Pakito kitakalbių vietos gyventojų požiūris …
Reikia pasakyti, kad tarp daugybės kaltinimų man vyravo vienas tragikomiškas.
Nuostabą kėlė lenkų visuomenės nesiorientavimas Vilnijos kalbinėje situacijoje.
Rimti žmonės šaipėsi iš manęs dėl to, kad aš tvirtinu, jog didelėje Pietryčių Lietuvos dalyje šnekama ne lenkiškai, bet gudiškai (baltarusiškai), nors iš tikrųjų būtent taip ir yra, tai labai gerai žino lenkų kalbininkai.
Štai kaip buvo iš manęs šaipomasi: “Arba profesorius niekuomet nebuvo Vilniaus krašte, arba su nieku nekalbėjo, arba, pagaliau, neatskiria lenkų kalbos nuo gudų kalbos. Negalima būtų jam daryti tokių priekaištų, jeigu ne faktas, jog Zinkevičius yra lingvistas, be to, turintis didelį autoritetą” (Sztandar Mlodych, 1997 01 06). Kokia dezinformacinė demagogija!
Piktdžiugavo ir sensacijų ieškanti Lietuvos spauda. Daugiausia, žinoma, lenkiškoji. Net nuosaikusis “Kurier Wilenski” persispausdindavo straipsnius iš Lenkijos spaudos. Tarp lietuviškos spaudos bene “originaliausių” rašinių pasirodydavo “Lietuvos ryte”, kuris gynė Algirdą Saudargą už “švietimo ir mokslo ministro bei kolegos Z.Zinkevičiaus pasisakymais sukelto “skandalo” užglaistymą”
Tomis dienomis Ministerijoje netilo telefono skambučiai. Daugybė žmonių skambino pritardami mano interviu mintims. Paprastai pokalbį baigdavo raginimais: “Tik nepasiduokite!”, “Mes su Jumis!” Prieštaraujančių ir kritikuojančių mane skambučių visai nebuvo.
Gavau daug pritariančių laiškų, vien pirmosiomis dienomis apie pusšimtį. Ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio, daugiausia iš JAV. Daugybė mane ginančių straipsnių pasirodė spaudoje, tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje.
Pats irgi nesėdėjau rankų sudėjęs. Kad ir kaip neturėdamas laiko, stengiausi atremti absurdiškus Vaškovičiaus ir kitų kaltinimus. Sąlygas sudarė žiniasklaida, kvietusi mane pareikšti nuomonę dėl lenkų ekstremistų puolimo.
Lenkų ekstremistų sukeltas tarptautinis skandalas supliuško staiga. Dirbtinai pučiamas muilo burbulas sprogo, nes jo pūtėjai neturėjo pagrindo po kojų. Neatsižvelgė į tai, kad Vilnijos kitakalbiai tėvai tikrai nori, jog jų vaikai išmoktų valstybinę kalbą. Tėvai palaikė mane, o ne ekstremistus. Tuo įsitikinau važinėdamas po Vilniaus ir Šalčininkų rajonus, kai su apskrities viršininku Aliu Vidūnu steigėme lietuviškas mokyklas. Nebuvo atsitikimo, kad tektų su tėvais diskutuoti. Jie diskutuodavo ne su mumis, bet su lenkiškų mokyklų direktoriais, kaltino juos, kad vaikai gerai neišmokomi valstybinės kalbos. Taigi mane nuo lenkų ekstremistų gelbėjo paprasti Pietryčių Lietuvos kitakalbiai gyventojai, dori kaimiečiai. Vaškovičius ir Plokšto greit patys ėmė trauktis.
Aprimus lenkų ekstremistų puolimui, tuoj ėmiausi darbo. Kadangi Pietryčių Lietuvą gerai pažinojau, daug buvau po ją keliavęs rankiodamas vietinių žmonių kalboje išlikusius jų protėvių lietuvių kalbos elementus, “perkandęs” tų žmonių nuotaikas, jų siekius, suvokęs nestabilios tautinės savimonės būklę, iš esmės gerų ir dorų kaimiečių psichologiją, tai puikiai suvokiau, kaip reikia elgtis steigiant lietuviškas mokyklas, kurių jie pageidavo.
