Premjero Andriaus Kubiliaus avantiūrizmas


Print

Kadangi Lietuva eina tolesnio degradavimo keliu ir niekas iš politinių jėgų net nebando sustabdyti šio ritimosi žemyn, tai noriu suteikti daugiau informacijos apie tai, ką galima padaryti, kad pasuktume šituos griovimo procesus priešinga linkme.

Piliečiai, matydami, kad tai gali baigtis šiai šaliai visiškai tragiškai, griebiasi įvairiausių priemonių: vieni, nematydami jokių būdų, kaip galima pakeisti situaciją Lietuvoje, išvažiuoja laimės ieškoti į kitas pasaulio šalis, kiti gi kuria visuomenines organizacijas (ir viena iš žymesnių yra Tautos Ateities Forumas), bando gėdyti vyriausybę, seimą, partijas, bet, deja, viskas lieka, kaip buvę. Treti jau aiškiai kalba apie revoliuciją, nes nemato būdų, kaip būtų galima pakeisti taikiu būdu.

Mano manymu, konservatoriai nieko nenori keisti, ir jie nieko nekeis tol, kol su jais nebus pradėta kalbėti griežtai. Faktiškai konservatoriai patys provokuoja visuomenę, kad ši neapsikentusi pradėtų itin griežtai kalbėti.

Kodėl jie nenori nieko keisti? Todėl, kad juos tai tenkina, ir jie nieko blogo dabartinėje situacijoje nemato. Vyriausybės vadovas A.Kubilius sužinojęs (kažkodėl tai tik visai neseniai), kad egzistuoja tokie dalykai kaip pesimizmas ir optimizmas, pasirinko optimizmą. Ir skelbia jis apie tai kiek galima plačiau, lyg būtų Ameriką atradęs. Ir optimizmą jis suvokia kaip tai suprato V. Leninas ir N. Chruščiovas. A.Kubilius, gavęs tarybinį išsilavinimą, taip pat žino, kad vadovas nebus vadovu, jeigu jis nenupieš tiems, kuriems jis vadovauja, ateities paveikslo. Jeigu jis šito nepadarys, tai pagal tarybinį vadovų apmokymą jo niekas nelaikys vadovu. Kad šito neįvyktų, A.Kubilius pradėjo piešti Lietuvos ateities vizijas. Ir kas gi išėjo iš to žodžiais nupiešto  A.Kubiliaus paveikslo?  Cituoju A.Kubiliaus tekstą iš jo pranešimo TS – LKD bendražygiams. Tiesa, norėčiau pasakyti, kad būtų gerai, kad šitie bendražygiai vėliau nebandytų atsikratyti šito, kam jie dabar pritarė, neišsisukinėtų ir nepradėtų aiškinti, kad tai „dėl nesusipratimo“, „jauna demokratija“ ir t.t. Tuo labiau, kad  A. Kubilius savo pranešime pažymėjo savo bendražygiams, kad „Esame šiandieninės atsakomybės „Broliai“. Tai kas svarbaus buvo pranešta atsakomybės „Broliams“?

Štai ištrauka iš premjero kalbos suvažiavime: 

„Šiandien, Suvažiavimui pateiktame dokumente, mes Lietuvai siūlome aiškų pasirinkimą ir apsisprendimą:

  • tikėjimą modernios, konkurencingos Lietuvos ateitimi ir jos sėkme;
  • pasitikėjimą savimi, pagrįstą tikėjimu tokia sėkme ir tarpusavio pasitikėjimu;
  • tikrą patriotizmą – visiems kartu tikėti ir kurti Lietuvos sėkmę. Tikri patriotai yra optimistai. Pesimistai yra tie, kurie mieliau žiūri į praeitį. O kaip partija turime sau pasakyti: „Suvaldėme krizę, sukursime ir Lietuvos sėkmę“. Kas tokią atsakomybę turi nešti ant savo pečių – kas, JEIGU NE MES. Mes esame šiandieninės atsakomybės „Broliai“. Ir pabaigai prisiminkime žodžius iš švento Rašto: „Be tikėjimo nėra darbų, o be darbų nėra tikėjimo“.

Iš visų šitų premjero pasakytų žodžių galima palikti tik žodžius iš švento Rašto, nes juose yra tiesa. Deja, paties A.Kubiliaus žodžiai su tiesa prasilenkia. Matyt, šitas politikas nelabai su tiesa bendrauja ir iš viso kyla klausimas, ar jis žino, ką tai reiškia. A.Kubilius siūlo tikėjimą modernia, konkurencinga Lietuvos ateitimi ir jos sėkme. Bet jis net nesiteikia paaiškinti, nuo ko priklauso ta sėkmė. Jeigu jis pabandytų paaiškinti, tad paaiškėtų, kad jis šneka nesąmones. Paimkite, pavyzdžiui, Lietuvos futbolo rinktinę, ir tegul jie visi būna patriotais, optimistais, tikinčiais sėkme ir pasitikinčiais savimi. Ar jie gali tapti pasaulio čempionais? Aišku ne, nes dar reikia mokėti žaisti ne blogiau, nei tai daro geriausios pasaulio komandos. Bet būtent šitą svarbiausią dalyką A.Kubilius ir išmeta. Todėl susidaro įspūdis, kad premjeras kuria naują ideologiją, kuri nėra nauja.

Panašiai mąstė ir V. Leninas. Jam netrūko nei optimizmo, nei pasitikėjimo savimi, nei tikėjimo šviesiu komunizmo rytojumi. Bolševikų vadas aiškino taip apie komunizmą: „visos šalies elektrifikacija, plius tarybų valdžia“. Elektrifikacija įvykdyta, bet tarybų valdžios nėra. 

