Prezidentė laimėjo mūšį, bet laimėti karą bus sunku


Print

Daugelis žmonių į vykstančius procesus stengiasi žvelgti paviršutiniškai ir per daug nesigilinti į jų esmę, nes taip gali ramiau gyventi. O bandydamas analizuoti vykstančius procesus ir žvelgti giliau gali prarasti ramybę, nes susidaro įspūdis, kad Lietuva jau seniai užvaldyta ir tik vyksta lėtas nepriklausomybės virškinimo procesas.

Juk kaip kitaip įmanoma paaiškinti tai, kad kai BNS paviešino Valstybės saugumo departamento (VSD) informaciją apie Rusijos rengiamą puolimą prieš prezidentę Dalią Grybauskaitę ir kitus aukštus pareigūnus (tikriausiai omenyje turimas Algirdas Butkevičius, o ne Loreta Graužinienė), iki šiol Seime nesukurta jokia komisija, kad ištirtų šią informaciją?! Užuot tai padarius dedamos milžiniškos pastangos siekiant visuomenę įtikinti, kad problema ne tai, jog dalis elito padeda Kremliui užvaldyti Lietuvą, o tai, kad kažkas išdrįso apie tai informuoti Lietuvos žmones.

Taigi, belieka viltis, kad VSD apie Kremliaus veiksmus prirašė blėnių, todėl garbingi Seimo nariai nemato prasmės šios informacijos tirti. Priešingu atveju reikėtų pripažinti, kad didelė dalis Seimo narių dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra nusiteikę griežtai ignoruoti šios informacijos egzistavimą ir jaudinasi tik dėl to, kad visuomenė sužinojo, jog ši informacija egzistuoja. Bet kuriuo atveju tai kelia milžinišką nerimą, nes tokie dalykai vyksta valstybėje, kuri buvo šimtmečius okupuota Rusijos ir kurios elitas visus tuos šimtmečius demonstravo įspūdingą gebėjimą ne tik prisitaikyti, bet ir klestėti okupanto tarnyboje.

Puolimas buvo neišvengiamas

Nes tai kova dėl išlikimo, kurioje susirėmė oligarchinės verslo grupės ir politikai, nenorintys būti oligarchinių grupių valdomi ir, sprendžiant iš D. Grybauskaitės veiksmų, net sąmoningai siekiantys sumažinti oligarchinių grupių įtaką.

Taigi, kai žvelgiame į artėjančius rinkimus, turime suvokti, kad kalbame ne tik apie Rusijos interesą kuo labiau destabilizuoti politinę padėtį Lietuvoje, didinant galimybę, kad tokiu atveju bus sutrikdyti ir taip sunkiai vykstantys energetinę nepriklausomybę įtvirtinantys projektai, tačiau ir apie oligarchizuotų verslo grupių, kurių įtaka siekia ne tik žiniasklaidą, bet ir teisėtvarką bei teismus, interesus. Tokioms verslo grupėms, net jei jos neturi finansinio ir kitokio Rusijos užnugario, jokiu būdu nereikia stipraus prezidento, jei jis nėra nuo jų priklausomas. Oligarchinėms verslo grupėms geriau, kai prezidentas priklauso nuo kurios nors vienos iš jų, o ne kai yra nepriklausomas. Nes kai prezidentas yra priklausomas nuo vienos iš verslo grupių, yra aišku, su kuo reikia kautis, su kuo galima derėtis ir dalytis, o jei valstybę valdo prezidentas, kuris stengiasi išlikti nepriklausomas nuo stambiausių verslo grupių ir yra priešiškai nusiteikęs jų atžvilgiu, derėtis ir tartis daug sunkiau, nes ką gali pasiūlyti žmogui, kuris nori išlikti nuo tavęs nepriklausomas? Esant tokiai situacijai belieka susivienyti su kitomis oligarchinėmis grupėmis ir pasistengti kuo labiau pakirsti tokio prezidento pozicijas. Tik taip galima jei ne sutrukdyti laimėti prezidento rinkimus, tai bent jau sumažinti visuomenės pasitikėjimą ir susilpninti prezidento institucijos pozicijas – taip sumažinti galimybę, kad bus inicijuotos permainos, dar labiau mažinsiančios oligarchinių grupių įtaką.