Net 52 proc. tada norėjo savo vaikus leisti į lietuvišką mokyklą (lietuvių ir lenkų apklausos duomenys), kiti tikėjosi, kad vaikai gal išmoks valstybinę kalbą ir lenkiškoje ar rusiškoje mokykloje. Tie 52 proc. bijojo priešiškos lietuviams vietinės lenkiškos valdžios, todėl nedrįso nešti prašymų į savivaldybę, drąsesni iš jų nešė juos į Apskrities viršininko administracijos įstaigą, kiti tiesiai į Švietimo ir mokslo ministeriją arba perdavinėjo per lietuvių visuomenines organizacijas, daugiausia “Vilniją”. Visuomet prašydavo, kad to nesužinotų vietinė lenkiška valdžia – jos bijojo.
Tėvus atkalbinėjo nuo lietuviškų mokyklų Lenkų sąjungos veikėjai ir kai kurie kunigai (pvz., Butrimonių, Turgelių). Lenkiškos vietinės valdžios atstovai skleidė gandus, kad lietuviškose mokyklose bus mokoma protiškai atsilikusių lygiu, kad vaikams mokytis lietuviškai bus didelė trauma, kai kurių įmonių vadovai net grasino atleisti iš darbo tėvus, jeigu jie užrašys vaikus į lietuvišką mokyklą. Buvo organizuotas mokyklų su lenkų dėstomąja kalba direktorių pasitarimas, kuriame įsakyta pasiekti, kad nė vienas mikrorajono vaikas neitų į lietuvišką mokyklą.
Savivaldybių antilietuvišką nusistatymą veikė Lietuvos lenkų sąjunga ir buvusių autonomininkų aktyvus dalyvavimas savivaldybių veikloje, net Lietuvos Respublikos Seimo narys Janas Mincevičius Vilniaus kraštą (Wilenszczyna) vadino neteisėtai po Molotovo-Ribbentropo pakto Lietuvai atitekusiu Lenkijos pakraščiu. Buvo skleidžiama nesąmonė, esą lenkai Vilniaus krašte gyveną “nuo amžių”. Neigė buvus prievartinį lietuvių nutautinimą ir akivaizdžiai įrodytą dalyką, kad dauguma dabartinių Pietryčių Lietuvos lenkų (išskyrus nedaugelį ateivių iš Lenkijos) atsirado slavinant vietos gyventojus lietuvius.
Lietuviškų mokyklų tada įsteigėme netgi daugiau, negu buvau planavęs. Jos atsirado visur, kur tėvai raštu tokių mokyklų buvo pageidavę. Taigi mano siekimas sudaryti sąlygas mokytis valstybine kalba visiems, kurie to nori, buvo sėkmingai vykdomas.
Taigi Pietryčių Lietuvoje prasidėjo lietuviškų švietimo įstaigų steigimo maratonas – taip šį procesą pavadino “Vakarinės naujienos” (1997 09 11). Sklandžiau darbas vyko Šalčininkų rajone, kurio meras (Josifas Rybakas) ir Švietimo skyriaus vedėjas (Antonas E. Jankovskis) lietuviško švietimo poreikį vertino geranoriškiau. Vilniaus rajono vadovai (merė Leokadija Janušauskienė, Švietimo skyriaus vedėjas Janas Dzilbo) buvo nusiteikę labai nepalankiai. Visos naujosios švetimo įstaigos turėjo gerą perspektyvą, rodė tendenciją plėstis. Ir tai labai džiugino.
Apskrities viršininko administracija taip pat ėmė rūpintis lietuviško švietimo įstaigų darbuotojų buitimi: mokytojams, nuomojantiems butus pagal sutartis, stengėsi sumokėti visą nuomą, važinėjantiems iš Vilniaus – kelionės išlaidas.
Išsisprendė mokytojų problema. Pajutę, kad jais bus tikrai rūpinamasi, mokytojai ėmė noriai vykti į Pietryčių Lietuvą iš kitų šalies regionų. Net imta daryti jų atranką. Pirmenybė teikta jauniems žmonėms, turintiems muzikinį išsilavinimą, kad pajėgtų burti vietos jaunimą, su juo bendrautų, žodžiu, keltų krašto kultūrą. Pakito kitakalbių vietos gyventojų požiūris į lietuvį mokytoją. Anksčiau jam nenorėdavo išnuomoti kambario, dabar patys jį kvietėsi. Mačiau ant tvoros priklijuotą skelbimą. Tėvai mąstė pragmatiškai: jeigu mokytojas pas jį gyvens, vaikas geriau išmoks valstybinę kalbą, o šito visi nori.
