nors ir paradoksalu, tie trys kandidatai irgi labiausiai akcentuoja savo nacionalizmą bei principingumą Prancūzijos ir prancūzų gynimo reikaluose. Tačiau į Rusijos ketinimus jie žiūri palankiai, Kremliaus kišimąsi jie mielai priima“, – pabrėžia žurnalistai.

„Marin Le Pen ir Žano Liuko Melenšono priešiškumas ES ir NATO atžvilgiu išreikštas visiškai konkrečiai. Jiems visos priemonės geros, kad tik joms padarytų galą, tegul ir su Kremliaus pagalba, kai jis savo bombardavimais šluoja nuo žemės paviršiaus Rytų Alepą, paversdamas jo gyventojus pabėgėliais, kurie neabejotinai kada nors pasieks šiaurines Viduržemio jūros pakrantes. Net kai jis užgrobia Gruziją ar Ukrainą, kad savaip perbraižytų sienas, paveldėtas iš sovietų epochos pabaigos“, – tęsia žurnalistai.

„Tačiau didžiausią nerimą kelia Fransua Fijono reiškiamas putinizmas. Nes „Respublikonų“ kandidatas nenori nei ES galo, nei NATO žlugimo, nei dirbtinio, merkantilaus ir antipatriotiško demokratijos griovimo. Tad iš kur tada toks polinkis, ypač kai šiuos tris tikslus aiškiai afišuoja Kremliaus šeimininkas? Kodėl šioje kampanijoje prancūzų dešiniųjų konservatyvusis sparnas daugiau už kitus nuolaidžiauja Maskvai? Kam leisti „Respublikonų“ deputatui Nikolia Diukui Rusijos RT televizijos kanale pasakoti, kad Emanuelis Makronas – „Amerikos finansininkų agentas“ ir „gėjų lobistų numylėtinis“? – svarsto redakcija.

„Demaskuoti kokios nors valstybės, tegul ir nepriešiškos, bet mažų mažiausiai varžovės ir net nedraugiškos, propagandiniame eteryje vidaus priešą, – tai vadinasi „stoti užsienio valstybės pusėn“ tam, kad išsaugotum tą toną, kurį pasirinko „Respublikonų“ vadovybė. Jiems nekenktų apgalvoti nelaimingo generolo Flino likimo, kai šis už neleistinus kontaktus su Rusijos ambasadoriumi Vašingtone buvo priverstas atsistatydinti nepraėjus nė mėnesiui po paskyrimo vadovauti Nacionalinio saugumo tarybai – institucijai, kuriai pavesta patarinėti JAV prezidentui saugumo ir užsienio  santykių klausimais“, – apibendrina redakcija.

Informacijos šaltinis: Le Monde.

2017.02.22; 09:14