Prie Lituanistikos židinio ( 8 )


Print

Tikėjausi, kad prezidentas Adamkus nepasiduos kosmopolitų spaudimui

Puolimas prieš mane labai sustiprėjo nuo 1998 m. pradžios, galbūt ryšium su politinio aktyvumo padidėjimu renkant naująjį prezidentą. Kaip ir anksčiau, buvau kaltinamas visomis galimomis ir negalimomis “nuodėmėmis”, tik intensyviau ir pikčiau.

Įnirtėjant išpuoliams prieš mane, stichiškai atsirado ir gynyba. Tauta priešinosi kosmopolitizmui. Gavau daugybę laiškų, pritariančių mano siekiams ir raginančių nenuleisti rankų, dar atkakliau dirbti. Rašė nepažįstami žmonės iš įvairių Lietuvos miestų, net iš nedidelių miestelių, taip pat iš užsienio.

Turinį rodo straipsnių antraštės, pvz., “Įstrigusi mokyklos reforma”, “Įstrigo? Dar neprasidėjo…”, “Ir depolitizuota, ir nutautinta”, “Išpuolis prieš tautinę mokyklą”, “Mokykla depolitizuota, kryžiui neliko vietos”, “Kas griovė tautinės mokyklos pagrindus?”, “Ką gina “Dialogas”?”, “Nepagrįstai puolamas ministeris. Išpūsti priekaištai Lietuvos švietimo ministeriui Zigmui Zinkevičiui” (JAV), “Žaidimas į vienus vartus”, “Dėl akad. Z.Zinkevičiaus puolimo”, “Netrukdykime dirbti ministrui Zigmui Zinkevičiui”, “Paremkime Z.Zinkevičių”, “Puolamas ministras, nuveikęs daugiau nei ankstesnieji”, “Su autonomininkais prieš ministrą”, “Sveikatos ir kantrybės švietimo ministrui” ir pan. Knygelėje “Kaip aš buvau ministru” pateikiau keliolika tų straipsnių ir pareiškimų citatų, išryškinančių pačias svarbiausias ir aktualiausias mintis.

Ypač stipriai mane palaikė Pietryčių Lietuvos lietuviškų mokyklų mokytojai ir tenykštė lietuviška bendruomenė. Mano žiniomis, Prezidentui, Seimo pirmininkui ir Premjerui buvo pasiųsti šie kolektyviniai mane remiantys prašymai (daugumas paskelbti ir spaudoje): Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio vidurinės mokyklos mokytojų (vienais duomenimis su 17, kitais – su 30 parašų), Dieveniškių “Ryto” vidurinės mokyklos mokytojų (11 parašų), Eišiškių S.Rapolionio vidurinės mokyklos mokytojai (19 parašų), Poškonių pagrindinės mokyklos bendruomenės (14 parašų), Jurgelionių, Turgelių, Totoriškių, Gerviškių, Čiužiakampio, Šarkaičių mokytojų (14 parašų). Ačiū jiems!

Iš spaudos sužinojau, kad mane ginti ėmėsi šešios palyginti negausios partijos, kurių vadovų pasirašytame pareiškime manęs puolimas įvertintas kaip išpuolis prieš realų Lietuvos tautinės mokyklos atgivinimą ir pilietinio ugdymo joje diegimą.

Iš visos tos informacijos, ne vien iš oficialių ataskaitų, susidariau gana išsamų švietimo vaizdą Lietuvoje. Mačiau, kad reformos vyksmui lemiamą vaidmenį vietose turėjo mokyklų vadovai. Kur vadovai rūpinosi Lietuvos ateitimi, jaunimo lietuvišku, ne sovietiniu auklėjimu, ten mokymo ir auklėjimo pertvarkymas vyko sklandžiai, švietimo reforma buvo įsibėgėjusi, tik reikėjo jai netrukdyti. Atvirkščiai, kur mokykloms vadovavo buvę sovietiniai ideologai, rajkomų ir partkomų darbuotojai, ten jokia reforma iš viso nevyko arba labai lėtai, buvo padažomas tik iš paviršiaus “švietimo fasadas”.