Naujųjų mokyklų atidarymą organizavome prieš pat mokslo metų pradžią – rugsėjo 1-osios išvakarėse. Su Aliu Vidūnu pasiskirstėme, kur kuriam reikės važiuoti. Aš rugpjūčio 30 d. dalyvavau atidarant Gerviškių ir Čiužiakampio mokyklas, o 31 d. buvau Kalesninkuose, kur atidarėme pagrindinę mokyklą, pertvarkytą iš pradinės. Įspūdingi tai buvo momentai, vienas iš gražiausių mano gyvenimo epizodų. Kiek nuoširdumo mačiau ne tik mokytojų, bet ir mažųjų mokinukų, jų tėvelių veiduose! Ši šventė ilgam išliks jų atmintyje. Pirmą kartą pasijuto, kad gyvena Lietuvoje ir yra jos piliečiai.
Įsiminė ašarotas vienos iškilmių pasižiūrėti atėjusios senučiukės veidas. Kai jos paklausiau, ko, močiute, verki, išgirdau: “Naša Litva” (Mūsų Lietuva). Pasigyrė, kad jos velionis vyras buvo lietuvis, ir jos pačios tėvai dar mokėję lietuviškai, tik ji jau lenkė. “Kodėl lenkė?” – pasiteiravau. “Taip pase parašyta”, – atsakė.
Buvo ir tam tikrų nuotykių, tiksliau rizikos. Išvakarėse gavome žinią, kad Čiužiakampyje tėvai, prigąsdinti vietinės valdžios, atsiėmė prašymus. Važiuoti ar nevažiuoti į atidarymą, jeigu nėra mokinių? Rizikavome ir nuvykome. Mus sutiko besišypsanti mokytoja. Mat jai pavyko surinkti iš kitų tėvų dar daugiau prašymų. Atidarymas praėjo pakiliai.
Naujųjų lietuviškų mokyklų mokinukų tėvai – kone visi kitakalbiai, lietuviškai paprastai nė žodžio nemokėjo, nors beveik visų jų tėvai dar mokėjo ir kalbėjo lietuviškai. Tai matyti ir iš Olgirdo Chominskio žemėlapio (išleisto tarpukariu lenkų valdžios), kuriame tos vietovės priskirtos prie lietuvių kalbos ploto. Dabartinėse šeimose visur jau buvo kalbama tik lenkiškai arba “po- prostu” (gudiškai). Dėl to ir vaikai – steigiamų mokyklų mokinukai – tik retas šiek tiek suprato lietuviškai, dauguma nemokėjo nė žodžio.
Lenkiškų mokyklų direktoriai ir mokytojai tėvus atkalbinėjo, kad neleistų savo vaikų į lietuvišką mokyklą, esą, kaip jie mokysis toje mokykloje, jeigu šeimoje šia kalba nešnekama! Ir štai mūsų šauniosios mokytojos padarė stebuklą: po truputį daugiau negu trijų mėnesių (1998 01 10) atvykęs į Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio mokyklos organizuotą rajono lietuviškų mokyklų meninės kūrybos šventę, su tais pačiais mokinukais – šventės dalyviais – jau laisvai kalbėjausi lietuviškai!
Mokytojos pasakojo, jog lietuviškai išmokti pageidaują ir suaugę žmonės. Jos organizuojančios jiems lietuvių kalbos kursus. Negalėjau atsistebėti tų mokytojų entuziazmu. Stengiausi jas paskatinti, daugelį už puikų darbą premijavau, paprastai iš JAV lietuvių – Jono ir Aldonos Čingų, Emilio ir Julijos Sinkių, kitų asmenų ar kolektyvų atsiųstų aukų. Vėliau žymusis JAV lietuvių gydytojas Rimvydas Sidrys tam reikalui įsteigė mirusios savo žmonos mokytojos Giedrės Šalčiūtės-Sidrienės vardu pavadintą fondą.
Lenkiškų mokyklų vadovus ištiko šokas: pajuto lietuviškų mokyklų konkurenciją, ko anksčiau nebuvo. Iš lenkiškų mokyklų mokiniai pradėjo pereidinėti į lietuviškas. Nebeturėsime darbo! Ir lenkiškos mokyklos “pasitempė”: lietuvių kalbą įsivedė nuo pirmosios klasės. Tai dar gerokai paspartino valstybinės kalbos išmokimo procesą. Kaip atsvarą mudu su Aliu Vidūnu tarėmės nuo kitų mokslo metų lietuviškose mokyklose įvesti neprivalomas lenkų kalbos pamokas. Mano giliausiu įsitikinimu tai padaryti būtų naudinga. Dar labiau akintų kitakalbius tėvus leisti savo atžalas į lietuviškas mokyklas. Tenykščiams lietuviukams irgi pravers išmokti taisyklingos lenkų kalbos.