Kitas „žymus“ komunistinis veikėjas N. Chruščiovas teigė, kad Sovietai ne tik pasivys Ameriką, bet net ją pralenks. Pagirtinas N.Chruščiovo optimizmas, tačiau jo karjera baigėsi tikrai nesėkmingai.

Tad kur čia reikalas? Kodėl jie taip smarkiai prašauna pro šalį? Deja, jie nemato tikro taikinio ir pila, kur papuola. Bet giriasi, kad tikrai ateityje jie pataikys, nes reikia labai nedaug – tikėjimo, pasitikėjimo ir optimizmo. Faktiškai tai – avantiūrizmas. Pasitikrinkime žodyne, ką gi reiškia žodis avantiūra:  “rizikingas, neapgalvotas žygis; doros atžvilgiu abejotinas sumanymas, viliantis atsitiktinės sėkmės“.

Avantiūromis dažnai užsiima psichiatrai ir psichologai, ir apie tai taf.lt buvo daug rašyta.

Jeigu skaitėte šituos straipsnius, tai juose buvo kalbama ir apie tai, kad Lietuvoje politikų galvose išliko tas pats materialistinis mąstymas, tik nuo valstybinės nuosavybės buvo pereita prie privačios nuosavybės.

Tiksliau:  sugrįžome nuo nevykusio eksperimento atgal prie privačios nuosavybės. Išeina taip, kad 50 metų buvo išmesta kaip šuniui ant uodegos. Ir nė vieno atsakomybės „Brolio“ nėra. Nebėra ir komunistų partijos, ir net skulptūros sunaikintos arba išvežtos į Grūto parką. Ir tai tapo pajuokos objektu.

O dabar trumpam sugrįžkime į pokario laikotarpį. Pacituosiu profesoriaus B.Genzelio prisiminimus:

„Nekalbu apie savaiminį paveldo nykimą, o apie sąmoningą jo naikinimą, kas buvo ypač akivaizdu pirmaisiais okupacijos metais. Užėmę mūsų šalį, okupantai pirmoje eilėje griovė paminklus, menančius apie nepriklausomą Lietuvą, po to ėmėsi katalikų, liuteronų, evangelikų bažnyčių naikinimo. Paskutiniais imperijos egzistavimo metais politinis – ideologinis požiūris į paveldą prislopo – dominavo merkantilinis, visiškai nesuvokiant istorinių ir architektūrinių paminklų vertės. Jis ne visada buvo inspiruotas iš Maskvos – tai išryškėjo Vilniuje ir Kaune, kur lemiamą žodį tardavo ne partokratai, o technokratai, kuriems rūpėjo galima praktinė nauda.

Vilniuje siekta buvusį Raudonosios armijos (dabar Savanorių) prospektą sujungti su Antakalnio gatve, nugriaunant dalį senamiesčio, o per senąsias Rasų kapines nutiesti plačiajuostę magistralę. Siekta griauti ir kitus istorinę vertę turinčius pastatus, jų vietoje statant modernius naujus pastatus, senamiesčio centre vietoj senų pastatų įrengti automobiliams garažus. Tada valdžios veiksmai susilaukė negirdėto Lietuvos žmonių pasipiktinimo. Kultūros objektų gynybai kūrėsi valdžios nekontroliuojami klubai, susiformavo paminklosaugos judėjimas. Tada susirūpinta ne tiek paveldo išsaugojimu, kiek sunaikintų objektų atkūrimu“ (balsas.lt „Ideologinį kultūros paveldo naikinimą keičia vertelgiškas“).

Bet, gerbiamieji, tai panašu, į bepročių šeimininkavimą. Ateina vieni su savo keista ideologija ir pradeda griauti paminklus, paskui ateina kiti su kitokia keista ideologija, ir tie netrukus puola griauti paminklus. O gal tai yra noras sunaikinti kuo greičiau praeitį ir savo dalyvavimą toje praeityje?

50 metų žmonės dirbo, dirbo, dirbo, o vėliau ėmė kažkas ir prichvatizavo jų uždirbtą turtą. O ką gavo šitie žmonės? Jiems buvo įsakyta susiveržti diržus, būti optimistais, pasitikėti savimi ir tikėti, kad po 20-30-40 metų Lietuva bus moderni šalis. Tai bent!? Tikrai niekaip negaliu suprasti, kodėl Lietuva negali būti moderni šiandien? Leiskite žmonėms dirbti, ir jie ją padarys labai modernią. Jie gali padaryti tokią modernią, kokia jums net nesisapnavo. Bet visa tai būtų tik stebuklas. Lietuvoje situacija yra tokia, kad jeigu bandytume dabar padaryti Lietuvą modernia šalimi, tai būtų didžiausias pasipriešinimas. Ir tas pasipriešinimas būtų tik iš valstybinių institucijų pusės. Ne visuomenė pas mus yra atsilikusi. Atsilikusi pas mus yra valdžia. Ir atsilikimas yra ne kur nors kitur, o būtent mąstyme. Visuomenėje šiuolaikiškai mąstančių žmonių netrūksta. Tai ir yra tragedija, šiuolaikiško mąstymo trūksta valdžioje esantiems. Tikrai užtenka 100 garbingų vyrų, kurie gali pertvarkyti visą jūsų supuvusią sitemą į dirbančią tautai valstybinę sistemą. Pažangesni jūsų valstybininkai jau galėtų gaminti realų produktą po 3-6 mėnesio apmokymų. Su silpnesniu intelektu ir turintiems problemų su etika, laiko reikėtų daugiau. Tai galėtų užtrukti net 8-10 mėnesių. Ir jokių 10 ar 100 metų čia nereikia. Blogis tas, kad valdžioje sėdintys nė už ką nesutiks ką nors keisti. Nes nėra buvę tokių atvejų žmonijos istorijoje. Rusijos caras dėl savo nenoro sumokėjo ne tik savo gyvybe, bet ir visos savo šeimos gyvybėmis. Maža to, jie ne tik buvo nužudyti, jų net lavonai buvo rūgštim apipilti.