Stebina oligarchų vienybė

Tai, kad puolimas prieš prezidentę D. Grybauskaitę yra išskirtinis, demonstruoja žiniasklaidą kontroliuojančių verslo grupių vienybė. Ją galima identifikuoti lyginant šį puolimą su tais, kuriuos teko išgyventi Valdui Adamkui ir Rolandui Paksui. Tiek vienam, tiek kitam teko atlaikyti intensyvų žiniasklaidą kontroliuojančių verslo grupių puolimą, tačiau tos, kurios puldavo V. Adamkų, aršiai gynė R. Paksą, ir atvirkščiai. O prieš D. Grybauskaitę panašiai užsidegusios veikia visos istoriškai aktyviausiai į politinius procesus besikišančios verslo grupės. Gal todėl net keista, kad gana galingas puolimas įstrigo ir nepasiekė rezultato – tai leido mums visiems ramiai sutikti Kalėdas ir Naujuosius metus.

Žinoma, gali būti, kad tai sąmoningas scenaristų žingsnis prieš grande finale, kuriame visu grožiu atsiskleis puolančių strategų talentas ir triuškinanti jėga. Tačiau didesnė tikimybė, kad puolimas įstrigo dėl nepakankamai sėkmingo įdirbio Seimo rinkimuose. Nes būtent tai, kad juose didelę dalį balsų gavo bent kiek labiau prognozuojamų ir oligarchinių grupių dominavimui nelinkusių 100 proc. pasiduoti politikų Algirdo Butkevičiaus ir Andriaus Kubiliaus vadovaujama Socialdemokratų partija ir Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, šiandien labiausiai trukdo Seimą išnaudoti kaip pagrindinį instrumentą kovojant su prezidente.

Norinčiuosius suvokti dabar vykstančių procesų esmę ir pamatyti visą juodojo scenaristo sukurto paveikslo didybę raginčiau į šiandien vykstančius procesus žvelgti per praėjusių Seimo rinkimų prizmę. Nes būtent tada buvo sprendžiama, kas darys lemiamą įtaką Lietuvos valstybei: ar Viktoro Uspaskicho ir kitų verslininkų globojami politiniai dariniai, ar oligarchinių grupių įtakai sugebančios atsispirti politinės jėgos. Ši kova iš esmės vyko dviem frontais. Viename socialdemokratai kovėsi su Darbo partija ir kitais politiniais dariniais, siekdami įrodyti, kad yra patys didžiausi konservatorių priešai, ir taip pelnė didelę dalį rinkėjų, pasipiktinusių konservatorių valdymu, balsų. O kitoje politinio spektro pusėje dešinieji ir visų pirma konservatoriai kovėsi už politinę ateitį, kuri buvo gana miglota. Nes rinkimuose dešinieji norėjo dalyvauti kaip Lietuvos gelbėtojai nuo finansinės katastrofos, o dėl tų pačių oligarchinių struktūrų, kurios nuosekliai dirbo savo darbą, jie rinkimus pasiekė kaip naktinės mokesčių reformos autoriai, pedofilų negaudančios valdžios atstovai ir pačios baisiausios bei brangiausios pasaulyje atominės elektrinės statytojai. Taigi, pagal visą planą turėjo būti tiesiog sutriuškinti ir tai būtų leidę oligarchų įtakai pasiduodančioms politinėms jėgoms dominuoti Seime, taip pat Vyriausybėje ir valstybėje.

Tačiau taip neatsitiko dėl kelių esminių priežasčių, tokių kaip internetas ir visų pirma portalo delfi.lt teigiama informacinė įtaka, neleidusi oligarchinėms grupėms manipuliuoti visuomenės nuomone ir pateikusi taip pat ir mūsų redakcijos parengtą informaciją, pagrindžiančią energetinės nepriklausomybės ir ją įtvirtinančių projektų naudą Lietuvai. Antras veiksnys, nulėmęs geresnį, nei to norėjosi juodiesiems scenaristams, dešiniųjų pasirodymą, buvo prezidentės parama A. Kubiliaus Vyriausybei – tai ir vėl padėjo daliai rinkėjų masinio puolimo metu išlaikyti kritinį mąstymą. Beje, jei kalbame apie puolimą, reikia paminėti, kad po konservatorių, kuriems dažniausiai būdavo užduodami labai nepatogūs klausimai, pavyzdžiui, kada išgaudys ir nubaus pedofilus, būtent prezidentei D. Grybauskaitei dažniausiai tekdavo sulaukti tiesos ištroškusių visuomenininkų, reikalaujančių atsakyti į klausimus, į kuriuos atsakyti tiesiog neįmanoma, dėmesio.