Pakeisti tokius direktorius praktiškai būdavo beveik neįmanoma, nes jie turėjo užtarėjų aukštose valdžios sferose, be to, daugiau priklausė nuo vietinės valdžios (ji skyrė mokyklų direktorius ), negu nuo Ministerijos (ši tik galėjo pritarti ar nepritarti tam skyrimui).

Net už didelius ūkinius – finansinius pažeidimus būdavo labai sunku juos “iškrapštyti”. Pajutę pavojų tuoj diplomatiškai “susirgdavo”, kad nuo nusižengimo iki atleidimo iš darbo praeitų daugiau negu šeši mėnesiai, ir teismas paprastai juos vėl grąžindavo į darbą. Taip atsitiko ir su anksčiau minėtu Kučgalio specialiosios mokyklos direktoriumi Valiuku, su kuriuo teko bylinėtis per visą buvimo Ministerijoje laiką.

Panaši padėtis buvo ir švietimo skyriuose, kuriems ne viename rajone vadovavo gana tamsios praeities žmonės, nors jie ir paskirti skelbiant konkursą (pasitaikydavo su nuostatų pažeidimais). Vis labiau įsitikinau, kad per trumpą laiką esamos padėties iš esmės pakeisti neįmanoma, tam reikėjo daug laiko. Tai bus evoliucinis (ne revoliucinis!) procesas, kurio metu svarbiausią vaidmenį turės vietinių švietimo vadovų auklėjamasis, ne baudžiamasis darbas. Svarbiausia bus įdiegti mokykloms tautinę lietuvišką dvasią, kuri taptų visos reformos varomąja jėga. Jutau, kad vien mano buvimas Ministerijoje vyksmą lenkė ta kryptimi. Matyt, šiek tiek turėjo reikšmės ir šešiatomė mano “Lietuvių kalbos istorija”, kuria turbūt mokytojai buvo susidomėję ir įsigiję, nes dažnai prašydavo autografo.

Tvarkytinų dalykų Lietuvos švietimo ir mokslo sistemose buvo daug. Jų čia neanalizuosiu, tai padariau knygelėje “Kaip aš buvau ministru”, kur pateikiau ir kai kuriuos savo smprotavimus. Tačiau lietuvių kalbos reikalus privalau aptarti. Ministerijoje ir pavaldžiose jai įstaigose anksčiau šiais reikalais nedaug tesirūpinta. Kur matyta, kad sovietmečiu dėl gimtosios kalbos išsikovoję net metus viršaus, reformuotoje mokykloje mažintume gimtajai kalbai skirtų pamokų skaičių, brandos egzaminuose nustumtume ją į antrą vietą! Kiekvienam aišku, kad auklėti jaunąją kartą ir kelti krašto kultūrą įmanoma tik gimtąja kalba. Juk ji yra didžiausias mūsų dvasinis, etninis ir kultūrinis lobynas, šimtmečiais ir tūkstantmečiais kaupta tautos išmintis. Jos neperėmęs žmogus netaps visapusis, humaniškas, demokratiškas tautos narys, o liks “homo sovieticus” tipo kosmopolitinis hibridas. Kai kas, matyt, to ir siekė.

Susirūpinimą kėlė prasta jaunimo – tiek moksleivių, tiek ir studentų – kalba. Niekam ne paslaptis, kokius žodžius girdime iš mūsų vaikų lūpų, kai jie išeina iš klasės ar auditorijos. Negi išsaugoję savo kalbą per dešimtmečius trukusią okupaciją leisime ją taip darkyti dabar? Mokykla, gražiausių tautos tradicijų puoselėtoja, neturi šios rūšies blogybių toleruoti ar dėtis nepastebinti.