Galbūt premjeras supranta, kad moderni Lietuva – tai vaikščiojantys po gatves kiborgai vietoj dabartiniu piliečių, kurių nemaža dalis neperneša net matydami premjerą per televizorių. Matyt, premjeras, kaip ir buvęs prezidentas V.Adamkus, įsivaizduoja, kad techniškai išvystyta visuomenė tai ir yra moderni visuomenė. Deja, technika ir yra tik technika. Ji yra tik įrankis žmogui. Ir aukštesnio lygio technika yra tik geresnis ir efektyvesnis įrankis. Ir šito faktoriaus negalima nuvertinti. Bet duokite žmonėms, kurie nesugeba mąstyti šiuolaikiškai, net aukščiausio lygio techniką, ir jie ją pavers metalo laužu. Duokit šiandien valstybininkams geriausią kosminį laivą koks tik yra pasaulyje. Ir ką jie su juo padarys? Geriausiu atveju – restoraną.

Jeigu valdžia šiandien sugebėtų mąstyti šiuolaikiškai, tai jokios emigracijos Lietuvoje nebūtų. Būtų atvirkščias vaizdas – į Lietuvą veržtusi žmonės iš kitų šalių. Bet šiandien mūsų valdžia mąstyti šiuolaikiškai nesugeba, todėl mes turime ir emigraciją, ir sudėtingą ekonominę padėtį.          

Jeigu mūsų valdžia sugebėtų mąstyti šiuolaikiškai, tai mano šitas straipsnis nebūtų iš viso reikalingas. Bet aš dar nesutikau nė vieno materialisto per visą savo gyvenimą, kuris sugebėtų mąstyti šiuolaikškai. Geriausiu atveju, ką jis pajėgia įsivaizduoti, tai geresnę techniką. Bet kad būtum šiuolaikišku žmogumi, šito aiškiai yra per maža. Vydūnas, kurį mes galime dabar tik perskaityti jo paliktuose raštuose, kai kuriais atvejais yra daug šiuolaikiškesnis, nei kartu paėmus visą dabartinę Lietuvos vyriausybę.

Materialistai, kaip jau minėjau, labai dažnai būna labai toli nuo realybės. Ir problema yra ta, kad jie vežimą stato pirmiau arklio. Patys to vežimo netraukia, nes sėda ant arklio, o piliečius maitina pažadais, ir įtikina traukti tą vežimą. Deja, eilinį kartą piliečiai įsikinko ir patiki ta eiline materialistų – avantiūristų piešiama gerove. Kas gi nenori Rojaus? Kas gi nenori saldaus Komunizmo? Žmogus nori tikėti kažkuo  geru, nes jam tai yra gyvybiškai svarbus dalykas. O ką tas vargšas materialistas gali pažadėti? Ogi kažką materialaus, kažkokį sūrio gabalą, ar ypatingo skanios dešros gabalą, ar kokią nors kibernetinę naujovę, nes visas pasaulis jam yra vien materija. Ir vertybes jis įsivaizduoja tik materialiame pavidale. Geriausiai būtų, jeigu tai būtų auksas ir, savaime aišku, kuo daugiau arba net be galo daug.  Jeigu jūs jam priminsite, kad yra toks dalykas kaip sąmonė, tai materialistui net bloga nuo to gali pasidaryti. O jeigu pakalbėsite apie dorovę, tai, žinokit, jam tiesiog gali atsirasti pojūčiai, kad jį kas nors iš koto verčia. Jam net galva gali pradėti svaigti. Bet, nežiūrint į nieką, mes jam privalome paaiškinti, kad egzistuoja toks dalykas, kaip sąmonė, protas, dvasia, dorybė, racionalumas ir efektyvumas. Jeigu nuvertinsime šituos dalykus, tai mes vėl turėsime reikalą su kokia nors apsišaukėlių politine grupe, kuri mus eilinį kartą išdurs.

Pažiūrėkime, ką reiškia žodis Idealizmas: „filosofijos kryptis, kuri, priešingai materializmui, idėją, sąmonę, dvasią laiko pirminiu dalyku, o gamtą, būtį, materiją – antriniu“.

Idealizmas mano, kad materija kinta, o idėjos išlieka per amžius.

Štai tokiu atveju mes gauname Žmogų ir jo fenomenalius sugebėjimus, kurie yra aukščiau už bet kokias materialistų viliojamas geroves. O kadangi žmogus nori būti laimingas ir nori, kad jį lydėtų sėkmė, tai jam tereikia suteikti žinių, kaip tai jis gali pasiekti. Štai čia ir atsiranda tas stop. Lietuvos Švietimo sistema, besigirianti, kad turi vos ne didžiausią studentų skaičių Europoje, šitų žinių neteikia. Tai bent!? Šiuolaikinių žinių, pasirodo, humanitarinių mokslų srityje dabartinis studentas ir negali gauti. O kodėl jis negali gauti? Ogi todėl, kad jis pasidarys protingas. Tai gal gerai, kad jis pasidarys protingas? Ar būti protingu yra blogis? Pasirodo, mūsų vadžiažmogiams šitie protingi žmonės kelia pavojų, todėl į kovą su jais yra paleidžiama VSD su Mečiu Laurinkum priešakyje. O kaip būnant neprotingu galima tapti konkurencingu, kaip šito nori A.Kubilius? Atsiprašau, nenoriu įžeisti tikinčiųjų, bet tikėjimas čia tikrai nepadės.

Net „naujasis rusas“, turėdamas aštuonių klasių išsilavinimą, anksčiau žvygavo iš pasitenkinimo, kad jo įmonės rūbinėje dirba profesorius. Šiandien „naujasis rusas“ jau susimąstė ir pradeda išnaudoti profesorių pagal jo sugebėjimus.