Juvelyrinis parengiamasis darbas

Tačiau Seimo rinkimų rezultatai ir teigiami D. Grybauskaitės reitingai akivaizdžiai pademonstravo, kad prieš rinkimus organizuota propaganda nepasiekė užsibrėžtų tikslų. Seime oligarchinės grupės neužsitikrino tokios vieningos daugumos, kuri būtų leidusi nulemti valstybės likimą, o bendradarbiavimą tarp prezidentės D. Grybauskaitės ir premjero A. Kubiliaus pakeitė bendradarbiavimas tarp prezidentės ir A. Butkevičiaus. Taigi, tapo akivaizdu, kad, nesusilpninus D. Grybauskaitės pozicijų, nuo oligarchinių grupių nepriklausančių politikų įtaka ir toliau augs. Todėl beliko laukti puolimo, apie kurio neišvengiamumą jau seniai bylojo oligarchinių grupių manevrai, stengiantis kuo labiau susilpninti gynybines prezidentūros pozicijas. Nes jei buvo organizacija, kuri galėjo perspėti Lietuvą ir jos vadovus apie rengiamą puolimą, tai buvo VSD, todėl būtent šiai organizacijai buvo skirta daugiausia dėmesio – per visus skandalus buvo stengiamasi formuoti VSD, kaip įtartinos organizacijos, kuri vykdo prezidentės nurodymus, įvaizdį.

Taip visuomenė iš anksto buvo kantriai ruošiama tai dienai, kad, VSD paskelbus apie Rusijos tarnybų veiksmus, nukreiptus prieš D. Grybauskaitę, būtų galima visuomenę lengvai įtikinti, kad tai tik prezidentės užsakytas politinis spektaklis, todėl būtina dėmesį sutelkti į kitas problemas. Tai yra kad įvyktų tai, kas ir įvyko, kai po VSD pažymos, apie kurią visuomenė, kaip paaiškėjo, neturėjo net žinoti, diskutuojama apie ką nori, tik ne apie tai, kokių tikslų ir kaip siekia Rusija.

O juk būtent tai, kad net įstrigus puolimui prieš D. Grybauskaitę neatsiranda žiniasklaidos priemonių, kurioms rūpėtų pažymos turinys ir konkreti Rusijos įtaka, ir yra daugiausia nerimo teikiantys reiškinys. Tai rodo, kad didelė dalis žiniasklaidos arba yra oligarchinių grupių užvaldyta, arba paprasčiausiai bijo ir nedrįsta kelti klausimų, susijusių su aktyviais Rusijos veiksmais. Toks žiniasklaidos elgesys labai stebina Ukrainoje vykstančių procesų kontekste, kai kiekviena „padori“ žiniasklaidos priemonė Lietuvoje yra tiesiog pasiruošusi persiplėšti dėl demokratinių jėgų pergalės Ukrainoje, tačiau Lietuvoje net VSD pranešimai apie konkrečius Rusijos veiksmus nesulaukia jokio susidomėjimo.

Ir, svarbiausia, tai nėra atsitiktinumas. Juk lygiai ta pati situacija buvo tada, kai VSD informavo Seimo narius apie Rusijos skiriamus milijonus tam, kad Lietuvos visuomenė, pasitelkus žiniasklaidą, būtų nuteikta prieš Visagino atominės elektrinės projektą. Juk ir šiandien internete nesunku rasti tuo metu publikuotų straipsnių, kuriuose žurnalistai ne piktinosi Rusijos skirtais pinigais, o piktdžiugiškai kritikavo VSD už tai, kad ji nepaskelbė konkrečiai, kas ir kiek ėmė. Puikiausiai suprasdami, kad visų verslininkų, per kuriuos buvo skiriami pinigai, siekiant daryti įtaką žiniasklaidai, kad ji rašytų apie Visagino atominę elektrinę neigiamame kontekste ar suteiktų eterio laiko neigiamai apie elektrinę kalbantiems veikėjams, įvardyti, kaip ir visų žiniasklaidos priemonių bei būdų, kuriais būdavo daroma įtaka žiniasklaidos priemonėms, įvardyti nerealu vien dėl tokio „bendradarbiavimo“ masiškumo. O būtent toks masiškumas, koks buvo demonstruojamas veikiant prieš Visagino atominės elektrinės projektą, buvo stebimas ir bandant nukreipti dėmesį nuo VSD pažymos turinio.