Labai svarbu, kad visose vietovėse, kur yra lietuviška mokykla, būtų ir pamaldos lietuvių kalba, bent jau švenčių dienomis. Deja, tokių pamaldų nebuvo Sudervėje, Sužionyse, Šumske (Vilniaus r.), Pabarėje, Šalčininkėliuose, Tabariškėse, Turgeliuose (Šalčininkų r.), Rykantuose (Trakų r.), Karkažiškėje (Švenčionių r.), kur veikė lietuviškos mokyklos. Apskritai Vilniaus arkivyskupijoje net 28 parapijose nebuvo lietuviškų pamaldų.
Gavau nusiskundimų, kad kunigai ignoruoja lietuviškas mokyklas, žada tų mokyklų mokinių nepriimti prie Pirmosios Komunijos (“Tegu priima Apskrities administracija”, – Butrimonių klebono J.Dombrovskio žodžiai), per pamokslus skleidžia antilietuviškas nuotaikas. Daug blogų dalykų buvo pasakojama apie atvykusio iš Lenkijos jauno kunigo Dariuszo Stanczyko lenkišką veiklą (organizavo hercerus, t.y. lenkų skautus, buvo Vilniaus lenkų “universiteto” dvasinis vadovas), bet man su juo neteko susitikti, galbūt jau buvo išvykęs.
1997 m. balandžio 7 d. su Aliu Vidūnu aplankėme Eišiškių Stanislovo Rapolionio vidurinę mokyklą, vadovaujamą vieno iš geriausių Vilniaus krašto lietuvių direktorių Vytauto Dailidkos, kilusio iš lietuviško kaimo, dabar esančio anapus valstybės sienos, Gudijoje. Direktorius puikiai orientavosi esamoje situacijoje ir išmanė savo darbą. Direktorius pasakojo, jog tėvai, atnešę prašymus priimti vaikus į lietuvišką mokyklą, pageidavo, kad jų pavardės nebūtų skelbiamos, bijojo vietinės valdžios. Nutarėme, kad būtinai reikia statyti naują mokyklos pastatą, kuris jau seniai planuojamas, bet vis nepradedamas.
Rugsėjo 1 d. dalyvavau mokslo metų pradžios iškilmėse net trijose mokyklose. Pirmiausia kartu su Aliu Vidūnu nuvykau į netoli Vilniaus esančią Marijampolio vidurinę mokyklą, išauginusią daug žymių Vilnijos krašto žmonių. Mokyklai vadovauja šiame krašte turbūt ilgiausiai dirbantis direktorius Algimantas Masaitis. Po iškilmingos švenčių dalies išskubėjome į Jašiūnus, į “Aušros” vidurinę mokyklą. Čia per pačias iškilmes netikėtai sučirškė mobilusis telefonas. Skambino direktorius iš Marijampolio. Pasirodo, mums išvykus pas juos atvažiavo lenkų ekstremistai ir lietuviškos mokyklos pastate steigia lenkišką pradinę mokyklą.
Skubiai grįžome į Marijampolį, bet lenkiškos mokyklos “steigėjų” jau neberadome. Marijampolio vidurinėje mokykloje iš anksčiau veikė ir lenkiškos klasės, į kurias priimami norintys jose mokytis. Kam dar steigti atskirą lenkišką pradinę mokyklą? Tai padaryti net ir neįmanoma esant tik trims mokiniams lenkiškoje trečioje klasėje, nes į lenkiškas pirmąją, antrąją ir ketvirtąją pradines klases neatsirado nė vieno mokinio!
Aiškiai buvo rezgiama provokacija prieš pat į Lietuvą atvykstant Lenkijos Respublikos prezidentui Aleksandrui Kwašnievskiui. Nuraminome susijaudinusį mokyklos kolektyvą ir išvykome į Šalčininkus dalyvauti naujos modernios (dar ne visai balgtos statyti) lietuviškos vidurinės mokyklos, pavadintos Lietuvos tūkstantmečio vardu, atidarymo iškilmėse.
Tai – antroji ištrauka iš akademiko Zigmo Zinkevičiaus knygos “Prie lituanistikos židinio”, kur rašoma apie labai sunkų, neilgą, neužbaigtą, bet labai vaisingą jo darbą Švietimo ir mokslo ministerijoje.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: akademikas Zigmas ZINKEVIČIUS.
2012.03.28