Bet, deja, Lietuvoje žmogaus sugebėjimai, darbas yra taip nuvertinti, kad net „naujajam rusui“

tai sukeltų dideles abejones, ar šią šalį valdo žmonės, kurie nors šiek tiek suprasti apie ekonomiką. Tad neabejoju, kad „naujasis rusas“ mūsų politikams tikrai galėtų surasti darbo savo gana didelėje rūbinėje. 

Mūsų tautinis materialistas – politikas suvokia, kad prieš valgydamas pietus, jis renkasi, ką jis valgys, ir jis apskaičiuoja, kiek ir ko jis norės suvalgyti. Ir nors pietūs dar nepadėti ant stalo, tačiau tautinis materialistas-politikas laisvai gali mintyse jau pamatyti ir tą patį kavos puodelį. Jis gali pakeisti sprendimą ir paprašyti, kad vietoj juodos kavos jam išvirtų baltą kavą ir t.t. Jokie tobuliausi robotai šito padaryti negali. Jokia kompiuterinė sistema nepajėgi net artimai lygintis su žmogaus atmintimi, o ką jau kalbėti apie sąmonę. Bet kaip tik šito dalyko tautinis materialistas – politikas suvokti nepajėgia. Pamėginkime jam padėti. O gal kartais įvyks stebuklas? 

Pažvelkime į istorinius faktus iš kito taško. Ir jūs pamatysite, kad iš tikrųjų pasaulį valdo idėjos. Viskas priklauso nuo to, kieno galvoje tos idėjos gimsta. Nedorovingame žmoguje gimsta nedorovingos idėjos. Bet ir šitas paprastas dalykas mūsų tautiniam materialistui – politikui yra sunkiai suvokiamas dalykas.

Daugelis tikriausiai žino, kad šita akis ant JAV dolerio yra Bavarijos (Vokietija) Iliuminatų simbolis. Jie dar 1700 metais laukė Kristaus atėjimo, bet jis neatėjo, gali būti, kad persigalvojo. Kadangi Katalikų bažnyčia vis dar valdė daugelyje šalių ir šita religija buvo brukama visiems per prievartą, tai atsirado opozicija šitam ydingam reiškiniui – slaptai veikiančios draugijos. Ir viena iš jų buvo Iliuminatai. Iliuminatai siekė sugriauti Katalikų bažnyčios valdžią, todėl jie padarė nemažą įtaką Prancūzų revoliucijai. Iš istorijos mes žinome, kad Prancūzijos revoliuciją sukėlė Liudviko XVI noras pataisyti šalies finansinę padėtį. Revoliucijos priežastys buvo valstybės finansų krizė ir nederlius. Valstybės biudžetas buvo deficitinis, daugiausia dėl XVIII a. vykdytų karų ir milžiniškų karališkojo dvaro išlaidų.  Dvasininkijos ir bajorijos luomai turėjo mokestinį imunitetą, ir visi mokesčiai tekdavo trečiajam luomui.

Dėl revoliucijos susilpnėjusi Romos katalikų bažnyčios galia perėjo valstybei. Prieš revoliuciją Bažnyčia buvo didžiausias žemvaldys šalyje. 1790 m. Bažnyčia prarado teisę apmokestinti javus, buvo panaikintos kunigų privilegijos, Bažnyčios turtas konfiskuotas.

Iliuminatai taip pat turėjo idėją – likviduoti privačią nuosavybę. Bet šitą jų idėją įgyvendino V. Leninas su bolševikų partija. Su šia partija gimė ir ateizmas, kuris pradėjo naikinti viską, kas krikščioniška.

Tad, ką mes gauname?

Romos Imperijoje krikščionys yra apmėtomi akmenimis arba juos suleidžia į areną, kur visų akivaizdoje juos pradeda draskyti liūtai. Vėliau krikščionys, atėję į valdžią, savo žiaurumu nė kiek nenusileidžia romėnų barbariškumui. Tik jie labiau mėgsta žmones atiduoti ne liūtų sudraskymui, o sudeginti gyvai ant laužo. Ir nors Kristus pasakė – „Mylėk savo artimą, kaip patį save“, – bet Romos Katalikų bažnyčia spjovė Dievui į barzdą ir darė savo. Vėliau jau komunistai – ateistai skerdė krikščionis ir atiminėjo bažnyčių turtus.  Religija buvo paskelbta kaip „opiumas žmonių mulkinimui“. Ir vienintelė teisinga filosofija buvo paskelbta materialistinė marksizmo-leninizmo filosofija. Prieš tuos, kurie galvojo kitaip, buvo naudojama prievarta – juos išsiųsdavo į Gulagą arba paguldydavo į psichiatrines ligonines ir “gydydavo“ nuo jų paklydimo. Kadangi psichiatrai save laikė ne budeliais, o „gydytojais“, tai jie, kaip “gydytojai“, nustatydavo šitiems nesutinkantiems „su visuomenės nustatytais principais“ diagnozę. Ir tai buvo šizofrenija. Ir tuos disidentus gydė nuo šizofrenijos.