Kas laimės, paaiškės dar negreitai

Norisi tikėti, kad artimiausioje ateityje Lietuvoje nebepasikartos situacija, kai VSD informuoja apie iš Rusijos kylančias grėsmes, o žiniasklaida nukreipia dėmesį į grėsmes, kurios aktualios jų pačių priemonių savininkams. Tam vilčių teikia D. Grybauskaitės pažadas inicijuoti įstatymo pataisas dėl VSD funkcijų padidinimo. Kaip interviu žurnalui „Veidas“ teigė prezidentė, „VSD pasirodė savo funkcijas suprantantis labai siaurai: parašyti pažymą, uždėti aukščiausią slaptumo grifą, nesvarbu, koks pažymos turinys, ir nusiimti nuo savęs bet kokią atsakomybę dėl grėsmių prevencijos valstybėje. Tai finale netgi tas žmogus ar vadovas, kuris gauna tokią pažymą, nieko negali daryti vien todėl, kad uždėtas slaptumo grifas. Taigi valstybėje susiduriame su situacija, kai vieni rašo popieriukus ir nesiima jokios prevencijos, o kiti nieko negali daryti, nes uždėtas slaptumo grifas.“

Pasak prezidentės, periodiškai ir viešai žmonėms turėtų būti pateikta informacija apie valstybei kylančias grėsmes, kaip tai daro analogiška Estijos žvalgybos tarnyba. Pasak šalies vadovės, tokių pokyčių galimybę ji jau yra aptarusi su A. Butkevičiumi.

Be jokios abejonės, tokios pataisos būtinos, tačiau nėra aišku, ar jos bus priimtos, nes tai, kad didesnė dalis Seimo narių nėra pasiruošę versti prezidentės, nes suvokia šio proceso užsakovus ir neigiamą įtaką Lietuvai, dar nereiškia, kad jie palaikys sprendimų, stiprinsiančių Lietuvos saugumu turinčios rūpintis institucijos ar prezidentės pozicijas. Tai paaiškėjo, kai Seimas atmetė D. Grybauskaitės teiktą kandidatą į Aukščiausiojo Teismo teisėjus Vytautą Zelianką, kuris šiuo metu vadovauja Vilniaus apygardos teismui. Teismui, kuris labai principingai išnagrinėjo Darbo partijos bylą. Seimo nariai išnaudojo progą ir neleido principingam teisėjui papildyti Aukščiausiojo Teismo teisėjų gretų. Ar taip keršijama prezidentei, ar sėjamos viltys, kad be šio teisėjo Darbo partijos byla Aukščiausiajame Teisme gali pasisukti priešinga kryptimi, galėsime spręsti jau greitai, tačiau akivaizdu viena – kova vyks dėl kiekvienos pėdos.

Todėl prezidentė, norėdama, kad laimėtų Lietuva, turėtų būti dar principingesnė ir ryžtingesnė. Nes jei ji būtų pateikusi įstatymo pataisas sustiprinsiančias VSD galimybes priešintis neigiamiems veiksniams ne dabar, kai nekokybiška nacionalinius interesus turinčių ginti struktūrų veikla pakenkė prezidentūrai, kaip institucijai, o tuo metu, kai VSD pranešė apie Rusijos skiriamus milijonus referendumo dėl atominės elektrinės rezultatams, tikėtina, jog šiandien situacija būtų visai kitokia. O dabar turime pripažinti, kad laiku nepriimti sprendimai šiandien tiek Kremliaus, tiek oligarchinėms struktūroms suteikia galimybę esamą situaciją išnaudoti silpninant prezidentės pozicijas, destabilizuojant padėtį valstybėje ir trukdant įgyvendinti būtinus sprendimus, kurie mažintų oligarchinių struktūrų įtaką.

Taigi, tai, kas nugalės – ar politikai, bandantys atstovauti Lietuvos valstybės ir visuomenės interesams, ar tie, kurie visų pirma atsižvelgia į oligarchinių grupių pageidavimus, – paaiškės ne tik per rinkimus, bet ir po jų. Nes jei nepavyks įgyvendinti sprendimų, skaidrinančių teisėtvarkos ar žiniasklaidos funkcionavimą, oligarchų įtaka išliks. O tai ir bus jų pergalė.

Nuotraukoje: žurnalo „Valstybė“ redaktorius Eduardas Eigirdas, šio straipsnio autorius.

Informacijos šaltinis – žurnalas „VALSTYBĖ“

2014.02.10; 06:15


Prisijunkite prie diskusijos