Tai pabrėždavau kiekviena proga. Didžiausias blogybių šaltinis, mano įsitikinimu, buvo kitų dalykų mokytojų kalbos netaisyklingumas, kuris niekais vertė lituanistų pastangas ir darbą. Šio reiškinio ištakos glūdėjo aukštųjų mokyklų, rengiančių mokytojus, darbo trūkume. Jeigu dėstytojai kalbėtų taisyklinga kalba ir to reikalautų iš savo studentų, valstybei nebereikėtų skirti lėšų kalbos kultūrai dėstyti. Išnyktų ir ši disciplina. Tai kiekviena proga akcentuodavau.

Stengiausi remti visas priemones, susijusias su lietuvių kalbos mokslu ir jos kultūra. Dėl laiko stokos pats įsitraukti į tiesioginį lituanistinį darbą nebegalėjau, atlikau tik tam tikras “biurokratines” funkcijas: dalyvavau pasitarimuose dėl lenkiškų pavardžių rašybos (pvz., Prezidentūroje 1997 06 05), Lietuvių kalbos draugijos suvažiavime (1997 01 18), savo doktorantų disertacijų svarstymuose ir gynimuose, priiminėjau atvykusius žymiuosius užsienio lituanistus, sveikinau saviškius įvairių jubiliejų progomis, be to, dėsčiau Vilniaus universiteto organizuojamuose lituanistiniuose vasaros kursuose užsieniečiams ir kt.

Po rinkimų prasidėjo pats ramiausias mano ministravimo laikotarpis. Puolimų gerokai sumažėjo. Dalis įtakingų krikščionių demokratų ir konservatorių mane rėmė. Premjeras buvo palankus. “Lietuvos ryte” (1998 02 21) perskaičiau, kad naujasis prezidentas Adamkus atsisakė savo štabo narių, tarp jų ir Dariaus Kuolio, paslaugų ir juos išprašė iš Prezidentūros. Pasinaudodamas atokvėpiu ėmiau planuoti tuos pertvarkymus švietimo sistemoje, prie kurių iki tol negalėjau prieiti dėl nesiliaujančių trukdumų.

Tačiau ramybė buvo apgaulinga. Kuolio-Lukšienės grupuotė savo tikslų neatsisakė. Slapta veikė gerai organizuotas aparatas. Tai įtariau pamatęs TV ekrane nufilmuotą Kuolio ir kitų apsilankymą Prezidentūroje ir perskaitęs “Valstiečių laikraštyje” iš pirmo žvilgsnio nekaltą prezidento Adamkaus frazę “Į žmonių laiškus ir pageidavimus turime atkreipti dėmesį formuodami Vyriausybę”, kurią jis pasakė korespondentui paklausus apie Švietimo ir mokslo ministerijos bei mano likimą. Įsitraukęs į darbą tada neturėjau laiko tiems įtarimams skirti rimtesnio dėmesio, juoba kad nemačiau pavojaus būti atleistam, kitaip būčiau visas jėgas nukreipęs įtvirtinimui to, ką buvau padaręs siekdamas dviejų svarbiausių savo tikslų, užuot planavęs tolesnius strateginius švietimo reformos ėjimus ir tvarkęs vienadienius reikalus.

Nerimą kėlė Prezidento besąlygiškas pasitikėjimas “Santaros-Šviesos” federacijos nariais ir naujai prisidėjusiais talkininkais, nors kai kurie iš jų okupacijos metais buvo užkibę ant sovietinės propagandos kabliuko, tapę jos parankiniais, nepritarę rezistentų veiklai, vėliau (1991-1992 m.) “Akiračiuose” tyčiojosi iš nepriklausomybės kūrėjų ir atgimusios Lietuvos vadovų, net lygino Antaną Sniečkų su Vytautu Didžiuoju. Nepatiko man tokių veikėjų nenoras pripažinti savo aiškių klaidų, nors pačios organizacijos veikloje buvo nemaža pozityvių dalykų.