Ir nors komunistai neigė pačio Dievo buvimą, bet nuo tos idėjos, kad žmones turi vienyti kažkokia tai idėja ir didingas simbolis, pabėgti negalėjo. Todėl Dievais buvo padaryti Leninas ir Stalinas. O Leninas buvo netgi balzamuotas, kaip Senovės Egipte balzamuodavo faraonus. Jo smegenys buvo patalpinti į specialų didelį indą, kad vėliau galima būtų atrasti genialumo genus. Tiek Lenino, tiek Stalino smegenys, man regis, iki pat šiandien yra saugomos Maskvos Smegenų Institute. Kadangi Lenino smegenų svoris (1340 gr.) buvo šiek tiek mažokas (palyginus su Turgenevo – 2012 gr. arba Bairono – 1800 gr.), tai Leninas, pagal smegenų svorį, į genijus netiko. Bet bolševikai nebūtų bolševikais, jeigu nesurastų kokio nors gudraus arba sukto ėjimo, kad apgautų visuomenę. Ir bolševikų ideologai „atrado“ išeitį ir pakoregavo „smegenų vidurkį“ iki 1300 gr., todėl Lenino smegenys jau viršijo šį vidurkį. Štai taip “ateina genijai ir vėl išnyksta, atėjo Leninas visiems laikams“.

Aš dabar netgi pradėjau abejoti, ar teisinga buvo sunaikinti komunistų partiją? Matote, kokie jie “išradingi“ ir kaip jie moka pagražinti savo vadų paveikslus?  Nė kiek ne blogiau už mūsų konservatorius, kurie atranda laiko ekonominių rodiklių falsifikavimui.

Komunistų partija buvo sunaikinta, bet, gerbiamieji ponai ir ponios, komunistai tai išliko, ir jūs pagal jų darbus tai akivaizdžiai matote. Jie organizavo kitas partijas tik kitokiais pavadinimais. Ir visuomenė yra laikoma jonelio-kvailelio vietoje, su kuria kaip nori taip ir gali elgtis.

Tad ką mes gauname? Buvę komunistai, kurie dabar vaikšto į bažnyčią ir teigia, kad jie yra krikščionys, išpažįsta krikščioniškas vertybes, sukūrė tokią šlykščią  ir atstumiančią tvarką Lietuvoje, kad ta buvusi Tarybinė Lietuva yra vos ne Rojus, jeigu palygintume su daugumos gyventojų pragyvenimo lygiu dabar. Kaip ten bebūtų, Tarybinėje Lietuvoje žmogus tikrai buvo garantuotas, kad jis užsidirbs ir turės už ką pavalgyti. Kitas dalykas ta komunistinė klaiki ideologija su Egipto ir Romos Imperijos elementais. Bet atmesti socialistinėje sistemoje viską, tai, mano manymu, yra klaida.  

Aš kartą pateikiau tokį klausimą savo pažįstamam italui apie Italijos mafiją: kaip galėjo taip atsitikti, kad tokioje, aukšta kultūra pasižyminčioje šalyje gana greitai išsirutuliojo Italijos mafija, kuri išgarsėjo savo nusikaltimais visame pasaulyje? Ir jis man atsakė, kad po 2-ojo pasaulinio karo valdžioje liko tie patys fašistai, kuriems buvo nusispjaut į visuomenės problemas. Jauni žmonės, patyrę skurdą, eidavo dirbti į tokį darbą, kurį siūlė mafijos klanai. Valstybė darbo nesiūlė, o jie siūlė ne tik darbą, bet netgi organizuodavo labdaringas akcijas. Visuomenės akys nukrypo į mafiją, kuri buvo geresnė už vyriausybę. Mafija pradžioje veikė kaip Robinhudas, todėl ją palaikė visuomenė.

Bet vėliau ji išsiplėtė ir parodė savo tikrąjį veidą.   

Jeigu mes pažiūrėję į šiuos žinomus faktus tenkinsimės vien tik išvada, kad prievarta gimdo prievartą, tai mes nieko gero iš to negausime. Tačiau mes galime atkreipti dėmesį į tai, kad visos šios prievartos formos galutiniame rezultate patyrė nesėkmę. Jūs matote, kad Romos Imperija išnyko visai, krikščionybė išsiskaidė į daugybę dalelių ir neretai kariauja viena prieš kitą, niekina arba menkina viena kitą arba stengiasi viena kitai pakenkti. Kartais jie susikauna taip, kaip tie koviniai šunys, ir stengiasi vienas kitam perkąsti gerklę. Ir krikščionybės nebeprileidžia prie valdžios, nes tada mes vėl atsidurtume viduramžių tamsoje. Pavyzdžiui, Graikijoje Ortodoksų Cerkvė yra sujungta su valstybe, bet tai negelbsti šios valstybės nuo įvairių krizių.

Na, o komunistai visai prarado bet kokią įtaką, o tokioje šalyje kaip Lietuva komunistų partija yra uždrausta ir jos nebėra. Tai reiškia, jeigu viena grupė žmonių naudoja prievartą prieš kitą grupę, tai neišvengiamai tos grupės, net tada, kai ji atėjo į valdžią, galutiniame rezultate laukia nesėkmė.  Bet ar gali žmogus apsieiti be prievartos? Deja, ne. Ir tam yra sukurta valstybinė prievartos mašina. Faktiškai valstybinės prievartos mašina turėtų būti nukreipta į tai, kad apsaugotų žmones nuo nusikaltėlių. Bet labai dažnai mes matome atvirkščią  vaizdą: prievartos mašina yra nukreipiama prieš pažangiausias piliečių grupes siekiant sumenkinti jų įtaką visuomenei arba visai juos sunaikinti. Būtent taip atsitiko su Lietuva. Ir kas gali iššaukti Lietuvoje revoliuciją? Būtent egzistuojanti betvarkė visoje Teisingumo sistemoje. Būtina atrasti pačią priežastį, kodėl neveikia Lietuvoje Teisingumas, nes anksčiau ar vėliau šitoje sistemoje reikia daryti revoliuciją.  

Manau, kad ne tik man vienam kilo toks klausimas: kodėl per amžių amžius vyksta tie patys dalykai netgi visai skirtingose šalyse, visai skirtingose visuomenės valdymo sistemose?  Tad pabandykime atrasti atsakymą į šį klausimą.

Jeigu pasitelksime šiuolaikines žinias, tai jose kalbama apie tai, kad problema yra pačiame žmogaus prote, nes jis turi savo evoliucinę praeitį. Dalis proto yra nesąmoningumo būsenoje. Kita dalis yra sąmoninga proto dalis. Ir kuo aukštesnis yra žmogaus sąmoningumas, tuo efektyvesnius sprendimus sugeba priimti toks žmogus. Ir atvirkščiai, kuo mažiau sąmoningumo, tuo gyvuliškesni yra santykiai tarp žmonių.

Apie tai labai gerai yra paaiškinta L.Ron Hubbard knygoje „Dianetika. Šiuolaikinis mokslas apie protą“. Bet kadangi Lietuvoje Mečys Laurinkus su VSD, taip pat kai kurios Lietuvos Vyriausybės ministerijos (tik jos tai darė slaptai ir užmaskuotai, kad nuslėptų nuo pasaulio visuomenės dėmesio šiuos faktus), Lietuvos žiniasklaida ir kai kurios krikščioniškos organizacijos bei atskiri krikščioniškieji šakalai, niekaip negalintys atsisveikinti su Domini Canum („Viešpaties šunys“) sadistinėmis inkvizitorių tradicijomis, dezinformavo visuomenę apie šią knygą, tai pateiksiu, kaip apie protą aiškina Zigmundas Froidas, o paskiau – L.Ronas Habardas. Kad galėtumėte palyginti. Z.Froidas rašo, kad yra toks dalykas kaip pasąmonė: „tai primityvių instinktų, emocijų ir atsiminimų talpykla, kurie yra nepriimtini sąmonei ir todėl buvo išstumti į pasąmonę. Pasąmonėje nėra logikos, iškreiptas laikas, iškreipta erdvė. Pasąmonė labiausiai atsiskleidžia sapnuose – simbolių pasaulyje, kur daugybė idėjų gali tilpti viename žodyje“.  

L.Ron Hubbard, ištyręs Z.Froido psichoanalizę, atrado, kad Vienos neurologas teoriškai nuspėjo apie esamą kitokią proto dalį, bet praktiškai naudojant šią metodiką – ji yra neefektyvi. Todėl atlikęs tyrimus jis davė tai proto daliai (pasąmonei) tokį apibrėžimą („Pirminės Tezės“):   

“Reaktyvusis protas – tai ta proto dalis, kurioje yra reflektoriniai ar reaktyvieji duomenys, kurių analitinis protas nepastebi, bet kurie yra tiesiog dramatizuojami ar tampa aberacija. Šis protas mąsto tapatumais: A=A=A. Šio proto esmė – tai yra gyvulių mąstymo mechanizmas“.

Žodis aberacija čia reiškia žmogaus nukrypimą nuo racionalaus mąstymo ar elgesio (Dianetikoje šis žodis vartojamas aprašant visų rūšių psichozes, neurozes, kompulsijas ir represijas, kaip jos bebūtų kvalifikuojamos; lotynų k. „ab“ – nuo, „errare“ – nuklysti. Pirmiausia tai reiškia – klysti, daryti klaidas, arba dar tiksliau – įkyri, neteisinga mintis. Žodis taipogi vartojamas moksline prasme. Jis reiškia nukrypimą nuo tiesiosios linijos. Tarkime linija A turi eiti nuo A iki B. Tačiau jeigu ji yra „aberuota“, tai ji eis nuo A iki kokio nors kito taško, po to dar iki kito taško ir dar iki kito taško, kol pasieks B. Moksline prasme jis taip pat reiškia tiesumo nebuvimą ar iškreiptą matymą, pavyzdžiui, žmogus mato arklį, bet mano, kad jis mato dramblį.“

Žodžio kompulsija reikšmė būtų tokia („Dianetika. Šiuolaikinis mokslas apie protą“): „nenugalimi impulsai, kurie yra iracionalūs ar priešingi žmogaus norams“.

Represija reiškia „veiksmus arba procesus, kurie nuslopina nepriimtinus atsiminimus arba troškimus, įstumdami juos į nesąmoningą protą arba išstumdami iš sąmoningo proto, arba tokio veiksmo ar proceso rezultatas“ (ten pat).

Reaktyvusis protas veikia reakcijų ir stimulų pagrindu. Tad tokios frazės kaip „violetinė minia“ arba „visi vyrai kiaulės“, arba „visi rusai šovinistai“, ir pasako, kad žmogus mąsto, duotu momentu, reaktyviojo proto lygmenyje.  T.y. jis nelabai suvokia, apie ką kalba.

Pažiūrėkime dabar, kokią kainą žmonės sumoka dėl to, kad paklūsta aberuotų žmonių sprendimams. Štai Rusija sunaikina privačią nuosavybę, stato komunizmą ir nesugeba jo pastatyti. Po 73 metų komunizmo statybos visa tai pradedama griauti ir vėl atstatoma privati nuosavybė. Ar tai ne aberacija?

Pažiūrėkime į mūsų vyriausybės veiksmus: „Valstybės kontrolė nustatė, kad pernai 10 mlrd. litų viešųjų finansų – apie pusę audituotos sumos – panaudota neefektyviai“ (delfi.lt „G.Švedienė: su neefektyviu valstybės turto valdymu susidoroti padėtų tolerancijos šiam reiškiniui pažabojimas“). Bet juk tai praktiškai nelabai įmanomas dalykas ir sveiku protu sunkiai suvokiamas dalykas. Vadinasi, valstybinėse institucijose dedasi nesuprantami dalykai. Iracionalumas aiškiai ima viršų virš racionalumo. Todėl nieko nuostabaus, kad daugybė vadovų vietoj to, kad iš punkto A judėtų tiesia linija į punktą B, daro keistus judesius į visai kitus taškus, bet iki punkto B jie negali nusigauti metų metais.