Kad už Adamkaus nugaros stovi “Santara-Šviesa”, aiškiai parodė Prezidentūros formavimas: visi Amerikos lietuviai Prezidento komandoje buvo tos sferos žmonės. Ir iš Lietuvos buvo pasiimti tik tokios pakraipos atstovai: nebuvo priimtas nė vienas rimtas krikščionis demokratas ar konservatorius. Užtat priimtas “išprašytasis” Darius Kuolys, vėliau net siūlytas švietimo ministru… Matyt, daug tiesos glūdi Algirdo Patacko žodžiuose, jog Prezidentūroje formavosi materialistinės pakraipos susivienijimas su labai stipria antikatalikiška nuostata (Apžvalga, 1998 m., Nr. 25).

Juk “Santara” atsirado protestantizmo pagrindu su antikatalikišku nusiteikimu. 1957 m. ji susijungė su “Šviesa” – JAV lietuvių liberalais. Suprantama, kad tokios pakraipos žmonių samprata jaunimo auklėjimo ir švietimo klausimais skyrėsi nuo mano ir krikdemų, taip pat didele dalimi ir nuo konservatorių pažiūros. Mūsų propaguojama tautinė mokykla su patriotizmu, morale ir vieta religijai šiuos žmones turėjo gąsdinti, kaip ji gąsdino Kuolio-Lukšienės grupuotę, vykdžiusią valią tokių jėgų ir institucijos, kuriai nerūpi patriotinis bei krikščioniškas auklėjimas Lietuvos mokykloje.

Taigi jiems įtikti vargu ar galėjau. Vis dėlto tikėjausi, kad Prezidentas nepasiduos kosmopolitų spaudimui, kad supras, jog krikščioniškoje Lietuvoje vyraujanti ideologija yra krikščioniška, taigi ir auklėjimas bei švietimas turėtų būti krikščioniškas ir lietuviškas, o ne kosmopolitiškas. Juk Lietuva – tai ne emigrantų valstybė JAV.

Nerimą taip pat kėlė Vytenio Andriukaičio, Česlovo Juršėno, Aloyzo Sakalo nuolatiniai išpuoliai prieš visus reformas vykdančius ministrus ir net patį Premjerą. Jiems geras buvo tik tas pareigūnas, kuris šoko pagal jų dūdelę, o kuris to nedarė, tas tuoj apšaukiamas netikusiu. Pastangos keisti esamą padėtį visuomet sukelia stiprų pasipriešinimą, kurį išnaudojo kosmopolitiškai nusiteikusi inteligentijos dalis, inspiruojama tam tikrų jėgų. Suprantama, tokiems įtikti vargu ar galėjau.

Centristai puoselėjo viltį vietoj manęs prakišti savąjį Regimantą Čiupailą (nesėkmingai), kitų norėta manęs atsikratyti sujungiant Kultūros ir Švietimo ministerijas (toks eksperimentas jau buvo ir nepasitvirtino). Mane pašalinti, suprantama, labai geidė lenkų ekstremistai, buvę autonomininkai, jiems visą laiką buvau tartum ašaka gerklėje. Todėl nieko gero nežadėjo lenko Česlovo Okinčico paskyrimas Prezidento patarėju (kaip, beje, ir Boženos tapimas Ekselencijos sekretore), ypač Pietryčių Lietuvai, kuriai skyriau daug dėmesio, nors Okinčicas ir buvo vienas iš nuosaikesnių Lietuvos lenkų veikėjų. Galbūt tik gudresnių?

Ekstremistai ir vėliau savo viltis dėjo į Prezidento pasakymus, kad švietimo politika neturinti būti skaidoma geografiškai, bet bendra visai šaliai (Lietuvos aidas, 1998 05 02).

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: akademikas Zigmas Zinkevičius.

(Pabaiga)

2012.04.23


Prisijunkite prie diskusijos