O dabar, manau, jums bus įdomu sužinoti apie tai, nuo ko priklauso žmogaus dvasinė sveikata:

„Žmonės jau seniai intuityviai numanė, jog egzistuoja „visiškas žmogaus proto potencialas“. Ką gi, visiškas žmogaus proto potencialas yra analitinis protas…

Taigi, tai ir yra tai, kas sudaro sąmoningą žmogų. Nėra jokios tikimybės, kad jo veiksmuose galėtų atsirasti klaidų, išskyrus tas, kurios atsiranda dėl nepakankamų arba klaidingų duomenų…

Tai yra malonumų, jausmų, kūrybos ir net griovimo, jeigu optimalaus sprendimo apskaičiavimai parodys, kad reikia kažką sugriauti, sfera…

… Kuo labiau žmogus artėja prie žmogaus ar visuomenės optimalios būsenos, tuo aktyvesnė ir nuoširdesnė tampa visuomenė, ir tuo sąžiningesni bus jos veiksmai ir tuo geresnės joje bus nuotaikos.

DVASINĖ SVEIKATA PRIKLAUSO NUO RACIONALUMO. ČIA MES TURIME OPTIMALŲ RACIONALUMĄ IR TODĖL OPTIMALIĄ DVASINĘ SVEIKATĄ. ČIA MES RASIME VISAS ŽMOGAUS SAVYBES, KURIAS ŽMOGUS NORĖTŲ MATYTI SAVYJE, ARBA, JEI JAU APIE TAI KALBAMA, VISAS, KURIAS TŪRĖTŲ JO ĮSIVAIZDUOJAMI GERIAUSIEJI IŠ DIEVŲ…

TAI YRA DVASINĖ SVEIKATA. TAI YRA LAIMĖ. TAI YRA IŠLIKIMAS.

TAI KUR GI SLYPI KLAIDA?

…ORGANIZMAS VYSTĖSI TAIP PAT, KAIP IR VYSTĖSI STATYBINIAI BLOKAI. NEIŠEINANT IŠ ŠIOS BAIGTINĖS VISATOS RIBŲ, ŽMOGŲ GALIMA ĮSIVAIZDUOTI KAIP LĄSTELIŲ KOLONIJŲ SANKAUPĄ. TAIP PAT GALIMA PADARYTI PRIELAIDĄ, KAD ŽMOGAUS EGZISTAVIMO TIKSLAS YRA TOKS PAT, KAIP IR STATYBINIŲ BLOKŲ, IŠ KURIŲ JIS YRA SUDARYTAS. LĄSTELĖ – TAI GYVYBINIS VIENETAS, KURIS SIEKIA IŠGYVENTI, IR TIK IŠGYVENTI.

ŽMOGUS – TAI LĄSTELIŲ STRUKTŪRA, KURIS SIEKIA IŠGYVENTI, IR TIK IŠGYVENTI.

ŽMOGAUS PROTAS YRA PAGRINDINIS JO VEIKLOS KONTROLĖS PUNKTAS, IR JIS YRA SUKURTAS TAM, KAD IŠKELTŲ IR SPRĘSTŲ PROBLEMAS, SUSIJUSIAS SU IŠLIKIMU, IR TIK SU IŠLIKIMU.

JEI DĖL IŠLIKIMO VYKDOMA VEIKLA YRA OPTIMALI, ŠI VEIKLA VEDA Į IŠLIKIMĄ“.

Toliau l.Ron Hubbard rašo:

„Kaip buvo nustatyta, žmogaus prigimtis buvo pajuokos ir paniekos objektas, nes žmonės negalėjo atskirti iracionalaus elgesio, kylančio dėl blogų duomenų, nuo iracionalaus elgesio, turinčio kitą, kur kas pragaištingesnį šaltinį.

Jeigu kada nors egzistavo šėtonas, tai būtent jis sukonstravo reaktyvųjį protą…

…Reaktyvųjį protą turi visi. Nebuvo rasta nei vienos žmogiškos būtybės (iš tų, kurios buvo ištirtos), kuri neturėtų reaktyviojo proto…

…Tai protas, kuris įteigė Sokratui, jog jis turi demoną, pateikiantį jam atsakymus. Tai protas, kuris privertė Kaligulą paskirti savo arklį į vyriausybės postą. Tai yra tas pats protas, kuris privertė Cezarį nukirsti dešines rankas tūkstančiams galų, o Napoleoną – sumažinti prancūzų ūgį vienu coliu.

Tai protas, kuris nuolatos kursto karus, dėl kurio politika yra neišmintinga, kuris priverčia viršininkus rėkauti, o vaikus verkti tamsoje iš baimės. Tai yra tas protas, kurio verčiamas žmogus palaidoja savo viltis, tas kuris laiko jį apatijoje, kuris daro jį neryžtingą tuomet, kai reikia veikti, ir kuris nužudo žmogų, dar prieš tai, kai jis pradeda gyventi.“

„Analitinio proto veikla laikinai yra nutraukiama stipraus skausmo momentu. Iš tikrųjų analitinis protas veikia lygiai taip pat, lyg jis būtų organas, kurio gyvybingumo palaikymas nutrūksta kaskart, kai patiriamas šokas.“

Štai mes ir turime atsakymą į klausimą: kodėl mūsų tauta miršta?

NETEISINGUMAS, DOROVĖS PRINCIPŲ NESILAIKYMAS, NUSIKALSTAMUMAS, NEMOKŠIŠKUMAS, NEKOMPETETINGUMAS, ŽINIASKLAIDOS MELAS IR DEZINFORMACIJA, VALDŽIAŽMOGIŲ POŽIŪRIS Į VISUOMENĘ TIK KAIP Į GROBĮ, – VISA TAI KELIA ŽMONĖMS NE TIK NEPASITENKINIMĄ, BET IR SKAUSMĄ DĖL ŠALIES ATEITIES. ŽINIASKLAIDA ESKALUOJA VIEN TIK NEGATYVIUS REIŠKINIUS IR TAI SUKELIA TARP ŽMONIŲ NEPASITIKĖJIMĄ VIENAS KITU, BAIMĘ, NEVILTĮ IR KITUS NEIGIAMUS PERGYVENIMUS. TOKIA VISUOMENĖ YRA NEPAJĖGI PASIPRIEŠINTI NET TADA, KAI JĄ AKIVAIZDŽIAI APIPLĖŠINĖJA. JI NEBESUGEBA REALIAI ĮVERTINTI SITUACIJOS IR GRĘSIANČIŲ JAI REALIŲ, O NE IŠGALVOTŲ PAVOJŲ. JI NEBEGALI SUSIVIENYTI BENDRAI KOVAI DĖL SAVO IŠLIKIMO. VISUOMENĖ YRA LAIKOMA PASTOVIOJE STRESINĖJE SITUACIJOJE. JAI KIEKVIENĄ DIENĄ YRA METAMI FAKTAI, KAIP BLOGIS NUGALI GĖRĮ.  

Galbūt, panašiai atsitiko ir indėnams. Man asmeniškai daugiau norėtusi žinoti ir priežastis, kodėl taip atsitiko su mūsų broliais prūsais, kuriems mes neištiesėme pagalbos rankos, kai jiems šito reikėjo.

Kadangi Lietuvos politikai piktnaudžiavo visuomenės pasitikėjimu, tai daugelis žmonių nebetiki, kad Lietuvoje galima ką nors pakeisti.

Pakeisti galima ir reikia pradėti nuo Dorovės principų įgyvendinimo savo paties gyvenime, šeimose, darbe, mokymo įstaigose. Mums būtina atstatyti Garbės kodeksus,  būtina atstatyti sugriautą didžiausią  nacionalinę vertybę – Baltų tikėjimą ir mūsų Didvyriškos Tautos istoriją. Mes negalime leisti falsifikatoriams menkinti mūsų praeities.

Mūsų žmonės gali būti laimingi, jie gali būti teisingi, darbštūs, veiklūs ir pažangūs. Atstatykime mūsų vertybes ir padarykime jas – Dorovę, Racionalumą ir Efektyvumą – nepajudinamais Gedimino stulpais.

L.Ron Hubbard sukūrė šiuolaikinį nereliginio charakterio moralinį kodeksą iš sveiko proto pozicijų. Šitas kodeksas tinka ir lietuviui, ir rusui, ir kiniečiui, ir arabui, afrikiečiui, budistui, judaistui, krikščioniui, ateistui, ir netgi lenkui. Jis jį parašė ne atskirai grupei žmonių, bet visiems žmonėms. Šis moralinis kodeksas sumažina galimybę skaldyti žmones ir juos išnaudoti savais tikslais. Jo knyga „Kelias į laimę“ yra išversta į 97 kalbas ir viršijo jau 80 milijonų tiražą. Tai yra Gineso rekordas. Buvęs Kolumbijos Prezidentas Alvaro Uribe, kurio populiarumas paskutiniais metais siekė net 70 proc , pats asmeniškai rekomendavo šią knygą visiems prezidentūros darbuotojams. Vėliau ši knyga pasiekė karinius dalinius, policiją ir net įžymūs dainininkai ją pradėjo dalinti savo koncertų metu. Rezultatas įspūdingas: nusikalstamumas Kolumbijoje pradėjo mažėti ir, kaip teigia oficialūs šaltiniai, net iki 50 proc.

Rekomenduoju šia tema jums pažiūrėti trumpus video filmukus, kurie trunka maždaug po 1 minutę. Tai verta pažiūrėti dar ir todėl, kad Mečys Laurinkus, VSD, Švietimo Ministerija, Teisingumo Ministerija ir žiniasklaida darė nemažas pastangas, kad Lietuvos visuomenė apie tai iš viso nieko nežinotų.

Ši knyga įeina, kaip programos dalis, narkomanų reabilitacijos programoje „Narconon“ („Ne narkotikams“ ), taip pat ir nusikaltėlių reabilitacijos programoje „Criminon“ („Ne nusikaltimams“).

Geresnio gyvenimo vadovas pagrįstas sveiku protu.

Su video filmais pagal L.Ron Hubbard knygą „Kelias į laimę“ galite susipažinti čia.

21 taisyklė: 

1) Rūpinkitės savimi; 2) Būkite saikingas; 3) Nebūkite pasileidęs; 4) Mylėkite vaikus ir padėkite jiems; 5) Gerbkite savo tėvus ir padėkite jiems; 6) Rodykite gerą pavyzdį; 7) Siekite gyventi vadovaudamiesi tiesa; 8) Nežudykite; 9) Nedarykite nieko nelegalaus; 10) Remkite vyriausybę, sukurtą ir veikiančią visų žmonių labui; 11) Neskriauskite geros valios žmonių; 12) Saugokite ir gerinkite savo aplinką; 13) Nevokite; 14) Būkite vertas pasitikėjimo; 15) Vykdykite savo įsipareigojimus; 16) Būkite darbštus; 17) Būkite kompetetingas; 18) Gerbkite kitų religinius įsitikinimus; 19) Stenkitės kitiems nedaryti to, ko nenorėtumėte, kad kiti darytų jums; 20) Stenkitės su kitais elgtis taip, kaip norėtumėte, kad kiti elgtųsi su jumis; 21) Žydėkite ir klestėkite. 

Gintaro Visocko nuotraukoje: premjeras Andrius Kubilius.

www.taf.lt

2010.12.02


Prisijunkite prie diskusijos